- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-15
- Bylos Nr.
- 1A-24-530/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-08282-2020-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danutė Giačaitė, Arūnas Paštuolis, Jurgis Kiškis
- Nukentėjusysis
- Ž. V.
- Nuteistasis
- R. A.
- Kaltinamasis
- R. A. Ž. V.
- Advokatai
- Marijus Šaras, Ramutė Budrytė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgio Kiškio ir Arūno Paštuolio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 3 dalyje ir nubaustas:
- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant viso laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu;
- pagal BK 187 straipsnio 3 dalį 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant viso laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 4 (keturiems) mėnesiams, įpareigojant viso laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.
Kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktas galioti iki bausmės vykdymo pradžios, pradėjus vykdyti bausmę, panaikintas.
Nukentėjusiosios Ž. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš kaltinamojo R. A. Ž. V. naudai 250 eurų turtinei žalai atlyginti ir 150 eurų neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. R. A. 2020 m. vasario 25 d. apie 18.00 val. (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, priešais (duomenys neskelbtini), pastatą, ranka sudavė nukentėjusiajai Ž. V. per ranką, kurioje ji laikė mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy S8“, dėl ko šis nukrito ant asfalto, nukentėjusiajai Ž. V. jį pakėlus ir toliau telefoną laikant rankoje, jis rankos delnu sudavė smūgį į mobiliojo ryšio telefoną dėl ko jis nukrito ant asfalto bei tuo pačiu smūgiu pataikė nukentėjusiajai į kairįjį skruostą, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai Ž. V. padarė 200 eurų turtinę žalą ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimu kairio skruosto srityje. Šiais veiksmais R. A. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 3 dalyje.
II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu R. A. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 17 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti.
Atsiliepimas
2.1. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nepagrįstai nustatė, kad kaltinamasis R. A. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad rankos mostu ranka galėjo pataikyti į nukentėjusiosios ranką, kad gal ir galėjo telefonas liesti jos veidą. Pasak apelianto tokių parodymų jis nedavė ir tą gali patvirtinti 2020 m. spalio 5 d. teismo posėdžio garso įrašas. Apeliantas pareiškia, kad jis Ž. V. atžvilgiu nenaudojo jokio smurto - nesudavė jai per ranką, nesudavė rankos delnu smūgio jai į veido sritį, kaip teigia pati nukentėjusioji. Apelianto teigimu, gal jis ir galėjo su popieriais, dokumentais įmautėje užkliudyti telefoną, tačiau telefonas nuo šio gesto neiškrito, gal nukentėjusioji pati telefoną išmetė. Jis tik norėjo nutraukti neteisėtus nukentėjusiosios veiksmus, kad ji jo nefilmuotų. Tačiau nukentėjusioji nesiliovė to daryti, tada apeliantas atsitraukdamas nuo perėjos antrą kartą ranka mostelėjo link jos mobiliojo telefono, kad Ž. V. jo nefilmuotų. Ji apeliantą šantažavo, grasino, filmavo, todėl jis buvo priverstas pakeisti savo ėjimo kryptį. Tada buvo dar vienas, trečias jo gestas ranka, tačiau tai nebuvo smūgis. Jis tik norėjo užsidengti nuo jos, gynėsi, kad ji jo nefilmuotų. Nei išmušti telefono, nei jai suduoti apeliantas nesiekė, stengėsi tik apsisaugoti nuo jos filmavimo. Tą rodo ir tai, kad jis pasitraukė nuo jos. Jo tikslas nebuvo užpulti, prisivyti ar primušti. Tai nukentėjusioji jį vijosi, o jis nuo jos bėgo. Žinodama, kad jis užsimojo ir netrenkė nukentėjusiajai per veidą, nukentėjusioji sakė, kad ji apkaltins jį, jog šis trenkė. Ir po trečio gesto ranka nukentėjusioji ėjo paskui apeliantą rankoje laikydama telefoną ir kalbėjo, filmuodama save sakė, kad apeliantas trenkė jai per veidą.
2.2. Skunde pažymima, kad Ž. V. 2020 m. vasario 25 d. pareiškime policijai išgalvotai teigė, kad R. A. „dešinės rankos delnu sudavė jai du smūgius į veido sritį dėl ko (delnu) nubrozdino jos kairįjį skruostą“. Vėliau 2020 m. gegužės 25 d. duodama parodymus nukentėjusioji iš dalies pakeitė savo pirminius parodymus teigdama, kad R. A. dešinės rankos delnu trenkė į jos telefoną ir pataikė į telefoną, ir į veidą, dėl ko nubrozdino jos veido kairįjį skruostą. Tačiau apelianto teigimu dešinėje rankoje jis laikė popierius įmautę, tą įrodo ir Ž. V. darytas vaizdo įrašas, kuris pasak apelianto yra gerokai sutrumpintas ir redaguotas, tačiau prokuroras atmetė apelianto skundą patikrinti šio įrašo autentiškumą.
2.3. Skunde nurodoma, kad pirmos instancijos teismas kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas įrodinėjo iš dalies paties kaltinamojo parodymais. Tačiau kaltinamasis R. A. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki bylos nagrinėjimo pabaigos neigė jam pateiktus kaltinimus. Pažymint, kad teismas visiškai nepasisakė dėl vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės, kai kaltinamasis nueidamas nuo nukentėjusiosios pasako Ž. V.: „eik, eik iš čia...“ kad ji atstotų nuo jo ir nueina visai kita kryptimi, nei ten, kur prieš tai ėjo. O tai, pasak apelianto, keičia faktinių bylos aplinkybių teisingą aiškinimą, kad ne kaltinamasis nei iš šio, nei iš to puolė nukentėjusiąją, bet nukentėjusioji filmuodama mobiliuoju telefonu ir tikėdamasi išprovokuoti konfliktą puolė R. A..
