- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-26
- Bylos Nr.
- e2A-316-881/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01907-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Jūratė Varanauskaitė, Aldona Tilindienė
- Atsakovas
- L. B.
- Kategorijos
- 2.6.10.2.1Neteisėta veika
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
- 2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai
- 3.2.4.4Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas tarp šalių
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VIP 311“ ieškinį atsakovei L. B. dėl žalos, padarytos įmonės vadovės neteisėtais veiksmais, atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi UAB „VIP 311“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės L. B. 72 180,37 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė nuo 2015 m. rugsėjo 29 d. iki pat bankroto bylos ieškovei iškėlimo (2017 m. vasario 8 d.) buvo įmonės vadovė. Administratoriui atsakovė 2017 m. rugsėjo 20 d. perdavė dalį įmonės apskaitos dokumentų, antspaudą ir 2 menkaverčius kasos aparatus, tačiau neperdavė buhalterinių registrų, didžiosios ir kasos knygos už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo, neperdavė avanso apyskaitų dokumentų, ilgalaikio turto apskaitos dokumentų, medžiagų / atsargų nurašymo aktų, inventorizacijos dokumentų ir t. t. Taip pat atsakovė Juridinių asmenų registrui nėra pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentų už 2015 metus. Bankroto administratorius, išanalizavęs perduotus dokumentus, nustatė, kad nuo 2015 m. lapkričio mėn. iki 2016 m. rugpjūčio mėn. atsakovė iš įmonei priklausančių sąskaitų, esančių SEB bei Danske bankuose, bendrai išsimokėjo 31 680 Eur grynųjų pinigų sumą. Be to, nuo 2015 m. spalio mėn. iki 2017 m. sausio mėn. iš 4-ių įmonės veikloje naudotų kasos aparatų atsakovė priėmė bendrą 173 329,66 Eur grynųjų pinigų sumą. Atsakovė iš bankų sąskaitų išėmusi 31 680 Eur sumą, o iš kasos aparatų inkasavusi (priėmusi savo žinion natūra) 173 329,66 Eur sumą grynųjų pinigų, šių piniginių sumų apskaitymo įmonės buhalterinėje apskaitoje ar panaudojimo įmonės naudai nepagrindė. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.87 straipsnio 7 dalį, juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. 2017 m. rugsėjo 21 d. teismo nutartimi ieškovės bankroto byloje patvirtinta bendra kreditorių finansinių reikalavimų suma, lygi 72 180,37 Eur. Taigi savo neteisėtais veiksmais, išimant įmonei priklausiusias lėšas iš bankų sąskaitų bei nepagrindžiant iš įmonės kasos gautų grynųjų pinigų panaudojimo įmonės naudai ir interesais, atsakovė padarė įmonei minimaliai 72 180,37 Eur (maksimaliai 205 009,66 Eur) žalos. Dublike ieškovė papildomai nurodė, kad prie žalos dydžio turi būti priskaičiuota ir 5 800 Eur suma, kurią atsakovė gavo pardavusi įmonės automobilį ir šios sumos panaudojimo nepagrindusi įmonės tikslais. Atsakovė netinkamai vykdė ir kitas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ir ABĮ), Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme (toliau – ir BAĮ) bei kituose teisės aktuose (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintose Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklėse) juridinio asmens vadovui nustatytas pareigas.
