Kauno apygardos teismo sprendimas, e2-397-894/2024

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2024-01-09
Bylos Nr.: e2-397-894/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00228-2023-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Rasa Urbanavičiūtė
Ieškovas: Kauno miesto savivaldybės administracijos

Kategorijos

2.1.5.1.2.8Reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo

Civilinė byla Nr. e2-397-894/2024 Proceso Nr. 2-56-3-00228-2023-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.8.; 2.6.8.10.; 2.6.10.2.4.1.; 3.1.7.6.; 3.2.6.1. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. sausio 9 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Urbanavičiūtė,sekretoriaujant Ramunei Gudaitei,

dalyvaujant ieškovės Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovui advokatui E. B., atsakovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Kamesta“ atstovei advokatei M. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „Kamesta“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ieškovės procesinių dokumentų esmė

1. Ieškovė Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau – ieškovė) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – RUAB) „Kamesta“ (toliau ir atsakovė) 643 299,37 Eur pradinio finansavimo sumą, 161 353,58 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodė, kad 2005 m. rugpjūčio 1 d. šalys pasirašė Koncesijos sutartį Nr. 1717 (toliau - Koncesijos sutartis), kuria atsakovė įsipareigojo per 2 metus suprojektuoti, gauti visus reikiamus leidimus, pastatyti Koncesijos ruožą (grupę statinių) ir 23 metus prižiūrėti ir remontuoti Koncesijos ruožą, o ieškovė įsipareigojo atsakovei mokėti Koncesijos mokestį nuo Koncesijos ruožo pripažinimo tinkamu naudoti akto patvirtinimo dienos. Tarp šalių buvo kilę įvairių teisminių ginčų, susijusių su Koncesijos sutartimi. Nuo 2018 m. gegužės 5 d. Koncesijos sutartis buvo nutraukta neva dėl esminio Koncesijos sutarties pažeidimo iš atsakovės pusės. Atsakovė 2018 m. spalio 29 d. pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės beveik 10 mln. Eur nuostolius dėl esminio Koncesijos sutarties pažeidimo. Kauno apygardos teismas išnagrinėjęs atsakovės ieškinį (kuris 2020 m. rugsėjo 29 d. buvo patikslintas) 2021 m. balandžio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-198-413/2021 ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė atsakovei iš ieškovės 138 834 Eur nuostolių atlyginimą. Šalys pateikė apeliacinius skundus, kuriuos išnagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. kovo 22 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė ir atmetė atsakovės ieškinį visa apimtimi. Apeliacinės instancijos teismas ne tik konstatavo, jog Koncesijos sutartis buvo nutraukta ne dėl ieškovės kaltės, bet ir nusprendė, kad ne ieškovė yra skolinga atsakovei, bet atsakovė 1 043 618,17 Eur (6 692 382,26 – 5 648 764,09) skolinga ieškovei. Atsižvelgdama į šias Lietuvos apeliacinio teismo pripažintas aplinkybes ir į tai, kad nuo pat 2022 m. kovo 22 d. nutarties priėmimo atsakovė nesiėmė jokių priemonių grąžinti skolą, ieškovė mato būtinybę teikti šį ieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovės. Ieškovės nuomone, egzistuoja teisinis pagrindas tenkinti ieškinį, nes įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartimi konstatuota, kad atsakovė yra skolinga ieškovei, todėl atsakovė turi pareigą grąžinti ieškovei skolą; ieškovės suteiktas pradinis finansavimas yra ieškovės sumokėtas avansas, todėl, alternatyviai, nutraukus sutartį atsakovė jį turi grąžinti ieškovei; atsakovei negrąžinus pradinio finansavimo, atsakovė iškart po Koncesijos sutarties nutraukimo, t. y. 2018 m. gegužės 5 d. turi pareigą mokėti 5 procentų dydžio palūkanas. Ieškovė prašo priteisti ne visą 1 043 618,17 Eur skolą nurodytą Lietuvos apeliacinio teismo, bet 643 299,37 Eur, kadangi 400 318,80 Eur suma iš 1 043 618,17 Eur skolos yra jau įsiteisėjusiais teismų sprendimais priteista ir atgauta: 251 474,67 Eur dydžio permoka už laikotarpį nuo 2012 m. II ketv. iki 2013 m. IV ketv. (imtinai) buvo priteista Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimu byloje Nr. 2-583-657/2016; 148 844,13 Eur dydžio permoka sumokėta 2014 m. I-III ketv. ir 2015 m. I ketv. buvo priteista Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1213-259/2018. Priteistas iš atsakovės 400 318,80 Eur dydžio permokas ir 48 845,46 Eur palūkanas, susidariusias iki 2019 m. kovo 28 d. pagal ieškovės prašymą 2019 m. spalio 17 d. ieškovei kaip garantiją sumokėjo Luminor Bank AS bankas. Todėl, likusi Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartimi pripažinta skolos dalis – 643 299,37 Eur – yra ieškovės sumokėtas pradinio finansavimo likutis. Atsakovė 643 299,37 Eur pradinio finansavimo likutį turi grąžinti ne tik dėl to, kad taip konstatavo Lietuvos apeliacinis teismas, bet dar ir dėl to, kad nutraukus sutartinius santykius, atsakovė neturi jokio teisinio pagrindo pasilikti ieškovės sumokėtą avansą (pradinio finansavimo likutį). Atsakovė negrąžinusi pradinio finansavimo ieškovei iškart po Koncesijos sutarties nutraukimo, t. y. 2018 m. gegužės 5 d., turi pareigą mokėti CK 6.210 str. 1 d. numatytas 5 proc. dydžio palūkanas nuo 643 299,37 Eur sumos už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 6 d. (kita diena po Koncesijos sutarties nutraukimo) iki ieškinio pateikimo dienos – 161 353,58 Eur (643 299,37 x 0,05 / 365 x 1 831 d.).

II. Atsakovės procesinių dokumentų esmė

3. Atsiliepime į ieškinį atsakovė prašė netenkinti ieškinio ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad remiantis ieškinyje nurodytais teiginiais, susidaro situacija, jog atsakovė investuodama lėšas pastatė pagal ieškovės užsakymą ir pateiktą projektinę dokumentaciją visuomeninės reikšmės objektą – transporto mazgą, dar 10 metų vykdė šio transporto mazgo priežiūrą ir vis tiek už atliktus darbus dar liko skolinga ieškovei. Ieškinys negali būti tenkinamas, kadangi yra ne tik, kad nelogiškas, bet ir visiškai nepagrįstas. Atsiliepime atsakovė nurodė tokius argumentus:

1.1. Vien tai, kad išnagrinėtoje byloje apie aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas ar jo dalis, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 d. atsiranda to fakto prejudicija.