2.4. Skunde teigiama, kad teismo posėdžio metu duodama parodymus nukentėjusioji Ž. V. melagingai teigė, jog jai visa dieną iš 18 namo skambino gyventojai, kad (R. A.) prisistato „(duomenys neskelbtini)” žurnalistu, kitame name prisistatinėja teisėsaugos atstovu ir klausia ar Ž. V. tame name gyvena, pasakoja, kad ji blogai dirba, kad ji yra aferistė.” Šie nukentėjusios parodymai, pasak apelianto nėra paremti jokiais objektyviais ir neginčytinais įrodymai, tik žodžiais. Pažymint, kad 2020 m. spalio 5 d. pirmos instancijos teisme duodama parodymus nukentėjusioji melagingai teigė, kad 2020 m. vasario 25 d., (duomenys neskelbtini) gyventoja (moteris) nufotografavo R. A. ir atsiuntė nuotrauką į Ž. V. mobilųjį telefoną, tačiau apelianto teigimu tą vakarą jokie daugiabučio namo esančio (duomenys neskelbtini) gyventojai jo nefotografavo, todėl šie nukentėjusiosios prieštaringi, nelogiški ir išgalvoti parodymai vertinami, kaip šmeižtas bei siekis sumenkinti R. A. asmenybę, pažeminti jo garbę ir orumą.
2.5. Skunde nurodoma, kad nukentėjusioji 2020 m. spalio 5 d. duodama parodymus pirmos instancijos teismui nurodė: „Tiesiog pamačiau A. einantį link kito namo tiesiog trajektoriškai link (duomenys neskelbtini). Nutuokiau, kad su A. gali įvykti konfliktas, paklausiau A,, kodėl jis taip daro, kodėl jis vaikšto po namus ir šmeižia mane” (2 t., b. l. 146 - 147). Tačiau pasak apelianto, šie nukentėjusiosios parodymai akivaizdžiai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, kadangi mobiliuoju telefonu daryto vaizdo įrašo kopijoje aiškiai girdėti Ž. V. išsakyti teiginiai, o ne klausimai: „gyventojai parašė pareiškimus policijai, kad jūs šmeižiate mane, kad jūs prisistatote „(duomenys neskelbtini)” žurnalistu ...”, anot apelianto klausimai ir teiginiai yra dvi skirtingos sąvokos, akivaizdu, jog nukentėjusioji R. A. nieko neklausė, kadangi ji turėjo tikslą ne paklausti, ne pasikalbėti, ne išsiaiškinti, bet savo teiginiais siekė R. A. įbauginti, daryti psichologinį spaudimą, kad jis nesidomėtų Ž. V. įtartina daugiabučių namų administravimo veikla ir galiausiai išprovokuoti konfliktui apeliantą, kadangi pačiame teismo posėdyje nukentėjusioji parodė, kad ji „tik galvojo, jog gyventojai parašė pareiškimus, kad R. A. šmeižia Ž. V.”. (garso įrašo 1 val. 46 min. 10 s. - 1 val. 47 min. 13 s.). Tai įrodo, kad nukentėjusioji vijosi R. A. su įjungtu filmavimo režimu turėdama tikslą sukelti konfliktą ir jį nufilmuoti.
2.6. Pasak apelianto, nukentėjusioji atsižvelgdama į įtariamojo R. A. pareiškimą prokuratūrai, 2020 m. gegužės 25 d. duodama parodymus iš dalies pakeitė pareiškime policijai duotus savo parodymus nurodydama kitokį jai padaryto kūno sužalojimo būdą ir kūno sužalojimo lokacijos vietą bandydama priderinti šiuos pakeistus parodymus prie 2020 m. vasario 26 d. teismo medicinos eksperto išvados, teigdamas, kad „R. A. vėl savo rankos delnu trenkė į mano mobiliojo ryšio telefoną, pataikė ir į mano telefoną ir man į veidą, į kairįjį skruostą.“ Tačiau pasak apelianto iš nukentėjusiosios teisme duotų parodymų lieka neaišku ar antrą kartą ranka buvo trenkta per veidą ar per telefoną? Apelianto teigimu vaizdo įraše matyti, kad nuo konflikto pradžios iki pabaigos jis dešinėje rankoje laikė įmautę su dokumentais su kuria neįmanoma padaryti kūno sužalojimo veide. Tuo tarpu iš nukentėjusiosios parodymų ir vaizdo įrašo lieka neaišku, kaip apeliantas dešinėje rankoje laikydamas įmautę su dokumentais galėjo suduoti delnu smūgį nukentėjusiajai į telefoną ir tuo pačiu į veidą bei padaryti sužalojimą veido kairiajame skruoste, jei telefonu filmuotame vaizdo įraše nesimato nei rankos mosto, nei smūgio į patį mobilaus ryšio telefoną? Kaltinimas, kad R. A. dešinėje rankoje laikydamas įmautę su dokumentais galėjo suduoti delnu smūgį nukentėjusiajai į telefoną ir tuo pačiu smūgiu pataikyti į veidą ir padaryti 2 mm odos įdrėskimą veido kairiajame skruoste yra nelogiškas ir neatitinkantis kinetinių dėsnių.
