Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Aloyzo Kruopio,

nukentėjusiajai A. S. , jos atstovei pagal įstatymą R. S. , jos atstovui advokatui Ričardui Raliui,

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovui Tadui Cijūnaičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Š. gynėjo advokato Vidmanto Skabursko apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 264 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 3 dalį, 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 264 straipsnio 2 dalį - penkerių metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 3 dalį - ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį - vienerių metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – penkerių metų laisvės atėmimas, kurią paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš D. Š. priteista: A. S. - 11584,80 Eur (40000 Lt) neturtinei žalai atlyginti ir 289,62 Eur (1000 Lt) atstovavimo išlaidų; Kauno teritorinei ligonių kasai - 63,41 Eur (218,94 litų) turtinei žalai atlyginti; valstybei - 17,77 Eur (58,77 Lt) proceso išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Š. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. rugsėjo 30 d. Raseinių rajone, tarp 2.00 val. ir 7.00 val., ikiteisminio tyrimo metu tikslus laikas nenustatytas, Raseinių rajone, Girkalnio seniūnijoje, Bakaičių k., G. L. priklausančio namo kambaryje, panaudodamas fizinį smurtą prieš nepilnametę A. S. , gim. (duomenys neskelbtini), tai yra sugriebęs už kaklo, grasindamas ją sumušti, jei ji atsisakys vartoti narkotines medžiagas, vertė uostyti narkotines medžiagas – metamfetaminą, tokiu būdu nepilnametę A. S. lenkė ir vertė ne gydymo tikslais vartoti narkotines medžiagas, po to G. L. priklausančio namo kambaryje, panaudojęs fizinį smurtą ir apsvaiginęs, taip atėmęs nukentėjusiajai galimybę priešintis ir palaužęs jos pasipriešinimą, oraliniu ir analiniu būdu tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios A. S. valią, ir tiesiogiai ši nusikalstama veika lėmė A. S. sveikatos sutrikdymą, nes A. S. 2013-11-05 vaikų psichiatrė diagnozavo potrauminio streso sutrikimą, o 2014-01-28 ekspertizės atlikimo metu A. S. buvo konstatuotas potrauminio streso sutrikimas, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl byloje nagrinėjamų įvykių, tuo padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes A. S. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. Š. gynėjo advokato Vidmanto Skabursko apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos BPK pažeidimais

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Taip pat nenustatė ir aplinkybių, kurios patvirtintų pirmosios instancijos teismo šališkumą. Teisėjų kolegijos nuomone, teismo šališkumo nepatvirtina apelianto teiginiai dėl bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismo priimtų nuteistajam nepalankių procesinių sprendimų ar įrodymų vertinimo. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagal Lietuvos Respublikos BPK 270 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Taigi tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-682/2007, 2K-406/2011). Iš pirmosios instancijos teismo teisiamųjų posėdžių protokolų matyti, kad teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis bei jo gynėjas teikė įvairius prašymus dėl įrodymų tyrimo atlikimo bei papildymo. Pirmosios instancijos teismo dalis nuteistojo ir jo gynėjo reikštų prašymų buvo patenkinti, kita dalis motyvuotai ir argumentuotai atmesti (t. 2, b. l. 198, t. 3, b. l. 77-78). Įvertinus pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolus konstatuotina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme visi prašymai buvo sprendžiami nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.

Nėra pagrindo sutikti ir su gynėjo apeliacinio skundo argumentais, kad teismas byloje ištyrė bei įrodymais pripažino tik tuos duomenis, kurie kaltino nuteistąjį jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymu ir, kad tuo buvo pažeista nuteistojo teisė į teisingą teismą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus duomenis bei pagrįstai juos pripažino įrodymais. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, išimtinė teisė, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės bei pasiūlymai dėl įrodymų vertinimo ir išvadų darymo teismui nėra privalomos. Tai, kad teismas neatsižvelgė į nuteistojo ir jo gynėjo siūlytą tam tikrų atskirų įrodymų vertinimo būdą, savaime negali būti laikoma teisės į gynybą pažeidimu ar esminiu Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio pažeidimu.

