Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Valiulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų individualios įmonės (toliau - IĮ) „F. C.“ ir G. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5564-902/2015 pagal ieškovų IĮ „F. C.“, G. P. ieškinį atsakovui V. K., trečiajam asmeniui M. N. dėl sutarties sąlygų modifikavimo, vekselio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, jog CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Ieškovai IĮ „F. C.“ ir G. P. prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, jog žodinis bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra būtinas ir nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį bei skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas G. P. asmeniškai dalyvavo teismo posėdžiuose, o IĮ „F. C.“ atstovo įmonės teisininkas, todėl darytina išvada, jog ieškovai buvo išklausyti, o savo nesutikimus su skundžiamu sprendimu išdėstė apeliaciniame skunde. Byloje yra pakankamai duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes ir šių duomenų pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali įvertinti sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).

Byloje nustatyta, kad 2013-01-03 Patalpų nuomos sutarties (toliau – Nuomos sutartis) pagrindu, iki 2016-03-31, V. K. išnuomojo IĮ „F. C.“ patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m. (1t., eil. Nr. 1). 2013-01-03 susitarimo priedo prie Patalpų nuomos sutarties (toliau – Susitarimas) 5.1, 5.4 punktais įmonė įsipareigojo mokėti 6 mėnesių nuomos dydžio kompensaciją nuomotojui, jei Nuomos sutartis nutraukiama dėl nuomininko kaltės ar prieš terminą, nemokant nuomos mokesčio, o 5.4 punktu nuomotojas įgijo teisę reikalauti iš nuomininko, nevykdančio piniginių įsipareigojimų, 0,5 procento dydžio delspinigių nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną (Susitarimo 5.4 p., 5.5 p.). Iš bylos duomenų matyti, kad 2013-01-03 M. N. ir G. P. laidavimo sutarties pagrindu sutiko atsakyti V. K., jei IĮ „F. C.“ nevykdys visų savo prievolių ar jų dalies pagal Nuomos sutartį ir Susitarimą. 2014-11-15 G. P. atsakovui V. K. išdavė 6 000 Eur dydžio paprastąjį neprotestuotiną vekselį, o 2015-03-24 IĮ „F. C.“ raštu informavo V. K. apie Nuomos sutarties nutraukimą dėl trukdžių vykdyti veiklą ir prašė sumažinti kompensacijos bei delspinigių dydžius. 2015-04-28 V. K. pranešė IĮ „F. C.“ apie Nuomos sutarties nutraukimą nuo 2015-05-31 ir pareikalavo 7 155,42 Eur kompensacijos pagal Susitarimo 5.1 punktą.

Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.200 straipsnio 1 dalis įpareigoja šalis vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, tačiau sutarties vykdymui tapus sudėtingesniu, t.y., vienai sutarties šaliai nebegalint vykdyti prisiimtų įsipareigojimų pirminėmis sutarties sąlygomis dėl aplinkybių, atsiradusių ne dėl jos kaltės, bet siekiant išsaugoti sutartinius santykius, nukentėjusioji sutarties Šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį, prašydama sutartį pakeisti (CK 6.204 str. 3 d.). Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, abi šalys turi teisę kreiptis į teismą. Teismas gali nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas, pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad šalių patalpų nuomos sutartis, sudaryta 2013-01-03, jau yra nutraukta ir nekeliamas klausimas dėl jos nutraukimo teisėtumo (CPK 187 str.). Kadangi Susitarimas yra sudedamoji Nuomos sutarties dalis, nutraukus Nuomos sutartį laikytina, jog ir Susitarimas yra nutrauktas (CK 6.221 str.). Teisėjų kolegija daro išvadą, jog šiuo atveju galimybę keisti sutarties/susitarimo sąlygas nustatantis CK 6.204 straipsnis netaikytinas, nes ieškovai, pareiškę ieškinį dėl nuomos sutarties sudedamosios dalies - Susitarimo sąlygų modifikavimo, nesiekia atkurti ir išsaugoti