1.2. Koncesijos sutartimi Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau ir KMSA) įsipareigojo UAB „Kamesta“ (toliau ir Kamesta) mokėti Koncesijos mokestį nuo Koncesijos ruožo pripažinimo tinkamu naudoti akto patvirtinimo dienos. Pagal Koncesijos sutarties 36.1 p. pradinis finansavimas buvo sumokėtas už Kamestos atliktus darbus, kurių atlikimo KMSA neginčijo. Kamesta atlikti darbai buvo pripažinti tinkamais, KMSA neneigė ir neginčijo atliktų darbų apimties ir kokybės. Todėl pradinis finansavimas pagal Koncesijos sutarties nuostatas mokamas už atliktus darbus negali būti laikomas avansu, kaip iš anksto sumokėta suma už sutartyje sulygtus darbus, kaip tai teigia ieškovė.

1.3. KMSA Koncesijos sutarties 9.1.2. bei 10.1. punktais buvo įsipareigojusi perduoti Kamestai Žemės sklypą Koncesijos ruožui įrengti, tačiau ji neįvykdė šių Koncesijos sutarties 9.1.2. p., 10.1. p. – perduoti žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), kurios ilgis 0,37 km, statybai, nors Kamesta jau buvo įvykdžiusi įsipareigojimą įrengti šią gatvės atkarpą. Bylą nagrinėję teismai iš viso nesiaiškino ir nepasisakė dėl KMSA pareigos perduoti žemės sklypą užsakyto statinio statybai įvykdymo aplinkybių, nevertino šios pareigos neįvykdymo faktą pagrindžiančių įrodymų bei Kamesta argumentų, o tik nepagrįstai taikydami CPK 182 straipsnio 2 punktą, neteisėtai padarė išvadą, kad (duomenys neskelbtini) gatvės 0,37 km ruožas neva nepatenka į koncesijos ruožą, kadangi ši aplinkybė yra laikytina prejudicine ir nebeįrodinėtina, nes nustatyta įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-583-657/2016, Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-186-196/2017, Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1213-259/2018 bei Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-383-464/2019.

1.4. Todėl susidarė situacija, kad ankstesnėse išnagrinėtose bylose buvo atsisakyta priteisti RUAB ,,Kamesta“ dalį koncesijos mokesčio bei nuostolius dėl to, kad buvo konstatuota aplinkybė, jog KMSA neperdavė žemės sklypo dalies koncesijos ruožo statybai, t. y. (duomenys neskelbtini) 0,37 km ruožo statybai ir įrengimui. Nei pirmosios instancijos teismas, nei Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2A-138-516/2022 nenagrinėjo klausimo, ar KMSA turėjo pareigą tinkamai perduoti žemės sklypą jos pačios užsakyto koncesijos ruožo statybai, kurį RUAB ,,Kamesta“ visą ir pastatė, ar pagrįstai RUAB ,,Kamesta“ šios pareigos neįvykdymą laikė esminiu pažeidimu ir vienašališkai nutraukė Koncesijos sutartį bei reikalavo taikyti tokio atsakovės padaryto esminio sutarties pažeidimo pasekmes. Šiuose teismų procesiniuose sprendimuose nėra pateikta jokių motyvų, kodėl teismai atmeta Kamestos argumentus dėl 0,37 km (duomenys neskelbtini) pastatymo, jos priklausymo koncesijos ruožui bei dėl KMSA pareigos perduoti žemės sklypą jos statybai neįvykdymo. Teismai, neatskleidę bylos esmės, nenagrinėjo Kamestos nurodyto reikalavimo pagrindo ir tokiu būdu nepagrįstai apribojo Kamestos teisę į teisminę gynybą.

1.5. Faktas, kad RUAB ,,Kamesta“ yra įvykdžiusi Koncesijos sutartimi prisiimtą įsipareigojimą pastatyti koncesijos ruožą laikytinas prejudiciniu, todėl pradinis finansavimas, numatytas Koncesijos sutarties 36.1 p. pačios KMSA buvo sumokėtas Kamestai už atliktus darbus pagal Koncesijos sutartį ir pačios KMSA parengtą projektinę dokumentaciją. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-186-196/2017, pripažino, kad Kamesta pastatė ir (duomenys neskelbtini) 0,37 km atkarpą. Civilinės bylos Nr. e2-198-413/2021 nagrinėjimo metu pati KMSA pripažino, kad Kamesta atliko dalį̨ statybos darbų̨ už Koncesijos ruožo ribų̨. KMSA pati pripažino, kad 0,37 km (duomenys neskelbtini) pastatė Kamesta. Teismai turėjo vertinti, ar atsakovė įvykdė Koncesijos sutartyje ir įstatyme numatytą pareigą perduoti statybos aikštelę ir atlikti reikiamas perdavimo įforminimo procedūras užsakovui, tačiau šios aplinkybės teismai nevertino, dėl jos nepasisakė.

Šalies argumentai

1.6. Pateikdama ieškinį dėl skolos grąžinimo ir palūkanų priteisimo iš Kamestos, KMSA siekia ne pažeistų teisių gynimo, o galimai neteisėto praturtėjimo RUAB „Kamesta“ sąskaita.