Atsiliepimas
2. Atsakovė L. B. su ieškiniu nesutiko. Teigė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kurie leistų teigti, jog nagrinėjamu atveju negalima nustatyti, kur UAB „VIP 311“ pinigai yra ar buvo panaudoti. Po pirmosios instancijos teisme vykusio proceso, kurio metu atsakovei buvo skirta bauda, atsakovė perdavė administratoriui įmonės dokumentus pagal Perdavimo aktą, o apeliacinės instancijos teismas iš esmės nagrinėjo tik atsakovės argumentus dėl baudos mažinimo, tačiau visiškai netyrė, kokia apimtimi (t. y. pakankama ar nepakankama nustatyti įmonės veiklos aplinkybes) šie dokumentai buvo perduoti. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. balandžio 30 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą atsakovės atžvilgiu pažymėta, kad „jokių duomenų, kad <...> visiškai ar iš dalies negalima nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, negauta“; taip pat „negauta jokių duomenų, dėl ko pats bankroto administratorius atlikdamas bankroto procedūrą dėl, jo manymu, apgaulingo ar aplaidaus apskaitos tvarkymo, negali inicijuoti ir atlikti įmonės ūkinės finansinės veiklos patikrinimo“. Valstybinėje mokesčių inspekcijoje yra atliekamas įmonės veiklos mokestinis patikrinimas, kurio metu perduoti iš esmės visi atsakovės administratoriui 2017 m. rugsėjo 20 d. perdavimo aktu perduoti pirminiai UAB „VIP 311“ buhalterinės apskaitos dokumentai. Kartu su atsiliepimu pateiktų iš buhalterinės apskaitos programos išspausdintų kasos knygos suvestinių matyti beveik 70 000 Eur sumos apmokėjimą įvairiems tiekėjams grynaisiais pinigais. Be to, kartu su atsiliepimu pateikti kasos pajamų orderiai, duomenys apie patalpų nuomos, prekių tiekimo ir darbo užmokesčio sąnaudų dengimą grynaisiais pinigais, PVM sąskaitos faktūros pagrindžia ieškovės nurodytų sumų panaudojimą įmonės tikslais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 30 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovei iš atsakovės 72 180,37 Eur žalos atlyginimo bei 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
4. Teismas, įvertinęs atsakovės pateiktus rašytinius įrodymus, sutiko su ieškovės argumentais, kad jie nepagrindžia atsakovės teiginių, nes lėšų panaudojimo įmonės tikslais rašytiniai įrodymai datuoti 2015 m. spalio–lapkričio mėnesiais, o ieškinyje pareikšti reikalavimai apima pinigų paėmimo laikotarpį nuo 2015 metų pabaigos iki bankroto bylos iškėlimo 2017 metais.
5. Papildomai teismas pažymėjo, kad iš SEB banko sąskaitos grynųjų pinigų išėmimo laikotarpis apima 2016 metus ir yra lygus 12 870 Eur, taip pat 2016 metais kasos aparatu Nr. CC00402441 apskaitytas pinigų išmokėjimas atsakovei yra 9 578,75 Eur, kasos aparatu Nr. RL55080040 – 97 948,80 Eur, kasos aparatu Nr. RL55080042 – 1 826 Eur, kasos aparatu Nr. JD12001883 – 19 046,65 Eur. Bendra suma yra 141 270,20 Eur.
6. Bankroto byloje, be kita ko, buvo sprendžiamas klausimas dėl baudos skyrimo atsakovei už tai, kad ji neperdavė bankroto administratoriui įmonės dokumentų. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartimi konstatuota, kad, bylos duomenimis, įmonės materialusis turtas (du kasos aparatai) ir dalis dokumentų bankroto administratoriui buvo perduoti tik 2017 m. rugsėjo 20 d. Duomenų, jog L. B. perdavė bankroto administratoriui likusią dalį dokumentų: didžiąsias knygas, suvestinius žiniaraščius, įmonės kasos knygas, ilgalaikio turto apskaitą, 2015 m. įmonės finansinę atskaitomybę, 2014–2017 m. pirminius apskaitos dokumentus, byloje nėra.
