Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturtinės žalos.

2. Nurodė, kad 2001-05-16 ieškovas buvo priimtas dirbti AB „Spauda“ generaliniu direktoriumi pagal darbo sutartį ketveriems metams. 2002-10-28 AB „Spauda“ valdyba savo sprendimu nutraukė darbo sutartį, motyvuojant, kad ieškovas netinkamai vadovavo bendrovei. 2002-11-27 ieškovas su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su prašymu pripažinti jo atleidimą iš AB „Spauda“ generalinio direktoriaus pareigų neteisėtu, negrąžinant ieškovo į darbą ir priteisti iš AB „Spauda“ 12 vidutinių darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. Šio ieškinio nagrinėjimas truko net 8 metus ir 6 mėnesius, t.y. nuo 2002-11-28 iki 2011-05-17, o bylos nagrinėjimo metu nuo 2004-03-25 iki 2009-12-24, bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas, laukiant sprendimo civilinėje byloje pagal AB „Spauda“ ieškinį ieškovui, nors, joje nustatyti faktai ir aplinkybės bei priimti sprendimai tiesioginės reikšmės bylos nagrinėjimui pagal ieškovo ieškinį nebūtų turėję. Nėra jokių aplinkybių, pateisinančių tokią bylos nagrinėjimo trukmę. Minėtos aplinkybės įrodo tai, jog Lietuvos Respublika pažeidė ieškovo teisę, kad bylą teismai išnagrinėtų per įmanomai trumpiausią laiką. Visą minėtos bylos nagrinėjimo laikotarpį ieškovas buvo laikomas atleistu dėl savo kaltės, buvo neproporcingai suvaržyta jo teisė susirasti kitą darbą, kurį laiką ieškovas buvo bedarbis ir neturėjo galimybės užsidirbti pragyvenimui. Be to, bylos nagrinėjimo laikotarpiu ieškovas negavo išmokų, kurios jam teisėtai priklausė, todėl tiek ieškovas, tiek jo šeima patyrė didelių finansinių sunkumų ir nemalonumų. Dėl minėtų aplinkybių ieškovui buvo padaryta neturtinė žala, kurią ieškovas vertina 10 000 Eur suma.

3. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas į teismą kreipėsi praleidęs įstatymo nustatytą trejų metų senaties terminą, todėl vien dėl šios priežasties ieškinys turi būti atmestas. Be to, ieškovas į bylą nepateikė medžiagos, kurios pagrindu galima būtų spręsti apie teismo veiksmais sukeltą neigiamą poveikį, kuris būtų pakankamai intensyvus, pasireiškiantis sunkiomis pasekmėmis. Atsižvelgiant į tai, atsakovo atstovo teigimu, ieškovas nepagrindė neturtinės žalos egzistavimo aplinkybių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas iš dalies: ieškovui V. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės priteista 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti; kita ieškinio dalis atmesta.

5. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad dėl nepagrįstai ilgai užtrukusio (beveik aštuoni su puse metų) proceso darbo byloje ieškovas neabejotinai patyrė nepatogumų ir dvasinių išgyvenimų, kurie susiję su ieškovo statuso, išsaugant jam teisinį lūkestį į negauto darbo užmokesčio priteisimą už priverstinės pravaikštos laikotarpį, viso proceso metu neapibrėžtumu ir pan. Taigi, byloje yra nustatytos visos būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: žala ir nuostoliai (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.), todėl valstybei kyla civilinė atsakomybė. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovui iš valstybės priteistina 2 500,00 Eur neturtinės žalos. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas prieš kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo dėl uždelsto proceso, vadovaudamasis EŽTT praktika, kreipėsi tiesiogiai į EŽTT neišnaudojęs vidaus teisinių gynybos priemonių, kuris ieškovo peticiją atsisakė priimti tik 2013-12-19, įvertinus žalos kilimo pagrindą, ieškovo pažeistų teisių pobūdį bei intensyvumą, taip pat tai, jog senaties terminas, praleistas ne itin žymiai, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ieškovo nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintos svarbiomis, todėl ieškinio senaties terminas ieškovui atnaujintas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

6. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo ir priimti naują sprendimą - V. G. ieškinį atmesti kaip nepagrįstą bei taikyti ieškinio senatį.