2.7. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad po pirmo apelianto gesto dešiniąją ranka, kurioje jis laikė įmautę su dokumentas nukentėjusiosios mobilus telefonas sujudėjo, bet kad nukrito ant žemės akivaizdžiai nesimato. Jei būtų nukritęs ant žemės, matytųsi kaip nukentėjusioji pakelia telefoną, todėl pasak apelianto neaišku kokiais būdais pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kaltinamasis trenkė į nukentėjusiosios ranką, dėl ko jai iš rankų iškrito mobilusis telefonas. Ši teismo nustatyta aplinkybė prieštarauja pačios nukentėjusiosios parodymams, kadangi nukentėjusiose niekada nenurodė, jog telefonas buvo iškritęs iš rankų.
2.8. Skunde akcentuojama, kad mobiliojo ryšio telefono „Samsung Galaxy S8“ apžiūros protokolas, bei defekto aktas įrodo tik mobilaus ryšio sugadinimo faktą, bet ne neteisėtus R. A. veiksmus. Pažymint, kad telefono sugadinimo faktas bei žalos dydis negali būti nustatinėjamas vien subjektyviais, ginčijamais, prieštaringais nukentėjusiosios parodymais ir daikto apžiūros protokolu, bei defekto aktu, kadangi neįrodyta, jog telefono apgadinimas atsirado būtent 2020 m. vasario 25 d., kaip ir nenustatyta, jog būtent šiuo apgadintu telefonu buvo padarytas tos dienos vaizdo įrašas, todėl apelianto teigimu turtinės žalos dydis nėra įrodytas jokiais objektyviais ir neginčytinais įrodymais. Kartu pabrėžiant, jog galimai konflikto metu padarytą mobiliojo telefono apgadinimą galėjo sukelti būtent nukentėjusiosios rizikingas, provokuojantis elgesys ir galimai iš to kilę atitinkami padariniai, kurių siekė ar kuriems sąmoningai leido atsirasti pati nukentėjusioji.
Šalies argumentai
2.9. Skunde apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas įvertino nukentėjusiosios elgesį kaltinamojo atžvilgiu, kaip provokuojantį, tačiau tik iš dalies į tai atsižvelgė sumažindamas neturtinės žalos dydį nukentėjusiajai. Apelianto įsitikinimų, pirmos instancijos teismas už nukentėjusiosios sąmoningai išprovokuotą elgesį turėjo taikyti tam tikras sankcijas bei nukentėjusiosios duotų parodymų nelaikyti patikimais, objektyviais ir neginčytinais įrodymais, kuriais įrodinėjama kaltininko kaltė bei tariamai padaryta neturtinė žala.
2.10. Skunde teigiama, kad specialisto išvada įrodo tik nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo vietą, galimą pobūdį ir tikėtina sveikatos sutrikdymo laiką, tačiau neįrodo, kad R. A. trenkė nukentėjusiajai į ranką ir į veidą ir tokiu būdu padarė jai nežymų sveikatos sutikrdymą. Pažymint, kad apylinkės teismas nuslėpė tai, jog konstatuotas odos nubrozdinimas kairio skruosto srityje galėjo būti padarytas vieno trauminio poveikio pasėkoje kietabriauniu daiktu. Tuo tarpu vaizdo įrašo kopijoje nuo 42 sekundės matyti, kad tuo metu R. A. kairė ranka buvo kišenėje, o vaizdo įrašo 43 sekundė rodo, kad R. A. dešinėje rankoje plaštakos pirštais laikė įmautę su dokumentais, o tai pasak apelianto tik įrodo, kad jis niekaip negalėjo padaryti tokio pobūdžio kūno sužalojimo.
2.11. Skunde apeliantas pažymi, kad tyrėja N. K. susitarusi su Ž. V. nepridėjo vaizdo įrašo kopijos prie ikiteisminio tyrimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo surašyto 2020 m. vasario 25 d., 22:30 val., kadangi jis buvo pridėtas vėliau nukentėjusiajai jį atsiuntus el. paštu, tačiau šiame protokole tyrėja N. K. melagingai įrašė, kad prie ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini)bylos pridedamas Ž. V. vaizdo įrašas. Todėl pasak apelianto, teismas kėlė neteisingą prielaidą, kad nukentėjusiosios vaizdo įrašas negalėjo būti redaguotas, nes, pasak teismo, vaizdo įrašas buvo pridėtas prie pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo, tačiau akivaizdu, jog vaizdo įrašas buvo atsiųstas vėliau ir tai tik įrodo, jog nukentėjusioji turėjo galimybę redaguoti šį vaizdo įrašą. Nuteistojo teigimu pirminis vaizdo įrašas buvo 2 min. 17 sek., tačiau teismui buvo pateiktas tik 46 sek. vaizdo įrašas. Ekspertas K. G. teisme taip pat patvirtino savo išvadą, jog vaizdo įrašo skaitmeninė laikmena redaguota. Atsižvelgiant į tai, kad pirminis vaizdo įrašas sunaikintas, o byloje esantis vaizdo įrašas redaguotas, tai negali būti laikomas patikimu įrodymu. Pabrėžiant, kad ir Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriuje 2021 m. kovo 16 atlikus skaitmeninės laikmenos „(duomenys neskelbtini)” ekspertizę nustatytas vaizdo įrašo skaitmeninės laikmenos redagavimo faktas. Skaitmeninės laikmenos metaduomenyse yra duomenų, kad vaizdo įrašo skaitmeninė laikmena redaguota vaizdo redagavimo profesionalia programa Premiere Pro\13.0, o tai tik įrodo nukentėjusiosios duotus melagingus parodymus, jog ji vaizdo įrašo neredagavo, nemodifikavo, nenukirpo, neapdirbo jokia vaizdo redagavimo programine įranga.
