- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-27
- Bylos Nr.
- e2-646-909/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-02721-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Justa Raciūtė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „SL investicija“ patikslintą ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl servituto nustatymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, koncertinė įstaiga Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teisme 2020 m. vasario 10 d. iškelta civilinė byla pagal ieškovės UAB „SL investicija“ pradinį ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl servituto nustatymo. Teismui nustačius, kad byloje pagal pradinį ieškinį reikalavimai reiškiami netinkamam asmeniui, 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartimi pasiūlė ieškovei pakeisti netinkamą atsakovę tinkama atsakove. Ieškovė pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriame atsakove nurodyta Vilniaus miesto savivaldybė. Teismo posėdžio, vykusio 2021 m. kovo 2 d., metu trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, į bylą įtraukta koncertinė įstaiga Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras.
Šalies argumentai
Ieškovė teismui pateiktu patikslintu ieškiniu prašo nustatyti neterminuotą servitutą tarnaujančiam daiktui – atsakovei nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius (kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini), daliai - 3,16 kv. m. ploto koridoriui, patalpų plane pažymėtam indeksu „6-3“, viešpataujančiojo daikto - ieškovei nuosavybės teise priklausančios pastogės atžvilgiu, nustatyti ieškovės mokėtiną atsakovei 593,59 Eur vienkartinę kompensaciją už tarnaujančiam daiktui nustatytą servitutą bei priteisti iš atsakovės ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Reikalavimas grindžiamas tuo, jog 2017 m. liepos 5 d. ieškovė iš atsakovės negyvenamosios patalpos pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu įsigijo neįrengtą pastogę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini), (inventoriniame plane adresas rašomas: (duomenys neskelbtini), Vilnius) bendras plotas 31,41 kv. m., esančią adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Prieš sudarant sutartį, atsakovė aprodė pastogę ieškovei, į pastogę jos apžiūros metu buvo patenkama per vienintelį įėjimą - atsakovei nuosavybės teise priklausantį nedidelį (3,16 kv. m.) koridorių, esantį patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Neįrengta pastogė buvo itin apleista ir nenaudojama. Ieškovė, siekdama suremontuoti pastogę bei pakeisti įsigytos pastogės paskirtį į administracinę, parengė ir teisės aktų nustatyta tvarka suderino su Kultūros paveldo departamentu pastogės kapitalinio remonto projektinius pasiūlymus. Projektiniuose pasiūlymuose įėjimas į pastogę yra suprojektuotas būtent per 3,16 kv. m. koridorių, kurį numatoma pravesti bendra naudojimo patalpa. Ieškovė pažymi, kad įvertinant viso pastato, t. y. statinio, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statusą, t. y. priskyrimą ypatingos kategorijos statiniams – jo buvimą įrašytu į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, jokių šiame pastate esančių patalpų, įskaitant ir pastogę, esminių pakeitimų daryti nėra leistina, taigi ir atlikti bet kokius, pvz. naujų laiptų, įėjimų ar pan. dalykų pristatymo, montavimo ar įrengimo darbus šiame ypatingos kategorijos statinyje nebūtų jokios net ir teorinės galimybės. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos yra davęs sutikimą būtent tokiam projektiniam pasiūlymui dėl pastogės įrengimo bei sutvarkymo, kuriame patekimas į pastogę yra numatytas per aptariamą atsakovės ginčo patalpos dalį – koridorių. Ieškovė kreipėsi į atsakovę, prašydama pasirašyti sutartį dėl servituto nustatymo, tačiau atsakovė nesutiko pasirašyti pateiktos sutarties. Už nustatytą servitutą ieškovė sutinka atsakovei mokėti vienkartinę kompensaciją, kurią paskaičiavo pagal atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto vertę.
Atsiliepimas
Atsakovė teismui pateiktu atsiliepimu į patikslintą ieškinį nurodė, jog su patikslintu ieškiniu nesutinka ir prašė patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, jog paskelbus viešąjį pardavimo aukcioną dėl pastogės, potencialiems (duomenys neskelbtini) palėpės pirkėjams buvo sudarytos sąlygos apžiūrėti ir susipažinti su parduodamu objektu, tačiau minėtą palėpės dalį pirkėjas nusipirko jų neapžiūrėjęs. 2017 m. liepos 5 d. sudarant negyvenamosios patalpos pirkimo – pardavimo sutartį ieškovė patvirtino, kad pastogės patalpos atitinka pirkėjo keliamus reikalavimus bei mokamą kainą, pirkėjui yra žinoma perkamo turto būklė, kokybė bei nusidėvėjimo laipsnis ir jokių pretenzijų pardavėjui dėl to nėra ir ateityje nebus. Parduotos pastogės planuose patekimo į jas pažymėta nebuvo, taigi, ieškovė, prieš įsigydama pastogę, buvo supažindinta su planais ir visos sąlygos jai buvo žinomos. UAB „SL investicija“ buvo informuota 2019 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), kad Vilniaus miesto savivaldybė nesutinka su bendrovės reikalavimais dėl servituto nustatymo, nes tai ženkliai pablogintų savivaldybei nuosavybės teise priklausomų patalpų vertę. Atsakovė taip pat nesutiko su ieškovės paskaičiuotu kompensacijos dydžiu, nurodė, jog kai ieškovas nurodo kompensacijos dydį, o atsakovas į ieškinį atsikerta nurodydamas, kad nesutinka su servituto nustatymu, bet nepasisako dėl siūlomos kompensacijos dydžio, teismas jam suteikta nuožiūros teise gali nustatyti kompensacijos dydį.