7. Nurodė, kad nors ieškovo byla, kilusi iš darbo santykių, buvo nagrinėjama ilgą laiką, tačiau didelė dalis ieškovo reikalavimų buvo atmesta. Pagal principą „iš neteisės teisė neatsiranda“ darytina išvada, kad asmuo, nepagrįstai reikalavęs patenkinti jo ieškinį, neįgyja teisėtų lūkesčių, kad jo ieškinys bus patenkintas, todėl teisme su šiuo ieškiniu susiję ieškovo lūkesčiai neturėtų būti ginami. Atitinkamai darytina išvada, kad net jeigu teismas nagrinėdamas V. G. ieškinį dėl atšaukimo iš generalinio direktoriaus pareigų pripažinimo neteisėtu, atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo, dėl 12 vidutinio mėnesio darbo užmokesčio dydžio kompensacijos priteisimo ir kitų reikalavimų padarė teisės taikymo klaidų, šios klaidos ieškovui negalėjo sukelti neturtinės žalos, kadangi kasacinės instancijos teismo sprendimu buvo nustatyta, jog minėti ieškovo reikalavimai buvo nepagrįsti. Taigi nesant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms teismas skundžiamu sprendimu, tik konstatuodamas teismo kaltę, negalėjo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, kreipimasis į EŽTT šio termino nesustabdo, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismas nėra instancinė Lietuvos teismų sistemos dalis, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, praleidus ieškinio senaties terminą, turi būti atmestas.

8. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad jis, besibylinėdamas dėl jo atleidimo iš darbo patyrė didelių moralinių, sveikatos ir materialinių nuostolių. Dėl to ir kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, kuris skundo prieš Lietuvą nenagrinėjo, bet po daugiau nei 2 metų nurodė, kad dėl žalos atlyginimo ieškovas turėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos institucijas. Gavęs iš Europos Žmogaus Teisių Teismo atsakymą, ieškovas 2015-04-12 kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, todėl ieškinio senatis neturi būti taikoma.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

9. CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

10. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

11. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c.b. 3K-3-52/2011 ir kt.).

12. Apeliantas teigia, jog ieškovas neįrodė visų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, todėl teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė neturinės žalos atlyginimą. Apeliantas taip pat nurodo, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, o teismas jį nepagrįstai atnaujino. Su tokiais apelianto teiginiais teisėjų kolegija nesutinka.

13. Visų pirma pažymėtina, kad skundžiamas teismo sprendimas yra labai išsamus, jį priimant buvo remiamasi ne tik Lietuvos, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Be to, teismo sprendime detaliai aptartos visos bylos aplinkybės.

14. Atsakovas nurodo, kad civilinėje byloje, kilusioje iš darbo ginčų, ne visi ieškovo reikalavimai buvo patenkinti, t.y. ieškovas bylinėjosi nepagrįstai, todėl negalima teigti, jog ieškovas patyrė neturtinę žalą. Pažymėtina, kad ieškovas minėtoje byloje buvo darbuotojas – silpnesnė teisinių santykių šalis. Kiekvienas asmuo, manydamas, kad jo teisės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos. Nepriklausomai nuo to ar jo reikalavimai pagrįsti ar ne, pagal Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 6 str. 1 d. (toliau – Konvencija) kiekvienas asmuo turi teisę į kiek įmanoma greitesnį bylos išnagrinėjimą. T.y. asmuo, kreipdamasis į teismą darbo byloje, turi teisėtus lūkesčius, kad jo bylos nagrinėjimas neužsitęs nepagrįstai ilgą laiką. Šiuo atveju byloje nustatyta (ir dėl to nėra ginčo), kad iš viso ieškovo darbo ginčas buvo nagrinėjamas beveik 9 metus, taip pažeidžiant tiek tuo metu galiojusio 1964 m. CPK, tiek dabar galiojančio CPK bei kitų teisės aktų nuostatas dėl darbo ginčų nagrinėjimo.

