Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Remeikos, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. gynėjos advokatės V. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo T. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 198 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – 100 MGL, tai yra 5 000,00 Eur (penkių tūkstančių eurų 00 ct) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. T. K. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. kovo 1 d. tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, naudodamasis interneto prieiga, pasinaudodamas kompiuteriu „NZXT“, kuriame yra puslaidininkinis diskas „Samsung 850 PRO“ 512GB S/N S39FNX0JB10470H ir puslaidininkinis diskas „Samsung SSD“ 980 1TB S/N 0025_38D1_2146_564F, neteisėtai, neturėdamas sutikimo ir leidimo, iš tyrimo metu nenustatytos informacinės sistemos neteisėtai įgijo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini) ir UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), informacinėse sistemose saugomus neviešus elektroninius duomenis: klientų duomenis bei jų kontaktus, bei laikė kompiuteryje „NZXT“ savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), iki 2022 m. gegužės 31 d., kai kratos metu šį kompiuterį surado ir paėmė Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriaus pareigūnai.

2. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. gruodžio 4 d. nuosprendyje konstatuota, kad T. K. kaltė įrodyta byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, jo neteisėti veiksmai kvalifikuoti teisingai.

3. Nuteistojo T. K. gynėja advokatė V. G. skundžia Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. gruodžio 4 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo požymių. Taip pat, nuteistasis T. K. nuo baudžiamosios atsakomybės galėtų būti atleistas ir dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nors kaltinamajame akte ir nustatyta, kad iš tyrimo metu nenustatytos informacinės sistemos kaltinamasis neteisėtai įgijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ informacinėse sistemose saugomus neviešus elektroninius duomenis, tačiau byloje nėra jokių įrodymų (duomenų), apie kokių subjektų ir/ar kokias saugomas sistemas yra kalbama, kaltinamajame akte bylą atiduodant į teismą taip pat nebuvo nurodytos jokios aplinkybės dėl prisijungimo prie informacinių sistemų, jokios sistemos nebuvo patikrintos, nėra aišku, kokie duomenys sudarė pagrindą daryti prielaidą apie atitinkamų duomenų buvimą informacinėse sistemose ar duomenų saugojimą tokiose sistemose.

3.2. Skunde taip pat nurodoma, kad iš kaltinamajame akte išdėstytų kaltinamajam inkriminuotos veikos aplinkybių, reikėtų suprasti, kad jis prisijungė prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ (tiksliau – UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri valdo „(duomenys neskelbtini)“ platformą) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ informacinių sistemų, kuriose buvo saugomi duomenys. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu kaltinamojo prisijungimo prie nurodomų įmonių informacinių sistemų faktų nustatyta nebuvo, tokių faktų nenustatė ir bylą nagrinėjęs Kauno apylinkės teismas. Be to, kaltinamajame akte nebuvo aprašyta ir tai, kas saugojo informacinėse sistemose esančius duomenis, kadangi ikiteisminio tyrimo metu tokie faktai nustatyti nebuvo, tokių aplinkybių nenustatė ir baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas. Priešingai, buvo nustatyta, kad duomenys saugomi nebuvo.

3.3. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad egzistuoja visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, visiškai neatkreipė dėmesio į sąvokų painiavą, o nagrinėdamas baudžiamąją bylą ir analizuodamas kaltinamajam inkriminuotos veikos aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad jis nebuvo kaltinamas neteisėtu prisijungimu prie informacinių sistemų, tai yra pagal BK 198¹ straipsnį, o kaltinamąjį nuteisdamas, nenustatė ir tokių faktų. Pirmos instancijos teismo padarytos išvados neatitiko faktinių bylos aplinkybių ir iš esmės apeliantas formaliai buvo pripažintas kaltu dėl tų aplinkybių, kurios buvo aprašytos kaltinamajame akte, nesigilinant į turinį.