Pažymėtina, kad byloje pakeitus atsakovę iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos į Vilniaus miesto savivaldybę, naujosios atsakovės pozicija dėl ieškinio atmetimo motyvų iš esmės išliko ta pati kaip ir pradinės atsakovės. Todėl teismas remiasi bei mano esant tikslinga byloje nurodyti ir ieškovės pateiktame dublike bei pradinės atsakovės triplike išdėstytus motyvus bei argumentus.
Šalies argumentai
Ieškovė teismui pateiktame dublike papildomai paaiškino, kad ieškovė jau daugiau nei prieš dešimtmetį savo buveinę yra įkūrusi visiškai šalia aptariamų ginčo patalpų - adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tad aptariamą palėpės dalį iš atsakovės įsigijo ją ne kartą gyvai apžiūrėjusi, o ieškovės atstovas pateko į šią palėpės dalį būtent per tuo metu Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos valdytą koridorių, kuris, kaip matyti iš byloje pateikto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, nuosavybės teise priklauso atsakovei. Iš į bylą pateiktos 2017 m. liepos 5 d. Negyvenamosios patalpos pirkimo - pardavimo sutarties matyti, kad aptariamas nekilnojamojo turto objektas – pastogė - buvo įprastomis sąlygomis ir įprasta sutartimi perleistas pirkėjui – ieškovei be jokių išimtinių sąlygų, kurios leistų spręsti, kad įsigyjamu daiktu naudotis pirkėjui nebus jokios teisėtos galimybės. Tipinės pirkimo-pardavimo sąlygos negali būti interpretuojamos tokiu būdu, kad jomis, neva, jau yra įvertinamas ir patekimo į patalpas teisėtumo aspektas, nes realiai pats faktinis įėjimas į ieškovės įsigytą pastogę (t. y. patekimo galimybė) tikrai yra. Akivaizdu, jog pats faktinio patekimo į ieškovės įsigytą pastogę būdas yra aiškus ir paprastas, o juo labiau, šis būdas nėra itin esmingai pažeidžiantis atsakovės teises. Nors atsiliepime nesutinkama su ieškovės paskaičiuota ir prašoma teismo nustatyti pinigine kompensacija atsakovei už atlygintino servituto nustatymą, tačiau atsakovė nenurodo visiškai jokių kitokių šio atlyginimo bei piniginės kompensacijos paskaičiavimo galimybių. Be servituto nustatymo ieškovei nėra jokios objektyvios galimybės tinkamai įgyvendinti savo nuosavybės teisių į iš atsakovės įsigytą daiktą turinį.
Pradinė atsakovė (kurios pozicija byloje sutampa su naujosios atsakovės pozicija) teismui pateiktame triplike, papildomai nurodė, jog ginčo patalpos, kurios priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, buvo ir yra išnuomotos ne vienam nuomininkui. Tarp savivaldybės ir nuomininkų yra sudarytos nuomos sutartys, vienos iš jų yra pasibaigusios, kitos artėja link nuomos termino pabaigos. 2021 m. sausio 1 d. baigsis paskutinioji nuomos sutartis, būtent po šios sutarties pasibaigimo visos patalpos, esančios ginčo adresu bus tuščios ir bus pradėtas pardavimo procesas. Vadovaujantis teisės aktais, ieškovė gali atlikti remonto ar rekonstrukcijos darbus ir susiprojektuoti į palėpę atskirą įėjimą. Jokių argumentų nei ieškinyje, nei dublike apie tai, kodėl ieškovė negali susiprojektuoti atskiro įėjimo, nėra pateikta.
Ieškovė teismui pateikė papildomus įrodymus – architekto A. S. atsakymą, jog, jo nuomone, kito racionalaus būdo patekti į ieškovės palėpę nėra.
2020 m. rugsėjo 3 d. teismo posėdžio metu, esant abiejų šalių sutikimui iš bylos buvo pašalintas trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Nacionalinė vartotojų federacija, kadangi teismo sprendimas šio asmens teisėms ir pareigoms jokios įtakos neturės, nes nuomos sutartis yra pasibaigusi, patalpos perduotos Vilniaus miesto savivaldybei.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio, vykusio 2021 m. kovo 2 d., metu trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, į bylą įtraukta koncertinė įstaiga Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Per teismo nustatytą terminą trečiasis asmuo nepateikė teismui atsiliepimo į patikslintą ieškinį. Į teismo posėdį trečiasis asmuo neatvyko, teismas laiko, kad apie teismo posėdžio laiką ir vietą trečiajam asmeniui pranešta tinkamai (CPK 121 straipsnio 2 dalis). Byla išnagrinėta trečiajam asmeniui teismo posėdyje nedalyvaujant (CPK 247 straipsnis).
2021 m. gegužės 12 d. teismo posėdyje dalyvavo ieškovės ir atsakovės atstovės. Šio posėdžio metu tiek ieškovės atstovė, tiek atsakovės atstovė nurodė, kad palaiko 2020 m. rugsėjo 3 d. teismo posėdyje išsakytus paaiškinimus ir papildomai šių aplinkybių nekartoja. Todėl teismas mano esant reikalinga nurodyti esmines aplinkybes, kurias išdėstė šalių atstovės minėto 2020 m. rugsėjo 3 d. posėdžio metu.