Taip pat nėra pagrindo sutikti ir su tais gynėjo apeliacinio skundo argumentais, kad ikiteisminio tyrimo metu atliekant atpažinimą pagal nuotraukas buvo pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso reikalavimai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji A. S. prieš nuteistojo D. Š. atpažinimą pagal nuotraukas buvo apklausta apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei apie asmenį, kuris padarė nusikalstamas veikas. Nukentėjusioji nurodė, kad negali išsamiai apibūdinti nusikalstamas veikas padariusio asmens, tačiau ji nurodė, kad gali jį atpažinti (t. 1, b.l. 55-57). Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, jog nukentėjusiajai A. S. buvo pateiktos penkių asmenų nuotraukos. Šiuo atveju, priešingai nei teigia gynėjas, pateikti atpažinimui asmenys neturėjo ryškių išvaizdos skirtumų (t. 1, b.l. 70-71). Apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja A. Š. parodė, jog atrinkti panašių asmenų nuotraukas, kurios bus pateikiamos atpažinimui kartu su D. Š. nuotrauka, jai padėjo kolegos. Iš kur konkrečiai šiuo atveju buvo gauta D. Š. nuotrauka liudytoja neprisimena, tačiau paprastai nuotraukos buvo paimamos iš kartotekos. Liudytoja A. Š. taip pat parodė, jog jų įstaigoje yra sukurta būtent tokia asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo forma, kuria ji pasinaudojo atlikdama ikiteisminio tyrimo veiksmus. Liudytoja taip pat parodė, kad pirmame protokolo lape pirmiausia pasirašo atpažįstantysis asmuo ir tik po to, kai yra atliktas atpažinimo pagal nuotrauką veiksmas, pirmame protokolo lape yra įrašomi duomenys asmens, kuris buvo atpažintas. Liudytoja patvirtino, jog šiuo atveju A. S. pasirašant pirmame protokolo lape, minėto protokolo apačioje nebuvo nurodyta, kuri nuotrauka yra D. Š. (t. 3, b.l. 211-212). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog šis ikiteisminio tyrimo veiksmas vyko nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 192 straipsnyje jam keliamų reikalavimų, nes nukentėjusiajai, prieš tai apklaustai apie nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes bei jas padariusį asmenį, buvo parodyti ne mažiau kaip trys panašaus amžiaus, sudėjimo ir veido bruožų vyriškos lyties asmenys, o pats tyrimo veiksmas tinkamai užfiksuotas asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole, todėl pirmosios instancijos teismas minėtą dokumentą pagrįstai pripažino tinkamu įrodymu.

Apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu D. Š. pripažino kaltu dėl Lietuvos Respublikos BK 264 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstoms veikos padarymo. Nuteistasis D. Š. neigė savo kaltę dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo. Tvirtino, kad nukentėjusiosios nevertė vartoti narkotinių medžiagų. Be to, teigė, jog nesuprato ir negalėjo suprasti, kad nukentėjusioji yra nepilnametė (t. 3, b.l. 89-91). Tokie jo parodymai yra nepagrįsti. Tuo tarpu nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu atpažino D. Š. kaip asmenį, prisistačiusį Andriaus vardu, kuris privertė ją svaigintis narkotinėmis medžiagomis, po to seksualiai prievartavo (t. 1, b.l. 70-71). Nukentėjusioji A. S. tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo pareigūno, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjo bei ekspertų iš esmės nuosekliai teigė, jog viename iš G. L. priklausančio namo kambarių D. Š. paėmęs jai už sprando ir grasindamas liepė ir vertė vartoti narkotines medžiagas. Ji išsigandusi jo grasinimų, suvartojo jai atneštas narkotines medžiagas. Nukentėjusioji taip pat nurodė, jog ji niekada anksčiau nebuvo vartojusi narkotinių medžiagų (t. 1, b.l. 55-57, 64-68). Teismas neturi pagrindo netikėti tokiais nukentėjusiosios parodymais. Be to, šiuos nukentėjusiosios parodymus, priešingai nei teigia apeliantas, iš dalies patvirtino ir liudytojas A. K. , kuris teigė, kad ryte A. S. atrodė tokia lyg būtų vartojusi narkotines medžiagas, nes jos vyzdžiai buvo išsiplėtę, ji kalbėjo nerišliai (t. 1, b.l. 121-122, t. 3, b.l. 76-77). Kartu teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo dalimi minėto liudytojo parodymų, kuriuose jis teigė, kad nukentėjusioji ryte vartojo narkotines medžiagas, kadangi jis pats tokių aplinkybių nematė, o jo teigimu apie tai jam papasakojo N. J. , kurios parodymai iš esmės viso proceso metu keitėsi, buvo nenuoseklūs ir prieštaringi ir kuriuos pirmosios instancijos teismas pripažino melagingais. Nukentėjusiosios A. S. parodymus taip pat patvirtina, baudžiamojoje byloje pateiktas A. S. šlapimo tyrimas, kuris buvo atliktas 2013 m. rugsėjo 30 d. bei kuriame nurodyta, kad nukentėjusiosios šlapime buvo rasta metamfetamino (t. 1, b.l. 33). Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, teismas neturi pagrindo abejoti baudžiamojoje byloje pateikto šlapimo tyrimo rezultatų patikimumu bei duomenų gavimo teisėtumu. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog 2013 m. rugsėjo 30 d. 18.20 val. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariate buvo gautas R. S. protokolas – pareiškimas, kuriame ji nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 30 d. nuo 1.00 val. iki 13.00 val. Raseinių rajone, Girkalnio seniūnijoje esančioje sodyboje, buvo išprievartauta jos nepilnametė dukra A. S. (t. 1, b.l. 8). Iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos VšĮ Raseinių ligoninės priėmimo – skubios pagalbos išrašo matyti, jog A. S. į ligoninę atvyko 2013 m. rugsėjo 30 d., 19.53 val. Ją į ligoninę atvežė policijos pareigūnai dėl galimo narkotikų vartojimo ir lytinio smurto. Atlikus šlapimo testą narkotinėms medžiagoms, jame nustatytas teigiamas metamfetamino rezultatas (t. 1, b.l. 32, 33). Iš asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelės matyti, jog ji pradėta pildyti 2013 m. rugsėjo 30 d., 19.53 val. ir joje nurodytos A. S. nustatytos galutinės diagnozės T43.61 (metilamfetaminas), X41 (atsitiktinis apsinuodijimas antiepilepsiniais, raminamaisiais bei migdomaisiais, antiparkinsoniniais ir psichotropiniais vaistais bei jų poveikis, neklasifikuojamas kitur) (t. 1, b.l. 30-31). Taigi, iš aukščiau aptartų duomenų matyti, jog 2015 m. rugsėjo 30 d. gavus R. S. pareiškimą, Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate Raseinių rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir nukentėjusioji A. S. policijos pareigūnų skubiai buvo pristatyta į gydimosi įstaigą, kur nukentėjusiajai be kitų tyrimų taip pat buvo atliktas ir šlapimo tyrimo testas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teisme taip pat buvo apklaustos liudytojos O. B. , kuri paskyrė nukentėjusiajai atlikti šlapimo tyrimą ir, kuri patvirtino, kad nukentėjusiosios šlapime buvo rasta metamfetamino (t. 3, b.l. 51) bei liudytoja S. G. , kuri atliko nukentėjusiosios A. S. šlapimo tyrimą ir kuri teigė, jog kasetinis tyrimo metodas yra sertifikuotas ir atitinka visus standartus, taip pat buvo atliktas laikantis visų nustatytų reikalavimų (t. 3, b.l. 51-52). Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde specialistas N. K. nenurodė, jog šlapimo tyrimo testas juostele yra nepatikimas ir, kad jo rezultatai turėtų būti pripažinti niekiniais, jis tik nurodė, kad šlapimo tyrimas atliktas testine juostele nėra efektyvus narkotinių medžiagų organizme nustatymo būdas (t. 3, b.l. 19-20). Šiuo atveju svarbu pažymėti ir tai, kad nukentėjusioji A. S. viso proceso metu nuosekliai teigė, jog anksčiau nėra vartojusi narkotinių medžiagų, tuo tarpu, kiti tiriamo įvykio dalyviai, tai yra tiek nuteistasis D. Š. , tiek liudytojas A. K. parodė, jog jie anksčiau yra vartoję (bandę vartoti) narkotines medžiagas. Be to, liudytojo G. L. , kuris tiriamo įvykio naktį buvo kartu su nukentėjusiąja ir nuteistuoju, 2013 m. spalio 1 d. atliktame šlapimo tyrime taip pat buvo rasta metamfetamino ir benzodiazepinų (t. 1, b.l. 163).