3.4. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas didesnį dėmesį skyrė bylos duomenims, jog kaltinamasis nedirbo „(duomenys neskelbtini)“ (UAB „(duomenys neskelbtini)“) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), dėl ko neturėjo priėjimo prie šių įmonių duomenų, tuo sudarydamas įspūdį, kad kaltinamasis priėjo prie būtent šių įmonių informacinių sistemų ir duomenų. Kita vertus, pirmos instancijos teismas aplinkybių ar visi duomenys buvo atitinkamų įmonių paslaugų vartotojų duomenys, išsamiai neišanalizavo, kaip ir objektyviai neįvertino fakto, kokiu būdu vieni ar kiti duomenys atsirado kaltinamojo kompiuteryje. Kaltinamojo neteisėtas prisijungimas prie nurodomų įmonių informacinių sistemų nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme nebuvo nustatytas, kadangi kaltinamasis tokių veiksmų niekada neatliko. Pirmos instancijos teismo padaryta išvada dėl 200 000 asmenų duomenų atsisiuntimo taip pat neparemta jokiais objektyviais duomenimis. Be to, jeigu duomenys prieinami viešai, tai reiškia, kad nėra BK 198 straipsnio sudėties požymių, nes šis straipsnis skirtas tik neviešų elektroninių duomenų apsaugai. Tuo tarpu, nuteisiant asmenį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 198 straipsnio 1 dalyje padarymo, būtina nustatyti ne tik tai, ar elektroniniai duomenys yra nevieši, ar pasiekti duomenis buvo reikalingas duomenų savininko ar valdytojo leidimas, tačiau ir tai, ar asmuo veikė tiesiogine tyčia. Taip pat kaltinamojo įsitikinimu, kažkieno sutikimas gauti minėtus duomenis reikalingas nebuvo, kadangi kompiuteryje rastus failus kaltinamasis rado viešose interneto paieškose, naršydamas viešai prieinamoje „Google“ platformoje. Duomenys, kurie prieinami per viešas paieškas, nebetenka savo neviešumo savybės. Pirmos instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad draudžiama asmens kodą skelbti viešai, tačiau jokio asmens kodo kaltinamasis nepaskelbė ir tokių aplinkybių nebuvo nustatyta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme.

3.5. Skunde apeliantas nurodo, kad sužinojęs apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ platformos klientų duomenų nutekinimo faktą 2021 m. pradžioje, buvo stresinėje situacijoje. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo paskelbusi jokios informacijos, nebuvo aišku, kas realiai įvyko, kokie duomenys nutekinti, jeigu nutekinti, todėl kaltinamasis tiesiog norėjo susižinoti ar nebuvo paskleisti ir jo duomenys, kadangi buvo šios platformos vartotojas. Pirmosios instancijos teismui paaiškino, kad ieškojo informacijos apie duomenų nutekinimo faktą viešai prieinamose paieškos platformose, tokiose kaip „Google“ ir galimybės pasitikrinti ar nebuvo nutekinti jo duomenys, neturėdamas tikslo atsisiųsti kokius nors kitų asmenų duomenis ir to nesiekė. Vartydamas įvairius paieškos rezultatus pamatė nuorodą, kurią suprato, kaip galimybę pasitikrinti informaciją, nepagalvodamas, kad tokiu būdu į jo kompiuterį apskritai galėtų atsisiųsti kokie nors failai, o tuo labiau nežinodamas tokių failų turinio. Taip pat, kaltinamasis negalėjo žinoti, kas konkrečiai slypi po nuoroda, kurią atidarė, kadangi jokio aprašo nebuvo, to nenustatė ir pirmosios instancijos teismas. Be to, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas ypatingą reikšmę suteikė jo išsilavinimui ir darbinei patirčiai, tačiau nesigilino į bylos duomenis. Kaltinamojo įsitikinimu, jo duotų paaiškinimų visapusiškai ir objektyviai pirmos instancijos teismas neįvertino, nors juos arba pagrindė byloje esanti medžiaga arba jie nebuvo paneigti jokiais kitais bylos duomenimis. Taip pat, pirmos instancijos teismas byloje liudytojais apklaustų asmenų parodymus vertino selektyviai atrinktus, bet ne visapusiškai, dėl ko pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl jam inkriminuotų duomenų turinio, duomenų apsaugos ir kita, laikytinos prielaidomis.