1.7. Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Papildomai pažymėtina, kad abiejų instancijų teismai pripažino aplinkybę, kad atsakovė vėlavo sumokėti ieškovei koncesijos mokestį ilgiau nei 120 dienų, todėl ši aplinkybė laikytina nustatyta. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė turėjo pagrindą nutraukti Koncesijos sutartį dėl atsakovės koncesijos mokesčio nemokėjimo ilgiau nei 120 dienų, tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ši aplinkybė nesudarė pagrindo nutraukti Koncesijos sutartį dėl esminio jos pažeidimo. Be to, svarbu pažymėti, kad apeliacinės instancijos teismas formaliai nurodė, kad nors atsakovė (KMSA) ir buvo skolinga ieškovei (RUAB „Kamesta“) koncesijos mokesčio sumas, tačiau sutiko su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, kad ,,tam tikru momentu (šiuo atveju sutarties nutraukimo dieną) atsakovė nors ir buvo skolinga ieškovei tam tikrą koncesijos mokesčio sumą, tačiau bendras šalių tarpusavio įsipareigojimų balansas buvo neigiamas būtent ieškovės (t. y. ji buvo skolinga atsakovei daugiau negu pastaroji ieškovei)“. Tačiau byloje nebuvo jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Kamesta būtų turėjusi kokią nors mokėtiną skolą KMSA. Tokių įrodymų KMSA nepateikė ir šioje byloje su ieškiniu. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokias konkrečias sumas ieškovė ir atsakovė buvo skolingos viena kitai sutarties nutraukimo dieną, priešingai sutarties nutraukimo dieną vyko teisminis ginčas dėl koncesijos mokesčio priteisimo Kamestai iš KMSA (civ. byloje Nr. e2-1213-259/2018), o jokių reikalavimų KMSA į Kamesta neturėjo. Neišnagrinėjęs aplinkybių ir neįvardijęs jokių konkrečių sumų, kurias Koncesijos sutarties nutraukimo dieną turėjo viena kitai ginčo šalys, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo ,,aklai“ perrašyti KMSA apeliacinio skundo argumento, jo nepatikrinęs. Šiuo atveju KMSA nurodoma apeliacinio teismo citata iš 2022 m. kovo 22 d. nutarties, nėra ir negali būti vertinama kaip ieškinio reikalavimą pagrindžiantis įrodymas, tuo labiau, kad KMSA nepateikė jokių ieškinio reikalavimą, t. y. prašomos priteisti skolos dydžio, apskaičiavimą pagrindžiančių įrodymų. Atsakovės nuomone, svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad nors ieškovė cituoja apeliacinio teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartį, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo koncesijos mokesčio nemokėjimo grįsti šalių tarpusavio įsipareigojimų balansu, kurį nors ir neteisingai nustatė nagrinėjamos bylos metu, tačiau ne kaip sutarties nutraukimo dieną turėtus įsipareigojimus, o tarpusavio įsipareigojimus, kilusius dėl Koncesijos sutarties nutraukimo, t. y. kurie turi būti suskaičiuoti po Koncesijos sutarties nutraukimo, kaip numato šios sutarties 44.5. p. Būtent sutarties nutraukimas sudarė pagrindą sudaryti įsipareigojimų balansą. Šioje nuostatoje numatyta, kad iš sumokėtų RUAB „Kamesta“ sumų, turi būti išskaitytos sumokėtos KMSA pradinio finansavimo sumos. Sutarties 1.15. p. numatyta, kad ,,Pradinis finansavimas“ yra KMSA suteiktos Kamesta lėšos, kuriomis KMSA dalinai finansavo Kamesta išlaidas, susijusias su koncesijos ruožo statybos darbais. Koncesijos priede ,,Mokėjimų tvarka“ numatyta, kad pradinis finansavimas (PF) yra iš kiekvieną ketvirtį apskaičiuojamo koncesijos mokesčio. Todėl pradinio finansavimo sumos turėjo būti padengtos per visą laikotarpį iki pat Koncesijos sutarties termino pabaigos. Koncesijos sutartis nenumatė Kamestai pareigos šias sumas grąžinti KMSA anksčiau laiko. Vadinasi, šios sumos iš viso gali būti apskaičiuotos tik po Koncesijos sutarties nutraukimo. Todėl Koncesijos sutarties nutraukimo dieną Kamestai neturint jokių nesumokėtų įsipareigojimų KMSA, apeliacinės instancijos teismas ir negalėjo nurodyti jokių konkrečių Kamestos skolos sumų KMSA.

1.8. Išvadą, kad koncesijos mokesčio nemokėjimas nelaikytinas esminiu pažeidimu, apeliacinės instancijos teismas neteisėtai motyvavo išvada, kad neva Kamesta galėjo atlikti įskaitymą (nutarties 57 punktas). Siekdamas pateisinti neteisėtus KMSA veiksmus, šį argumentą apeliacinės instancijos teismas taip pat perrašė iš KMSA apeliacinio skundo, nepaisydamas, kad pažeidė įskaitymo taikymo taisykles. CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas imperatyvus draudimas įskaityti reikalavimus, kurie yra ginčijami teisme. Šiuo atveju, nagrinėjamoje byloje jau buvo pateikti duomenys, patvirtinantys, kad dėl visų koncesijos mokesčio sumų tarp šalių ginčai buvo nagrinėjami teisme. Po Koncesijos sutarties nutraukimo 2018 m. rugpjūčio 7 d. Kauno apygardos teismo sprendimu, civ. byloje Nr. e2-1213-259/2018, buvo konstatuota, kad už laikotarpį iki 2016 m. I ketv., t. y. už 2014 m. IV ketv., 2015 m. II, III, IV ketvirčius KMSA yra skolinga Kamestai 326 435,65 Eur koncesijos mokesčio. Ir šią sumą KMSA sumokėjo tik 2019 m. kovo 8 d., t. y. jau šios nagrinėjamos bylos metu. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad Koncesijos sutarties nutraukimo dieną Kamesta būtų skolinga KMSA kokias nors sumas, todėl nebuvo ko įskaityti.

1.9. Dėl koncesijos mokesčio skolos ir delspinigių. Bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, kad Kamesta turi teisę prašyti iš KMSA koncesijos mokesčio skolą už laikotarpį nuo 2016 m. iki Koncesijos sutarties nutraukimo 2018 m. gegužės 5 d., tačiau esminiu Koncesijos sutarties pažeidimu nepripažinę KMSA pareigos perduoti žemės sklypą neįvykdymo, ir iš viso nenagrinėję šio Sutarties nutraukimo pagrindo teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. bylą išnagrinėję teismai koncesijos mokesčio skolos suma laikė, sumą apskaičiuotą pagal Koncesijos sutarties 6 priede ,,Mokėjimo tvarka“ numatytą minimalų automobilių skaičių - 674 066,07 Eur sumą, t. y. dėl to, kad KMSA neperdavė žemės sklypo dalies koncesijos ruožo, kurį Kamesta pastatė, statybai, Kamesta neteko teisės gauti jai priklausančio koncesijos mokesčio, apskaičiuojamo pagal koncesijos ruožu pravažiuojančių automobilių skaičių. Kadangi KMSA 2016 metais išardė automobilių skaičiavimo prietaisus, nuo 2016 m. II ketvirčio iki Koncesijos sutarties nutraukimo Kamesta koncesijos mokestį apskaičiavo pagal faktiškai pravažiavusių automobilių skaičiaus 2013-2015 metais vidurkį, todėl bendra koncesijos mokesčio įsiskolinimo už nurodomą laikotarpį - 993 398,69 Eur, iš kurios 674 066,07 Eur sumą sudaro koncesijos mokesčio dalis apskaičiuota pagal minimalų automobilių skaičių ir 319 332,62 Eur didesnę sumą sudaro koncesijos mokesčio dalis, apskaičiuota pagal faktiškai pravažiavusių automobilių skaičių.