sutartinius santykius su atsakovu V. K., tačiau nori nusistatyti civilinės sutartinės atsakomybės pagal Nuomos sutartį ir Susitarimą mąstą bei dydį. Juo labiau, jog bylos duomenys patvirtina ginčo patalpoms jau esant išnuomotos kitam asmeniui. Pažymėtina, jog šalis, negalinti tinkamai vykdyti sutarties dėl vykdymo suvaržymo esant pasikeitusiomis aplinkybėmis, turi nedelsiant spręsti sutarties pakeitimo klausimą, siekiant, jog būtų atkurta sutartinių prievolių pusiausvyra. Prašymas kitai šaliai keisti sutartį turi būti pareikštas tuoj pat po sutarties vykdymo suvaržymo. Apeliantai teigia, kad nuo 2013 m. lapkričio mėnesio, dėl pasikeitusių Nuomos sutarties vykdymo aplinkybių, jiems tapo sudėtinga tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus, tačiau nepateikta duomenų, jog jau tuo metu ieškovai kreipėsi į nuomotoją V. K. dėl Susitarimo nuostatų pakeitimų. Byloje nustatyta, jog dar 2014-03-04 ieškovams buvo įteiktas įspėjimas dėl vėlavimo mokant nuomos mokestį. Be to, nustatyta, kad Susitarimo 3.1.1 šalys buvo susitarusios dėl ženkliai didesnės patalpų nuomos kainos nuo 2014-03-01, tačiau duomenų, jog iškilus sunkumams vykdant įmonės veiklą, būtų prašoma mažinti nuomos kainą, keisti kitas Susitarimo nuostatas, apeliacinės instancijos teismui nepateikta (CPK 178 str.). Iš bylos duomenų matyti, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014-12-16 nutartimi, šalims pateikus taikos sutartį, panaikino 2014-11-13 preliminarų sprendimą, kuriuo solidariai iš IĮ „F. C.“ ir G. P. V. K. naudai buvo priteista 27 412,20 Lt skola, 14 748,91 Lt delspinigiai ir bylinėjimosi išlaidos. Taikos sutartimi nuomininkai įsipareigojo iki 2014-12-25, be kitų įmokų, V. K. sumokėti 1 973,55 Lt, iš bendros 14 748,91 mokėtinos delspinigių sumos, o kitą skolos, delspinigių dalį mokėti dalimis, Šalių sutartu grafiku. Be to, įmonė ir G. P. įsipareigojo, pažeidus grafike nustatytus terminus, nuomotojui mokėti 1 proc. dydžio delspinigius nuo nesumokėtos (pavėluotai sumokėtos) sumos už kiekvieną uždelstą dieną (taikos sutarties 5 p.). Teisėjų kolegija, įvertinusi patikslintame ieškinyje nurodytas Nuomos sutarties vykdymo aplinkybes, daro išvadą, jog apeliantai, būdami apdairūs, dar 2014 m. pradžioje turėjo galimybę kreiptis į V. K., vėliau į teismą, su prašymais modifikuoti sutarties/susitarimo sąlygas, todėl konstatuotina, jog teise kreiptis į teismą dėl sutarties/susitarimo pakeitimo nuomininkas nesinaudojo operatyviai ir pasikeitusių aplinkybių rizika teko pačiai ieškovei. Nustačius nesant galimybės ginčui taikyti CK 6.204 straipsnio nuostatas, teisėjų kolegija neturi pagrindo iš esmės vertinti vertinti ir pasisakyti dėl apeliantų nurodytų aplinkybių, turėjusių įtakos tinkamam Nuomos sutarties /Susitarimo vykdymui. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog įmonė, vykdydama ūkinę veiklą, privalėjo įvertinti veiklos pobūdį bei laikytis įstatymo reikalavimų, neviršyti leistinos triukšmo ribos ir netrikdyti gyventojų poilsio. Apeliantų teiginiai, jog, surašant administracinius teisės pažeidimų protokolus, triukšmo ribos nebuvo matuojamos, atmestini, nes minėti protokolai nėra nuginčyti. Įmonei 2013-04-30 buvo išduota licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimas, kas leidžia daryti išvadą, jog patalpų savininkas derino klausimą dėl įmonės veiklos, todėl nepriklausomai nuo to ar išduodant licenciją buvo padaryti pažeidimai ar ne, IĮ „F. C.“, jos savininkai, vykdant ūkinę veiklą, bet kokiu atveju privalėjo imtis priemonių, užtikrinant gyventojų rimtį. Iš bylos duomenų matyti, jog pirmas administracinis teisės pažeidimų protokolas buvo surašytas dar 2013-12-10, todėl, siekdama tęsti veiklą, trumpindama darbo laiką, gaudama mažesnes pajamas, įmonė jau tuo metu turėjo siūlyti V. K. svarstyti klausimą dėl atskirų sudarytų sutarčių nuostatų pakeitimo.