Taigi įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam D. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 264 straipsnio 2 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Nurodytų aplinkybių nepaneigia tai, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surasta knyga ar kitas į ją panašus daiktas ant kurio buvo subertos ir atneštos narkotinės medžiagos nuskendėjusiajai. Taip pat nurodytų aplinkybių nepaneigia ir tai, kad vėliau, tai yra 2013 m. spalio 1 d. atliktuose tyrimuose nukentėjusiosios šlapime ir kraujyje nebuvo rasta narkotinių medžiagų, kadangi iš bylos medžiagos nustatyta, jog po 2013 m. rugsėjo 30 d. paimto šlapimo tyrimo, nukentėjusiajai buvo taikytas lašelinis gydimas, po ko kaip patvirtino specialistas N. K. , visos narkotinės medžiagos yra išplaunamos (t. 3, b.l. 19-20). Nurodytų aplinkybių nepaneigia ir liudytojos D. Ž. parodymai dėl nukentėjusiosios galimo narkotinių medžiagų vartojimo, kadangi liudytoja pirmosios instancijos teisme papasakojo tik tai ką buvo girdėjusi iš aplinkinių kalbų, tačiau ji pati nematė, kad nukentėjusioji būtų vartojusi narkotines medžiagas. Be to, liudytoja negalėjo paaiškinti apie kokio įvykio aplinkybes ji girdėjo gandus, liudytoja paminėjo, jog šiuo atveju galėjo būti buvo pasakojama ir apie šioje baudžiamojoje byloje tiriamą įvykį (t. 2, b.l. 195-196).

Byloje surinktais duomenimis patikimai nustatyta ir ta aplinkybė, kad nuteistasis D. Š. galėjo suvogti, kad A. S. yra nepilnametė. Baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 264 straipsnio 2 dalį kyla tik tuo atveju, kai kaltininkas žino arba turi ir gali suvokti, kad asmuo, kurį jis lenkia vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas, yra nepilnametis. Byloje nustatyta, kad tiriamos nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjusiajai A. S. buvo 15 metų. Apklausta pirmosios instancijos teisme liudytoja A. Š. parodė, jog atliekant ikiteisminį tyrimą ji bendravo su nukentėjusiąją ir jai nuketėjusioji atrodė netgi jaunesnė nei 15 metų mergina (t. 3, b.l. 88-89). Liudytojas D. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, priešingai nei teigia apeliantas, taip pat parodė ir tai, jog jo manymu nukentėjusioji buvo moksleivė, jam ji atrodė jauna (t. 1, b.l. 142-143, t. 3, b.l. 21-22). Liudytoja R. K. parodė, jog A. S. ūgis yra 169 cm, bet pagal metus ji atrodo jaunesnė (t. 2, b.l. 197). Netikėti tokiais liudytojų parodymais nėra pagrindo, juo labiau, kad, nukentėjusiajai A. S. atvykus į apeliacinės instancijos teismą, praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo tiriamo įvykio, teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusioji savo išvaizda atitiko savo realų amžių. Be to, ir pats nuteistasis D. Š. pirmosios instancijos teisme dėl minėtų aplinkybių davė prieštaringus parodymus, pirmiausia jis tvirtino, kad jis nežinojo, jog nukentėjusioji yra nepilnametė, nes manė, kad jai yra apie 18 – 19 metų, vėliau jis tvirtino, kad nukentėjusioji jam atrodė kaip nepilnametė, nes jo žmonai buvo 20 metų, o ji atrodė jaunesnė (t. 3, b.l. 90). Taigi, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tiriamo įvykio metu nukentėjusiosios išvaizda atitiko jos amžių, todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad D. Š. būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, suprato, kad nusikalstamų veikų padarymo metu A. S. buvo nepilnametė, todėl jo padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 264 straipsnio 2 dalį. Nurodytų aplinkybių nepaneigia ir nuteistojo bei nukentėjusiosios susipažinimo aplinkybės, kadangi kaip nustatyta baudžiamojoje byloje jie bendravo ne tik automobilyje, tačiau visi kartu ėjo į degalinę pirkti maisto, taip pat bendravo G. L. priklausančio namo kambaryje, kur nukentėjusiosios teigimu buvo įjungta šviesa.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog D. Š. nepadarė nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 3 dalyje. Toks apeliacinio skundo teiginys yra paneigtas byloje surinktais ir teismo ištirtais įrodymais.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnį atsako tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Pagal teismų suformuotą praktiką fizinio smurto panaudojimas Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio prasme yra tada, kai nukentėjusiojo asmens esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja veiksmus, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos. Tai gali būti nukentėjusiojo mušimas, rankų užlaužimas, nukentėjusiojo užgulimas, prispaudimas, smaugimas, priverstinis alkoholio, narkotikų, psichotropinių medžiagų ar žmogaus valią paveikiančių vaistų sugirdymas ir pan.