7. Teismas sutiko su atsakovės atsiliepimo argumentais, kad sprendžiant dėl baudos skyrimo nebuvo analizuojamas perduotų dokumentų turinys ir kad įmonės veikla neįmanoma nepatiriant veiklos išlaidų, tačiau nesutiko su atsakovės vertinimu, kad bankroto administratoriui pateiktų dokumentų pakanka nustatyti, kur išgrynintos lėšos buvo panaudotos, nes šio teiginio atsakovė konkrečiais rašytiniais įrodymais nepagrindžia (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Be to, pareiga įrodyti, kad lėšos buvo panaudotos įmonės tikslais, tenka atsakovei, ir nagrinėjamu atveju specialiuose įstatymuose įmonės vadovo nustatytos pareigos, tinkamai tvarkyti buhalterinę apskaitą, kiekvieną ūkinę operaciją pagrindžiant pirminiais apskaitos dokumentais, negali paneigti atsakovės nurodytos aplinkybės dėl bankroto administratoriaus (ne)tinkamo perduotų buhalterinės apskaitos dokumentų įvertinimo, jos atstovo specialių žinių neturėjimas ir kt. Teismas pažymėjo, kad atsakovės nurodytame 2018 m. balandžio 30 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą padarytos išvados nagrinėjamu atveju neturi prejudicinės reikšmės.
8. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė tinkamai organizavusi įmonės buhalterinę apskaitą, kaip tai reglamentuota BAĮ, o pagal kasacinės instancijos teismo suformuotas taisykles tai yra laikoma neteisėtu veiksmu, bei nepagrindė 141 270,20 Eur sumos panaudojimo įmonės tikslais. Be to, nuo 2016 metų atsakovė neteikė finansinės atskaitomybės Juridinių asmenų registrui, nors jai tokia pareiga nustatyta ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 punktu.
9. Teismas konstatavo, kad ieškovė iš esmės neneigė atsakovės pateiktų rašytinių įrodymų dėl lėšų panaudojimo 2015 metais, todėl laikė, kad nagrinėjamu atveju nepagrįstas 141 270, 20 Eur lėšų sumos panaudojimas įmonės tikslais, kuris apima laikotarpį nuo 2016 metų iki bankroto bylos iškėlimo.
10. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų pagrindžiančių, kad atsakovė perdavė bankroto administratoriui kokią nors dalį įmonės lėšų, esančių bankų sąskaitose ar buvusių įmonės kasoje.
11. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovės veiksmų (netinkamo buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymo, finansinės atskaitomybės dokumentų nerengimo, nepagrindžiant įmonės lėšų panaudojimo įmonės tikslais) ir įmonei padarytos žalos, kurią sudaro patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma, juolab kad išgrynintos lėšos buvo panaudotos nenustatytais tikslais esant įsiskolinimų kreditoriams. Todėl ieškinį tenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Apeliaciniu skundu atsakovė L. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Teismas pažeidė procesinės teisės normas, kadangi netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigą. Ieškovė, teigdama, kad atsakovė padarė įmonei žalos, turėjo šią aplinkybę įrodyti, o teismas galėjo ją laikyti įrodyta tik nustatęs tai pagrindžiančius įrodymus. Šiuo atveju ieškovė tik pateikė duomenis apie lėšų išgryninimą bei įmonės kasos aparato išrašus, tačiau nepateikė jokių duomenų, kad reikalaujama atlyginti suma buvo panaudota ne įmonės veiklai. Tai reiškia, kad ieškovė neįrodė reikalavimo pagrįstumo, o teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą atsakovei. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie leistų teigti, kad nagrinėjamu atveju negalima nustatyti, kur įmonės pinigai yra ar buvo panaudoti.