2020 m. rugsėjo 3 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovės atstovė paaiškino, jog ieškovė, prieš įsigydama palėpę, ją apžiūrėjo, į palėpę pateko per atsakovei priklausančias patalpas – koridorių, kuris taip pat yra 3 aukšte, kitame pastate, nors patalpų adresai skiriasi, tačiau tai yra siena besiribojančios patalpos. Į palėpę yra tik vienos durys, kurios yra iš atsakovei priklausančio koridoriuko, esančio šalia sanitarinio mazgo. Jokios kitos galimybės patekti į ieškovės palėpę nėra, nebent per tualetą, tačiau tokiu atveju atsakovė netektų sanitarinio mazgo. Į koridoriuką patenkama iš bendrojo naudojimo laiptinės. Ieškovei priklausančių patalpų plotas pastate yra 31,41 kv. m., o atsakovei 623,70 kv. m., prašoma nustatyti servitutą labai mažai patalpų daliai, vos 0,5 procento patalpų. Sutartinio servituto nustatyti nepavyko, nes atsakovė su tuo nesutiko. Praktinis patekimas visuomet buvo per atsakovės patalpas, atsakovė visuomet nurodydavo, jog ieškovė gali naudotis minėtomis patalpomis praėjimui, tačiau bandant šią sąlygą įteisinti, atsakovė nesutiko. Patalpų plane palėpėje yra nurodytos durys, todėl negalima teigti, jog palėpė buvo parduota be įėjimo. Atsakovei tam tikrų nepatogumų, nustačius servitutą, iškiltų, kadangi ji ta patalpa taip pat naudojasi, siekdama patekti į sanitarinį mazgą, tačiau servituto nustatymas niekaip neužkirstų kelio naudotis visomis likusiomis virš 600 kv. m. patalpomis, tai nepaveiktų šių patalpų būklės ir jų vertės. Kompensacijos dydis paskaičiuotas pagal patalpų kv. m. vertę, padalinus ją iš dviejų, kadangi patalpomis naudosis ne tik ieškovė, bet ir atsakovė. Tokia kompensacija užtikrintų abiejų sutarties šalių interesų pusiausvyrą. Patalpų vidutinė rinkos vertė, ieškovės manymu, nuo 2017 m. nesikeitė. Kadangi prašoma nustatyti neterminuotą servitutą, todėl prašoma priteisti vienkartinę kompensaciją.
Žemesnės instancijos teismas
2020 m. rugsėjo 3 d. vykusio teismo posėdžio metu pradinės atsakovės (kurios pozicija byloje sutampa su naujosios atsakovės pozicija) atstovė paaiškino, kad ieškovė, įsigydama patalpas, patvirtino, kad jai žinoma patalpų būklė, jokių pretenzijų pareikšta nebuvo. Atsakovė planuoja parduoti tiek (duomenys neskelbtini) tiek (duomenys neskelbtini) patalpas, kol kas negalima skelbti šio konkurso, kadangi yra galiojančių nuomos sutarčių. Paskutinė baigsis 2021 m. sausio mėnesį. Nors tai yra kultūros paveldo objektas, bet nėra uždrausta tokias patalpas remontuoti, įrengti atskirą įėjimą. Servituto nustatymas nepagrįstai apsunkintų atsakovės turtą. Teismas, vadovaudamasis diskrecijos teise, pats gali nustatyti kompensacijos dydį, jei visgi nuspręstų, jog servitutą nustatyti būtina. Kadangi patalpos bus parduodamos, servituto nepatogumus patirs būsimi patalpų savininkai. Atstovė negalėjo paaiškinti, kiek servituto nustatymas pablogintų patalpų vertę ir kaip pakenktų pardavimo procesui, taip pat negalėjo patvirtinti, ar buvo suteiktas žodinis sutikimas patekti į palėpę per atsakovės patalpas. Patalpų rinkos vertė, atsakovės atstovės manymu, nuo 2017 m. negalėjo smarkiai pakisti. Atstovė negalėjo pateikti konkrečių duomenų, kur ir kaip galima būtų įrengti atskirą įėjimą iš lauko, turint omenyje, kad patalpa yra 3 aukšte.
2021 m. sausio 6 d. atsakovė pateikė papildomus įrodymus (DOK-3335) – Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus, susijusius su šiais įrodymais. Atsakovė paaiškinimuose nurodė, kad jei teismas nuspręstų tenkinti ieškinį, turto vertinimo ataskaita padėtų priimti tinkamą sprendimą nustatant teisingą kompensacijos atsakovei dydį, turi būti atsižvelgiama į nekilnojamojo turto rinkos kainą. Atsakovė nurodė, kad pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje nurodoma, kad ginčo patalpų (kurių plotas – 623,70 kv. m.) rinkos vertė – 1 290 000 Eur, taigi prašomos pripažinti tarnaujančiu daiktu atsakovės patalpų dalies (3,16 kv. m. koridoriaus) vertė atitinkami sudaro 6 535,84 Eur. Nustačius servitutą, minėtu koridoriumi naudosis tiek ieškovė, tiek atsakovė, todėl apskaičiuota koridoriaus vertė dalinama iš dviejų ir tokiu būdu mokėtinos atsakovei kompensacijos vertė sudaro 3 267,92 Eur. Atsakovės nuomone, kompensacijos dydis neturėtų būti mažesnis nei 3 267,92 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio, vykusio 2021 m. gegužės 12 d., metu šalių atstovės papildomai pasisakė dėl atsakovės pateikto naujo įrodymo – Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos.