Iš apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad pagrindinis D. Š. kaltės dėl seksualinio prievartavimo įrodymų šaltinis yra nukentėjusiosios A. S. parodymai. Tačiau, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiosios parodymai yra neteisingi, nepatikimi, prieštaraujantys teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Kaip matyti iš bylos medžiagos nukentėjusioji A. S. viso proceso metu iš esmės davė nuoseklius, išsamius ir kategoriškus parodymus apie tai, kaip D. Š. tiriamo įvykio naktį G. L. priklausančio namo kambaryje ją seksualiai prievartavo, tai yra savo lytinę aistrą tenkino oraliniu ir analiniu būdais. Nukentėjusioji apklausta ikiteisminio tyrimo pareigūno bei ikiteisminio tyrimo teisėjo tvirtino, jog tikriausiai dėl apsvaigimo įvykio aplinkybes atsimena tik epizodais. Nukentėjusioji tvirtino, jog nuteistasis D. Š. pirmiausia ją apsvaigino narkotinėmis medžiagomis, o vėliau bandė ją nurengti, tačiau jai priešinantis, tai yra ėmus spardytis, jis delnu uždengė jai burną. Vėliau ji atsibudo nuoga, o šalia jos gulėjo Andrius (tyrimo metu nustatyta, kad tai D. Š. ), ji pasakė, kad „nenori“, o Andrius jai pasakė „norėsi“. Po to, ji vėl pabudo nuo išangės skausmo ir pamatė, kad Andrius buvo tarp jos kojų, ji patraukė savo kojas nuo jo rankų ir kelis kartus jam spyrė. Vėliau vėl jai pabudus, Andrius pasakė patenkinti jį oraliniu būdu, tačiau jai nesutikus, jis nieko nesakydamas, paėmęs patempė ją už rankų, pasodino ir priėjęs iš šono prikišo jai savo lytinį organą prie lūpų, tačiau ji buvo susičiaupusi, todėl jam nieko neišėjo. Vėliau jis ją rankomis pražiodinęs, savo lytinį organą įkišo jai į burną, tačiau ji jam įkando. Vėliau kas vyko neatsimena. Ryte ji viena lovoje atsibudo nuoga (t. 1, b. l. 55-57, 64-68). Aptarti nukentėjusiosios A. S. parodymai akivaizdžiai patvirtina, jog nuteistasis D. Š. atliko veiksmus numatytus Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnyje, jis veikė tyčia. Nors D. Š. kaltė padarius veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 3 dalyje, iš esmės yra pagrįsta vieninteliu tiesioginiu įrodymų šaltiniu – A. S. parodymais, tačiau Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnio prasme toks įrodymas yra leistinas. Be to, baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad nukentėjusioji yra suinteresuota apkalbėti nuteistąjį, tokių argumentų apeliaciniame skunde nenurodo ir nuteistojo gynėjas. Be to, nukentėjusiosios parodymus patvirtino liudytoja R. K. , kuri teigė, jog iš karto po įvykio jai sesuo – A. S. papasakojo, kad G. L. priklausančiame name ją vienas vaikinas privertė vartoti narkotines medžiagas ir po to ją oraliniu ir analiniu būdu bandė išprievartauti (t. 2, b.l. 196-197).