2.12. Skunde taip pat nurodoma, jog teismas padarė grubią klaidą atsisakydamas vertinti kaltinamojo ir nukentėjusiosios buvusius santykius iki konflikto išimdamas 2020 m. vasario 25 d. konfliktą iš bendro konteksto. Pasak apelianto jis su nukentėjusiąja pirmą kartą susidūrė 2020 m. sausio 17 d. daugiabučių namų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ visuotiniame susirinkime į kurį bendrijos narių nekviesta atvyko Ž. V., kuriame apeliantui pradėjus viešinti neskaidrią asociacijos „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, jos vadovė ir steigėja Ž. V. žmonių akivaizdoje R. A. išvadino „psichiniu ligoniu“ ir garsiai šaukė, kad bendrijos nariai „R. A. ignoruotų ir neklausytų ką jis kalbą.“ Antrą kartą apeliantas susidūrė su Ž. V. šio įvykio metu, kuomet ji pati pasivijo apeliantą prie (duomenys neskelbtini) parko ir išprovokavo konfliktą. Trečią kartą susidūrimas įvyko 2020 m. kovo 5 d., kuomet apeliantui stovint prie jos administruojamo daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) laiptinės išbėgo jos sugyventinis su Ž. V., kuri filmuodama mobiliuoju telefonu provokavo konfliktą, kurio pasekmėje nukentėjusiosios sugyventiniui buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl R. A. padarytų kūno sužalojimų (ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini)). Siekį bet kokia kaina susidoroti su R. A. dar iki šio įvykio įrodo ir ta aplinkybė, kad Ž. V. 2020 vasario 18 d. padavė civilinį ieškinį Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams, kuriuo buvo prašoma priteisti iš R. A. patirtą 1 Eur neturtinę žalą ir atlyginti bylinėjimosi išlaidas, kurios civilinio ieškinio padavimo dieną sudarė 90 eurų. (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Nors civilinis ieškinys taip ir nebuvo paduotas, tačiau nepaisant to, Ž. V. ikiteisminiam tyrimui pateikė šią aplinkybę „kaip įrodymą“, kad ji vis dėlto padavė ieškinį Kauno apylinkės teismui dėl tariamai R. A. padarytos žalos Ž. V., tokiu būdu klaidindama ikiteisminio tyrimo pareigūnus. Pažymint, kad ir teisme nukentėjusioji ne kartą išreiškė nepasitenkinimą dėl to, kad kaitinamasi R. A. domėjosi jos daugiabučių namų administravimo įtartina veikla.
2.13. Skunde apeliantas teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo suvaržytos jo teisės į gynybą. Ir nurodo, jog prokuratūra netenkino jo prašymo susijusio su ikiteisminio tyrimo pradėjimu Ž. V. atžvilgiu pagal BK 235 straipsnį, taip pat prašymo susijusio su vaizdo įrašo pateikimu, kuriame matytųsi vaizdo įrašymo mobiliuoju telefonu data ir tikslus laikas, kuris įrodytų, kad tariamai nukentėjusiosios Ž. V. vaizdo įrašas nėra redaguotas (modifikuotas) arba įrodytų, priešingai. Taip pat apeliantas buvo kreipęsis į prokuratūrą su prašymu pradėti tyrimą dėl tyrėjos N. K. ikiteisminiame tyrime surašyto pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo, tačiau šis jo prašymas taip pat buvo atmestas. Tuo tarpu teismas nepagrįstai ir nepateisinamai atsisakė tenkinti kaltinamojo prašymą pakartotinai kviesti į teismo posėdį nukentėjusiąją Ž. V., kai buvo konstatuotas vaizdo įrašo redagavimo faktas. Taip pat buvo atsisakyta papildomai apklausti valstybinės teismo medicinos specialistą siekiant patikslinti nukentėjusiajai padaryto kūno sužalojimo pobūdį ir vietą, kadangi nukentėjusioji keitė parodymus apie jai padaryto kūno sužalojimo pobūdį. Teismas atmetė ir apelianto prašymą gražinti bylą su kaltinamuoju aktu prokuratūrai tam, kad būtų ištaisyti kaltinamajame akte esantys trūkumai susiję su nurodytomis veikos faktinėms aplinkybėms, prieštaraujančiomis vaizdo įrašo medžiagoje esančioms aplinkybėms, nenurodant būtinosios ginties aplinkybių.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis R. A. ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti ir baudžiamąją bylą nutraukti. Prokurorė ir nukentėjusiosios atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados
Nuteistojo R. A. apeliacinis skundas atmetamas.
4. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju R. A. nesutikdamas su atliktu įrodymų vertinimu ir pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, mano, kad jie neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas nepašalintais prieštaravimais, todėl prašo jį išteisinti.
5. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. BK 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
6. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Baudžiamojo proceso įstatyme įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga tai, kad turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.).
7. Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą bei apygardos teisme apklaususi specialistę sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl nuteistojo R. A. padarytų nusikalstamų veikų ir jų apimties, jas tinkamai teisiškai įvertino. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė.
