Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo savivaldybės įmonės „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ prašymą atsakovui T. M. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą bei delspinigių susidariusių laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. spalio 31 d., priteisimo iš atsakovo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, kad savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktas, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) 25 straipsnis).

Vietinių rinkliavų nustatymą, rinkimą, kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas (toliau – Rinkliavų įstatymas), kurio 2 straipsnio 3 dalis šią rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatyta Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte, taip pat Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punkte. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 25 ir 30 straipsnius, savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti. Šiuo tikslu savivaldybės nustato taisykles, nustatančias viešųjų komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimą. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 54 straipsnio 4 dalį, savivaldybės tarybos priimti sprendimai galioja visoje savivaldybės teritorijoje ir jų privalo laikytis visos institucijos, įstaigos, įmonės ir gyventojai, taip pat į savivaldybės teritoriją atvykę kiti fiziniai ir juridiniai asmenys. Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnyje yra įtvirtintas rinkliavos visuotinimo principas „teršėjas moka“. Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad komunalinių atliekų tvarkymas gali būti organizuotas, sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą.

Rinkliavos nuostatai, su vėlesniais pakeitimais nustatė vietinę rinkliavą visiems komunalinių atliekų turėtojams Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje. Rinkliavos mokėtojais pripažinti visi atliekų turėtojai (fiziniai arba juridiniai asmenys), nuosavybės teise valdantys Rinkliava apmokestinamos kategorijos nekilnojamąjį turtą, arba teisės aktų nustatyta tvarka jo įgaliotas asmuo, kuriam Savivaldybės tarybos sprendimu yra nustatyta mokestinė prievolė mokėti Rinkliavą (Rinkliavos nuostatų 7.5 papunktis).

Vilniaus miesto savivaldybėje nuo 2018 m. gegužės 1 d. įvesta vietinė dvinarė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, kuri yra privaloma minėtiems Rinkliavos mokėtojams. Ji pakeitė iki šiol taikytą tarifinę sistemą, kai visi mokesčiai buvo mokami atliekų vežėjams. Rinkliava susideda iš pastoviosios ir kintamosios Rinkliavos dedamųjų (Rinkliavos nuostatų 20 punktas). Pagal Rinkliavos nuostatų 34 punktą, pastovioji Rinkliavos dedamoji taikoma apskaičiuojant Rinkliavą visiems atliekų turėtojams pagal bendrą apmokestinamo nekilnojamojo turto objekto plotą. Pagal Rinkliavos nuostatų 35 punktą, kintamoji Rinkliavos dedamoji taikoma apskaičiuojant Rinkliavą visiems atliekų turėtojams atsižvelgiant į jų valdomų nekilnojamojo turto objektų kategorijas, pagal atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorio (kiekio) normą. Pastoviosios ir kintamosios Rinkliavos dedamųjų dydžiai nustatomi 1 (vienam) apmokestinamajai kategorijai priskirto nekilnojamojo turto bendro ploto kvadratiniam metrui eurais (apvalinama iki keturių skaitmenų po kablelio) už kalendorinius metus (Rinkliavos nuostatų 21 punktas). Apmokestinimo Rinkliava objektas (vienetas) yra 1 (vienas) nekilnojamojo turto bendro ploto kvadratinis metras (tuo atveju, jeigu atliekų turėtojo nekilnojamasis turtas, priskirtas apmokestinamajai kategorijai, yra sodininkų bendrijos teritorijoje, apmokestinimo objektu laikomas žemės sklypo ploto kvadratinis metras, o kai žemės sklypas nesuformuotas – priskirto ar naudojamo žemės ploto kvadratinis metras) (Rinkliavos nuostatų 22 punktas). Bendras Rinkliavos dydis apskaičiuojamas nekilnojamojo turto objektų kategorijoms nustatytą bendrą pastoviosios Rinkliavos dedamosios dydį (3 priedo 4 stulpelis) bei konkrečiai nekilnojamojo turto objektų kategorijai nustatytą kintamosios Rinkliavos dedamosios dydį (3 priedo 5 stulpelis) padauginus iš konkretaus apmokestinamo nekilnojamojo turto objekto bendrojo ploto ir gautus rezultatus sudėjus (Rinkliavos nuostatų 23 punktas). Rinkliavą pagal Savivaldybės tarybos patvirtintus dydžius, vadovaudamasi Rinkliavų nuostatais, apskaičiuoja VASA.

Vadovaujantis byloje pateiktu valstybės įmonės Registrų centro duomenų bazės išrašu, atsakovui nuosavybės teise priklauso šis nekilnojamas turtas: garažas adresu (duomenys neskelbtini) (2 706,23 kv. m). Atsižvelgus į šias aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas laikytinas vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtoju, todėl turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą.