3.6. Skunde taip pat pažymima, jog baudžiamojoje byloje yra ne vienas straipsnis iš kurių matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ „(duomenys neskelbtini)“ klientų duomenų nesaugojo, dėl ko įmonei buvo skirta bauda. 2023 m. birželio 14 d. teisiamojo posėdžio metu liudytoja apklausta I. V. nurodė, kad pati parsisiuntė viešai rastą „(duomenys neskelbtini)“ duombazę, kurioje buvo nurodyta daug eilučių su duomenimis, tačiau paaiškėjo, kad tai nėra jų klientų duomenys. Liudytoja paaiškino, kad dalis duomenų apskritai galėjo būti netikri, įmonė dėl įvykio didelės krizės nepatyrė, priėjimas prie duomenų bazės buvo laisvas, nereikėjo tamsiojo interneto rasti duomenis. Liudytoja paaiškino, kad jos atsisiųsti duomenys galėjo būti melagingi, kadangi įmonė iš savo klientų nereikalauja tapatybės patvirtinimo, rado kažkiek sutampančių elektroninio pašto adresų. Liudytoja išsakė nuomonę, kad su tokiais duomenimis nieko negalima padaryti, kadangi net ir elektroninį paštą galima suvesti bet kokį, kadangi jo patvirtinimo taip pat nereikalaujama, nurodė, kad nebuvo nutekinti asmeniniai žmonių duomenys. 2023 m. birželio 22 d. teisiamajame posėdyje apklaustas Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriaus vyriausiasis specialistas E. T. parodė, kad apžiūrint jam pateiktą T. K. kompiuterį, jis buvo šifruotas, bet raktas paslėptas nebuvo. Paaiškino, kad šifravimas nėra neįprastas ir būna profesionaliose Windows sistemose. Kompiuteryje buvęs puslaidininkis diskas nėra neįprastas, kadangi tokius dabar gamina. Kompiuteryje nebuvo rasta juodojo interneto naršyklių, duomenys buvo rasti nešifruotame kompiuteryje. To paties teisiamojo posėdžio metu apklausta tyrėja M. O. nors ir teigė, kad rasti duomenys priskirtini neviešiems, tačiau patvirtino, kad jokių duomenų netikrino, tai yra nebuvo tikrinta ar tai realių asmenų duomenys – vardai, pavardės, asmens kodai ir panašiai, nors tuo pačiu teigė kad tikrino iki trijų asmenų duomenis, tačiau jokia su tokiu patikrinimu susijusi informacija pateikta nebuvo. 2023 m. liepos 14 d. teisiamojo posėdžio metu liudytoju apklaustas R. V. paaiškino, kad negali patvirtinti, kad būtent „(duomenys neskelbtini)“ vartotojų duomenys buvo patalpinti viešai, paaiškino, kad nurodomos platformos vartotojų duomenys atitinkamu metu buvo nesaugomi. Pirmos instancijos teismas kaltinamojo kompiuteryje rastų duomenų taip pat netikrino, nuosprendyje buvo aprašyti tik 2022 m. birželio 27 d. – liepos 14 d. daiktų apžiūros protokole pateikti duomenys, o tiksliau kiek eilučių duomenų buvo rasta viename ar kitame faile. Taip pat buvo daroma prielaida, kad failo pavadinimas lemia ir jo turinį. Tačiau teismui nepatikrinus tokių duomenų autentiškumo, neįsitikinus ar vardai, pavardės, elektroninio pašto adresai priklauso realiems žmonėms, skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad atitinkami duomenys priklausė „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ bei buvo jų klientų duomenys, apskritai laikytina prielaida. Nenustačius duomenų neviešumo aplinkybės, bei neįrodžius atitinkamų duomenų buvimo kaltinamajame akte nurodytų įmonių klientų duomenimis bei jų kontaktais negalėjo būti laikoma, kad egzistuoja objektyvi pusė veikos, už kurios padarymą apeliantas yra nuteistas. Analizuojant byloje esančius failus apskritai abejotina, kokia dalis duomenų galėtų būti laikomi asmens duomenimis ir/ar nevieša informacija, jeigu iš viso galėtų būti laikomi. Byloje esančiuose failuose, kurie buvo rasti apelianto kompiuteryje yra neaiškaus suplakto teksto sudaryto iš skaičių ir raidžių derinių, įskaitant necenzūrinius žodžius, raidžių ir skaičių eilučių, kurios nereiškia jokių asmeninių duomenų, tai yra nei vardo, nei asmens kodo (pavyzdžiui, „epoooo“, „2660039ded91064a0b56023794cb“ ir taip toliau), o kai kurių failų vardų eilutėse nurodomi tokie junginiai kaip „info info“. Elektroniniai paštai sudaryti iš neegzistuojančių duomenų ir tokių eilučių bei duomenų galima suskaičiuoti dešimtimis tūkstančių. Pirmos instancijos teismas visiškai neanalizavo, ar failuose esantys skaičiai galėtų būti laikomi asmens kodais. Pažymėtina, kad ne visi vienuolikos skaičių deriniai apskritai gali būti priskiriami asmens kodams. Teismo nebuvo patikrinta ar vardai ir pavardės yra realių žmonių ar elektroninio pašto adresai egzistuoja. Be kita ko, visiškai nėra aišku, kokių duomenų pagrindu buvo nustatyta, kad jo kompiuteryje buvo 200 000 asmenų duomenys. Taip pat, byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, kad apeliantas buvo prisijungęs prie kaltinamajame akte nurodytų įmonių informacinių sistemų ir įgijo jose saugomus duomenis. Apelianto įsitikinimu, nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, liko daug abejonių ir prieštaravimų, kurių nepašalinus nėra jokių galimybių priimti nešališką, objektyvų ir pagrįstą teismo nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas minėtų abejonių nepašalino, todėl jos turėjo būti vertinamos kaltinamojo naudai.

4. Siekiant visapusiškai ištirti byloje užfiksuotas aplinkybes ir neaiškumams pašalinti, 2024 m. vasario 15 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, buvo atnaujintas įrodymų tyrimas, pavedant prokurorui pateikti į bylą duomenis dėl T. K. kompiuteryje surastų elektroninių duomenų (UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientų duomenų bei kontaktų – vardų, pavardžių, elektroninio pašto adresų, asmens kodų, telefono numerių, prisijungimo vardų ir slaptažodžių) tikrumo (realumo), tai yra pateikti duomenis, patvirtinančius atliktą kompiuteryje (elektroninėse bylose) surastų elektroninių duomenų tikrumo (realumo) patikrinimą bei baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta tvarka įformintus tokio patikrinimo rezultatus.