1.10. Dėl šalių tarpusavio įsipareigojimų balanso. Civilinėje byloje Nr. e2-198-413/2021 ir e2A-138-516/2022 tarp šalių kilo ir ginčas dėl Koncesijos sutarties 44.5. p. nurodytų sumų, apskaičiuotinų nutraukus sutartį dydžio. Koncesijos sutarties 44.5. p. numatyta kokios sumos yra priskirtinos prie koncesijos išlaidų ir kokios KMSA sumokėtos sumos skirtos joms padengti, t. y. nurodyta, kad ,,nutraukus Koncesijos sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo, KMSA privalės padengti visas Kamesta turėtas išlaidas, susijusias su Koncesijos ruožo projektavimu, statyba, priežiūra ir eksploatacija, įskaitant ieškovės turėtas finansavimo išlaidas, priskaičiuojant įdėto nuosavo kapitalo procentus, atskaičius atsakovės ieškovei sumokėtas sumas kaip pradinį finansavimą, numatytą Koncesijos sutarties §36 skyriuje, ir sumokėtą koncesijos mokestį“. Vadinasi, sprendžiant Koncesijos sutarties nutraukimo pasekmių taikymo klausimą buvo reikalinga apskaičiuoti šalių viena kitai sumokėtų ir gautų sumų balansą, į jį įtraukiant sumas, numatytas Sutarties 44.5. p.

Žemesnės instancijos teismas

1.11. Dėl sumokėtų sumų. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė skirtingus ieškovės sumokėtų atsakovei sumų dydžius. Apskaičiuodamas KMSA sumokėtas koncesijos mokesčio ir pradinio finansavimo sumas pirmosios instancijos teismas vadovavosi teismo pavedimu atliktos Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. birželio 9 d. ekspertizės akto Nr. 11-1073(19) (toliau - Finansinė ekspertizė) išvadomis, kad KMSA yra sumokėjusi Kamestai 6 888 676,78 Eur sumą, ir atsižvelgdamas į tai, kad po ekspertizės paskyrimo 2019 m. kovo 8 d. Kamesta papildomai gavo iš KMSA 326 435,69 Eur koncesijos mokesčio sumą, sprendimo 33 p. konstatavo, kad KMSA yra sumokėjusi Kamestai 7 215 112,47 Eur sumą (6 888 676,78+326 435,69). Neginčytina, kad Kamesta yra gavusi iš KMSA tokią sumą, tačiau ne visa ši suma turėjo būti užskaityta kaip KMSA sumokėta koncesijos išlaidų suma. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad KMSA sumokėta Kamestai koncesijos išlaidų suma yra 6 692 392,26 Eur. Finansinės ekspertizės išvadoje 1 klausimu nurodyta, kad laikotarpiu 2006 m. liepos 18 d. – 2015 m. spalio 7 d. Kamesta gavo iš Savivaldybės (KMSA) 6 888 676,78 Eur, iš jų: 1 998 378,12 Eur pradinis finansavimas; 3 979 028,25 Eur koncesijos mokestis; 388 540,20 Eur už papildomus darbus; 522 730,21 Eur delspinigiai. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas į sumokėtų pagal Koncesijos sutartį balansą nepagrįstai įtraukė 522 730,21 Eur delspinigių sumą. Tačiau, nesutiko su Kamesta argumentais, kad neturi būti įtraukta ir 388 540,20 Eur suma už papildomus darbus. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pagal Koncesijos sutarties 44.5. p. nei delspinigių sumos, nei sumos už papildomus darbus, nėra priskirtinos prie Kamestos koncesijos išlaidų, atitinkamai šios sumos nenumatytos ir prie galimų atskaityti KMSA sumokėtų sumų, todėl teismai šių sumų negalėjo priskirti prie Kamestai sumokėtų koncesijos išlaidoms padengti sumų. Todėl į KMSA sumokėtų pagal Koncesijos sutarties 44.5. p. numatytų sumų balansą turėjo būti įtraukta 6 303 842,07 Eur koncesijos mokesčių ir pradinio finansavimo suma (7 215 112,47 Eur - 522 730,21 Eur delspinigiai - 388 540,20 Eur už papildomus darbus).

1.12. Dėl RUAB „Kamesta“ patirtų koncesijos išlaidų. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad iki Koncesijos sutarties nutraukimo Kamestai atlygintinų išlaidų (nuostolių) suma pagal Koncesijos sutarties 44.5 punktą sudarytų 6 522 729,16 Eur, iš kurių: 674 066,07 Eur koncesijos mokesčio skola; 4 239 321,50 Eur Koncesijos ruožo projektavimo ir statybos išlaidos; ir 1 609 341,62 Eur – finansavimo išlaidos (Sprendimo 37 p.). Kitaip tariant, teismas pagrįstomis ir įrodytomis laikė visas Kamestos nurodytas Koncesijos ruožo projektavimo ir statybos išlaidas (4 239 321,50 Eur) ir visas finansavimo išlaidas (1 609 341,62 Eur), tačiau nepripažino jokios dalies Kamestos įrodinėtų Koncesijos ruožo eksploatavimo ir priežiūros išlaidų (799 046,80 Eur) bei nesutiko su Kamestos nurodytu Savivaldybės įsiskolinimo dydžiu, pripažindamas pagrįsta tik dalį Kamestos nurodomos skolos. Apeliacinės instancijos teismas koncesijos finansavimo išlaidas sumažino nuo 1 609 341,62 Eur iki 676 709,68 Eur. Tačiau į Kamesta išlaidas neįskaitė 799 046,80 Eur koncesijos ruožo eksploatavimo ir priežiūros išlaidų, o apeliacinės instancijos teismas sumažino ir koncesijos finansavimo išlaidų sumą. Koncesijos sutarties vykdymas nebuvo atskirtas nuo RUAB „Kamesta“ vykdomos kitos veiklos. Koncesijos ruožo statybai ir eksploatavimui bei priežiūrai vien RUAB „Kamesta“ panaudoto nuosavo kapitalo suma sudarė 522 581,20 Eur, kuri pagal Koncesijos sutarties 44.5 p. turi būti įskaityta į šalių mokėjimo balansą. Apskaičiuota už panašų laikotarpį iki Sutarties nutraukimo (nuo 2008 m. gegužės 26 d. iki 2018 m. gegužės 5 d.) faktiškai vykdytos koncesijos ruožo eksploatacijos ir priežiūros sąnaudų 799 046,80 Eur suma yra pagrįsta, teisinga ir protinga, todėl turėjo būti pripažinta koncesijos ruožo eksploatacijos ir priežiūros sąnaudomis. Sudėjus Kamesta išlaidų, įskaitant ir KMSA nesumokėtą koncesijos mokesčio skolą su delspinigiais, bendra Kamesta koncesijos išlaidų ir gautinų mokėjimų suma yra 7 726 289,29 Eur (4 239 321,50 + 799 046,80 + 1 609 341,62 + 993 398,69 + 85 180,68). Sudarius KMSA sumokėtų Kamesta koncesijos sumų, įskaitant ir koncesijos mokesčio skolą, kaip skaičiavo ir teismas bei Kamesta išlaidų sumos balansą, KMSA yra skolinga Kamestai 1 337 266,54 Eur 1 422 447,22 (7 726 289,29 Eur koncesijos išlaidos – 6 303 842,07 Eur KMSA sumokėta koncesijos mokėjimų suma). Net ir tuo atveju, jei koncesijos mokesčio skola ir delspinigiai būtų skaičiuojami nuo minimalaus automobilių skaičiaus KMSA vis tiek būtų skolinga Kamestai 1 076 600,76 Eur (4 239 321,50 Eur + 799 046,80 Eur + 1 609 341,62 Eur + 674 066,07 + 58 666,84 Eur – 6 303 842,07 Eur) pagal Koncesijos sutartį ir 58 666,84 Eur delspinigių sumą. Koncesijos sutarties (koncesijos ruožo projektavimo, statybos ir eksploatacijos ir priežiūros) vertė buvo numatyta 59 312 500 Lt, kas sudaro 17 178 087,30 Eur. Tokia Koncesijos vertė buvo akcentuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2013. Taip pat Koncesijos sutarties nurodoma vertė buvo patvirtinta ir 2005 m. gruodžio 5 d. Savivaldybės tarybos pasitarime, kurio protokolas yra neatskiriama koncesijos sutarties dalis. Vadinasi, būtent 17 178 087,30 Eur koncesijos pajamų sumą nuo statybos darbų pabaigos 2008 m. gegužės 26 d. iki 2030 m. spalio 31 d. turėjo gauti Kamesta, kad jai atsipirktų statybos ir eksploatacijos kaštai. Todėl savaime suprantama, kad viduryje koncesijos termino nutraukus koncesijos sutartį koncesininko kaštai negali būti atsipirkę, nes jų atsipirkimas yra apskaičiuotas iki pat koncesijos termino pabaigos. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Kamesta pastatė koncesijos ruožą, o KMSA pagal Sutartį iki jos nutraukimo 2018 m. gegužės 5 d. - maždaug per pusę koncesijos laikotarpio buvo sumokėjusi Kamestai tik 6 303 842,07 Eur sumą, kuri sudaro tik šiek tiek daugiau nei 1/3 dalį visos Kamestos koncesijos vertės. Tai patvirtina, kad teismų padaryta išvada, jog Koncesijos sutarties nutraukimo dieną 2018 m. gegužės 5 d. KMSA yra permokėjusi Kamestai koncesijos mokesčių už koncesijos ruožo projektavimą, statybą bei eksploataciją ir priežiūrą, net atskaičius KMSA daugiau nei du metus (nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 5 d.) nemokėto koncesijos mokesčio skolą, yra apskritai neįmanoma pagal koncesijos sutarties sampratą ir prigimtį, yra ne tik neteisinga, tačiau ir nelogiška. Tuo labiau, kad pati KMSA šiame ginče savo reikalavimo nereiškė. Todėl ieškovės teiginiai apie neva tai atsakovės privalomą ieškovei grąžinti avansą (taip ieškovė ieškinyje vadina pradinį finansavimą) yra visiškai nepagrįsti.