Šalies argumentai
Ieškovės atstovė 2021 m. gegužės 12 d. vykusio teismo posėdžio metu nurodė, kad bylos eigoje atsakovė nurodė siekianti pateikti turto vertinimo ataskaitą tuo tikslu, kad būtų įvertinama, kokia patalpų vertė būtų pardavinėjant jas su nustatytu servitutu ir be servituto, t. y. buvo teigiama, kad turto vertintojas nustatinės kokius nuostolius patirtų atsakovė šiuo konkrečiu atveju. Tačiau, kaip matyti, iš pateiktos ataskaitos – jos tikslas yra visai kitas, t. y. privalomasis rinkos vertės nustatymas nuosavybės teisės perleidimo tikslu. Be to, vertinamas buvo visas nekilnojamojo turto kompleksas, esantis (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini); taip pat vertintojas neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog yra kilęs ginčas. Dar daugiau – pati ataskaita yra konfidencialus dokumentas, kas rodo, kad tokiu įrodymu negalima remtis byloje. Pažymėdama apie nustatytą vertę, ieškovės atstovė nurodė, kad ataskaitoje nurodyta vertė būtų teisinga sudarant perleidimo sandorį, tačiau šioje byloje ieškovė neprašo nuosavybės, o siekia nustatyti servitutą, todėl vien šiuo aspektu atsakovės nurodyto dydžio kompensacija yra nepagrįsta, nes ieškovė neįgytų nuosavybės, o tik gautų teisę ja naudotis. Pažymėdama dėl ieškovės nurodytos 593,59 Eur kompensacijos, atstovė paaiškino, kad ši kompensacija nustatyta atsižvelgiant į rinkos vertę, galiojusią 2017 m. liepos 5 d., t. y. įsigijimo metu, taip pat atsižvelgiama į tai, kad sandorio vertė buvo 37 200 Eur, patalpos buvo apleistos, apgriuvusios. Ieškovės atstovė prašė atsižvelgti ir į tai, kad patalpos yra pačiame krašte, taigi atsakovei tai ypatingai nesuvaržytų teisių, o ieškovei teisė patekti į patalpas yra reikšmingai svarbi. Ieškovės atstovė taip pat pažymėjo, kad patalpų planuose visur yra pažymėtos durys, kas reiškia, kad įėjimas visada faktiškai buvo, taigi, atsakovė nepagrįstai nurodo, kad įėjimo nėra. Byloje prašoma įforminti tai, kas egzistuoja realiai.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė 2021 m. gegužės 12 d. vykusio teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovė byloje nereiškia priešieškinio, nes galimų nuostolių dydžio dar nežino. Atstovės nuomone, jei teismas tenkintų ieškinį, tuomet turėtų būti remiamasi atsakovės pateikta turto vertinimo ataskaita, kuria šioje byloje remtis galima, nes tai yra aktualus bylai dokumentas. Patvirtino, kad ataskaita parengta turto nuosavybės teisės perleidimo tikslu, nes atsakovė ketina ateityje patalpas perleisti kaip vieną objektą. Taip pat atsakovės atstovė patvirtino, kad galimybės įrengti kitą įėjimą, tikėtina, nėra, nes tokią nuomonę atsakovei pateikė ir architektas. Prašė atsižvelgti į tas aplinkybes, kad servitutas būtų nustatomas neterminuotai, kompensacija vienkartinė, o ne periodinė, atsakovė netektų teisės naudotis patalpa savo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Patikslintas ieškinys tenkintinas iš dalies.
Teismas, vadovaudamasis įstatymu, įvertina visus byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis).
Byloje nustatytos ginčui reikšmingos faktinės aplinkybės
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais, šalių atstovių žodiniais paaiškinimais, išklausytais teismo posėdžių, vykusių 2020 m. rugsėjo 3 d. ir 2021 m. gegužės 12 d., metu, nustatyta, jog ieškovė yra 31,41 kv. m. neįrengtų negyvenamųjų administracinės paskirties patalpų (palėpės), esančių adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – palėpė) savininkė. Patalpos yra pastate ((duomenys neskelbtini), Vilnius), kuris yra valstybės saugoma nekilnojamoji kultūros vertybė. Nurodytas patalpas ieškovė įsigijo iš Vilniaus miesto savivaldybės 2017 m. liepos 5 d. Negyvenamosios patalpos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Minėta sutartis buvo sudaryta pagal 2017 m. birželio 15 d. nekilnojamojo turto viešo aukciono protokolą, aukciono Nr. (duomenys neskelbtini). Aukcionas surengtas pagal Vilniaus miesto savivaldybės negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų ir patalpų komisijos patvirtintas aukciono sąlygas.
Patalpų įsigijimo metu ir ieškinio pateikimo teismui metu, vienintelis realus fizinis būdas patekti į ieškovės palėpę yra per Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį 3,16 kv. m. koridorių, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Pastogės patalpų plane yra vaizduojamos durys į atsakovei priklausančią patalpą, plane pažymėtą indeksu „6.3“. Ieškovė, siekdama įsirengti jai nuosavybės teise priklausančią palėpę, kreipėsi į projektuotoją A. S., kuris, ieškovės užsakymu, parengė „Pastogės (duomenys neskelbtini), Vilniuje kapitalinio remonto, pakeičiant paskirtį į administracinę projektinį pasiūlymą“. Pasiūlyme nurodoma, jog savarankiško patekimo į pastogę nėra, patekti galima per gretimos patalpos, (duomenys neskelbtini), Vilnius, koridorių, todėl siūloma dalį koridoriaus, priklausančio Vilniaus miesto savivaldybei, paversti bendro naudojimo patalpa (bendro naudojimo koridoriaus plotas 3,16 kv. m.). Minėtam pasiūlymui buvo gautas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus pritarimas. Ieškovė 2018 m. kovo 1 d. ir 2019 m. spalio 24 d. kreipėsi į atsakovę su prašymu sudaryti servituto patalpai nustatymo sutartį. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2019 m. lapkričio mėn. informavo ieškovę, jog atsakovė nesutinka pasirašyti pateiktos sutarties, kadangi tai ženkliai pablogins atsakovei nuosavybės teise priklausomų patalpų vertę.