5. 2024 m. gegužės 13 d. prokuroras pateikė teismui 2024 m. balandžio 4 d. tarnybinį pranešimą dėl duomenų pateikimo, kuriame nurodė, kad vykdant duomenų patikslinimą bei pasinaudojus Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenų baze, atsitiktine tvarka buvo patikrinti 150 (šimto penkiasdešimt) asmenų duomenys (vardas, pavardė, gimimo datos ir asmens kodai), kurie buvo rasti T. K. kompiuteryje, elektroninių duomenų faile pavadinimu ,,users“. Patikrinimo metu nustatyta, kad visų šimto penkiasdešimt asmenų duomenys, kurie buvo rasti T. K. kompiuteryje, sutampa su asmenų duomenimis, kurie yra matomi Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenų bazėje (pridėtas tikrintų asmenų sąrašas).

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo T. K. gynėja advokatė V. G. palaikė apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo T. K. gynėjos advokatės V. G. apeliacinis skundas atmestinas.

7. Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas įrodymų vertinimo aspektu, tvirtinant, kad nuteistojo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 198 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose.

8. BK 198 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą neviešų elektroninių duomenų stebėjimą, fiksavimą, perėmimą, įgijimą, laikymą, pasisavinimą, paskleidimą ar kitokį panaudojimą. Šiame BK straipsnyje nurodytos pavojingos veikos yra alternatyvios, todėl baudžiamajai atsakomybei pagal šį straipsnį kilti pakanka bent vienos iš jų padarymo. Alternatyvios – stebėjimo, fiksavimo, perėmimo, įgijimo, laikymo, pasisavinimo, paskleidimo ar kitokio panaudojimo – veikos turi būti padaromos su šio straipsnio dispozicijoje nurodytu nusikalstamos veikos dalyku – neviešais elektroniniais duomenimis. Elektroniniai (kompiuteriniai) duomenys – tai faktai, informacija ar sąvokos, pateikti tokia forma, kuri tinkama tvarkyti informacinėje sistemoje, įskaitant programą, tinkamą tam, kad informacinė sistema atliktų funkciją (Direktyvos 2013/40/ES 2 straipsnio b punktas) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-27-976/2023, 2K-205-628/2023). Pirmiau išvardytų alternatyvių veiksmų neteisėtumas reiškia, kad asmuo, atlikdamas šiuos veiksmus, neturi teisėto elektroninių duomenų savininko ar valdytojo leidimo perimti tokius dokumentus, juos naudoti.

9. Šio nusikaltimo objektas yra nevieši elektroniniai duomenys – bet kokia informacija, kurios tvarkymui naudojamos informacinių technologijų priemonės bei su kuria susipažinti turi teisę ribotas asmenų ratas.

10. Duomenų įgijimas laikomas baigtu, neteisėtai paėmus elektroninius duomenis ir turint realią galimybę jais naudotis ar disponuoti kaip su savais. Laikymas laikomas baigtu nuo šių duomenų atsiradimo pas asmenį pradžios. Nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia. Asmuo suvokia, kad neteisėtai įgyja, laiko, pasisavina neviešus elektroninius duomenis ir nori tai daryti. Nusikaltimo padarymo tikslas ir motyvai gali būti įvairūs (kerštas, smalsumas, savanaudiškos paskatos), tačiau jie nėra privalomas šio nusikaltimo sudėties požymis, į juos galima atsižvelgti vertinant veikos pavojingumą ir skiriant bausmę.

11. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog jis neviešais asmenų duomenimis nedisponavo, tai yra jų neviešino. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti priešingai, tačiau nagrinėjamu atveju ši aplinkybė nėra bylos ginčo objektas, kadangi apeliantas nuteistas ne dėl to, kad minėtais asmenų duomenimis disponavo, kas atitinkamai nenurodyta ir kaltinamajame akte, o dėl to, kad jis, naudodamasis interneto prieiga, neteisėtai, neturėdamas sutikimo ir leidimo, iš tyrimo metu nenustatytos informacinės sistemos neteisėtai įgijo UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ informacinėse sistemose saugomus neviešus klientų duomenis ir jų kontaktus, bei laikė kompiuteryje savo gyvenamojoje vietoje.

12. Nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde akcentuojama tai, jog pirmosios instancijos teismas susitelkė ties tuo, jog kaltinamasis nedirbo „(duomenys neskelbtini)“ (UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), dėl ko neturėjo priėjimo prie šių įmonių duomenų, tuo sudarydamas įspūdį, kad kaltinamasis priėjo prie būtent šių įmonių informacinių sistemų ir duomenų. Taip pat, jog nebuvo išanalizuotos aplinkybės ar visi duomenys buvo atitinkamų įmonių paslaugų vartotojų duomenys ir objektyviai neįvertintas faktas, kokiu būdu vieni ar kiti duomenys atsirado kaltinamojo kompiuteryje. Kaltinamojo neteisėtas prisijungimas prie nurodomų įmonių informacinių sistemų nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme nebuvo nustatytas, išvada dėl 200 000 asmenų duomenų atsisiuntimo taip pat neparemta jokiais objektyviais duomenimis. Be to, apeliantas akcentuoja tai, kad duomenis atsisiuntė ne iš minėtų bendrovių svetainių, tačiau paspaudęs nuorodą internete, todėl, jeigu duomenys prieinami viešai, tai reiškia, kad nėra BK 198 straipsnio sudėties požymių, nes šis straipsnis skirtas tik neviešų elektroninių duomenų apsaugai. Apeliantas pažymi ir tai, kad nėra jokios objektyvios informacijos, kuri patvirtintų, kad jo parsisiųsti duomenys yra realūs, o ne išgalvoti ir pagal juos galima identifikuoti asmenis. Atsižvelgiant į tai, kažkieno sutikimas gauti minėtus duomenis reikalingas nebuvo, kadangi kompiuteryje rastus failus kaltinamasis rado viešose interneto paieškose. Taip pat, apelianto įsitikinimu, nuteisiant asmenį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 198 straipsnio 1 dalyje padarymo, būtina nustatyti ne tik tai, ar elektroniniai duomenys yra nevieši, ar pasiekti duomenis buvo reikalingas duomenų savininko ar valdytojo leidimas, tačiau ir tai, ar asmuo veikė tiesiogine tyčia. Apeliantas pažymėjo ir tai, jog jis turėtais duomenimis nedisponavo, jų neskelbė viešai. Paaiškino, kad sužinojęs apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ platformos klientų duomenų nutekinimo faktą, buvo stresinėje situacijoje, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo paskelbusi jokios informacijos, nebuvo aišku, kas realiai įvyko, kokie duomenys nutekinti, jeigu nutekinti, todėl kaltinamasis tiesiog norėjo susižinoti ar nebuvo paskleisti ir jo duomenys, kadangi buvo šios platformos vartotojas, todėl ieškojo informacijos apie duomenų nutekinimo faktą viešai prieinamose paieškos platformose, tokiose kaip „Google“ ir galimybės pasitikrinti ar nebuvo nutekinti jo duomenys, neturėdamas tikslo atsisiųsti kokius nors kitų asmenų duomenis ir to nesiekė. Vartydamas įvairius paieškos rezultatus pamatė nuorodą, kurią suprato, kaip galimybę pasitikrinti informaciją, nepagalvodamas, kad tokiu būdu į jo kompiuterį apskritai galėtų atsisiųsti kokie nors failai, o tuo labiau nežinodamas tokių failų turinio. Taip pat, kaltinamasis negalėjo žinoti, kas konkrečiai slypi po nuoroda, kurią atidarė, kadangi jokio aprašo nebuvo. Taip pat apeliantas skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas byloje liudytojais apklaustų asmenų parodymus vertino selektyviai atrinktus, bet ne visapusiškai, dėl ko pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl jam inkriminuotų duomenų turinio, duomenų apsaugos ir kita, laikytinos prielaidomis.

13. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais bei sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė bylos duomenis ir pagrįstai nustatė, jog T. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 198 straipsnio 1 dalyje. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei savo skunde nurodo apeliantas, išsamiai ištyrė ir išanalizavo visus įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai aprašyta nustatyta nusikalstama veika, už kurią nuteistas T. K., nusikalstamos veikos aplinkybės, nešališkai ir objektyviai aprašyti ir išanalizuoti jas patvirtinantys įrodymai, pasisakyta dėl jų patikimumo ir pakankamumo.

14. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas liudytojų parodymus vertino selektyviai atrinktus, bet ne visapusiškai. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto teiginiais sutikti negali. Analizuojant skundžiamą nuosprendį matyti, kad liudytojų parodymai buvo įvertinti išsamiai ir visapusiškai, nesuteikiant tam tikriems teiginiams daugiau reikšmės nei privaloma tai daryti. Šiuo atveju būtent apeliantas, siekdamas išvengti teisinės atsakomybės, minėtus parodymus vertina iš subjektyviosios pusės.

