Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Audrius Saulėnas, sekretoriaujant Ievai Mockutei, dalyvaujant ieškovo AB „Swedbank“ atstovui V. Š., atsakovo V. B. atstovui advokatui Vidmantui Stonkui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „Swedbank“ ieškinį atsakovams V. B., UAB „VVARF-Joldija“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas su V. B. 2005-04-11 sudarė kredito sutartį Nr. 05-020420-FA, kuria remiantis UAB atsakovui V. B. buvo suteiktas 405 468,02 EUR kreditas (b. l. 5-9). 2009-05-08 susitarimu dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo ieškovas ir atsakovas V. B. pakeitė sutarties sąlygas, susijusias su palūkanų skaičiavimu ir jų grąžinimo terminu (b. l. 10-14). Pagal 2005-04-28 ir 2006-10-18 sudarytas laidavimo sutartis atsakovas UAB „VVARFF – Joldija“ laidavo už kredito gavėją (V. B.) visu savo turtu, jeigu kredito gavėjas neįvykdys ieškovui visų ar dalies prievolių pagal kredito sutartį (b. l. 15-18).

Sandoriai yra suprantami kaip sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato: sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma (CK 1.64 straipsnio 1 dalis). Laisva valia – tai fizinio asmens, esančio normalios fizinės ir psichinės būsenos ir adekvačiai suvokiančio savo veiksmų padarinius ir aplinkybes, valia, atsiradusi neveikiama išorinių aplinkybių (apgaulės, prievartos, grasinimo, fizinės ar ekonominės priklausomybės nuo kitų asmenų ir pan.). Kiekvienas asmuo turi teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, laisvai naudotis turimomis civilinėmis teisėmis (CK 1.137 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad atsakovai V. B. ir UAB „VVARFF – Joldija“ kredito ir laidavimo sutartis būtų sudarę ne laisva valia. Prievolė grąžinti gautą kreditą V. B. atsirado remiantis tarp jo ir ieškovo sudaryta kredito sutartimi. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Kredito gavėjo prievolės įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu ir laidavimu (sutarties 2.5. punktas). Parduodant įkeistą turtą ieškovas turėjo teisę reikalauti, kad jam įkeistas turtas būtų parduotas tam tikromis sąlygomis (b. l. 70-74). Atsakovų teiginiai, kad tokie ieškovo veiksmai buvo nesąžiningi, yra nepagrįsti. Kadangi kredito gavėjas nevykdė savo prievolės sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka mokėti kreditą ir palūkanas, ieškovas pagrįstai reikalauja sumokėti sutartyje numatytas sumas. Byloje esanti pažyma apie skolos dydį patvirtina, kad bendra V. B. nesumokėta suma yra 184 061,21 EUR (b. l. 21).

Laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį yra laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Kai prievolė neįvykdoma, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 straipsnis). Šiuo atveju laidavimo sutartyje jokių išimčių nenustatyta (laidavimo sutarties 3.1. punktas), todėl skolininkui neįvykdžius savo įsipareigojimų, kreditorius turi teisę reikalauti, kad laiduotojas įvykdytų prievolę. Taigi ieškovo reikalavimas priteisti solidariai iš skolininko ir laiduotojo skolą bei sutartyje numatytas palūkanas yra teisėtas ir pagrįstas (CK 6. 38, 6.81, 6.872, 6.873 straipsniai). Pagrindinio skolininko ir laiduotojų atsakomybė yra solidari. Tokiais atvejais kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek visą prievolę, tiek ir jos dalį. Be to, kreditorius, kuriam solidariosios prievolės visiškai neįvykdė vienas iš skolininkų, turi teisę reikalauti, kad likusią dalį įvykdytų bet kuris iš kitų skolininkų arba visi jie bendrai (CK 6. 6 straipsnio 4 ir 5 dalys). Šalys nesitarė dėl prievolių įvykdymo (išieškojimo) tvarkos, todėl aplinkybė, kad prievolės įvykdymas yra užtikrintas ir kitais prievolių užtikrinimo būdais (kredito sutarties 2.5.1., 2.5.2. p.), neriboja ieškovo teisės reikšti reikalavimus tiek pagrindiniam skolininkui, tiek ir jo laiduotojui.

CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato pareigą skolininkui mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo šios normos pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai. Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, ar skolininko prievolė grąžinti priteistą sumą kilo iš laidavimo kaip šalutinės prievolės, nes jo, kaip laiduotojo, atsakomybė yra tokia pati kaip ir pagrindinio skolininko, procesinių palūkanų mokėjimas kaip civilinė atsakomybė kyla iš laiduotojo neteisėtų veiksmų – pinigų nesumokėjo gera valia, esant jo galiojančiai prievolei grąžinti pinigus kreditoriui už kitą asmenį (Lietuvos apeliacinio teismo 2009-03-10 sprendimas civilinėje byloje pagal ieškovo AB banko „Hansabankas“ ieškinį atsakovui R.P.B., trečiasis asmuo BUAB „Dormeka“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo, bylos Nr. 2A-248/2009). Taigi ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovų sutartų palūkanų mokėjimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2009-10-10 nutartyje civilinėje byloje pagal ieškovo AB Swedbank atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009-09-17 nutarties (civ. byla Nr. 2-1451/2009) analogiškoje situacijoje išaiškino, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo ieškovą šalinti ieškinio trūkumus, įpareigojimą grindžiant tuo, jog nėra aiškus prašomų priteisti sutartinių palūkanų dydis. Todėl ieškovui iš atsakovo priteistinos sutartyje nurodytos kintamojo pobūdžio palūkanos.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, jog ieškovo ieškinyje reiškiami reikalavimai yra pagrįsti, todėl turi būti patenkinti. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Todėl ieškovui iš atsakovų priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškovo ieškinį patenkinti visiškai. Priteisti ieškovui AB Swedbank 184 061,21 EUR skolą; 10 355 Lt žyminį mokestį; kintamas metines palūkanas nuo 181 186,25 EUR sumos, kurios apskaičiuojamos imant per kalendorinį mėnesį paskelbtų šešių mėnesių EURIBOR (Europos tarpbankinės rinkos palūkanų norma) ir pridedant 2,5 procentų metų palūkanų dydžio banko skolinimosi rizikos ir pelno maržą ir kurios kiekvienų metų balandžio 15 d. ir spalio 15 d. keičiamos šešiems mėnesiams į priekį imant Reuters informacinėje bazėje paskelbtą palūkanų keitimo dienos arba prieš tai ėjusios darbo dienos, jei palūkanų keitimo diena yra ne darbo diena, šešių mėnesių EURIBOR ir pridedant 2,5 procentų AB „Swedbank“ skolinimosi rizikos ir pelno maržą; 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos (2010-06-14) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo solidariai iš atsakovų V. B. ir UAB „VVARFF – Joldija“.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.