Susidariusios vietinės rinkliavos įsiskolinimo ir VASA prašomos priteisti sumos dydį patvirtina atsakovui suformuoti ir siųsti mokėjimo pranešimai bei raginimai sumokėti įsiskolinimą. Mokėtina vietinė rinkliava atsakovui apskaičiuota remiantis Nuostatuose patvirtintais vietinės rinkliavos dydžiais ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie atsakovo naudojamo turto plotą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovui būtų suteikta lengvata ir jis neprivalo mokėti vietinės rinkliavos. Byloje taip pat nėra duomenų, kad įsiskolinimą atsakovas būtų sumokėjęs.

Pareiškėja taip pat prašo iš atsakovo priteisti 79,97 Eur delspinigių, susidariusių atsakovui nesilaikant įstatyminės pareigos mokėti vietinę rinkliavą laiku, todėl nuo kiekvieno ketvirčio pradelstos dienos buvo skaičiuojami 0,03 proc. delspinigiai, bet ne už ilgesnį nei Mokesčių administravimo įstatyme (toliau – MAĮ) nustatytą laikotarpį.

Rinkliavos nuostatų 83 punktas nurodo, kad delspinigiai skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai į Savivaldybės biudžeto sąskaitą sumokėtą rinkliavą. Delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai rinkliava turėjo būti sumokėta į Savivaldybės biudžeto sąskaitą, o jų dydis apskaičiuojamas pagal tą dieną paskelbtą galiojusių delspinigių dydį. Tų pačių nuostatų 60 punkte nurodoma, jog Mokėjimo pranešime nurodyta rinkliava sumokama už pasirinktus mokėjimo pranešime nurodytus laikotarpius (už ketvirtį ar visą mokestinį laikotarpį). Tuo atveju, kai mokama už visą mokestinį laikotarpį, mokėjimas turi būti atliktas iki mokestinio laikotarpio pirmojo ketvirčio pabaigos. Pasirinkus mokėjimą kas ketvirtį, kiekviena rinkliavos dalis turi būti sumokama iki einamojo ketvirčio paskutinės dienos. Taip pat svarbu paminėti, kad MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog delspinigiai skaičiuojami ne ilgiau nei 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino.

Principas „teršėjas moka“ yra pagrindinis Europos ir tarptautiniu lygiu taikomas principas. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 191 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Sąjungos aplinkos politika siekiama aukšto apsaugos lygio ir kad ši politika yra „grindžiama atsargumo principu bei principais, kad reikia imtis prevencinių veiksmų, kad žala aplinkai pirmiausiai turi būti atitaisoma ten, kur yra jos šaltinis, ir kad atlygina teršėjas“. Principas „teršėjas moka“ atliekų tvarkymo srityje detalizuotas antriniuose Europos Sąjungos dokumentuose. 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas 14 straipsnyje nustatyta, jog pagal principą „teršėjas moka“ atliekų tvarkymo išlaidas turi padengti pirminis atliekų gamintojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas. Šios direktyvos pirmtakės taip pat akcentavo minėtą principą – 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų 15 straipsnyje pažymėta, jog „pagal principą „teršėjas moka“, atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti: a) turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, kaip numatyta 9 straipsnyje, ir (arba) b) ankstesni turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai.“ Principas „teršėjas moka“ akcentuotas ir 1975 m. liepos 15 d. Tarybos Direktyvoje dėl atliekų (75/442/EEB) (žr. direktyvos 14 konstatuojamąją dalį). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad šis principas yra bendrasis (Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutarimą). Į nacionalinę teisę principas „teršėjas moka“ perkeltas Aplinkos apsaugos įstatymo 23 straipsniu, pagal kurį atliekų tvarkymo išlaidas apmoka teršėjas bei Atliekų tvarkymo įstatymu, kurio 32 straipsnis 1 dalyje nustatyta, jog šis principas reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas.

Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjos reikalavimas dėl vietinės rinkliavos sumokėjimo už jo nuosavybes teise valdomą garažą, yra nepagrįstas, nes jis juo nesinaudoja, todėl negali būti pripažintas ir atliekų turėtoju. Teismas šį atsakovo argumentą vertina kritiškai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Faktinė aplinkybė, kad atitinkamas asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą (žr., pvz., 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1390-438/2020). Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1856-629/2019; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-331-525/2020; 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. eTA-534-415/2021).

Taigi atsakovas turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. spalio 31 d., o nuo jos mokėjimo (dalies mokėjimo) galėjo būti atleistas tik Rinkliavos nuostatuose nustatyta tvarka. Visgi byloje duomenų, kad atsakovas būtų siekęs būti atleistas nuo vietinės rinkliavos (jos dalies) mokėjimo Rinkliavos nuostatose nustatyta tvarka, nėra. Tokių aplinkybių nenurodė ir pats atsakovas. Todėl atsakovui nėra pagrindo nemokėti vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. spalio 31 d.