15. Atsakovas teigia, jog nėra visų būtinų sąlygų jo atsakomybei atsirasti. Tačiau šį teiginį paneigia byloje nustatytos aplinkybės. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2003 m. vasario 25 d. sprendime spręsdamas V. G. atšaukimo iš vadovo pareigų klausimą, teisingai taikė ir aiškino vadovo darbo teisinių santykių pabaigą reglamentuojančias materialinės teisės normas, tačiau netinkamai taikė materialinės teisės normas sprendžiant dėl ieškovo teisės į išeitinę pašalpą. Taigi, dar 2003 m. vasario 25 d. priimtu sprendimu buvo iš esmės teisingai išspręstas V. G. atleidimo iš darbo teisėtumo klausimas. Todėl, šioje byloje skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog būtent Vilniaus apygardos teismas 2003 m. gegužės 20 d. nutartyje netinkamai taikydamas materialinės teisės normas, sudarė prielaidas užsitęsusiai bylos pagal V. G. ieškinį nagrinėjimo trukmei. Taigi, byloje, kilusioje iš darbo santykių, apeliacinės instancijos teismas pažeidė tiek CPK 7 str. įtvirtintus proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, tiek Konvencijos 6 str. 1 d. įtvirtintas nuostatas dėl proceso trukmės ir asmens teisės dėl kiek įmanoma greitesnio bylos išnagrinėjimo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2004 m. kovo 25 d. nutartimi sustabdydamas civilinę bylą dalyje dėl V. G. reikalavimo pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu bei priteisti jam dvylikos mėnesių VDU dydžio kompensaciją, atsižvelgiant į tai, kad buvo nagrinėjama darbo byla irgi pažeidė CPK 7 str. bei Konvencijos 6 str. str. 1 d. įtvirtintus principus, taip pat pažeidė CPK 413 str., reglamentuojančio darbo bylų nagrinėjimo terminus, reikalavimus. 2004 m. kovo 25 d. nutarties priėmimas lėmė nepagrįstą darbo bylos nagrinėjimo proceso užvilkinimą beveik 4 metams ir 9 mėnesiams, t.y. tokiu būdu buvo pažeistos imperatyvios teisės normos reglamentuojančios bylų, kylančių iš darbo teisinių santykių nuostatos, taip pat nukrypta nuo teismų praktikos darbo bylose. Pažymėtina, kad tiek Vilniaus apygardos teismo 2003 m. gegužės 20 d. nutarties, tiek Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. kovo 25 d. nutarties priėmimo metu V. G. kaltės jam netinkamai vykdant vadovo pareigas nustatymo klausimas buvo reikšmingas tik sprendžiant dėl jo teisės į išeitinę pašalpą pagal DSĮ 40 str. 1 d., t.y., tiek Vilniaus apygardos teismo 2003 m. gegužės 20 d. nutarties, tiek Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. kovo 25 d. nutarties priėmimo metu administracijos vadovo atleidimo iš darbo taisyklės buvo žinomos, todėl darytina išvada, jog teismai, priimdami minėtas nutartis, padarė materialinės teisės taikymo klaidą. Dėl šios klaidos byla dėl atleidimo iš darbo neteisėtumo buvo nagrinėjama beveik 8 metus ir 6 mėnesius. Visu šiuo laikotarpiu V. G. teisinis statusas buvo neapibrėžtas, nors, šioje dalyje ginčas iš esmės teisingai buvo išnagrinėtas dar Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2003 m. vasario 25 d. sprendimu. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, jog tiek Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2003 m. vasario 25 d. priimtas sprendimas, tiek kasacinio teismo 2011 m. gegužės 17 d. priimta nutartis šiuo atveju patvirtina teismų, priėmusių Vilniaus apygardos teismo 2003 m. gegužės 20 d. nutarties ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. kovo 25 d. kaltę. Todėl skundžiamame sprendime šioje byloje pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog šioje dalyje byloje yra įrodyti teisėjų neteisėti veiksmai (CPK 185 str.).