Tai, kad pati nukentėjusioji nakties metu išėjo susitikti su draugu, vėliau su vaikinais važinėjosi automobiliu bei vartojo alkoholinius gėrimus, taip pat tai, kad nukentėjusioji iki įvykio ne kartą naktį buvo išėjusi iš namų, jog ir anksčiau buvo su vaikinais atvykusi į G. L. priklausantį namą, kad anksčiau buvo vartojusi alkoholinius gėrimus, nepaneigia teismo išvadų dėl nuteistojo D. Š. kaltumo, taip pat šios aplinkybės nėra pagrindas netikėti nukentėjusiosios parodymus. Liudytojo (nukentėjusiojo) parodymų patikimumas priklauso ne tiek nuo jo asmenybės, bet nuo to, ar jie gauti teisėtu būdu, taip pat ar jie nuoseklūs. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos A. S. apklausos atliktos nepažeidžiant įstatymų reikalavimų. Taip pat iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, kad A. S. nenustatytas nei padidintas polinkis fantazuoti, nei padidintas polinkis į įtaigumą. A. S. duodami parodymai yra realistiški, pateikia gana daug detalių, juos nuosekliai pakartoja ir ekspertizės metu (t. 1, b.l. 95-100). Priešingai nei teigia apeliantas, aptarta išvada leidžia neabejotinai teigti, kad nukentėjusioji suvokia bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir gali jas nurodyti, o parodymuose esantys nežymūs neatitikimai nėra esminiai ir tai paaiškinama dėl jos buvusios būsenos įvykio metus (apsvaigimas nuo narkotinių medžiagų). Kartu pažymima ir tai, kad apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, jog nukentėjusioji apšneka nuteistąjį bijodama savo tėvų, nes pati naktį pabėgo iš namų, yra niekuo nepagrįsta nuomonė, nes apie tai jokių objektyvių duomenų byloje nėra. Taip pat nepaneigia teismo išvadų dėl nuteistojo D. Š. kaltumo baudžiamojoje byloje pateikta specialisto išvada Nr. G 353/13(10), kurioje konstatuota, jog išeinamojoje angoje ir apie ją sužalojimų nėra, taip pat nėra objektyvių duomenų, leidžiančių patvirtinti oralinį lytinį aktą (t. 1, b.l. 24-25), kadangi pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas A. J. parodė, jog po atliktų seksualinio prievartavimo veiksmų ne visada būna pažeidimų ar pakitimų (t. 3, b.l. 50). Be to, iš byloje pateiktos gydytojos ginekologės A. K. išvados vis tik matyti, jog nuketėjusiajai A. S. po atliktos apžiūros buvo nustatytas paraudimas lytinių organų srityje (t. 1, b.l. 32).

Taigi pirmiau aptartais bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad nuteistasis D. Š. G. L. priklausančio namo kambaryje, panaudojęs fizinį smurtą ir apsvaiginęs, taip atėmęs nukentėjusiajai galimybę priešintis ir palaužęs jos pasipriešinimą, oraliniu ir analiniu būdu tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios A. S. valią. Esant šioms aplinkybės teisėjų kolegija (nekartodama aukščiau aptartų argumentų dėl nuteistojo galėjimo suvogti, kad jis seksualiai prievartauja nepilnametę) konstatuoja, jog D. Š. pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 3 dalį.