1.13. Dėl negautų pajamų skaičiavimo būdo. Koncesijos sutarties priede ,,Mokėjimų tvarka“ buvo nurodytos konkrečios koncesijos mokesčio skaičiavimo taisyklės. Bendra taisyklė, kad mokėjimai ,,vykdomi kartą per ketvirtį, pateikus informaciją apie apskaitos prietaisų per ketvirtį, už kurį vykdomas apmokėjimas, užfiksuotą pravažiavusių automobilių skaičių“. Sąlyga skaičiuoti koncesijos mokesčius pagal minimalų pravažiavusių automobilių skaičių pagal ,,Mokėjimų tvarkos“ 1 Pastabą turėjo būti taikoma tik tuo atveju, jeigu ,,per ketvirtį apskaičiuotas suminis transporto mazgu pravažiavusių automobilių skaičius yra mažesnis už 2 275 154. 2 Pastaboje buvo numatytas maksimalus pravažiavusių automobilių skaičius, kuris galėjo būti traukiamas apskaičiuojant koncesijos mokestį, o 3 Pastaboje aptartos vienkartinės metinės išmokos išmokėjimo sąlygos, siekiant kompensuoti koncesininko padidėjusias eksploatacines išlaidas. Vadinasi, pagal minimalų automobilių skaičių koncesijos mokestis galėjo būti skaičiuojamas tik tuo atveju, jeigu prietaisais užfiksuotų automobilių skaičius nesiekė ,,Mokėjimų tvarkoje“ nustatyto minimalaus jų skaičiaus. Tačiau, bet kokiu atveju, galiojo bendroji ir pagrindinė taisyklė – koncesijos mokesčius skaičiuoti pagal pravažiavusių automobilių skaičių. Todėl sprendžiant ieškovės ieškinyje nurodytos skolos dydį, visų pirma, reikia aiškintis kokias koncesijos mokesčio mokėjimo sąlygas šalys buvo numačiusios, kokias pajamas Kamesta tikėjosi ir galėjo gauti pagal šalių nustatytas koncesijos mokesčio apskaičiavimo taisykles, o ne automatiškai galimomis gauti pajamomis laikyti koncesijos mokesčių apskaičiuotų pagal minimalų automobilių skaičių sumas. Negautos pajamos turi būti skaičiuojamos vadovaujantis ne pagal minimalų automobilių skaičių apskaičiuotą koncesijos mokestį, o pagal koncesijos mokesčio sumas, apskaičiuotas remiantis faktiškai pravažiuojančių automobilių vidurkiu. Tačiau šios aplinkybės ieškovės nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartyje nebuvo nagrinėjamos.

1.14. Dėl klaidingo nuostolių apskaičiavimo. Remdamasis Finansų ekspertizės išvada, kad vieno ketvirčio koncesijos pelnas, atskaičius mokesčius, skaičiuojant koncesijos mokestį pagal minimalų automobilių skaičių, yra 49 873,67 Eur, o nuo Koncesijos sutarties nutraukimo 2018 m. gegužės 5 d. iki koncesijos termino pabaigos 2030 m. spalio 31 d. susidaro 50 ketvirčių, teismas skaičiavo, kad pelnas sudarytų 2 493 650 Eur (49 873,67 Eur x 50 ketv.). Atsižvelgdamas į aplinkybę, kad šis pelnas nurodytas neatskaičius sąnaudų ir vadovaudamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalyje numatyta diskrecija nustatyti teisingą nuostolių dydį, teismas padarė prielaidą, kad ,,koncesijos ruožo sąnaudos negalėtų būti mažesnės kaip 1/3 dalis priteistino ieškovei koncesijos mokesčio ir sudarytų 831 217 Eur (2 493 650 : 3)‘‘. Teismas nustatė ir apskaičiavo sąnaudų dydį - 831 217 Eur, kurį pripažino negautu RUAB „Kamesta“ grynuoju pelnu. Tačiau, kad gauti negauto pelno dalį, nustatytas sąnaudas buvo reikalinga atimti iš apskaičiuoto pelno, kurio suma tokiu atveju būtų 1 662 433 Eur (2 493 650 Eur - 831 217 Eur). Dėl teismo padarytos loginės ir skaičiavimo klaidos RUAB „Kamesta“ negautomis pajamomis – grynuoju pelnu, buvo pripažintos sąnaudos. Dėl teismo padarytos aiškios klaidos buvo neteisingai nustatytas ir paties teismo pasirinktu būdu apskaičiuotas nuostolių dydis. Ieškovės ieškinys dėl skolos grąžinimo ir palūkanų priteisimo iš atsakovės, kai ieškinyje nurodytas skolos dydis yra tik cituojamas iš Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 22 d. nutarties, negali būti pripažintas pagrįstu.