12.2. Teismas neįvertino reikšmingų bylos aplinkybių, rodančių, kad atsakovė tinkamai vykdė savo pareigas dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo. Pirma, atsakovė įmonės bankroto proceso metu perdavė administratoriui įmonės dokumentus pagal perdavimo aktą. Antra, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. balandžio 30 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą atsakovės atžvilgiu pažymėta, kad „jokių duomenų, kad <...> visiškai ar iš dalies negalima nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, negauta“; taip pat „negauta jokių duomenų, dėl ko pats bankroto administratorius atlikdamas bankroto procedūrą dėl, jo manymu, apgaulingo ar aplaidaus apskaitos tvarkymo, negali inicijuoti ir atlikti įmonės ūkinės finansinės veiklos patikrinimo“. Trečia, Valstybinėje mokesčių inspekcijoje yra atliekamas įmonės veiklos mokestinis patikrinimas, kurio metu perduoti iš esmės visi atsakovės administratoriui 2017 m. rugsėjo 20 d. perdavimo aktu perduoti pirminiai įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai. Ketvirta, byloje pateikti kasos pajamų orderiai, duomenys apie patalpų nuomos, prekių tiekimo ir darbo užmokesčio sąnaudų dengimą grynaisiais pinigais, PVM sąskaitos faktūros pagrindžia ieškovės nurodytų sumų panaudojimą įmonės tikslais.
12.3. Teismas skundžiamame sprendime nenurodė jokių aplinkybių, rodančių atsakovės neteisingai atliktą buhalterinę apskaitą. Netinkamo įmonės lėšų panaudojimo aplinkybių ir tai patvirtinančių įrodymų nenurodė ir ieškovė. Todėl teismas netinkamai aiškino atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas ir nenustatė jos neteisėtų veiksmų (netinkamo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo).
12.4. Teismas nenustatinėjo ieškovės reikalaujamos atlyginti žalos. Įmonės bankroto procese patvirtinta kreditorių reikalavimų suma ir ta aplinkybė, kad jų patenkinimui nepakanka bankroto procese realizuoto įmonės turto, nesuponuoja, kad įmonės vadovui kyla civilinė atsakomybė patenkinti patvirtintus kreditorių finansinius reikalavimus. Tokie reikalavimai ribotos civilinės atsakomybės įmonės bankroto atveju tenkinami tik iš bankroto procese realizuoto įmonės turto.
12.5. Teismų praktikoje pripažįstama, kad net ir netinkamas buhalterinės apskaitos organizavimas nėra įmonės vadovo civilinės atsakomybės pagrindas per se (pats savaime). Pagal teismų praktiką netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas savaime nesukelia žalos, kadangi turtas, nors ir tinkamai neįtrauktas į apskaitą, gali būti panaudotas įmonės veikloje ar išsaugotas.
Atsiliepimas
13. Ieškovė bankrutavusi UAB „VIP 311“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, netenkinti atsakovės prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
13.1. Ieškovė byloje pateikė įrodymus, kad apeliantė iš bendrovės banko sąskaitų išėmė grynuosius pinigus arba gavo atitinkamas pinigų sumas savo žinion iš bendrovės kasos aparatų. Šio fakto apeliantė byloje net neginčijo. Ieškovė, susipažinusi su apeliantės perduotais dokumentais, nustatė, kad tarp perduotų dokumentų nėra 2016–2017 metų laikotarpio buhalterinės apskaitos dokumentų ir, tuo pačiu, nėra dokumentų ir duomenų, kurie pagrįstų apeliantės gautų grynųjų pinigų panaudojimą bendrovės tikslais. Taigi ieškovės bankroto administratorius išnagrinėjo apeliantės perduotus dokumentus ir nustatęs šias aplinkybes pareiškė ieškinį šioje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
13.2. Esant tokioms bylos aplinkybėms, kai ieškovė įrodė apeliantės grynųjų pinigų išėmimą bei gavimą savo žinion, ir apeliantė neginčija to fakto, pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir nurodė, kad atsakovė turi įrodyti, jog lėšos buvo panaudotos bendrovės tikslais. Toks įrodinėjimo pareigos paskirstymas atitinka teismų praktiką bei yra pagrindas taikyti contra spoliatorem (pažeidėjui nepalankus) prezumpciją.