V. S. nustatytų netesybų dydį, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesant pagrindo mažinti j ų dydžio, ir papildomai motyvų nekartoja. Pažymėtina, kad Susitarimo 5.1 ir 5.5 punktuose šalys sutarė taikyti netesybas netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, kurios gali būti bauda, delspinigiai (CK 6.71 str.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas atskirai išsamiai nepasisakė dėl 6 mėnesių nuomos mokesčio dydžio kompensacijos, kurią turi mokėti apeliantai, nelaikytina pažeidimu, nes buvo vertinamos visos netesybos – ir kompensacija, ir delspinigiai. Įvertintina aplinkybė, jog ieškovai neneigia, kad įmonė nevykdė įsipareigojimo savalaikiai mokėti nuomos mokestį, todėl atsakovas turėjo pagrindą vienašališkai nutraukti nuomos sutartį bei reikalauti sumokėti 6 mėn. nuomos dydžio kompensaciją. Susitarimo 5.4 p. šalys pasirašė laisva valia, todėl ta aplinkybė, jog patalpos, nutraukus šalių nuomos sutartį, buvo nedelsiant išnuomotos kitiems asmenis, nėra pagrindas, konstatuoti, jog susitarimas yra neteisėtas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad esminis ieškinio reikalavimas yra sutarties sąlygų modifikavimas, o ne civilinės atsakomybės taikymas, todėl klausimai dėl delspinigių, kompensacijos dydžio gali būti sprendžiami atskiroje byloje. Kadangi byloje nėra pareikšto reikalavimo dėl civilinės atsakomybės taikymo apeliantų atžvilgiu, todėl vertinti apeliantų atsiskaitymo galimybes ir atleisti juos nuo civilinės atsakomybės, teismas neturi pagrindo. Pagal bendrą civilinės atsakomybės sampratą, šiuo atveju nuo atsakovo valios priklauso civilinės atsakomybės taikymo apeliantų atžvilgiu klausimas (CK 6.245 str. 1 d.). Vertinant apeliantų teiginius dėl netinkamai V. K. skaičiuotų delspinigių dydžio, kolegija nurodo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-12-16 nutartimi teismo patvirtintas delspinigių dydis šioje byloje negali būti kvestionuojamas, nutartis yra įsiteisėjusi ir galioja, todėl pasisakyti dėl minėtų apeliantų teiginių apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo, o nauji reikalavimai ieškovams šioje byloje nepareikšti. Kritiškai vertinti ir apeliantų teiginiai dėl jiems daryto psichologinio poveikio sudarant taikos sutartį, nes teismo 2014-12-16 nutartis, kuria patvirtinta taikos sutartis, nebuvo panaikinta, taikos sutartis nepripažinta niekine ir negaliojančia, kaip sudaryta dėl netinkamo poveikio (CK 1.91 str.; CPK 12 str., 178 str.).

Pagal įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau - ĮPVĮ) nuostatas vekselis, būdamas vertybiniu popieriumi, apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (CK 1.105 str. 1 d., ĮPVĮ 2 str. 1 d.). Paprastuoju vekseliu jo davėjas įsipareigoja sumokėti vekselio turėtojui jame nurodytą sumą (CK 1.105 str. 3,4 d., ĮPVĮ 2 str. 3, 4 p.). Vekselis, kaip sandoris, gali būti nuginčytas ar pripažintas negaliojančiu vadovaujantis bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais (CK 1.78 str.). CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo tik esant tokių sąlygų visumai: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2014). Apeliantas G. P. tvirtina, jog 2014-11-15 jis V. K. išdavė paprastąjį vekselį 6 000 Eur sumai paveiktas atsakovo psichologinio smurto, pastarajam grasinant taikyti finansines baudas bei finansiškai sužlugdyti. Teisinė vekselio prigimtis lemia tai, kad vekselis gali atlikti tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją: vekselyje įtvirtintos prievolės specifika, t. y. jo abstraktumas ir besąlygiškumas, suteikia kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta. Tačiau, atlikdamas nurodytą užtikrinimo funkciją, vekselis netampa garantija ar laidavimu. Byloje nustatyta, kad 2013-01-03 ieškovės IĮ „F. C.“ ir atsakovo V. K. sudaryti Nuomos sutartis ir Susitarimas buvo užtikrinti 2013-01-03 laidavimo sutartimi, todėl atsakovo interesai pagal Nuomos sutartį ir Susitarimą buvo pakankamai apsaugoti. Vertimas kitą asmenį sudaryti sutartį, nesant tam teisinio pagrindo, reiškia to asmens laisvos valios ribojimą ir sudaro pagrindą kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo, todėl tokiu atveju, kai vekselio išrašymas neatitinka vidinės asmens, t. y. vekselio davėjo valios, sąžiningas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto ginčyti vekselį, nelaukdamas, kada šis bus perduotas vykdyti. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-11-13 preliminariu sprendimu, kuris panaikintas 2014-12-16 nutartimi, patvirtinus šalių taikos sutartį (civilinė byla Nr. 2-9060-488/2014), skola ir delspinigiai solidariai iš įmonės ir G. P. buvo priteisti už 2014-05-01 - 2014-11-01 laikotarpį, o pats apeliantas nurodo, jog paprastas vekselis 6 000 Eur išduotas už nesumokėtus delspinigius, susidariusius iki 2014-04-30. Esant minėtiems duomenims konstatuoti, jog tiek taikos sutartimi, tiek paprastuoju vekseliu gali būti išieškomi delspinigiai už tą patį laikotarpį, apeliacinės instancijos teismui nėra pakankamo pagrindo (CPK 179 str. 3 d.). Įvertinus apeliantų teiginius dėl vekselio paskirties užtikrinti delspinigius, teisėjų kolegija pažymi, jog įsiteisėjus ir pradėjus vykdyti 2014-12-16 nutartimi patvirtintą taikos sutartį, duomenų, kad G. P. būtų kreipęsis į teismą su pareiškimu pripažinti 2014-11-15 paprastąjį vekselį negaliojančiu, nėra (CPK 178 str.). Įvertintina ir tai, jog po minėtų 2014 m. pabaigoje vykusių teisminių procesų tarp šalių sudaryta Nuomos sutartis ir Susitarimas dar galiojo, o taikos sutartimi ieškovai įsipareigojo mokėti dar didesnius delspinigius. Apeliantai neneigia, kad 2014-11-15 paprastojo vekselio išdavimo metu įmonės finansinė padėtis buvo komplikuota ir savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, o jų argumentai apie atsakovo V. K. ketinimus taikyti finansines baudas ar kreiptis į antstolį nėra pagrindas pripažinti buvus ekonominiam grasinimui, nes neneigiama, jog įmonė patalpų savininkui buvo skolinga, todėl atsakovas pagrįstai reikalavo vykdyti įsipareigojimus, o jų neįvykdžius, imtis įstatymų numatytų priemonių. Kreditoriaus veiksmai, kuriais jis siekia teisėtomis priemonėmis apsaugoti savo interesus ar apsiginti nuo teisių pažeidimo, teisėti iš sutarties kylantys reikalavimai bei sutartyje numatyti jų nevykdymo padariniai, tokie kaip siūlymas skolininkui suteikti papildomas prievolės įvykdymo garantijas, kreipimasis į teismą dėl prievolės vykdymo, negali būti vertinami kaip ekonominis spaudimas ar realus grasinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-31 nutartis Nr. 3K-3-14/2014). Teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje nenustatyta sąlygų visuma, kuriai esant paprastąjį vekselį būtų galima pripažinti negaliojančiu dėl psichologinio smurto (CK 1.91 str.; CPK 185 str.). ĮPVĮ 3, 4, 77 ir 78 straipsniai nustato formalius reikalavimus – būtinus vekselių rekvizitus ir jų nebuvimo pasekmes. Pagal įstatymo nuostatas dokumentas, kuriame nėra būtinų rekvizitų, neturi vekselio galios. Byloje nenustatyta, kad 2014-11-15 paprastasis vekselis neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų, o tai, kad apeliantų manymu, atsakovas vekseliu prašė užtikrinti delspinigius už didesnį nei 6 mėnesių laikotarpį, nedaro vekselio negaliojančiu, nes jį pasirašė šalys bendru sutarimu, kas reiškia, jog G. P. vekselį pasirašė laisva valia.

Dėl paminėto, naikinti sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Nustatyta, kad 2016-01-22 nutartimi pirmosios instancijos teismas ieškovams atidėjo 243 Eur žyminio mokesčio mokėjimą, paduodant apeliacinį skundą iki sprendimo priėmimo apeliacinės instancijos teisme. Atmetant apeliacinį skundą, atidėtas žyminis mokestis lygiomis dalimis priteistinas valstybės naudai iš IĮ „F. C.“ ir G. P. (CPK 84 str., 93 str.). Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas V. K. prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau dokumentai, patvirtinantys minėtas išlaidas, apeliacinės instancijos teismui nepateikti, todėl tenkinti prašymo nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš G. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir individualios įmonės „F. C.“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) po 121,50 Eur (vieną šimtą dvidešimt vieną eurą 50 euro centų) žyminio mokesčio valstybei, pervedant šias lėšas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „(duomenys neskelbtini)“, įmokos kodas 5660.