2020 m. gegužės 21 d. ieškovės atstovė kreipėsi į architektą A. S. su prašymu suteikti informaciją, ar yra kitų objektyvių aplinkybių patekti į ieškovei priklausančią pastogę, nei numatyta pagal architekto projektą. 2020 m. gegužės 24 d. gautas architekto A. S. atsakymas, kuriame nurodoma, kad kito būdo, nei jo pasiūlytas būdas, jo įsitikinimu, nėra. Papildomai nurodoma, kad kitos bendro naudojimo laiptinės šalia nėra, o iš šios laiptinės į ieškovės valdomą pastogę, be architekto siūlomo būdo, galima patekti nebent per Savivaldybės patalpai priklausantį tualetą, bet tada ši patalpa liktų be tualeto, reiktų patraukti kaminą, kuriuo išvesti dūmtraukiai ir ortakiai iš apatinių aukštų, o tam reikėtų juos perstatyti ne tik pastogėje, bet ir antrame aukšte. Priduriama, kad pristatyti atskirą laiptinę namo išorėje, tikėtina, neleistų paminklosaugininkai, be to, fasade nėra vietos, nes tektų užstoti kelis langus, o tam patalpų savininkai sutikimo taip pat, tikėtina, neduotų.
Atsakovė byloje pateikė turto vertintojos I. P. 2020 m. gruodžio 1 d. – gruodžio 23 d. atliktą Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad vertintoja atliko nekilnojamojo turto – turtinio komplekso, esančio (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilnius, vertinimą – privalomąjį rinkos vertės nustatymą nuosavybės teisės perleidimo tikslu. Vertė nustatyta lyginamuoju metodu. Šioje ataskaitoje nurodyta viso turtinio komplekso vertė – 2 230 000 Eur. Ataskaitoje nurodyta, kad negyvenamosios patalpos - administracinės patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertė turto vertinimo dieną (2020 m. gruodžio 1-2 d.) yra 1 290 000 Eur.
Dėl objektyvaus būtinumo nustatyti servitutą
Byloje kilo ginčas dėl ieškovės naudojimosi atsakovei nuosavybės teise priklausančia patalpa - 3,16 kv. m. koridoriumi, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Atsakovė 2019 m. lapkričio 27 d. raštu nesutiko nustatyti savo nuosavybės teise valdomoms patalpoms servituto, todėl ieškovė ir kreipėsi į teismą su ieškiniu.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Taigi, servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Servituto turinį konkrečiu atveju lemia viešpataujančiojo daikto poreikiai (CK 4.112 straipsnio 3 dalis). Kilus abejonių dėl servituto turinio ir nesant galimybių jį tiksliai nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausias (CK 4.112 straipsnio 2 dalis); servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.113 straipsnio 1 dalis). Servitutas nustatomas savanoriškai arba priverstinai. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutas gali būti nustatytas įstatymais, sandoriais ir teismo sprendimais, o įstatymo nustatytais atvejais – administraciniais aktais. Iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai (CK 4.124 straipsnio 2 dalis).
CK 4.126 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu: 1) savininkų nesutarimas ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį.
Kaip jau minėta, atsakovė nesutinka su servituto nustatymu. Spręsdamas šalių ginčą teismas, konstatavęs savininkų nesutarimą, privalo nustatyti ar egzistuoja objektyvus servituto poreikis.
Servituto teisė pasižymi savininko (tarnaujančiojo daikto) nuosavybės teisės suvaržymais siekiant įgyvendinti viešpataujančiojo daikto savininko nuosavybės teisę. Nuosavybės teisė jokiais atvejais neturi būti varžoma nepagrįstai, tam būtinas objektyvus pagrindas. Dėl to ir daikto apsunkinimas servitutu pateisinamas tik esant svarbioms priežastims (kai yra objektyviai būtinas). Kasacinio teismo praktika dėl servitutų nustatymo išplėtota ir nuosekli (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 3K-3-210/2012; Nr. 3K-3-433/2012; Nr. 3K-3-259/2014; kt.). Nagrinėdamas šalių ginčą, teismas pirmiausia turi įsitikinti, kad servitutas yra būtinas viešpataujančiajam daiktui naudoti. Tam teismas turi įvertinti, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis tinkamai naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį, ar daikto savininkas, ar siekdamas įgyti servituto teisę į kito asmens nekilnojamąjį turtą, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad galėtų savo daiktu tinkamai naudotis, neapribodamas kito asmens nuosavybės teisių ir interesų. Servituto būtinybei pagrįsti nereikšmingas jo naudingumas ar patogumas viešpataujančiojo daikto savininkui – esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę.
Pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti ieškovės daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų, tenka servituto prašančiam asmeniui (ieškovei).