13.3. Apeliantė apeliaciniame skunde nepagrįstai kaltina teismą kai kurių bylos aplinkybių nevertinimu ir nelaikymu svarbiomis. Šios bylos nagrinėjimo dalykas nebuvo ir nėra apeliantės, kaip buvusios įmonės vadovės, veiksmai vykdant pareigas dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo, todėl buhalterinės apskaitos dokumentai, tuo pačiu ir apeliantės pareigų dėl apskaitos tvarkymo vykdymo / nevykdymo aplinkybės, byloje buvo ir yra nagrinėjami tiek, kad būtų įrodyti arba paneigti apeliantės neteisėti veiksmai dėl bendrovės lėšų panaudojimo. Apeliantė dokumentų dėl išimtų ir gautų grynųjų pinigų panaudojimo bendrovės tikslais ir naudai nepateikė, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad apeliantė atliko neteisėtus veiksmus ne tik aplaidžiai tvarkydama bendrovės buhalterinę apskaitą, bet ir pinigines lėšas panaudodama ne bendrovės naudai ir tikslais.
13.4. Ieškovė byloje neneigė aplinkybės, kad apeliantė bankroto administratoriui perdavė dalį bendrovės veiklos dokumentų, tačiau nurodė, kad nėra perduoti 2016–2017 metų buhalterinės apskaitos dokumentai. Apeliantė, atstovaujama profesionalių teisininkų, galėjo pateikti duomenis ir dokumentus, kad ji bankroto administratoriui perdavė visą bendrovės veiklos ir buhalterinės apskaitos dokumentaciją, tačiau to nepadarė.
13.5. Dėl nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodytų aplinkybių pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nutarime padarytos išvados neturi prejudicinės reikšmės šiai bylai. Be to, ikiteisminiame tyrime nebuvo nagrinėtas klausimas, ar apeliantė bankroto administratoriui pateikė visus ar tik dalį bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų.
13.6. Neteisėti apeliantės veiksmai pasireiškė ne tik netinkamu bendrovės buhalterinių dokumentų tvarkymu (nėra pateiktų 2016–2017 metų buhalterinės apskaitos dokumentų), bet ir iš SEB bei Danske bankų sąskaitų išimtų grynųjų pinigų ir iš bendrovės kasos aparatų gautų grynųjų pinigų panaudojimu ne bendrovės naudai ir tikslais.
13.7. Tiek šios bylos situacijoje, tiek panašiose situacijose teismų praktikoje bendrovės bankroto bylose patvirtinta bendra kreditorių finansinių reikalavimų suma yra pripažįstama kaip tinkamas žalos bendrovei dydis. Be to, teismo išvada dėl padarytos žalos dydžio yra pagrįsta dar ir dėl to, kad kreditorių finansiniai reikalavimai ėmė kauptis ir susidarė būtent apeliantės neteisėtų veiksmų atlikimo metu, t. y. 2015 m. pabaigoje ir 2016–2017 metais. Vadinasi, egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų apeliantės veiksmų ir bendrovei padarytos žalos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
14. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliantė prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau vadovaujantis CPK 322 straipsniu šis prašymas teismui nėra privalomas. Įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų pobūdį apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, todėl apeliantės prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina.
Dėl bylos esmės
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
16. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės, nustačius įmonei priklausančių lėšų išmokėjimo jam faktą.
17. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Bylose, kuriose reiškiamas reikalavimas bendrovės vadovui atlyginti padarytą žalą, iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus vadovo veiksmus, padarytos žalos (nuostolių) faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009; 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015).
18. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apeliantės civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad reikalaujama atlyginti suma buvo panaudota ne įmonės veiklai. Tai, anot apeliantės, reiškia, kad ieškovė neįrodė reikalavimo pagrįstumo, o teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą apeliantei. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.