Nėra pagrindo sutikti ir su kitu apeliacinio skundo teiginiu, kad D. Š. nepagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį.

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-15/2014 konstatuota, jog A. S. padarytas sveikatos sutrikdymas vertintinas kaip nesunkus, nes po byloje nagrinėjamo įvykio nukentėjusiosios sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų, kadangi jai 2013 m. lapkričio 5 d. vaikų psichiatrė diagnozavo potrauminio streso sutrikimą. Be to, ekspertizės atlikimo metu, tai yra 2014 m. sausio 28 d. jai taip pat buvo konstatuotas potrauminio streso sutrikimas, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl byloje nagrinėjamų įvykių (t. 1, b.l. 95-100). Taip pat teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-15/2014 konstatuota, jog nėra objektyvių duomenų, kad nusikalstamų veikų padarymo metu A. S. būtų sirgusi lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu. Taigi, nekyla jokių abejonių, kad būtent dėl nuteistojo D. Š. atliktų veiksmų (vertimo vartoti narkotines medžiagas ir seksualinio prievartavimo) nukentėjusiajai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Sveikatos sutrikdymas yra nustatytas kompetentingų subjektų, todėl abejoti anksčiau aptartų įrodymų patikimumu nėra jokio pagrindo. Be to, apeliacinės instancijos teisme, tiek nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą, tiek jos atstovas patvirtino, kad nukentėjusioji po byloje tiriamų įvykių buvo gydoma ir stebima psichologų. Taip pat kartojasi galvos skausmai susiję su stresu, nuovargiu ir įtampa (t. 3, b.l. 209-210).

Taigi nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis D. Š. būdamas suaugęs žmogus, suprato, kad jo atlikti veiksmai prieš nepilnametę merginą (vertimas vartoti narkotines medžiagas ir seksualinė prievarta) gali sukelti nukentėjusiajai psichikos sutrikimą, ir nors jis nenorėjo tokių padarinių, tačiau sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Akivaizdu, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs potrauminio streso sindromu, nebuvo susijęs su fizinio smurto panaudojimu tiesiogiai palaužiant nepilnametės pasipriešinimą siekiant lytiškai santykiauti prieš jos valią, o tai nusikalstamais nuteistojo veiksmais sukurtos, psichologinės įtampos ir streso pasekmė. Tokios nuomonės dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo yra laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, nes iš esmės panašioje situacijoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusikalstamas veikas kvalifikavo kaip atskiras (išžaginimą ir nesunkų sveikatos sutrikdymą), esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-495-697/2015).

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. Š. pripažino kaltu ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį.

Dėl civilinių ieškinių ir bausmės

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog šioje byloje civiliniai ieškiniai išnagrinėti netinkamai, jie yra nepagrįsti, todėl turi būti atmesti. Tokie apeliacinio skundo teiginiai nepagrįsti, kadangi baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad neteisėtais nuteistojo D. Š. veiksmais nukentėjusiajai buvo padaryta neturtinė žala.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusioji A. S. pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, prašydama iš kalto asmens priteisti 40000 Lt (t. 2, b.l. 186-188). Taip pat Kauno teritorinės ligonių kasos atstovas D. Š. pareiškė civilinį ieškinį 218,94 Lt nukentėjusio asmens gydimo išlaidoms atlyginti (t. 1, b.l. 43). Apygardos teismas nukentėjusiosios civilinį ieškinį patenkino visiškai ir iš nuteistojo D. Š. nukentėjusiajai A. S. priteisė 11584,80 Eur (40000 Lt) neturtinei žalai atlyginti. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio apygardos teismas gana lakoniškai nurodė argumentus dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo, bet dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti, kad civilinis ieškinys išspręstas netinkamai.