Nors LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-200-662/2018), tačiau LVAT savo naujausioje praktikoje yra išaiškinęs, jog tuo atveju, jei vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą susideda iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų dalių, tai negalima atleisti rinkliavos mokėtojo nuo pareigos sumokėti pastoviąją vietinės rinkliavos dalį vien dėl to, jog jis faktiškai nesukūrė (negalėjo sukurti) atliekų, kadangi pastovioji vietinės rinkliavos dedamoji dalis nėra susijusi su realiu atliekų susidarymu, ja prisidedama prie atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimo bei sistemos išlaikymo (žr., pvz., 2020 m. gruodžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1070-602/2020; 2021 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-373-261/2021; 2021 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-797-438/2021). Taigi neatleidimas nuo pastoviosios dedamosios rinkliavos dalies yra pateisinamas, nebent atitinkamuose vietinės rinkliavos mokėjimą reglamentuojančiuose teisės aktuose būtų nustatyta kitokia tvarka. Todėl atsakovas Rinkliavos nuostatų taikymo atveju, kuriuose nustatytos pastovioji ir kintamoji rinkliavos dalys, nuo pastovios rinkliavos dedamosios dalies bet kuriuo atveju vien dėl atliekų nesusidarymo negalėtų būti atleidžiamas, o, kaip minėta, byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų siekęs būti atleistas nuo vietinės rinkliavos (jos dalies) mokėjimo Rinkliavos nuostatuose nustatyta tvarka. Taigi atsakovo pateikti duomenys (susirašinėjimai su vandens ir elektros tiekėjais dėl nesinaudotų paslaugų) nepatvirtinta, kad atsakovas informavo rinkliavos administratorių apie nesinaudojimą garažu Rinkliavos nuostatų nustatyta tvarka.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimo teisinį reglamentavimą, nurodytą teismų praktiką, į tai, kad byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas nebuvo vietinės rinkliavos mokėtojas ar tinkamai vykdė pareigą mokėti vietinę rinkliavą nustatytu laiku, taip pat nesant duomenų, kad atsakovas buvo pateikęs prašymą taikyti rinkliavos lengvatą ir toks prašymas buvo tenkintas, spręstina, jog yra pagrindas pareiškėjos pareiškimą tenkinti iš dalies, priteisiant jai pastoviąją vietinės rinkliavos dalį iš atsakovo ir proporcingai paskaičiuotus delspinigius.

Taip pat, vertinant priteistinos rinkliavos dydį, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra nurodęs (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), jog mokesčių teisiniuose santykiuose senaties terminai, per kuriuos gali būti išieškomi mokesčiai (taip pat ir rinkliavos ir kiti privalomi mokėjimai), paprastai yra nustatomi arba konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančiame teisės akte, arba Mokesčių administravimo įstatyme, kuris konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančio teisės akto atžvilgiu yra bendroji teisės norma, t. y. šios teisės normos tarpusavyje sąveikauja, kaip specialioji ir bendroji teisės normos. Atitinkamai Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012).

Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje (redakcija įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d.) nurodyta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pažymėtina, jog tokios praktikos analogiškose bylose nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012).

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo į teismą kreipėsi 2022 m. rugsėjo 12 d. Taigi, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovo priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2022 m.) ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2022 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą spręstina, kad yra pasibaigęs senaties terminas, per kurį pareiškėjas turi teisę reikalauti iš atsakovų sumokėti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą už 2018 m., todėl reikalavimas dėl vietinės rinkliavos priteisimo už laikotarpį nuo 2018 m. gruodžio 1 d. – 2018 m. gruodžio 31 d. atmestinas kaip nepagrįstas.

Iš pareiškėjo pateiktų duomenų matyti, kad atsakovės įsiskolinimas laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. spalio 31 d. yra 846,12 Eur. Taigi, pritaikius senatį ir apskaičiavus pastoviąją rinkliavos dalį nurodytų aplinkybių pagrindu, reikalavimas dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjai iš atsakovo 846,12 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos, bei atsižvelgiant į tai, jog atsakovas nesilaikė įstatyminės pareigos mokėti vietinę rinkliavą laiku, pareiškėjos prašymas priteisti delspinigius tenkinamas iš dalies, priteisiant 45,69 Eur (846,12 Eur x 0,03 proc. x 180 d. / 100) delspinigių iš atsakovo pareiškėjos naudai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos savivaldybės įmonės „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ prašymą tenkinti.

Priteisti savivaldybės įmonei „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ iš atsakovo T. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 846,12 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt šešis eurus 12 ct) nesumokėtos vietinės rinkliavos, bei 45,69 Eur (keturiasdešimt penkis eurus, 69 ct) delspinigių.

Likusioje dalyje pareiškėjos prašymą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.