Nesutikdama su ieškininiais reikalavimais, atsakovė nurodė, jog ieškovė gali atlikti remonto ar rekonstrukcijos darbus ir susiprojektuoti į palėpę atskirą įėjimą, jokių argumentų nei ieškinyje, nei dublike apie tai, kodėl ieškovė negali susiprojektuoti atskiro įėjimo, nėra pateikta. Su tokiais atsakovės argumentais teismas nesutinka. Ieškovė teismui pateikė 2020 m. gegužės 24 d. projektuotojo A. S. atsakymą į prašymą suteikti informaciją. Minėtame rašte projektuotojas atsako į ieškovės klausimą - ar patekti į UAB „SL investicija“ priklausančią pastogę Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra kitų objektyvių galimybių, nei siūlyta parengtame projektiniame pasiūlyme – t. y. nustatant 3,16 kv. m. dydžio servitutą Vilniaus savivaldybei priklausančios patalpos koridoriuje. Atsakydamas į minėtą klausimą, projektuotojas nurodo, jog kitos bendro naudojimo laiptinės šalia nėra, o iš šios laiptinės į UAB „SL investicija“ valdomą palėpę galima patekti nebent per Vilniaus miesto savivaldybės patalpai priklausantį tualetą, bet tuomet atsakovės patalpa liktų be tualeto, be to, reiktų patraukti kaminą. Pristatyti atskiros laiptinės namo išorėje galimai neleistų paminklosaugininkai ir fasade tam nėra vietos, nes tektų užstoti kelis langus. Taigi, kito būdo, nei nurodyta projektiniame pasiūlyme projektuotojas/architektas A. S. nemato. Pabrėžtina, jog atsakovė, teigdama, jog ieškovė gali atlikti remonto ar rekonstrukcijos darbus ir susiprojektuoti į palėpę atskirą įėjimą, šių savo teiginių nepagrindžia jokiais įrodymais, nepateikia objektyvių siūlymų, kur ir kaip tai galėtų būti padaryta. Šioje vietoje būtina pažymėti ir tai, kad 2021 m. gegužės 12 d. vykusio teismo posėdžio metu atsakovės atstovė sutiko bei patvirtino faktą, kad, tikėtina, jog kito būdo patekti į ieškovės pastogę vis tik nėra. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismas laiko įrodyta aplinkybe, jog į ieškovei nuosavybės teise priklausančią palėpę, nekeičiant patalpų išdėstymo ar pastato konstrukcijų, patekti galima tik per atsakovei nuosavybės teise priklausančias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilnius.
Įsitikinus servituto būtinumu, sprendžiama dėl jo turinio, t. y. tarnaujančiojo daikto savininko teisių apribojimų apimties. Nustatant servitutą, svarbu laikytis tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkų interesų proporcingumo. Vienas proporcingumo reikalavimų yra tas, kad tarnaujančiajam daiktui gali būti nustatomi tik tokie ir tokios apimties ar dydžio suvaržymai, kurie būtini siekiant užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą pagal paskirtį, t. y. suvaržymas turi sukelti kuo mažesnius nepatogumus tarnaujančiojo (to, kurį apriboja) daikto savininkui ir užtikrinti viešpataujančiojo daikto savininkui galimybę juo naudotis (CK 4.111 straipsnio 1 dalis, 4.113 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-527/2009; Nr. 3K-3-118/2012).
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad patalpos dalis, kuriai prašoma nustatyti servitutą, šiuo metu yra koridorius, kurio paskirtis paprastai ir būna patekimas į kitas patalpas, todėl, teismo vertinimu, servituto nustatymas šios patalpos nedidelei daliai nepažeis tarnaujančio ir viešpataujančio daikto savininkų interesų proporcingumo.
Sprendžiant šalių ginčą, įvertintina ir aplinkybė, jog servituto nustatymo objektyvus poreikis egzistavo ir organizuojant 2017 m. birželio 15 d. nekilnojamojo turto viešą aukcioną, nes į minėtą palėpę patekti galimybės kitaip, nei per atsakovės patalpas niekuomet nebuvo, tačiau atsakovė apie šią patalpų ypatybę nenurodė nei skelbime apie aukcioną, nei sudarydama nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį. Be to, teismui pateiktuose patalpų planuose palėpė yra vaizduojama su durimis, kurios veda tiesiai į atsakovei priklausančias patalpas, kurių atžvilgiu ir prašoma nustatyti servitutą, todėl ieškovė, įsigydama minėtą turtą, pagrįstai galėjo tikėtis, jog bus galimybė į jį patekti. Svarbu ir tai, jog nekilnojamojo turto, be galimybės į jį patekti pardavimas prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams, kadangi daikto įgijėjas neturi galimybės juo naudotis pagal tiesioginę paskirtį.
Įvertinus byloje pateiktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovės reikalavimas nustatyti servitutą 3,16 kv. m. ploto koridoriui, patalpų plane pažymėtam indeksu „6-3“, viešpataujančiojo daikto ieškovei nuosavybės teise priklausančios pastogės atžvilgiu tenkintinas kaip pagrįstas ir įrodytas.
Dėl servituto atlygintinumo
Nustačius servitutą, atsižvelgiant į jo apimtį ir tarnaujančiojo daikto savininkui tenkančius suvaržymus, sprendžiama dėl servituto atlygintinumo, jo būdo ir dydžio. Ieškovė už servituto nustatymą sutinka atsakovei sumokėti vienkartinę 593,59 Eur kompensaciją. Atsakovė su šiuo kompensacijos dydžiu nesutinka, teigia, kad vienkartinės kompensacijos dydis neturėtų būti mažesnis nei 3 267,92 Eur.
Servituto santykiai grindžiami bendraisiais civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo principais (CK 1.2 straipsnis). Šių principų esmė, jog nustatant servitutą turi būti užtikrinta teisinga tarnaujančio ir viešpataujančio daikto savininkų interesų pusiausvyra. Kasacinis teismas suformavo teisminę praktiką, jog civilinių teisinių santykių teisingumo, interesų derinimo, atlygintinumo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančio daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai. Įstatymų leidėjas CK 4.129 straipsnyje įtvirtino servituto atlygintinumo prezumpciją. Įgydama naudos viena civilinių santykių šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip.