1.15. Dėl ieškinio senaties instituto taikymo reikalavimui dėl delspinigių išieškojimo. Šiuo atveju pati ieškovė nurodė, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui išieškoti delspinigius prasidėjo 2018 m. gegužės 6 d. iki ieškinio pateikimo dienos (iki 2023 m. gegužės 11 d.), t. y. delspinigių reikalaujama už 1 831 dienas (daugiau kaip už 5 metus). Ieškinio reikalavimas dėl delspinigių priteisimo yra nepagrįstas. Ieškovė yra viešasis juridinis asmuo, turintis didelę patirtį sudarant didelės vertės sandorius, todėl jai yra keliami didesni rūpestingumo ir apdairumo standartai. Ieškovė turėjo žinoti teisinį reglamentavimą dėl delspinigių skaičiavimo ir priteisimo tvarkos, arba bent jau tuo pasidomėti, jei manė, kad jos teisės ir teisėti interesai yra pažeisti. Be to, pati ieškovė nurodė, kad jau nuo 2018 m. gegužės 5 d., t. y. nuo Koncesijos sutarties nutraukimo, atsakovė turėjo pareigą grąžinti avansą KMSA. Tarp šalių jau buvo kilęs ginčas dėl Koncesijos sutarties vykdymo, todėl ieškovei buvo žinoma, kad reikalavimams dėl delspinigių taikomas sutrumpintas šešių mėnesių terminas. Be to, ieškovę visuose teisiniuose santykiuose su atsakove dėl Koncesijos sutarties vykdymo atstovavo profesionalūs teisininkai advokatai. Ieškovės elgesys nepagrįstai ilgą laiką delsiant kreiptis į teismą dėl neva pažeistų teisių gynimo ir dėl delspinigių priteisimo, negali būti laikomas tinkamu, įgyvendinant savo teises ir teisėtus interesus, o tokio elgesio pasekmės negali būti perkeliamos atsakovei. Ieškovės reikalavimui dėl delspinigių priteisimo turi būti taikomas ieškinio senaties terminas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

III. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

4. Nagrinėjamoje byloje ieškinio pagrindu nurodomos faktinės aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

5. Tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar ankstesnėje tarp tų pačių šalių nagrinėtoje byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl Koncesijos sutarties nutraukimo pagrindo ir pasekmių, įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės gali būti laikomos prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje.

6. Atsakovė atsikirtimuose į ieškinį nurodė, kad nei Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2A-138-516/2022, nei pirmosios instancijos teismas civilinėje byloje Nr. e2-198-413/2021 nenagrinėjo klausimo, ar Kauno miesto savivaldybės administracija turėjo pareigą tinkamai perduoti žemės sklypą jos pačios užsakyto koncesijos ruožo statybai, kurį RUAB ,,Kamesta“ visą ir pastatė, ar pagrįstai RUAB ,,Kamesta“ šios pareigos neįvykdymą laikė esminiu pažeidimu ir vienašališkai nutraukė Koncesijos sutartį bei reikalavo taikyti tokio atsakovės padaryto esminio sutarties pažeidimo pasekmes. Šiuose teismų procesiniuose sprendimuose nėra pateikta jokių motyvų, kodėl teismai atmeta RUAB ,,Kamesta“ argumentus dėl 0,37 km (duomenys neskelbtini) pastatymo, jos priklausymo koncesijos ruožui bei dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos pareigos perduoti žemės sklypą jos statybai neįvykdymo. Teismai, neatskleidę bylos esmės, nenagrinėjo RUAB ,,Kamesta“ nurodyto reikalavimo pagrindo ir tokiu būdu nepagrįstai apribojo Kamestos teisę į teisminę gynybą.

7. Atsakovės teigimu, teismų padaryta išvada, jog Koncesijos sutarties nutraukimo dieną 2018 m. gegužės 5 d. Kauno miesto savivaldybės administracija yra permokėjusi RUAB ,,Kamesta“ koncesijos mokesčių už koncesijos ruožo projektavimą, statybą bei eksploataciją ir priežiūrą, net atskaičius Kauno miesto savivaldybės administracijos daugiau nei du metus (nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 5 d.) nemokėto koncesijos mokesčio skolą, yra apskritai neįmanoma pagal koncesijos sutarties sampratą ir prigimtį, yra ne tik neteisinga, tačiau ir nelogiška.

8. Teismas, įvertinęs tokius atsakovės argumentus, sprendžia, kad atsakovė, ginčydama įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytas teisines ir faktines aplinkybes (dėl ginčo Koncesijos sutarties aiškinimo, šalių tarpusavio įsipareigojimų nustatymo metodikos bei apskaičiavimo, priešpriešinių reikalavimų įskaitymo ir pan.), iš esmės siekia tų pačių faktinių ir teisinių aplinkybių, kurios jau buvo įvertintos Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 2 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-198-413/2021, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje e2A-138-516/2022, pakartotinio nagrinėjimo, vertinimo, tam, kad būtų padarytos kitokios išvados, nei nurodytuose įsiteisėjusiuose procesiniuose sprendimuose. Teismo vertinimu, atsakovė, pažeisdama Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normas, nagrinėjamoje byloje faktiškai siekia revizuoti įsiteisėjusius teismo procesinius sprendimus (CPK 18 straipsnis, 279 straipsnio 4 dalis).

9. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

10. Taigi, viena iš sąlygų, leidžiančių konstatuoti prejudicinių faktų buvimą, yra nustatymas, kad aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje byloje.

11. Atsakovės teigimu, nors ankstesnėje išnagrinėtoje byloje apie aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau tai aplinkybei nebuvus tos bylos nagrinėjimo dalyku ar jo dalimi, nėra pagrindo teigti, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį atsiranda to fakto prejudicija. Išnagrinėtoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokias konkrečias sumas ieškovė ir atsakovė buvo skolingos viena kitai sutarties nutraukimo dieną. Teismas tokius atsakovės argumentus atmeta, kaip nepagrįstus.