8. Nors nuteistasis savo apeliaciniame skunde daug dėmesio skiria konfliktiniams santykiams tarp nukentėjusiosios ir jo dar prieš nagrinėjamą įvykį, jo metu bei po jo, teigdamas, kad apylinkės teismas nepagrįstai šių aplinkybių skundžiamame nuosprendyje plačiau nevertino, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad R. A. baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukas už nežymų sveikatos sutrikdymą ir svetimo turto sugadinimą, įvertinus byloje surinktą medžiagą, t. y. nukentėjusiosios parodymus, iš dalies nuteistojo parodymus, vaizdo įrašą, specialisto išvadą, ekspertizės aktą ir kitus duomenis. Tuo tarpu nukentėjusiosios provokuojantis elgesys įvykio metu pirmosios instancijos teismo buvo įvertintas, kaip nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir į tai buvo atsižvelgta skiriant R. A. bausmę bei nustatant Ž. V. neturtinės žalos dydį. Pabrėžiant, jog tarp šalių susiklostę ir kurį laiką besitęsiantys įtempti santykiai nepateisina nuteistojo pasirinko netinkamo konflikto sprendimo būdo ir baudžiamosios atsakomybės dėl to nešalina, todėl apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje plačiau neanalizavęs kurį laiką vykstančių nesutarimų tarp proceso dalyvių, baudžiamosios teisės taikymo klaidos nepadarė.
9. Skunde apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis teigia, kad jis viso proceso metu neigė jam pateiktus kaltinimus ir teisiamojo posėdžio metu, skundžiamame nuosprendyje nurodytų parodymų, kad jis ranka galėjo pataikyti į nukentėjusiosios ranką, gal ir galėjo telefonas liesti jos veidą, nedavė. Kartu ginčydamas ir nukentėjusiosios duotus parodymus dėl suduotų smūgių, kuriuos, pasak apelianto, Ž. V. pakeitė po specialisto išvados, kurioje nustatytos aplinkybės, jog odos nubrozdinimas kairio skruosto srityje galėjo būti padarytas vieno trauminio poveikio pasėkoje, kietabriauniu daiktu, apylinkės teisme buvo nuslėptos.
10. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į apelianto skunde keliamas abejones tenkino jo prašymą ir apygardos teisme apklausė specialistę Z. M., kuri 2020 m. vasario 26 d. davė specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) apie Ž. V. padarytą odos nubrozdinimą kairio skruosto srityje, atitinkantį nežymų sveikatos sutrikdymą. Ir kuris galėjo būti padarytas vieno trauminio poveikio pasėkoje, kietu bukabriauniu daiktu, užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2020 m. vasario 25 d. (1 t., b. l. 25).
Žemesnės instancijos teismas
11. Specialistė apklausiama apygardos teisme savo išvadą patvirtino ir parodė, kad sužalojimas negalėjo būti padarytas delno vidine dalimi, o galėjo būti padarytas kietu, bukabriauniu daiktu, kas galėjo būti priekinė delno dalis, apimanti ir pirštus. Sužalojimas telefono kampučiu gal ir galėjo būti padarytas - užpakaline dalimi, todėl tokia galimybė neatmetama. Taip pat nurodė, kad telefonas galėjo būti prispaustas prie odos rankos plaštaka, kadangi užfiksuotas labai mažytis, paviršinis, negilus nubrozdinimas, nereikėjo didelės jėgos. Nemačiusi telefono specialistė negalėjo pasakyti ar nukentėjusioji pati galėjo pasidaryti sužalojimą ir nurodė, kad tai nebūdinga griuvimui bei neatmetė, jog sužalojimas buvo padarytas vienos paros laikotarpyje, nes apžiūros metu jokio šašo nebuvo (4 t., b. l. 73-74).
12. R. A. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. kovo 12 d. parodė, kad jam supratus, jog nukentėjusioji jį neteisėtai filmuoja, jis rankos delnu pastūmė jos telefoną nuo savo veido ir jos telefonas nukrito ant žemės (1 t., b. l. 91-92). 2020 m. birželio 5 d. apklausiamas įtariamuoju, R. A. nurodė, kad nukentėjusiajai jį filmuojant jis dešine ranka, kurioje laikė įmautę su popieriais pastūmė Ž. V. mobilųjį telefoną nuo savo veido ir kaip rodo vaizdo įrašo kopija, jai telefonas iš rankų neiškrito. Tačiau nukentėjusioji stovėdama apeliantui už nugaros toliau garsiai kalbėjo ir jam trūkus kantrybei bei norint nueiti, jis apsigręžė nuo jos ir kaire ranka mostelėjo link Ž. V. mobiliojo telefono, kad ji nuo jo atstotų ir nefilmuotų, tačiau telefono nelietė. R. A. nurodė, jog vaizdo įrašo kopijoje matyti, kad dešinėje rankoje pirštais jis laukė įmautę su popieriais ir ištarė žodžius „eik, eik iš čia“. Tačiau jam apsigręžus ir einant visai kita kryptini nukentėjusioji sekė iš paskos, provokavo konfliktą bei filmavo apelianto veidą iš labai arti, todėl norėdamas, kad ji nefilmuotų ir atstotų nuo jo, jis bandė atstumti telefoną nuo savo veido ir nukentėjusiajai tas telefonas iškrito iš rankų ant žolės, ant lapų, o gal ji pati jį išmetė ir nesulaikė. Tiksliai neprisimena ar palietė telefoną, ar ne. Tada Ž. V. pasiėmusi telefoną pagrasino, kad apkaltins jį, jog jis jai trenkė per veidą ir vėl pasivijo nuteistąjį iš kairės pusės, tačiau jai nepavykus jo prakalbinti ji apsisuko ir grįžo atgal (1 t., b. l. 100-102).
