Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Ridiko, Tomo Romeikos ir Jurgitos Sujetienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), veikianti Klaipėdos apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. Ū. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-582-911/2025 pagal ieškovo K. Ū. ieškinį atsakovei R. Ū. dėl tėvystės nuginčijimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Klaipėdos miesto 15-ojo notarų biuro notarė A. G., institucija, teikianti išvadą byloje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

17. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl ieškinio senaties termino

18. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog yra praleistas ieškinio senaties terminas.

19. Įstatymo leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą apsaugoti vaiko interesus ir užtikrinti jo statuso apibrėžtumą nustatė pakankamai trumpą ieškinio dėl tėvystės nuginčijimo senatį. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.152 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreiptis į teismą dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo nustatomas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Šis terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kada asmuo, kuris kreipiasi į teismą, sužinojo apie ginčijamus duomenis, įrašytus vaiko gimimo įraše, arba paaiškėjo aplinkybių, duodančių pagrindą teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės. Vienerių metų ieškinio senaties terminas dėl tėvystės nuginčijimo gali būti atnaujintas, jei jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

20. Nesutiktina su argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad apeliantas yra praleidęs ieškinio senaties terminą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovui aplinkybė apie tai, kad jis nėra R. Ū. biologinis tėvas buvo atskleista ir žinoma dar iki bendro gyvenimo ir iki santuokos sudarymo, t. y. iki 2016 m. rugsėjo 28 d. Taigi, ieškovas visuomet žinojo, kad jis nėra R. Ū. biologinis tėvas, tačiau nesikreipė į teismą dėl tėvystės nuginčijimo. Ieškovas ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo pareiškė tik 2024 m. birželio 17 d. ir tik po to, kai atsakovė pateikė antstoliui vykdyti vykdomąjį raštą dėl priteisto išlaikymo nepilnamečiams vaikams išieškojimo. Taigi, ieškovas pateikė ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo akivaizdžiai praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškovas apeliaciniame skunde abstrakčiai nurodo, kad ieškinio senaties terminas turi būti vertinamas su visa bylos, ikiteisminio tyrimo medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų pozicija, tačiau nenurodo jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad šiuo atveju nėra svarbių priežasčių praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimui.

21. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas nurodyta ir nustatyta anksčiau, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinio senaties termino praleidimo yra teisėtos ir pagrįstos. Nors ieškinio senaties termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimą dėl tėvystės nuginčijimo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju tikslinga pasisakyti ir dėl kitų apeliacinio skundo argumentų.

Dėl tėvystės nuginčijimo

22. Remiantis CK 3.149 straipsnio 1 dalimi, duomenis gimimo įraše apie vaiko motiną ar tėvą leidžiama nuginčyti tik teismo tvarka. Nuginčyti motinystę ar tėvystę, pripažintą pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo, galima tik įrodžius, kad vaiko motina ar tėvas nėra biologiniai tėvai (CK 3.150 straipsnio 1 dalis).

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi vertinimo, kad bylos dėl tėvystės nuginčijimo yra neatsiejamai susijusios su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsniu užtikrinama asmens teise į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, kuri apima svarbius asmens tapatybės aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111-1075/2021). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tėvystės nuginčijimo, taip pat yra išaiškinęs, kad tėvystės nuginčijimas galimas tik esant svariam pagrindui, įvertinus jo galimą poveikį vaiko interesams. Faktas, kad asmuo, vaiko gimimo įraše įrašytas kaip vaiko tėvas, nėra biologinis vaiko tėvas, yra reikšmingas, tačiau nėra savaime pakankamas pagrindas nuginčyti tėvystę visais atvejais, nes teismas vertina ir kitas su prašomais nutraukti šeimos ryšiais susijusias svarbias aplinkybes. Dėl psichologinių priežasčių, prieraišumo vaikas tėvu gali laikyti asmenį, kuris nėra jo biologinis tėvas, o tokiu atveju vaikui svarbesnis emocinis ryšys su asmeniu, kurį jis laiko tėvu, nei kraujo ryšys. Vaiko darnios ir harmoningos raidos požiūriu svarbiau gali būti tai, ką pats vaikas pripažįsta savo tėvu, nei biologinė tėvystė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-969/2018; 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-475-969/2018).