Servituto nustatymas yra pagrindas tarnaujančio daikto savininkui reikalauti atlyginti dėl servituto nustatymo atsiradusius nuostolius. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog CK 4.129 straipsnio prasme nuostolių atlyginimas reiškia teisingą atlyginimą savininkui dėl patiriamų jo teisių naudojimo ribojimo, mokama vienkartine ar periodine kompensacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-210/2012).
Konkrečius nuostolius tarnaujančio daikto savininkas turi įrodyti (CPK 178 straipsnis). Tai turtiniai ir neturtiniai netekimai: galimybės naudotis daikto dalimi netekimas, nepatogumų atsiradimas ir kita, įvertinta pinigais. Atsakovė jokių konkrečių įrodymų dėl galimai patirtų ar būsimų nuostolių nepateikė. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu deklaratyviai teigė, kad servituto nustatymas apsunkintų nekilnojamojo turto pardavimo procesą, o neatsiradus potencialiems pirkėjams ir nepardavus patalpų atsakovė patirtų nuostolius. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, šias išdėstytas aplinkybes, teismo posėdžių metu atsakovė nurodė, kad patalpas ketinama parduoti, tačiau jokių faktinių veiksmų atsakovė pardavimo procesui organizuoti kol kas nesiėmė. Pažymėtina, kad ir atsakovės pateikta nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita nepatvirtina tos aplinkybės, kad turto vertė esant nustatytam servitutui būtų mažesnė nei nesant nustatyto servituto. Esant šioms aplinkybėms, atsakovės nurodyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dėl servituto nustatymo nuostolių kompensacija taikoma tada, kai neįmanoma tikslai nustatyti tarnaujančiojo daikto savininko nuostolių. Teismai atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys, pobūdis ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos ar kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka dėl nustatyto servituto turtinių nuostolių; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; kita. Kompensacijos dydžiui nustatyti inter alia reikšmingi yra ir tarnaujančiojo daikto savininko patiriami nepatogumai dėl privatumo apribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-469/2016).
Nagrinėjamu atveju teismas, atsakovei nepateikus patikimų įrodymų, pagrindžiančių jos nuostolius dėl servituto nustatymo, iš dalies sutikdamas su ieškovės skaičiavimo metodika, ir naudodamasis savo diskrecijos teise, kompensacijos dydį apskaičiavo savo nuožiūra, įvertindamas bei atsižvelgdamas į duomenis, patvirtinančius turto rinkos vertę ieškinio pateikimo metu.
Ieškovė, prašydama nustatyti 593,59 Eur dydžio vienkartinę kompensaciją, iš esmės rėmėsi 2017 m. liepos 24 d. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, kur nurodoma, kad ginčo patalpų vidutinė rinkos vertė 234 316 Eur (vidutinės rinkos vertės nustatymo data 1999 m. rugpjūčio 30 d.). Tuo tarpu atsakovė, nurodydama, kad vienkartinės kompensacijos dydis neturėtų būti mažesnis nei 3 267,92 Eur, rėmėsi savo iniciatyva užsakytu, 2020 m. gruodžio 1 d. – gruodžio 23 d. atliktu, nekilnojamojo turto vertinimu, kurio metu nustatyta, kad negyvenamosios patalpos - administracinės patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertė turto vertinimo dieną (2020 m. gruodžio 1-2 d.) yra 1 290 000 Eur.
Teismo vertinimu, nustatant kompensacijos dydį, nėra pagrindo vadovautis tiek ieškovės, tiek atsakovės nurodyta turto verte. Visų pirma, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo vadovautis ieškovės nurodyta vidutine rinkos verte – 234 316 Eur, kadangi ši vertė nustatyta itin seniai - 1999 m. rugpjūčio 30 d., ir visiškai neatitinka aktualios (sprendimo priėmimo metu) galiojančios vidutinės rinkos vertės, nes 2021 m. gegužės 12 d. nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, kad ginčo patalpų vidutinė rinkos vertė – 715 000 Eur (vertės nustatymo data 2020 m. rugsėjo 30 d.). Taipogi, nėra pagrindo sutikti su ieškovės pozicija, kad ieškovės nurodyta 234 316 Eur vertė atitinka vertę, galiojusią patalpų įsigijimo metu, t. y. 2017 m. liepos 5 d. Iš teismui pateiktos 2017 m. liepos 5 d. pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad ieškovė pastogę įsigijo už 37 200 Eur, kai tuo tarpu tuo metu oficiali vidutinė rinkos vertė tesiekė 5 100 Eur, t. y. 7 kartus mažesnė nei už įsigytas patalpas mokėjo ieškovė. Teismo vertinimu, nėra pagrindo vadovautis ir atsakovės nurodyta vidutine rinkos verte - 1 290 000 Eur. Sutiktina su ieškovės pozicija, kad šiuo atveju turto vertinimas buvo atliekamas turto nuosavybės teisės perleidimo tikslu, be to, atliktas lyginamuoju metodu, kas šiuo atveju, teismo manymu, neatitinka vertės, kuri nustatoma masinio vertinimo būdu. Nekilnojamojo turto masinis vertinimas – nekilnojamojo turto vertinimo būdas, kai per nustatytą laiką, taikant bendrą metodologiją ir automatizuotas Nekilnojamojo turto registro ir rinkos duomenų bazėse sukauptų duomenų analizės ir vertinimo technologijas, yra įvertinama panašių nekilnojamojo turto objektų grupė. Taigi, šiuo atveju, tarp šalių esant nesutarimui dėl turto rinkos vertės nustatymo, šiuo atveju tikslinga vadovautis masinio vertinimo būdu nustatyta vidutine rinkos verte, galiojusia ieškinio pateikimo metu, kas, teismo manymu, atitiktų abiejų šalių interesų pusiausvyrą, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus.