13. 2020 m. spalio 5 d. R. A. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad pirmojo gesto metu gal ir galėjo su popieriais kliudyti nukentėjusiosios telefoną, tačiau telefonas neiškrito. Peržiūrėjęs vaizdo įrašą matė, kad buvo ir antras gestas, tačiau jis tik mostelėjo ranka, kad ji jo neteisėtai nefilmuotų ir eitų iš čia. Buvo gestas, kai nuteistasis atsistūmė telefoną nuo savęs, nes nukentėjusioji laikė jį jam prie veido. Teisėjai paklausus ar jis galėjo tuo metu kliudyti nukentėjusiosios ranką ar telefoną? R. A. atsakė, kad gal ir galėjo jo ranka pataikyti į telefoną ar ranką, tačiau tai nebuvo smūgis (teismo posėdžio garso įrašo 01.08.27-01.08-30 min.). Bei nurodė, kad pirmąjį kartą atsistūmė su įmaute, o antrąjį kartą su pirštais atstūmė telefoną. Matė, kad telefonas buvo nukritęs, nežino nuo ko jis nukrito, gal ji pati išmetė telefoną iš rankų. R. A. nesutiko su nukentėjusiosios teiginiu, kad jis dešinės rankos delnu trenkė jai į veidą, kadangi jis dešinėje rankoje laikė įmautę su popieriais bei nurodė, jog būtų melas ir tai, jeigu nekentėjusioji būtų sakiusi, kad jai trenkė su kita ranka, nes jis jai netrenkė (2 t., b. l. 148-151).
14. 2020 m. vasario 25 d. nukentėjusioji Ž. V. parodė, kad sustojus pasikalbėti su R. A., ji laikė telefoną rankoje ir filmavo jų pokalbį. Jai priėjus arčiau jis sudavė jai per ranką, kurioje laikė telefoną, dėl ko jis iš rankos iškrito ant žemės. Jai pakėlus telefoną nuo žemės jis antrą kartą dešinės rankos delnu sudavė jai į veidą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Kairėje pusėje, virš lūpos matėsi paraudimas, įdrėskimas. Vėliau po konflikto pamatė, kad suskilęs telefono ekranas (1 t., b. l. 6-9). 2020 m. gegužės 25 d. apklausoje nukentėjusioji parodė, kad jai sustojus dešinėje pusėje ir pasisveikinus su R. A., jis atsisuko į ją ir rankos delnu trenkė jai per ranką, dėl ko jai iš rankos ant asfalto nukrito telefonas. Kuria ranka jis jai trenkė per ranką, ji neprisimena. Pakėlusi telefoną ėjo paskui nuteistąjį. Telefoną laikė aukščiau, ties savo veidu, foto objektyvą nukreipusi į jį, tada R. A. vėl savo rankos delnu trenkė į jos telefoną, pataikė ir į telefoną, ir jai į veidą, į kairįjį skruostą, dėl to jai buvo sukeltas fizinis skausmas, o telefonas vėl iškrito jai iš rankos ant asfalto. Pakėlusi telefoną nukentėjusioji pamatė, kad buvo sudužęs telefono priekinis ekranas ir galinis dangtelis. Po to R. A. nuėjo toliau, o ji jam iš paskos nėjo (1 t., b. l. 36-37).
15. 2020 m. spalio 5 d. nukentėjusioji apklausiama apylinkės teisme parodė, kad jai priėjus prie R. A. bei jį pasisveikinus, ji paklausė kodėl jis taip daro, kodėl vaikšto po namus ir ją šmeižia. R. A. jai sudavė vieną kartą ranka per telefoną, gal ir pataikė į ranką, bet ji nepajautė, telefonas nukrito ir ji jį pakėlė bei toliau filmavo. Tada ji jo dar kartelį paklausė, kodėl jis taip daro ir jis dar kartą trenkė ranka jai per telefoną, ir užkabino jos kairį žandą. Telefonas nukrito ir išsijungė. Veide buvo nubrozdinimas, buvo raudona. Neatsimena kuria ranka, ar delnu buvo išmuštas telefonas jai iš rankų (2 t., b. l. 146-148).
16. Byloje esančiame kitų objektų apžiūros protokole bei vaizdo įraše užfiksuota, kad Ž. V. pasisveikinus su R. A., pastarasis kelia savo dešinę ranką link telefono ir girdisi pašalinis garsas, tuo pačiu matosi, kad vaizdas sumirguliuoja. Vaizdo įraše taip pat matyti, kad Ž. V. apeina R. A. jam iš kairės pusės filmuodama ir R. A. užsimoja kaire ranka, tačiau telefono nepaliečia ir pradeda eiti į dešinę pusę, nukentėjusioji toliau filmuoja ir pasigirsta pašalinis garsas, vaizdas sumirguliuoja, telefonas nukrenta ant žemės, vaizdu į viršų, matosi, kad virš jo pasilenkia Ž. V. ir pasako: ,,ką jūs darote? Aš parašysiu pareiškimą” (1 t., b. l. 27–28).