12. Teismas pažymi, kad išnagrinėtoje Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-138-516/2022 (teisminio proceso Nr. 2-56-3-00862-2018-3) ginčas buvo sprendžiamas tarp tų pačių asmenų, kaip ir nagrinėjamoje byloje. Teismas, susipažinęs su tarp tų pačių šalių ankstesnėje civilinėje byloje (teisminio proceso numeris 2-56-3-00862-2018-3) priimtais galutiniais procesiniais sprendimais, nustatė, jog sprendžiant šalių ginčą ankstesnėje byloje, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme išsamiai buvo nagrinėjamos aplinkybės, susiję su šalių tarpusavio finansiniais įsipareigojimais, kylančiais iš 2005 m. rugpjūčio 1 d. Koncesijos sutarties, buvo nustatinėjamas bendras šalių tarpusavio įsipareigojimų balansas, buvęs minėtos sutarties nutraukimo metu. Vadinasi, šios aplinkybės sudarė bylos nagrinėjimo dalyką (jo dalį). Dėl aptariamų aplinkybių buvo pasisakyta pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimuose. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. kovo 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-138-516/2022, galutinai pasisakė dėl to, kokio dydžio sumas Koncesijos sutarties nutraukimo dieną RUAB „Kamesta“ buvo skolinga Kauno miesto savivaldybės administracijai, ir kokios sumos buvo mokėtinos Kauno miesto savivaldybės administracijos RUAB „Kamesta“ (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 22 d. nutarties 58-81 punktus). Todėl teismas sprendžia, kad, šiuo konkrečiu atveju, ieškovė pagrįstai kaip prejudiciniu faktu remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 22 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2A-138-516/2022, motyvuojamojoje dalyje nustatyta faktine aplinkybe dėl RUAB „Kamesta“ 1 043 618,17 Eur skolos Kauno miesto savivaldybės administracijai. Pažymėtina, kad tokią išvadą patvirtina ir nagrinėjamoje byloje 2023 m. liepos 11 d. priimta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, kurioje nurodoma, kad RUAB „Kamesta“ skolos Kauno miesto savivaldybės administracijai egzistavimo faktas buvo nustatytas priėmus Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartį (žr. nutarties 30 punktą).

13. Atsakovės teigimu, Kauno miesto savivaldybės administracijos nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo citata iš 2022 m. kovo 22 d. nutarties, nėra ir negali būti vertinama kaip ieškinio reikalavimą pagrindžiantis įrodymas, tuo labiau, kad Kauno miesto savivaldybės administracija nepateikė jokių ieškinio reikalavimą, t. y. prašomos priteisti skolos dydžio apskaičiavimą, pagrindžiančių įrodymų.

14. Nesutikdamas su tokiais atsakovės argumentais teismas pažymi, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.

15. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (galutinis teismo sprendimas) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas bendrųjų civilinio proceso principų – įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio – tai negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – tai pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti naudojamas kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Pozityviojo efekto išraiška įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikės įrodinėti. Taigi, teismo sprendimo prejudicinė galia yra vienas res judicata principo padarinių, kurio egzistavimo būtina sąlyga – asmens buvimas dalyvaujančiu asmeniu byloje, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010).

16. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, remdamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 22 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2A-138-516/2022, motyvuojamojoje dalyje nustatyta faktine aplinkybe dėl RUAB „Kamesta“ 1 043 618,17 Eur skolos Kauno miesto savivaldybės administracijai kaip prejudiciniu faktu, prašė priteisti mažesnę skolą – 643 299,37 Eur. Tokį skolos dydį ieškovė motyvavo tuo, kad iš 1 043 618,17 Eur skolos dydžio ji minusavo 400 318,80 Eur teismų sprendimais priteistas permokas, kurias 2019 m. spalio 17 d. iš Luminor bank AS Lietuvos skyriaus atgavo pagal banko garantiją (1 t. b. l. 58-59). Teismas pažymi, kad atsakovė pripažino aplinkybę, jog ieškovei aukščiau nurodyta suma buvo išmokėta pagal banko garantiją (2023 m. gruodžio 13 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 21 min. 40 s.) (CPK 182 straipsnio 5 punktas). Teismas, vadovaudamasis aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, bei įvertinęs, kad ieškinio reikalavimu prašoma priteisti 643 299,37 Eur suma yra mažesnė, nei Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartyje nustatytas RUAB „Kamesta“ įsiskolinimas (1 043 618,17 Eur), šį ieškinio reikalavimą pripažįsta pagrįstu.

17. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad ginčo Koncesijos sutartis nuo 2018 m. gegužės 5 d. yra nutraukta (1 t., b. l. 53-57). Teismas, įvertinęs minėtos sutarties turinį, pažymi, kad joje nėra nuostatų, pagal kurias, nutraukus sutartį ne dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos kaltės, ieškovės pagal sutartį permokėtos sumos atitektų RUAB „Kamesta“. Atsakovė į bylą nėra pateikusi duomenų, kad visą ar dalį ginčo sumos (643 299,37 Eur) būtų grąžinusi ieškovei. Nurodytų argumentų pagrindu teismas sprendžia, kad atsakovė turi grąžinti ieškovei 643 299,37 Eur (CK 6.222 straipsnio 1 dalis).

Dėl palūkanų priteisimo

18. Ieškovė taip pat prašė priteisti 161 353,58 Eur palūkanas pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.210 straipsnio 1 dalį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatytos palūkanos kompensuoja minimalius kreditoriaus nuostolius dėl tolesnio naudojimosi pinigais po sutarties įvykdymo termino praleidimo. Tokias palūkanas pagal įstatymą turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011).

19. Konstatavus, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 643 299,37 Eur įsiskolinimą yra pagrįstas Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-138-516/2022, nustatyta prejudicine faktine aplinkybe dėl Koncesijos sutarties nutraukimo metu egzistavusios RUAB „Kamesta“ 1 043 618,17 Eur skolos Kauno miesto savivaldybės administracijai, teismas sprendžia, kad ši atsakovės prievolė atsirado ne vėliau, kaip Koncesijos sutarties nutraukimo dieną (2018 m. gegužės 5 d).

20. Nustačius, kad atsakovė ne vėliau, kaip Koncesijos sutarties nutraukimo dieną (2018 m. gegužės 5 d.) turėjo ieškovei sumokėti 643 299,37 Eur sumą ir atsakovei nepateikus įrodymų apie šios prievolės įvykdymą, yra pagrindas tenkinti ieškovės reikalavimą dėl palūkanų priteisimo.