24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-387-916/2020, apibendrindamas kasacinio teismo praktiką bylose, kuriose atsisakyta nuginčyti asmens, nesančio vaiko biologiniu tėvu, tėvystę, nurodė tokius kasacinio teismo suformuluotus kriterijus: 1) susiformavęs emocinis, socialinis vaiko ir teisinio tėvo, siekiančio nuginčyti tėvystę, ryšys, paneigiantis biologinės tėvystės svarbą vaiko interesų kontekste; 2) vaiko amžius, tai yra kuo vyresnis vaikas, tuo stipresnis tėvystės pagrindu susiformavęs ryšys; 3) vaiko nuomonė, tai yra noras išsaugoti ryšį su teisiniu tėvu; 4) galimybė nustatyti biologinį vaiko tėvą (šis kriterijus kasacinio teismo laikomas itin reikšmingu tėvystės nuginčijimo bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-706/2016, kurioje pasakyta, kad teismų praktikoje nesudaroma galimybės nuginčyti tėvystę asmeniui, nesančiam biologiniu vaiko tėvu, bet pripažinusiam tėvystę pareiškimu, jei vaiko biologinio tėvo nustatymas byloje neaiškus ir, nuginčijus tėvystę, vaikui kiltų grėsmė likti be tėvo; taip pat žr., pvz., 2019 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-115-687/2019); 5) teisinio tėvo veiksmai, tai yra dėl kokių priežasčių buvo pripažinta tėvystė, ar jam buvo žinoma, kad jis galimai nėra vaiko tėvas ir pan., ar jis rūpinosi vaiku, kaip juo rūpinosi ir t.t. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-115-687/2019, kurioje išaiškinta, kad sprendžiant teisių apribojimo proporcingumo klausimą, be kita ko, gali būti reikšminga tai, kokiu būdu buvo patvirtinta byloje ginčijama tėvystė (įstatyme įtvirtintos prezumpcijos pagrindu, savanorišku pripažinimu ar teismo sprendimu), ar ieškovas ėmėsi veiksmų atitinkamam procesui laiku inicijuoti, kada jam tapo žinoma apie tai, kad jis nėra biologinis vaiko tėvas; taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-969/2018, kurioje buvo atsisakyta nuginčyti tėvystę penkerių metų vaikui motyvuojant tuo, kad ieškovas žinojo ar turėjo pakankamą pagrindą manyti nuo pat vaiko gimimo, kad vaikas nėra jo biologinis sūnus, tačiau dėl tėvystės nuginčijimo kreipėsi jau susiformavus glaudžiam emociniam ryšiui su vaiku, kuris nori bendrauti su ieškovu).

25. Apeliantas, nesutikdamas su sprendimu, kuriuo atsisakyta nuginčyti tėvystę, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, t. y.: apelianto ir vaiko santykius (neatsižvelgė į tai, kad ieškovas nelaiko savęs R. Ū. tėvu, pati R. Ū. jo bijo); vaiko nuomonę (R. Ū. nenori su juo bendrauti). Pirmosios instancijos teismas, apelianto nuomone, vaiko poziciją vertino tik vienu aspektu, kad vaikas negali likti be tėvo.

26. Teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, su apelianto argumentais nesutinka ir atitinkamai pasisako dėl aukščiau nurodytų kasacinio teismo suformuotų kriterijų (žr. šios nutarties 24 punktą) nagrinėjamos bylos kontekste.