17. Ir nors apeliantas viso proceso metu neigė kliudęs Ž. V. veidą bei teigė nežinantis, kaip nukentėjusiosios telefonas iškrito ant žemės, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu byloje surinkti ir ištirti įrodymai, jų visuma rodo priešingas aplinkybes nei nurodo apeliantas, bei patvirtina nukentėjusiosios jau pirmosios apklausos metu nurodytas aplinkybes, dėl jai suduoto smūgio į veidą ir nukritusio telefono. Pažymint, kad ir R. A. duodamas parodymus neneigė buvusio kontakto su nukentėjusiosios telefonu bei ranka, tačiau akivaizdu, kad nuteistojo parodymai buvo įtakoti vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių, kurias paneigti apeliantui būtų per sunku. Tuo tarpu Ž. V. viso proceso metu dėl suduoto smūgio į veidą parodymų nekeitė, o aplinkybių papildymas, kad prieš pataikant į jos veidą dar buvo kliudytas ir jos telefonas, nepaneigia nukentėjusiosios patirto nežymaus sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo sukėlimo. Atkreipiant dėmesį, kad ir apygardos teisme apklausta specialistė Z. M. patvirtino, jog Ž. V. padarytas nubrozdinimas kairiajame skruoste negalėjo būti padarytas delno vidine dalimi, o galėjo būti padarytas kietu, bukabriauniu daiktu, kas galėjo būti priekinė delno dalis, apimanti ir pirštus. Ir tai ne tik patvirtina nukentėjusiosios duotus parodymus, bet kartu ir paneigia apeliacinio skundo argumentus, jog nuteistasis laikydamas įmautę dešinėje rankoje negalėjo padaryti tokio pobūdžio sužalojimo nukentėjusiajai. Sutinkama, kad vaizdo įraše nėra užfiksuotas R. A. rankos mostas bei suduotas smūgis, padaręs nukentėjusiajai odos nubrozdinimą kairio skruosto srityje, tačiau vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės visiškai atitinka nukentėjusiosios, bei iš dalies ir pačio nuteistoji nurodytas aplinkybes, kad R. A. du kartus stūmė Ž. V. ranką, kurioje ji laikė telefoną ir akivaizdu, kad dėl šių nuteistojo veiksmų mobilusis telefonas nukrito ant asfalto bei stūmimo metu buvo pataikyta ir į nukentėjusiosios kairįjį skuostą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir tai, kad konflikto metu nuteistojo laisvė pasitraukti nebuvo suvaržyta, tačiau jis reaguodamas į nukentėjusiosios filmavimą ir provokuojantį elgesį, pasirinko netinkamą veikimo būdą. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, R. A. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį patrauktas ir skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagrįstai. Atsakomybė už R. A. padarytas nusikalstamas veikas kyla ir nuteistajam veikiant netiesiogine tyčia, t. y. suvokiant pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatant, kad dėl tokių veiksmų gali atsirasti BK straipsniuose nurodyti padariniai ir nors jų nenorint, tačiau sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. Atkreipiant dėmesį, kad ir pats apeliantas savo skunde nurodo, jog jis nesiekė nei išmušti telefono, nei suduoti nukentėjusiajai, stengėsi tik apsisaugoti nuo filmavimo, tai rodo, jog jis suprato, kad dėl tokio veikimo gali atsirasti pasekmės ir leido jiems atsirasti.
18. Skunde nuteistasis nesutikdamas ir su jo patraukimu baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 187 straipsnio 3 dalį ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes susijusias su telefono apgadinimu, teigdamas, kad pirmojo gesto metu nukentėjusiosios telefonas neiškrito, o tik sujudėjo, kadangi vaizdo įraše nesimato, jog nukentėjusioji jį pakelia nuo žemės, pažymėdamas, kad telefono apgadinimą galėjo sukelti nukentėjusiosios rizikingas, provokuojantis elgesys ir galimai iš to kilę padariniai, o telefono apžiūros protokolas, defekto aktas bei nukentėjusiosios prieštaringi parodymai neįrodo telefono sugadinimo fakto bei žalos dydžio.
19. Tačiau aukštesnysis teismas nesutikdamas su šiais skundo teiginiais mano, kad tai tik nuteistojo subjektyvus aplinkybių vertinimas, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir bandant ignoruoti bylos nagrinėjimo metu surinktų įrodymų visumą, apylinkės teismo daromas išvadas, kurie neabejotinai patvirtina Ž. V. telefono sugadinimo faktą, atsiradusią žalą bei jos dydį ir kuriais abejoti aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo.
20. Kaip jau nurodyta, nukentėjusioji aukščiau aptartuose savo parodymuose nuosekliai teigė, kad jos telefonas iš rankų buvo iškritęs du kartus dėl neteisėtų R. A. veiksmų ir tai teisėjų kolegijos vertinimu įrodo ne tik vaizdo įraše užfiksuotas pirmojo nuteistojo mosto metu girdimas pašalinis garsas ir sumirguliuojantis vaizdas bei vėliau akivaizdžiai matomas vaizdas į viršų ir virš telefono pasilenkianti Ž. V., tačiau ir paties telefono apgadinimo faktas iš abiejų pusių, t. y. sugadintas telefono ekranas ir galinis dangtelis, užfiksuotas daiktų apžiūros protokole įvykio vakarą (1 t., b. l. 48-52). Atkreipiant dėmesį, kad ir pats nuteistasis aukščiau aptartuose parodymuose neneigė du kartus stūmęs nukentėjusiosios telefoną, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas visiškai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes susijusias su telefono nukritimu du kartus bei jo apgadinimu, ir R. A. dėl svetimo turto sugadinimo kaltu pripažino pagrįstai.