Teisėjų kolegija pažymi, jog neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata, seksualinio apsisprendimo laisvė ir neliečiamumas yra vieni iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų vertybių. Priteisiant neturtinę žalą, tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šias pažeistas vertybes.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad dėl D. Š. neteisėtų veiksmų nukentėjusioji patyrė ne tik dvasinius išgyvenimus, bet taip pat jai buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, tai yra buvo diagnozuotas potrauminio streso sutrikimas. Be to, D. Š. neteisėti veiksmai taip pat neigiamai paveikė nukentėjusiosios emocinę būklę, pažintinės veiklos procesus, atsirado nesaugumo, baimės jausmai. Nukentėjusioji bijojo išeiti iš namų, sapnuodavo košmarus, lankėsi pas gydytojus. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo matyti, jog nukentėjusioji iki šiol jaučia neigiamas nusikalstamos veikos pasekmes, kadangi ji bijo susitikti su nuteistuoju, atvykusi į teismą nuolatos verkė ir nenorėjo prisiminti nusikalstamos veikos aplinkybių, kadangi jai tai sukelia neigiamas emocijas. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiosios įstatyminė atstovė taip pat parodė, jog nukentėjusioji dėl jai padarytų nusikalstamų veikų ilgą laiką buvo gydoma, lankėsi pas psichologus, be to, sužinojusi, kad jai reikės vykti į teismą vėl pasijuto blogai, todėl vėl teko kreiptis į medikus, kurie patarė nukentėjusiosios iš naujo teismo posėdyje neapklausti (t. 3, b.l. 209-210). Nustatant neturtinės žalos dydį taip pat būtina įvertinti ir atsižvelgti į nusikalstamų veikų, už kurių padarymą nuteistas D. Š. pobūdį ir jų padarymo aplinkybes. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad D. Š. tyčiniais nusikalstamais veiksmais panaudodamas fizinį smurtą bei grasindamas privertė A. S. vartoti narkotines medžiagas, po ko panaudodamas fizinį smurtą bei pasinaudodamas tuo, kad nukentėjusioji yra apsvaigusi nuo narkotinių medžiagų prieš jos valią ją seksualiai prievartavo, dėl ko buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata. Taigi, prieš nukentėjusiąją A. S. buvo įvykdyti ypatingai įžūlūs veiksmai, pažeisti įstatymo saugomi svarbūs gėriai – asmens seksualinio apsisprendimo laisvė ir neliečiamumas bei sutrikdyta nepilnamečio asmens sveikata.

Įvertinus visas šias aplinkybes, taip pat tai, kad neturtinės žalos atlyginimas atlieka kompensuojamąją funkciją už patirtas skriaudas, bei atsižvelgus į tai, jog neturtinė žala nukentėjusiajai buvo padaryta tyčiniais nuteistojo veiksmas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra proporcingas nuteistojo padarytoms nusikalstamoms veikoms ir dėl jų kilusioms pasekmėms, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi šiuo konkrečiu atveju apygardos teismo nukentėjusiajai A. S. nustatytą neturtinės žalos dydį – 11584,80 Eur (40000 Lt) nėra pagrindo vertinti kaip aiškiai per didelį.

Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino Kauno teritorinės ligonių kasos atstovo civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, kadangi jis yra pagrįstas ir įrodytas. Baudžiamojoje byloje yra nustatyta, jog nukentėjusioji po D. Š. padarytų nusikalstamų veiksmų buvo gydoma Raseinių ligoninėje, o civilinio ieškinio dydį patvirtina atstovo pateiktas išrašas, kuriame nurodoma, jog A. S. 2013 m. rugsėjo 30 d. VŠĮ Raseinių ligoninėje buvo suteikta stebėjimo paslauga, kuri kainavo 218,94 litų (t. 1, b.l. 44).

Pirmosios instancijos teismo nuteistajam D. Š. paskirta baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijos ribose, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio, 54 straipsnio, 61 straipsnio reikalavimų. Tiek atskirai už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtosios bausmės, tiek nuteistajam paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė, nėra aiškiai per griežta, jos švelninti nėra pagrindo, to neprašoma ir apeliaciniame skunde.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. Š. gynėjo advokato Vidmanto Skabursko apeliacinį skundą atmesti.