15. Apeliantas sumenkina savo atsakomybę, nurodydamas, jog liudytoja I. V. nurodė, kad pati parsisiuntė viešai rastą „darni pora“ duombazę, kurioje buvo nurodyta daug eilučių su duomenimis, tačiau paaiškėjo, kad tai nėra jų klientų duomenys, įmonė dėl įvykio didelės krizės nepatyrė, priėjimas prie duomenų bazės buvo laisvas, nereikėjo tamsiojo interneto rasti duomenis, be to, atsisiųsti duomenys galėjo būti melagingi, kadangi įmonė iš savo klientų nereikalauja tapatybės patvirtinimo, rado kažkiek sutampančių elektroninio pašto adresų, tačiau su tokiais duomenimis nieko negalima padaryti. Sutiktina su apeliantu, jog minėta liudytoja nurodė, kad ne visi parsisiųsti duomenys buvo teisingi, dalis duomenų buvo prijungta iš kažkur kitur, tačiau liudytoja taip pat nurodė, kad galimai dalis duomenų buvo jų klientų – rado nemažai sutampančių elektroninių paštų. Be to, liudytoja nenurodė, kad minėti asmenų duomenys buvo nereikšmingi ir su jais nieko negalima nuveikti, priešingai, nurodė, jog tiems asmenims buvo išsiųsti laiškai, kad pasikeistų slaptažodžius, taigi, įžvelgė būtinybę minėtus asmenis įspėti. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog liudytoja nurodydama, kad jos vadovaujamos pažinčių svetainės duomenys buvo skelbiami viešai, to anaiptol neįvardijo teigiamame kontekste, priešingai, sužinojusi šią aplinkybę kreipėsi į policijos pareigūnus, buvo pradėtas tyrimas. Vertindamas specialisto E. T. parodymus, apeliantas akcentuoja tai, jog kompiuteryje nebuvo rasta juodojo interneto naršyklių, duomenys buvo rasti nešifruotame kompiuteryje. Tačiau be šios informacijos specialistas nurodo ir tai, jog buvo rastos duomenų bazės, tinklapio „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ duomenys. Jis matė, kad ta informacija, kurią nuskaitė iš pateiktų įrenginių, negali būti skelbiama, nes tai buvo slaptažodžiai, asmens kodai. Liudytoja M. O. taip pat, priešingai nei skunde teigia apeliantas, nurodė, kad atliko daiktų apžiūrą – apžiūrėjo kompiuterius, telefoną ir juose esančius duomenis, tai yra išrašą, kurį pateikė ekspertas. Apeliantas iškraipydamas liudytojos parodymus taip pat nurodo, jog ji patvirtino, kad jokių duomenų netikrino, tai yra nebuvo tikrinta ar nutekinti realių asmenų duomenys – vardai, pavardės, asmens kodai ir panašiai. Tuo tarpu liudytoja nurodė priešingas aplinkybes. Paaiškino, jog paieškoje įvedus „(duomenys neskelbtini)“ išmetė vieną Excel formato failą, kuriame matėsi įvairių žmonių pavardės. Tai buvo vartotojų duomenys iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ – prisijungimo duomenys, elektroniniai paštai ir panašiai, dalis informacijos atkoduota panaudojus PIN kodą, kurį pateikė pats apeliantas. Neviešų duomenų buvo didelis kiekis, Excel lentelė tęsėsi nuo 1 iki 645 tūkstančių eilutės. Liudytoja patikino, kad duomenų tikrumu įsitikinta, nes buvo rasta ir jos kolegų duomenų – atitiko jų elektroninio pašto adresai. Sutiktina su apelianto argumentais, kad jokios su tokiu patikrinimu susijusios informacijos liudytoja nepateikė, tačiau minėta informacija buvo pateikta prokuroro 2024 m. balandžio 4 d. tarnybiniame pranešime, taigi, asmenų duomenų tikrumu abejoti nėra jokio teisinio pagrindo. Apeliantas skunde nurodė, jog liudytojas R. V. paaiškino, jog negali patvirtinti, kad būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ vartotojų duomenys buvo patalpinti viešai, nurodomos platformos vartotojų duomenys atitinkamu metu buvo nesaugomi. Šias aplinkybes liudytojas išties nurodė, tačiau papildomai pažymėjo ir tai, kad nors pats minėtų nutekintų UAB „(duomenys neskelbtini)“ neviešų duomenų: asmenų vardų, pavardžių, telefono numerių, elektroninių paštų adresų jis nematė, tačiau jam yra žinoma, kad galimai buvo nutekinta šimtai tūkstančių klientų duomenų, dalis jo kolegų minėtus neviešus klientų duomenis matė viešoje erdvėje. Liudytojas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog apeliantas neturėjo teisės disponuoti neviešais bendrovės duomenimis, jeigu nebuvo jų UAB darbuotojas. Vertinant apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas pats netikrino jo kompiuteryje esančių duomenų teisingumo, pažymėtina, kad teismas įrodymų pats nerenka, tai yra ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro pareiga. Atitinkamai teismas, atlieka surinktų įrodymų vertinimą, kas nagrinėjamu atveju ir buvo tinkamai atlikta.