21. Tuo tarpu, teismų praktikoje pripažįstama, jog sunaikinto turto vertė gali būti nustatoma įvairiais būdais: pagal pirkimo–pardavimo sandorio kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo sąnaudas, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo parodymus bei kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-155/2013, 2K-147-511/2016), tačiau padaryti nuostoliai visuomet turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalis). Taigi, nors nuteistasis skunde ginčija turtinės žalos dydžio nustatymo faktą, tačiau apygardos teismas konstatuoja, jog baudžiamojo proceso metu nukentėjusiosios pateiktas 2020 m. balandžio 22 d. defektinis aktas Nr. (duomenys neskelbtini) su nurodyta bendra 250 Eur suma, sudarančia telefono ekrano, galinio dangtelio ir darbų kainą (1 t., b. l. 47), visiškai atitinka formuojamą teismų praktiką ir įrodo Ž. V. patirtą turtinę žalą, kuri pagrįstai buvo priteista iš R. A., įrodžius, jog ji atsirado dėl neteisėtų nuteistojo veiksmų.
22. Apeliantas skunde taip pat ginčija vaizdo įrašo autentiškumą, tvirtindamas, kad jis nukentėjusiosios buvo redaguotas, sutrumpinta jo trukmė ir tai, pasak nuteistojo, įrodo eksperto išvada bei aplinkybės, kad vaizdo įrašas tyrėjai buvo pateiktas ne iš karto, o vėliau nusiųstas elektroniniu paštu, todėl jis negali būti laikomas patikimu įrodymu.
23. 2021 m. kovo 16 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog pateikta skaitmeninė vaizdo byla „(duomenys neskelbtini)“ yra ištisinė, montavimo/trynimo požymių nenustatyta. Tikėtina, kad skaitmeninės vaizdo bylos forma buvo redaguojama su vaizdo redagavimo programa. Skaitmeninės vaizdo bylos metaduomenyse duomenų, kokie veiksmai buvo atlikti naudojant vaizdo redagavimo programinę įrangą ir kokia buvo pirminė skaitmeninės vaizdo bylos forma, nėra (3 t., b. l. 2-3). Pirmosios instancijos teisme apklausiamas ekspertas K. G. savo išvadą patvirtino ir paaiškino, kad turinys šiuo atveju to epizodo, kuris buvo pateiktas tirti, nekeistas, o forma galėjo būti pakeista, nes likę duomenų, kad buvo redaguota su viena vaizdo redagavimo programa, todėl galėjo būti pakeistas formatas, algoritmas, dydis, tačiau vaizdo įrašo trynimo požymių nenustatyta. Pateikė, išvadą, jog tikėtina, kad vaizdo įrašo forma buvo redaguojama su vaizdo redagavimo programa, nes metaduomenys yra labai lengvai keičiami. Galėjo būti, kad skaitmeninės vaizdo bylos failas buvo atidarytas programa ir įrašytas į laikmeną, todėl paliekamas metaduomenyse pėdsakas (3 t., b. l. 44). Taigi, teisėjų kolegija įvertinusi aukščiau aptartus duomenis pažymi, kad jie nepatvirtina nuteistojo keliamos versijos, kadangi atikus ekspertizę vaizdo įrašo turinio pakeitimo ir trynimo požymių nustatyta nebuvo. Sutinkant su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad toje vaizdo įrašo dalyje, kuri buvo pateikta nukentėjusiosios, užfiksuotos būtent bylai reikšmingos aplinkybės ir kurių buvimo neneigia pats nuteistasis, todėl abejoti šio įrašo įrodomąja reikšme nėra jokio teisinio pagrindo. Pabrėžiant ir tai, kad vaizdo įrašo pateikimą tyrėjai elektroniniu paštu lėmė objektyvios priežastys, t. y. išsikrovęs nukentėjusiosios mobilusis telefonas, kuriame buvo nufilmuotas konfliktas, todėl apygardos teismas šį nuteistojo skundo argumentą atmeta, kaip nepagrįstą ir konstatuoja, kad vaizdo įrašu nagrinėjamu atveju buvo remtasi visiškai pagrįstai.
24. Apeliantas taip pat teigia, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo suvaržytos jo teisės į gynybą bei skunde nurodo prašymus, kurių netenkino prokuroras bei teismas. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bylos nagrinėjimo dalyvių prašymų tenkinimas, ar jų atmetimas, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-481/2014, 2K-477-746/2015, 2K-263-697/2017), todėl kaltinamojo teiktų teismui prašymų motyvuotas netenkinimas nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės į gynybą principą. Pažymint, kad nuteistojo prašymas apklausti teismo medicinos specialistę buvo tenkintas apygardos teisme.
25. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje neginčytinai nustatyta, jog R. A. atliko kaltinime jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, konstatuojant, jog jo veiksmuose buvo visi būtini BK 140 straipsnio 1 dalyje bei 187 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėties požymiai. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus padarė tinkamą jais pagrįstą išvadą, daryti kitokias išvadas R. A. kaltės klausimu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Kartu pažymint, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548/2013), teismas neprivalo atsakyti į absoliučiai visus skundo argumentus, kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti ir subjektyvūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-296-788/2017). Įvertinus visa, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 17 d. nuosprendžio, atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.