Taigi, teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio servituto nustatymo atveju, atsižvelgia į nekilnojamojo vidutinę turto rinkos kainą, kuri aktuali ieškinio pateikimo dieną ir yra nustatyti masinio vertinimo būdu. Iš teismo iniciatyva gauto 2020 m. rugsėjo 17 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilnius, vidutinė rinkos vertė yra 636 000 Eur. Pažymėtina, kad ši vidutinė rinkos vertė nustatyta 2019 m. spalio 15 d. masinio vertinimo metu, tuo tarpu ieškinys teismui pateiktas 2020 m. sausio 30 d., vadinasi, yra pagrindas vadovautis būtent šia ieškinio pateikimu metu galiojusia aktualia masiniu būdu nustatyta turto vidutine rinkos verte – 636 000 Eur. Bendras ginčo patalpų plotas yra 623,70 kv. m., o ieškovė prašo nustatyti servitutą tik 3,16 kv. m. šių patalpų. Atsižvelgiant į tai, prašomos pripažinti tarnaujančiu daiktu atsakovės patalpų dalies (3,16 kv. m.) vertė sudaro 3 222,32 Eur. Įvertinant aplinkybę, jog šiomis patalpomis naudosis ne vien ieškovė, bet ir atsakovė, nurodyta suma dalijama iš dviejų. Tokiu būdu apskaičiuota ieškovės atsakovei mokėtina kompensacija sudaro 1 611,16 Eur (3 222,31 Eur / 2 = 1 611,16 Eur ).
Teismo vertinimu, nustatytas vienkartinės kompensacijos dydis (1 611,16 Eur) laikytinas pagrįstu, nes: 1) nenustatyta, kad atsakovė patirtų kokius nors netekimus, suvaržymus ar nepatogumus dėl nustatyto servituto; 2) servitutas nustatomas atsakovės valdomų patalpų dalyje, kuri ir taip skirta praėjimui; 3) servituto nustatymu įteisinama buvusi faktinė padėtis, kadangi nustatyta, jog ieškovė nuo pat pradžių naudojosi atsakovės patalpomis patekimui į palėpę; 4) servituto nustatymas nereikalauja jokių investicijų, į palėpę ir taip yra durys iš atsakovės patalpų; 5) nustatomo servituto plotas, lyginant su tarnaujančių patalpų plotu, yra nedidelis (0,5 procentai patalpų ploto); 6) nenustatyta jokių galimų privatumo pažeidimų - patalpos šiuo metu yra atsakovės nenaudojamos, o jas parduodant atitinkamai bus galima išspręsti klausimus dėl privatumo.
Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, iš ieškovės atsakovės naudai priteistina 1 611,16 Eur dydžio vienkartinė kompensacija.
Kiti procesiniuose dokumentuose šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui ir byloje teisinio rezultato neįtakoja, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 43 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
Ieškovė sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio bei patyrė 1 880,00 Eur advokatės teisinės pagalbos išlaidų, viso 1 955,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Byloje ieškovė reiškė du savarankiškus reikalavimus – nustatyti servitutą bei priteisti atsakovei vienkartinę kompensaciją už šio servituto nustatymą. Teismas pirmą ieškovės reikalavimą tenkino visiškai (50 proc.), o antrą – iš dalies ((18,42 proc.) ieškovė prašė priteisti 593,59 Eur, teismas priteisė 1 611,16 Eur), taigi iš viso patikslintas ieškinys patenkintas 68,42 procentų. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovės priteistina 1 337,61 Eur (1 955 Eur x 68,42/100) bylinėjimosi išlaidų.
Atsakovė bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė, įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui nepateikė.
Dėl pašto išlaidų
Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos šioje byloje sudaro 14,68 Eur.
Atsižvelgiant į tai, kad patikslintas ieškinys patenkintas iš dalies (68,42 proc.), yra pagrindas priteisti valstybės naudai iš atsakovės 10,04 Eur pašto išlaidų (proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (14,68 Eur x 68,42 proc. = 10,04 Eur)) (CPK 92 straipsnis, 93 straipsnis).
Likusi pašto išlaidų dalis (4,64 Eur) iš ieškovės valstybės naudai nepriteisiama, nes neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5,00 Eur).
Valstybei priteistos pašto išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5660). Mokėjimo kvitą būtina pateikti teismui.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268-270 straipsniais,
nusprendžia:
patikslintą ieškinį tenkinti iš dalies.
Nustatyti neterminuotą servitutą tarnaujančiajam daiktui – Vilniaus miesto savivaldybei (juridinio asmens kodas 111109233) nuosavybės teise priklausančių negyvenamųjų patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius (kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), daliai - 3,16 kv. m. ploto koridoriui, patalpų plane pažymėtam indeksu „6-3“, viešpataujančiojo daikto – UAB „SL investicija“ (juridinio asmens kodas 301097667) nuosavybės teise priklausančios negyvenamosios patalpos - pastogės (kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) atžvilgiu.
Priteisti iš ieškovės UAB „SL investicija“ (juridinio asmens kodas 301097667) atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111109233) naudai 1 611,16 (vieno tūkstančio šešių šimtų vienuolikos eurų 16 ct) vienkartinę kompensaciją už servituto nustatymą.
Priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111109233) ieškovės UAB „SL investicija“ (juridinio asmens kodas 301097667) naudai 1 337,61 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus trisdešimt septynis eurus 61 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Likusioje dalyje patikslintą ieškinį atmesti.
Priteisti valstybės naudai iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111109233) 10,04 Eur (dešimt eurų 04 ct) pašto išlaidų.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.