16. Kaip minėta, laikotarpiu nuo 2003-11-03, kai byla pirmosios instancijos teismui buvo grąžinta nagrinėti iš naujo, iki 2009-12-11, kai buvo priimtas sprendimas už akių, tiek apylinkės teismas, tiek apygardos teismas, nagrinėdami bylą nesilaikė CPK 413 str. nustatytų procesinių terminų, nesant tam objektyvių priežasčių, pateisinančių minėtų procesinių terminų nesilaikymą. Iki 2008 m. gruodžio 22 d. nutarties dėl bylos atnaujinimo priėmimo, bylos nagrinėjimas dėl V. G. atleidimo iš darbo teisėtumo jau buvo užsitęsęs nepagrįstai ilgai, tačiau iš bylos matyti, kad teismas nesiėmė jokių priemonių, kad minėtas ginčas būtų išnagrinėtas kaip įmanoma operatyviau. Siekiant įgyvendinti asmens teisę į kiek įmanoma trumpesnį teismo procesą, valstybės institucijos ir pareigūnai turi pareigą veikti atsakingai, stropiai ir operatyviai, kad procesas vyktų be nereikalingo delsimo. Teisėjo pareiga rūpintis, kad byla būtų išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką įtvirtina CPK 7 str. bei kituose teisės aktuose. Bendroji rūpestingumo pareiga įtvirtinta CK 6.263 str. 1 d. Įpareigojimu išnagrinėti bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką, siekiama apsaugoti proceso šalis nuo proceso vilkinimo, kuris lemia ilgesnį, negu tai neišvengiama, asmens netikrumą dėl savo padėties. Taigi, byloje nenustatyta jokių tokį ilgą procesą darbo byloje pateisinančių aplinkybių. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo teismų neteisėtus veiksmus nesiimant priemonių per kiek įmanoma trumpesnį laiką išnagrinėti ir taip nepagrįstai užsitęsusią bylą, kylančią iš darbo teisinių santykių, tuo pažeidžiant Konvencijos 6 str. 1 d.

17. Kaip minėta, ieškovas ginčo darbo byloje buvo silpnesnė teisinių santykių šalis – darbuotojas. Taigi, tokiam asmeniui turi būti užtikrinta, kad jo padėtis, kiek įmanoma mažiau laiko bus neapibrėžta, nes darbinės pajamos dažniausiai būna vienintelis pajamų šaltinis. Todėl teisės aktuose yra įtvirtintos normos dėl greitesnio darbo bylų nagrinėjimo. Kadangi darbuotojų teisių gynimas yra įtvirtintas atitinkamose teisės normose, darbuotojai turi teisėtus lūkesčius, jog jų ginčai su darbdaviais bus išspręsti per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Dėl išvardintų priežasčių akivaizdu, kad šiuo atveju ieškovas patyrė nepatogumų ir dvasinių išgyvenimų, kurie susiję su ieškovo padėties, išsaugant jam teisinį lūkestį į negauto darbo užmokesčio priteisimą už priverstinės pravaikštos laikotarpį, viso proceso metu neapibrėžtumu ir pan., t.y. ieškovas patyrė neturtinę žalą.

18. Įvertinęs bylos medžiagą bei skundžiamo sprendimo argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje yra nustatytos visos būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: žala ir nuostoliai (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog valstybei kyla civilinė atsakomybė ir iš jos ieškovui priteisė 2 500 Eur neturtinės žalos.

19. Apeliantas teigia, kad šioje byloje teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties. Tačiau šiuo atveju reikia atsižvelgti į tai, kad, kaip minėta, ieškovas šiuo atveju yra silpnesnė teisinių santykių šalis – darbuotojas, į tai, kad visgi buvo pažeistos ieškovo teisės ir bylinėjimasis tęsėsi nepagrįstai ilgai ir į tai, kad ieškovas savo interesus gynė teisėtomis priemonėmis – kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą ir turėjo teisėtus lūkesčius, kad ši institucija apgins jo pažeistas teises. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškinio senaties terminas praleistas nežymiai bei vadovaudamasis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.), pagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą ir suteikė galimybę asmeniui, kurio teisės pažeistos, šias teises apginti.

20. Atsižvelgęs į visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė ginčui taikytinas teisės normas ir tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.