Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų Albinos Pupeikienės ir Aušros Maškevičienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo J. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. G. ieškinį atsakovui J. G. dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir su santuokos nutraukimu susijusių pasekmių, institucijos išvadai pateikti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius ir Rietavo savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo pareiškė reikalavimus: 1) nutraukti tarp šalių įregistruotą santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 2) nustatyti nepilnamečio sūnaus J. G., gim. 2010-04-01, gyvenamąją vietą su atsakovu; 3) priteisti iš ieškovės išlaikymą nepilnamečiui sūnui, mokamą po 150,00 Lt kas mėnesį; 3) padalinti santuokos metu įgytą turtą sekančiai: atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteisti automobilį „Fiat Punto“, kurio vertė 100 Lt; 4) po santuokos nutraukimo šalims palikti santuokines pavardes. Reikalavimų pagrindu nurodė aplinkybes, kad santuokos pradžioje šalių santykiai buvo neblogi, tačiau vėliau šeimoje prasidėjo nesutarimai, išsiskyrė požiūris į šeimą, vaikų auklėjimą, todėl pastaruoju metu šalys gyvena atskirai, nebeveda bendro ūkio, nebepalaiko santuokinių ryšių. Atsakovas pažymėjo, kad jo materialinė padėtis yra gera, stabili, todėl jis galintis sūnui suteikti gerą gyvenimą, atsakovas yra padorus, sąžiningas, mylintis savo vaiką, pasirengęs prižiūrėti sūnų. Atsakovo nuomone prašoma iš ieškovės priteisti išlaikymo suma yra teisinga, kadangi atsakovo turtinė padėtis yra geresnė, ieškovė turi išlaikyti ir kitą savo nepilnametį, neįgalų sūnų M. R.. Dėl turto padalinimo nurodė, kad santuokos metu yra įgytas automobilis, kuris po ieškovės sukelto eismo įvykio yra nepataisomai sudaužytas, kito dalintino turto nėra, kreditorių šalys neturi.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje nustatyta, kad santuoka tarp šalių buvo įregistruota 2010-02-06 Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriuje (akto įrašo Nr. 17). Santuokos metu šalims gimė sūnus J. G..

Dėl sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad santuoka iširo dėl jo kaltės, nes po sūnaus gimimo su ieškove nuolat konfliktuodavo, nesutardavo dėl elementariausių buitinių klausimų, todėl saugodamas šeimos ramybę, išsikraustė iš bendrų namų.

Teismas, spręsdamas klausimą, ar santuoka iširo dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas bei atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį, sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26-3.30, 3.35, 3.36 ir kituose straipsniuose, bei dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Sutuoktinių pareigų esmė tai yra lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialinės paramos teikimo, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima pareigos. CK yra nustatyti atvejai, kai sutuoktinio kaltė yra preziumuojama, t.y. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės, jeigu sutuoktinis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. CK 3.60 straipsnyje įtvirtintos prezumpcijos yra nuginčijamos. Kitas sutuoktinis gali pateikti įrodymų ir nurodyti faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl pirmojo sutuoktinio nurodytų priežasčių, su kuriomis įstatyme siejama santuokos iširimo kaltės prezumpcija, bet dėl kitų priežasčių. Teismui nustatant, kurios priežastys lėmė santuokos iširimą, taip pat turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį, siekiant išsaugoti tarpusavio santykius jų pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje surinkta medžiaga leidžia pagrįstai teigti, kad atsakovas nebuvo lojalus ieškovės atžvilgiu, atsakovas paliko šeimą dėl kitos moters. Pats atsakovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad neskyrė dėmesio šeimai, pasinėrė į darbą, neieškojo bendravimo, jis nieko nedarė, kad sutuoktinių santykiai neiširtų, taip pat pripažino, jog jis sutuoktinei buvo neištikimas. Be to, liudytoja L. B., moteris pas kurią atsakovas išėjo gyventi, teismo posėdžio metu parodė, kad šalių santuoka galbūt iširo dėl to, jog „turbūt ji pasimaišiusi“. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bei įvertino faktines bylai reikšmingas aplinkybes, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo šalių santuoka nutrūko dėl atsakovo J. G. kaltės.

Dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, kad mažamečio sūnui J. G. turėtų būti nustatyta gyvenamoji vieta su juo. Teisėjų kolegija spręsdama šalių iškeltą klausimą, pažymi, kad kilusių ginčo teisinių santykių reglamentavimas yra grindžiamas prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių pasaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas). Teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimą, turi ne tik nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus, tačiau įvertinti visumą nustatytų faktų-vaiko ir tėvo, vaiko ir motinos tarpusavio santykius ir jų pobūdį, taip pat brolių ir seserų ryšį, vaiko norus ir kt. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatyto klausimą, esmines aplinkybes išsiaiškino ir nuo teismų formuojamos praktikos nenukrypo.

Pažymėtina, kad kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, kad esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos: laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą; būsto sąlygos; vaiko poreikių tenkinimas; bendravimo ryšių susiformavimas; susiformavęs glaudus emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu; ryšiai su kitais šeimos nariais, kartu gyvenančiais asmenimis; kitos aplinkybės, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008).

Byloje nustatyta, kad mažametis J. G. nuo pat gimimo ir iki šiol gyvena kartu su savo ieškove ir vyresniu broliu Matu, broliai bendrauja ir yra vienas prie kito prisirišę, ieškovė mažametį sūnų nuolat prižiūri ir juo rūpinasi, vaiko tėvas jau pusantrų metų gyvena atskirai su kita šeima ir su sūnumi susitinka tik savaitgaliais ar švenčių dienomis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šalių sūnus J. G. yra kur kas labiau prisirišęs prie ieškovės (motinos) nei prie atsakovo (tėvo), vaikas yra pripratęs gyventi dabartinėje ieškovės sukurtoje gyvenamojoje aplinkoje. Keičiant vaiko gyvenamąją vietą reikia turėti omenyje tai, kad aplinkos keitimas vaikui padaro socialinę, psichologinę žalą, sukelia emocinių išgyvenimų. Dėl šių priežasčių, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vaiko gyvenamąją vietą nustatė su ieškove. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nustačius vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, negyvenančiam kartu tėvui ar motinai išlieka teisė ir pareiga bendrauti su vaiku, dalyvauti jį auklėjant, o tėvas ar motina, su kuriuo vaikas gyvena, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku, dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnis).

Dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo.

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas, nustatęs vaiko gyvenamąją vietą su motina, priteisė iš atsakovo išlaikymą periodinėmis išmokomis po 500 Lt kas mėnesį iki vaiko pilnametystės. Apeliantas tvirtina, kad nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios sutiko teikti sūnui 400 Lt išlaikymą, su tokia suma sutiko ir ieškovė. Teismas tenkindamas ieškovės prašymą dėl išlaikymo padidinimo nesirėmė byloje esančiais įrodymais, neatsižvelgė į teisingumo, protingumo bei proporcingumo principus.

Spręsdamas vaikui teiktino išlaikymo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į įstatyme nustatytus kriterijus, ir, remdamasis jais, nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą. Pagrindiniai išlaikymo dydžio nustatymo kriterijai, įtvirtinti įstatyme ir suformuluoti kasacinio teismo praktikoje yra tokie: išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei jo tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis); teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2010); tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010).

Aiškinant ir taikant šias nuostatas, reglamentuojančias nepilnamečiams vaikams reikalingo išlaikymo dydžio nustatymą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi vieningos praktikos, kad orientaciniai kriterijai, nustatant priteistino išlaikymo dydį, gali būti, pavyzdžiui, CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA). Nagrinėjamu atveju iš atsakovo priteistas išlaikymas – po 500 Lt kas mėnesį, ir taip yra mažesnis nei teismų praktikoje nusistovėjęs minimalus rekomenduotinas išlaikymo dydis ir mažinti jį iki apelianto prašomo 400 Lt dydžio nėra jokio objektyvaus pagrindo. Nors apeliantas teigia, kad nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios teisė sūnui 400 Lt išlaikymą, su tokia suma sutiko ir ieškovė, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas teikė tokį išlaikymą, kadangi Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011-01-13 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės –iš atsakovo priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiui sūnui J. G. periodinėmis išmokomis po 400 Lt kas mėnesį.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino teisės normas, vadovavosi prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, objektyviai ir visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovo ieškovės naudai turėtų būti priteisiamos jo bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 3 dalis). Ieškovės pateikti dokumentai patvirtina, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ieškovė S. G. advokatui Henrikui Mackevičiui sumokėjo 480 Lt, todėl ši suma priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovo J. G. ieškovei S. G. priteisti 480 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.