- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-06
- Bylos Nr.
- 2S-161-278/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-32-3-00033-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Valiulienė
- Atsakovas
- V. Š.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-161-278/2012
Teisėjas A. Švedavičius Teisminio proceso Nr. 2-32-3-00033-2012-1
N U T A R T I S
2012 m. kovo 6 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės V. Š. atskirąjį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-156-500/2012 pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Žalvija“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
UAB „Žalvija“ 2012-01-09 kreipėsi į teismą, prašydama iki ieškinio pareiškimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei V. Š. priklausantį turtą, jai priklausančias kiaules bendrai 130 000 Lt sumai.
Žemesnės instancijos teismas
Pasvalio rajono apylinkės teismas 2012 m. sausio 11 d. nutartimi pareiškėjos prašymą tenkino visiškai ir uždraudė atsakovei V. Š. priklausantį turtą – (duomenys neskelbtini), jai priklausančias kiaules-paršavedes, kuilius ir paršelius, parduoti, mainyti, dovanoti, įkeisti ar kitaip perleisti tretiesiems asmenims bei nustatė ieškovei 10 d. terminą teismui pateikti ieškinį. Teismas konstatavo, jog UAB „Žalvija“ pareiškus ieškinį atsakovei ir kitiems prašyme nurodytiems asmenims bei pasitvirtinus pareikšto ieškinio pagrįstumui, gali pasunkėti ar pasidaryti visiškai negalimas būsimo teismo sprendimo įvykdymas.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė V. Š. prašo Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012-01-11 nutartį panaikinti arba nutartį pakeisti, nustatant taikomo arešto mąstą, paliekant galimybę disponuoti turima kiaulių banda, tokiu mastu, kiek tai susiję su turimos bandos išlaikymu, užtikrinant gyvūnų laikymo sąlygas, priežiūrą, šėrimą, darbo užmokesčio darbuotojams mokėjimą. Nurodo, jog yra ūkininkė, užsiima kiaulių auginimu ir pajamos gauna tik iš veisiamų kiaulių pardavimo, todėl, taikydamas laikinąsias užtikrinimo priemones, teismas pažeidė ekonomiškumo principą, faktiškai sustabdė jos vykdomą ūkinę veiklą, nes areštuotam turtui išlaikyti kas mėnesį reikalingos pastovios išlaidos, sudarančios apie 15 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą UAB „Žalvija“ nesutinka su atsakovės skundu ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad apeliantė nepateikė pagrindinę veiklos sritį – kiaulių auginimą, pagrindžiančių įrodymų, o iš pateiktų dokumentų nėra pagrindo spręsti, kad apeliantė pajamas gauna iš kiaulių pardavimo. Be to, nurodė, kad V. Š. nepagrindė kas mėnesį kiaulių išlaikymui patiriamų išlaidų, nepateikė duomenų apie laikomų kiaulių skaičių bei jų vertę, kas leidžia abejoti ūkinės veiklos suvaržymu.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 3 dalies ir 147 straipsnio 3 dalies nuostatas suinteresuoto asmens pagrįstu prašymu teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui padavimo dienos. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas netikrina ieškinio ar prašymo pagrįstumo ir tik vadovaudamasis ieškovės nurodytų aplinkybių pagrindu sprendžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą. Dėl paminėtos aplinkybės, teismas netikrina, ar ieškinyje, prašyme nurodytos aplinkybės yra pagrįstos ar ne, nes ieškinio užtikrinimo priemonės taikymo pagrindas yra pagrįstos prielaidos, jog jų nesiėmus, galimai teigiamo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas ir konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima ar yra tokios grėsmės tikimybė. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių privalo būti motyvuotas, o spręsdamas prašymą, teismas privalo vadovautis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.). Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „Žalvija“, teikusiai pašarus ūkininkui G. C., tapo žinoma, jog kiaulių bandą ūkininkas perleido dukrai V. Š.. Bendrovė teigia, jog pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta siekiant išvengti skolos išieškojimo iš ūkininkui priklausančio turto. Nurodė, jog bendrovė ruošia ieškinį dėl fiktyvaus sandorio nuginčijimo, todėl siekiant užtikrinti būsimo sprendimo įvykdymą, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei priklausančiam turtui, jai parduotoms kiaulėms-paršavedėms, kuiliams ir paršeliams bendrai 130 000,00 Lt sumai. Nurodė, kad pareiškus ieškinį atsakovei ir pasitvirtinus pareikšto ieškinio pagrįstumui, gali pasunkėti ar tapti neįmanoma įvykdyti teismo sprendimą. Iš ginčijamos nutarties turinio matyti, jog teismas, tenkindamas prašymą, vadovavosi tikimybe, kad pasitvirtinus pareikšto ieškinio pagrįstumui, V. Š. gali perleisti turtą kitiems asmenims, neturėti turto ir pajamų, į kurias būtų galima nukreipti išieškojimą. Nors V. Š. nurodo, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas varžo jos vystomą ūkinę veiklą, tačiau apeliacinės instancijos teismui apeliantė nepateikė duomenų, jog įregistruoto ūkio veikla yra susijusi išimtinai su kiaulių auginimu ir ji kitų pajamų negauna (CPK 178 str.). Byloje nustatyta, kad V. Š. perduota kiaulių banda turėjo būti 400 vnt. dydžio, kadangi tai yra veisiamų kiaulių banda, darytina išvada, jog perduotų apeliantei gyvulių skaičius šiuo metu yra padidėjęs. Apeliantė nepateikė duomenų kokio dydžio jai perduota banda, jos sudėtis, todėl neatmestina, jog bandos vertė yra ženkliai didesnė bei arešto suma, o V. Š. turi galimybę realizuoti prieauglį, gauti lėšų ir vykdyti ūkinę veiklą. Įvertintina, jog teismui nepateikti ir duomenys apie tai kokias realiai išlaidas gyvulių auginimui, t.y., pašarams, darbuotojų atlyginimui ir kt. patiria apeliantė, todėl konstatuoti, jog kas mėnesį ji patiria 15 000 Lt išlaidas bandai išlaikyti, nėra pakankamo pagrindo. Be to, įvertintina, kad laikinosios apsaugos priemonės taikytos konkrečiam turtui, nurodant jo mąstą pinigine išraiška, todėl apeliantė turi teisę iš pardavimo, kitų veiklų gaunamas lėšas naudoti ūkio veiklai vykdyti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog esant pagrindui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jų netaikymas vien dėl to, kad tai sukels atsakovei neigiamas pasekmes, suvaržys ūkinę veiklą, būtų nesuderinamas su siekiu užtikrinti proceso šalių interesų balansą.
Manydama jog laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia jos interesus, V. Š. turi teisę prašyti teismą pakeisti laikinąją apsaugos priemonę kita, tame tarpe įnešti į teismo specialiąją sąskaitą UAB „Žalvija“ nurodytą 130 000 Lt sumą. Be to, Civilinio proceso kodekso nuostatos numato, jog atmetus ieškinį, skolininkas turi teisę reikalauti, kad kreditorius atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė suinteresuoto asmens prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Apelianto prašymas taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, gali būti nagrinėjamas jam pateikus motyvuotą prašymą pirmosios instancijos teismui (CPK 146, 148-149 str. str.).
Apeliantės teiginys, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė teisingumo, interesų pusiausvyros principus, nes nepranešęs atsakovei taikė laikinąsias apsaugos priemones, atmestinas, nes spręsdamas prašymą, teismas nepažeidė Civilinio proceso kodekso nuostatų. CPK 147 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka teismas išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Minėta įstatymo norma numato, kad apie prašymo nagrinėjimą atsakovui yra pranešama tik tuo atveju jei teismas mano, kad tai yra būtina. Sprendimas ar apie gautą prašymą informuoti atsakovą ar ne, yra teismo prerogatyva, todėl konstatuoti jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepranešė atsakovei apie gautą prašymą, nėra pagrindo.
Dėl paminėtų motyvų naikinti ar keisti pagrįstą nutartį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.