16. Apeliantas teigia, kad jam inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje nėra tyčios, kadangi spausdamas internete rastą nuorodą, nežinojo kokį turinį ras ją atsidaręs, taip pat, jog duomenys, kuriuos jis parsisiuntė, nelaikytini viešais, kadangi juos parsisiuntė naršydamas viešai prieinamoje „Google“ platformoje, taip pat nėra jokios objektyvios informacijos, kuri patvirtintų, kad minėti duomenys yra realūs, o ne išgalvoti ir pagal juos galima identifikuoti asmenis, be to, pirmosios instancijos teismas objektyviai neįvertino fakto, kokiu būdu vieni ar kiti duomenys atsirado kaltinamojo kompiuteryje. Tokie apelianto teiginiai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti, be to, prieštaringi ir nenuoseklūs. Pažymėtina, jog pats apeliantas skunde nurodo, kad interneto naršyklėje vartydamas įvairius paieškos rezultatus pamatė nuorodą, kurią suprato, kaip galimybę pasitikrinti informaciją apie nutekintus duomenis, kadangi norėjo įsitikinti ar jo duomenys taip pat nutekinti. Taigi, nors apelianto teigimu jis esą nežinojo kokio turinio informaciją ras atsidaręs minėtą nuorodą, tačiau ją atsidaryti būtent ir paskatino konkretus tikslas ir noras, tai yra, jis tikėjosi, kad suras būtent konkrečią norimą rasti informaciją – nutekintus UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientų duomenis. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo įžvalga, jog paspausdamas ant tam tikros ikonos, mygtuko ir ketindamas parsisiųsti minėtus duomenis, apeliantas neabejotinai suvokė, kad bus atsiųsti ne tik jo asmeniniai duomenys, bet ir kitų vartotojų duomenys, nes jis paieškoje „Google“ sistemoje naudojo ne savo asmeninius duomenis, o bendro pobūdžio frazę, apibūdinančią duomenų nutekinimą. Taigi, neabejotina, kad apeliantas veikė tiesiogine tyčia.

17. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas plačiai nepasisakė apie tai, kokiu būdu vieni ar kiti duomenys atsirado kaltinamojo kompiuteryje, į ką apeliantas atkreipia dėmesį savo skunde, nėra esminė. Pažymėtina, kad plačiai aptarti duomenų patekimo į apelianto kompiuterį būdą, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo, nes byloje ginčo dėl to nebuvo, pats apeliantas nurodė, kad duomenis parsisiuntė naršydamas viešai prieinamoje „Google“ platformoje, paspaudęs konkrečią nuorodą, taigi, duomenų atsiradimo būdas apelianto kompiuteryje išsamiai nurodytas jo paties.

18. Aplinkybė, jog privačius asmenų duomenis apeliantas neteisėtai gavo ne tiesiogiai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, o per viešai prieinamą interneto naršyklę, kadangi minėti duomenys buvo neteisėtai nutekinti, nesudaro pagrindo tokių duomenų laikyti neviešais ir atitinkamai neeliminuoja apelianto teisinės atsakomybės. Pažymėtina, kad BK komentaras pateikia išaiškinimą, kad elektroninius duomenis galima klasifikuoti įvairiais aspektais, pavyzdžiui, pagal priėjimo pobūdį galima išskirti tokias duomenų rūšis: 1) laisvai prieinami – arba bendro naudojimo elektroniniai duomenys (neribotos prieigos); 2) saugomi įstatymo – tai nevieši elektroniniai duomenys (informacija), kurių naudojimas yra ribojamas įstatymo. Tai gali būti elektroniniai duomenys (informacija), priskiriami paslaptims (valstybinė, tarnybinė, komercinė, bankinė, ikiteisminio tyrimo, medicininė, asmeninė, šeimos ir kita), perduodama susirašinėjimo, telefoninio pokalbio, pašto, telegrafo ar kitais būdais, esanti autorinių ir gretutinių teisių objektu, turinti asmens duomenų statusą – žinios, leidžiančios identifikuoti asmenį, ir kita. Nagrinėjamu atveju nutekinti duomenys, akivaizdžiai turintys asmens duomenų statusą, kadangi, priešingai nei savo skunde nurodo atsakovas, keldamas abejonę duomenų teisingumu, jie yra realūs, patikrinti ir leidžia identifikuoti konkrečius asmenis, tai patvirtina 2024 m. balandžio 4 d. prokuroro tarnybinis pranešimas dėl duomenų pateikimo, kuriame nurodyta, kad atsitiktine tvarka buvo patikrinti 150 asmenų duomenys (vardas, pavardė, gimimo datos ir asmens kodai), kurie buvo rasti T. K. kompiuteryje, elektroninių duomenų faile pavadinimu ,,users“. Patikrinimo metu nustatyta, kad visų šimto penkiasdešimt asmenų duomenys, kurie buvo rasti T. K. kompiuteryje sutampa su asmenų duomenimis, kurie yra matomi Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenų bazėje (pridėtas tikrintų asmenų sąrašas). Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog pats apeliantas, jo teigimu sužinojęs apie duomenų nutekinimo faktą, tai yra, kad galimai buvo nutekinti ir jo asmeniniai duomenys, buvo stresinėje situacijoje, kadangi pats buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientas. Akivaizdu, kad vertindamas minėtus duomenis kaip neasmeninius, o viešai prieinamus, jis tokių neigiamų emocijų dėl duomenų nutekinimo fakto nebūtų patyręs. Be to, pats apeliantas duomenis įvardijo, kaip „nutekintus“, taigi, neabejotinai pats suvokė, kad jie viešai paskelbti buvo neteisėtai ir nėra laikomi viešai prieinama informacija, taigi, atitinkamai jis neturėjo teisės ir tokių duomenų parsisiųsti bei juos laikyti savo kompiuteryje. Galiausiai, net ir pačiam nesuvokiant, kad elgiamasi neteisėtai, tai suprasti buvo galima iš viešai skelbiamos informacijos, kadangi, kaip nurodė ir pats apeliantas, šiuo konkrečiu atveju asmenų duomenų nutekinimo faktas visuomenėje buvo itin plačiai skelbiamas per žiniasklaidos priemones.

19. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje esančius įrodymus, nepagrįstai itin didelę reikšmę suteikė jo išsilavinimui ir darbo pobūdžiui. Taip pat, susitelkė į tai, kad apeliantas nėra dirbęs ir nedirba įmonėse, kurių neviešus duomenis laikė savo kompiuteryje, dėl ko neturėjo priėjimo prie šių įmonių duomenų, tuo sudarydamas įspūdį, kad kaltinamasis priėjo prie būtent šių įmonių informacinių sistemų ir duomenų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apelianto teiginiai niekuo nepagrįsti, kadangi pirmosios instancijos teismas duomenis apie apelianto išsilavinimą vertino kitų įrodymų kontekste ir pagrįstai įvertino, kad apeliantas turi aukštąjį išsilavinimą, ne mažiau kaip 10 m. dirba informacinių technologijų srityje programuotoju, kelia kvalifikaciją taip pat ir duomenų saugumo srityje, todėl be abejonės apeliantui turėtų būti taikomi aukštesni standartai dėl sąžiningo ir atsakingo elgesio internete nei asmeniui neturinčiam jokių informacinių technologijų žinių ir pasyviai besinaudojančiam kompiuteriu. Be to, neabejotina, kad išmanantis informacines technologijas asmuo, toks koks bylos duomenimis yra apeliantas, neabejotinai privalėjo suvokti savo veikos neteisėtumą, pavojingumą, kokius padarinius jo veiksmai sukels, nepaisant to, jis nusprendė parsisiųsti neviešus duomenis ir norėjo taip veikti. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino bei nurodė aplinkybę, jog apeliantas niekada nedirbo ir nedirba įmonėse, kurių neviešus duomenis jis neteisėtai parsisiuntė ir laikė savo kompiuteryje, kadangi ši aplinkybė yra esminė – tuo atveju jeigu apeliantas būtų susijęs su minėtomis įmonėmis darbo teisiniais santykiais, jis, atsižvelgiant į įmonių vidinius teisės aktus, turėtų teisę disponuoti tam tikrais neviešais įmonių duomenimis, jų neatskleidžiant pašaliniams asmenims. Visiškai nepagrįsta ir apelianto nurodyta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas sudarė įspūdį, kad kaltinamasis priėjo prie būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ duomenų. Tai, kad duomenys buvo nutekinti būtent iš šių įmonių, o apeliantas minėtus duomenis laikė savo kompiuteryje, visiškai įrodyta byloje esančiais duomenimis. Šiuo atveju aplinkybės, kokiu būdu neviešus duomenis apeliantas gavo, nėra esminės.

20. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, vertindamas byloje surinktus įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes, BPK pažeidimų nepadarė.

21. Nuosprendyje išdėstytos motyvuotos ir teisiškai pagrįstos išvados bei jas patvirtinantys įrodymai dėl BK 198 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo T. K. veiksmuose. Pagal apeliacinio skundo argumentus kitaip vertinti situaciją ir daryti kitokias išvadas dėl faktinių aplinkybių ir nuteistojo kaltumo, nei padarė pirmosios instancijos teismas, nėra teisinio pagrindo. Konstatuotina, kad T. K. pagal BK 198 straipsnio 1 dalį nuteistas tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.

22. Darytina bendra išvada, kad, nenustačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ar pakeitimo BPK 328 straipsnyje nurodytų pagrindų, apeliacinis skundas negali būti tenkinamas ir teisėtas bei pagrįstas pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktinas nepakeistu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. K. gynėjos advokatės V. G. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.