21. Atsakovės advokatė palūkanoms prašė taikyti ieškinio senatį, sutrumpinant palūkanų skaičiavimo terminą 6 dienomis. Ieškovės advokatas 2023 m. gruodžio 13 d. teismo posėdyje sutiko su tokiu atsakovės prašymu (2023 m. gruodžio 13 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 34 min. 00 s.). Teismas sprendžia esant pagrindui atsakovės prašymą tenkinti ir 6 dienomis sutrumpinti terminą, už kurį skaičiuojamos palūkanos. Perskaičiuota priteistina palūkanų suma sudaro 160 824,84 Eur (643 299,37 Eur x 0,05/365 x 1 825) (CK 1.125 straipsnio 9 dalis; 1.126 straipsnio 2 dalis).

Dėl procesinių palūkanų

22. Pagal Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 2 dalimi, terminą įvykdyti prievolę praleidęs skolininkas juridinis asmuo privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas.

23. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė iš atsakovės priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas. Teismas neturi pagrindo išeiti už reikalavimo ribų. Ieškinio reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo tenkinamas, ieškovei iš atsakovės priteisiant ieškovės prašomo 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 643 299,37 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. liepos 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

24. Dėl kitų šalių argumentų, kaip dėl teisiškai nereikšmingų ginčo išsprendimui, teismas nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

25. Ieškinys yra patenkintas 99,93 proc. (804 124,21 x 100/804 652,95). Ieškinį iš esmės patenkinus, atsakovei bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

26. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti būtinumo tiesiogiai pasisakyta tik sprendžiant dėl atstovavimo išlaidų priteisimo viešojo administravimo subjekto naudai. Nors civilinio proceso normos neriboja viešojo administravimo subjekto, esančio bylos šalimi, galimybės būti atstovaujamam advokato, tačiau tai savaime nereiškia, kad samdant advokatus patirtų išlaidų atlyginimas turi būti priteisiamas iš kitos šalies. Teismas, spręsdamas, ar priteisti atstovavimo išlaidas viešojo administravimo subjekto naudai ir kokio dydžio jas priteisti, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, buvo būtina pasitelkti advokatą. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą, į bylos apimtį ir sudėtingumą, į tai, ar bylos baigtis gali turėti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, taip pat ir viešajam interesui bei kt. Nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės sprendžiant atstovavimo išlaidų viešojo administravimo subjektui priteisimo klausimą, teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-916/2016, 45 punktas).

28. Į bylą pateiktas išrašas iš atstovavimo sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir advokato E. B. (1 t., b. l. 62-63). 2023 m. gruodžio 13 d. teismo posėdyje ieškovės advokatas paaiškino, kad nagrinėjama byla yra susijusi su ankstesne tarp tų pačių šalių išnagrinėta byla dėl Koncesijos sutarties nutraukimo, kuri užbaigta 2022 m. kovo 22 d. Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-138-516/2022 (teisminio proceso Nr. 2-56-3-00862-2018-3) priimtu galutiniu procesiniu sprendimu. Todėl ieškovei buvo ekonomiškiau pavesti bylos nagrinėjimą tiems advokatams, kurie atstovavo ieškovę ir ankstesnėje byloje.

29. Teismas, įvertinęs tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškinio pagrindu nurodomos prejudicinės aplinkybės, nustatytos Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-138-516/2022 (teisminio proceso Nr. 2-56-3-00862-2018-3), o taip pat tai, kad ankstesnėje byloje nagrinėtos sudėtingos teisinės ir faktinės aplinkybės ir klausimai, su kuriais Kauno miesto savivaldybės administraciją atstovavę advokatai, įskaitant ir advokatą E. B., jau buvo susipažinę, aukščiau nurodytus ieškovės advokato argumentus pripažįsta pagrįstais ir sprendžia, kad ieškovei šioje byloje buvo pagrindas pasinaudoti advokato pagalba.

30. Konstatavus ieškovės prašomų priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų būtinumo kriterijų, toliau teismas vertina šių išlaidų realumą ir pagrįstumą. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės advokatas 2023 m. gruodžio 12 d. pateikė prašymą dėl 4 875,20 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

31. Ieškovės advokatas pateikė 2022 m. liepos 7 d. Advokatų kontoros „Ellex Valiūnas ir partneriai“ Kauno miesto savivaldybės administracijai už teisines paslaugas išrašytą PVM sąskaitą faktūrą 3 521,10 Eur sumai bei banko sąskaitos išrašą, patvirtinantį, kad 2022 m. liepos 14 d. ieškovė šią sąskaitą apmokėjo (dokumento numeris DOK-30433 priedai). Teismas, įvertinęs, kad ieškinys nagrinėjamoje byloje pateiktas 2023 m. gegužės 12 d., sprendžia, kad aukščiau nurodyta 2022 m. liepos 7 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra ir (ar) jos apmokėjimą patvirtinantis dokumentas negali būti laikomi patvirtinančiais ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant šią bylą. Vadovaujantis nurodytu, ieškovės prašymas dalyje dėl 3 521,10 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

32. Teismas sprendžia, kad ieškovės pateiktos 2023 m. gegužės 18 d. PVM sąskaita faktūra 1 521,12 Eur sumai, 2023 m. birželio 30 d. PVM sąskaita faktūra 511,08 Eur sumai ir 2023 m. lapkričio 16 d. PVM sąskaita faktūra 1 608,80 Eur sumai bei jų apmokėjimą patvirtinantys banko sąskaitų išrašai pagrindžia ieškovės prašomų priteisti nagrinėjamoje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų bendrai 3 641 Eur sumai realumą (dokumento numeris DOK-30433 priedai).

33. Teismo vertinimu, aptariamų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą patvirtina advokato suteiktų paslaugų apimtis (ieškovės teiktų procesinių dokumentų skaičius, jų turinys ir pobūdis, ieškovės atstovo dalyvavimo teismo posėdžiuose laikas) bei tai, kad prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių. Teismas taip pat pažymi, kad atsakovė neginčijo ieškovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo (suteiktų paslaugų apimties, išlaidų dydžio).

34. Vadovaujantis nurodytais argumentais, ieškovės pagrįsta 3 641 Eur bylinėjimosi išlaidų suma jai priteistina iš atsakovės.

35. Atsakovei yra iškelta restruktūrizavimo byla, todėl ji atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo valstybei (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu,

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti Kauno miesto savivaldybės administracijai (juridinio asmens kodas 188764867) iš restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Kamesta“ (juridinio asmens kodas 259805810) 643 299,37 Eur ( šešis šimtus keturiasdešimt tris tūkstančius du šimtus devyniasdešimt devynis eurus 37 centus) pradinio finansavimo sumą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 643 299,37 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. liepos 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Dėl šio sprendimo per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti teikiamas apeliacinis skundas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Kauno apygardos teismą.

Teisėja Rasa Urbanavičiūtė