19. Byloje nustatyta, kad 2015 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais iš ieškovės sąskaitos apeliantei buvo išmokėta (išgryninta) 18 810 Eur, 2016 m. vasario–rugpjūčio mėnesiais – 12 870 Eur, o iš įmonės kasos nuo 2015 m. spalio mėnesio iki 2017 m. sausio mėnesio apeliantei išmokėta 173 329, 66 Eur suma. Taigi tiek sumažėjo įmonės turtas, nes šios pinigų sumos, kaip įmonės nuosavybės, bankroto bylos iškėlimo metu nebebuvo. Dėl to, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, buvo pagrindas tirti, ar pinigų suma, išmokėta apeliantei, buvo panaudota įmonės veiklos tikslais ir interesais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2012).
20. Nagrinėjamu atveju apeliantė neneigė byloje nustatytų aplinkybių dėl įmonės lėšų išmokėjimo jai fakto, teigė, kad kartu su atsiliepimu pateikti kasos pajamų orderiai, duomenys apie patalpų nuomos, prekių tiekimo ir darbo užmokesčio sąnaudų dengimą grynaisiais pinigais, PVM sąskaitos faktūros pagrindžia ieškovės nurodytų sumų panaudojimą įmonės tikslais. Tačiau byloje nustatyta, kad pateikti rašytiniai įrodymai apima tik 2015 m. spalio–lapkričio mėnesių laikotarpį (kaip matyti iš bylos medžiagos (apeliantės pateiktų dokumentų) – ir 2015 m. gruodžio mėn.), o dėl 2016 metais išmokėtų lėšų, iš viso – 141 270,20 Eur, panaudojimo jokių įrodymų nepateikta.
21. Taigi byloje nustatyta, kad apeliantė, būdama įmonės direktorė, paėmė iš banko sąskaitų ir įmonės kasos įmonei priklausančias lėšas ir neįrodė, kad panaudojo jas (konkrečiai, prašomos priteisti sumos dydžio) įmonės veiklai ar interesais, kas, pagal kasacinio teismo išaiškinimus, traktuojama įmonės patirta žala, atsiradusia dėl įmonės direktoriaus neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2012).
22. Atsižvelgdamas į tai, kad žala ieškovei buvo padaryta apeliantės neteisėtais veiksmais, kurie pasireiškė įmonės lėšų iš banko sąskaitos bei įmonės kasos paėmimu ir jų panaudojimu ne įmonės veiklai ar interesais, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl apeliantės argumentų, susijusių su jos pareigų tvarkant įmonės buhalterinę apskaitą vykdymu. Kaip teisingai nurodo ieškovė, įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra savarankiškas šios bylos nagrinėjimo dalykas, o su juo susiję klausimai reikšmingi tik tiek, kad būtų įrodyti arba paneigti apeliantės neteisėti veiksmai dėl bendrovės lėšų panaudojimo. Nors apeliantė ir teigia, kad savo pareigas dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo vykdė tinkamai, vis dėlto apeliantės skundo argumentais nėra paneigta, kad apeliantė neperdavė bankroto administratoriui aktualių 2016–2017 metų įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų ir tuo pačiu, kas teisiškai reikšminga šioje byloje, neįrodė, kad šiuo laikotarpiu jai išmokėtas įmonės lėšas panaudojo įmonės naudai.
23. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip teisiškai nepagrįstus apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ieškovės reikalaujamos atlyginti žalos.
24. Byloje nustatyta, kad apeliantė nepagrindė iš viso 141 270,20 Eur lėšų sumos panaudojimo įmonės tikslais, tačiau ieškovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, prašė priteisti iš apeliantės 72 180,37 Eur sumą, lygią bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumai. Taigi faktiškai iš apeliantės priteista tik dalis byloje nustatytos žalos, kuri ieškovės pasirinkimu buvo apribota bankroto byloje patvirtinta kreditorių finansinių reikalavimų suma.
25. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė esmines bylos faktines, teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
26. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl dėl šių išlaidų priteisimo nesprendžiama.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.