27. Kaip minėta anksčiau, ieškovas su atsakove susituokė (duomenys neskelbtini), o santuoką nutraukė – (duomenys neskelbtini). N. R. Ū. tėvu yra įrašytas ieškovas. Ieškovas visuomet žinojo, kad jis nėra nepilnametės R. Ū. biologinis tėvas. Tėvystė yra įrašyta, remiantis bendru 2016 m. rugsėjo 6 d. pareiškimu tėvystei pripažinti, patvirtintu notaro. Taigi, ieškovas tėvystę pripažino aktyviais veiksmais išreikštu savanorišku pripažinimu, o ne įstatyme įtvirtintos prezumpcijos pagrindu. Apeliantas neginčija aplinkybės, jog R. Ū. augino ir ja rūpinosi kaip savo vaiku. R. Ū. šiuo metu yra 13 metų amžiaus. R. Ū., apklausta Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojos, nurodė, kad ieškovą ji laiko savo tėvu. Tačiau R. Ū. nurodė, kad su tėvu šiuo metu nebendrauja. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys kartu gyveno apie 5–6 metus. Per tą laikotarpį, šalims gyvenant kartu, tarp ieškovo ir vaiko buvo susiformavęs emocinis ryšys, lėmęs pozityvias reakcijas į ieškovą, kaip tėvą, o šio ryšio susilpnėjimą (praradimą) iš esmės nulėmė šalių bendro gyvenimo pabaiga, ieškovo nenoras išlaikyti dukrą. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės, t. y. kad tarp vaiko ir apelianto buvo aiškiai susiformavęs emocinis ir socialinis ryšys, vaikas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai aiškiai nurodė, kad apeliantą laiko savo tėvu, vaikas gyveno su ieškovu apie 5–6 metus, leidžia daryti išvadą, kad socialinis ryšys paneigia biologinės tėvystės svarbą vaiko interesų kontekste. Be to, šioje byloje nėra duomenų, neginčijamai patvirtinančių biologinį R. Ū. tėvą, todėl tenkinus apelianto reikalavimus kyla reali grėsmė vaikui likti be tėvo.

28. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo suformuotus kriterijus tokio pobūdžio, kaip nagrinėjamoji, bylose (žr. nutarties 24 punktą), šios bylos faktines aplinkybes (žr. nutarties 27 punktą), laiko pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, jog įvertinus tai, kad ieškovui aplinkybė dėl to, kad jis nėra R. Ū. tėvas buvo žinoma, ieškovas tėvystę pripažino savanorišku pareiškimu, šalių bendro gyvenimo laikotarpiu ieškovas vykdė tėvo pareigas, tarp vaiko ir apelianto buvo susiformavęs artimas tarpusavio ryšys, nesant duomenų apie biologinį vaiko tėvą, nėra pagrindo tenkinti apelianto pareikštą reikalavimą dėl tėvystės nuginčijimo.

29. Taigi, nors atsakovas apeliaciniame skunde ir nurodo, kad tarp jo ir dukros nėra jokio ryšio, tačiau šiuo atveju prioritetas teikiamas ne atsakovo siekiams nutraukti visus galimus ryšius su dukra, o vaiko interesams turėti tėvą, kurį vaikas dėl bendro gyvenimo kartu, susiformavusio ryšio, laiko savo tėvu. Pažymėtina, jog ir pats atsakovas bylos nagrinėjimo metu neneigė, kad jis ne tik pripažino tėvystę, bet ir su dukra, šalims gyventa kartu, bendravo kaip tėvas. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog nors ieškovas ir teigia priešingai, tačiau ginčas iš esmės yra susijęs ne su vaiko teise žinoti savo kilmę, o su atsakovo siekiu nuginčyti tėvystės faktą, siekiant išvengti savo, kaip tėvo, finansinių pareigų vaikui. Tačiau pažymėtina, jog ieškovas, pripažindamas tėvystę ir prisiimdamas tėvo vaidmenį, kartu prisiėmė ir visas tėvo teises bei pareigas vaikui, iš kurių viena – materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (CK 3.192 straipsnio 1 dalis).

30. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo ir tai, kad tėvystės pripažinimą lėmė svarbios aplinkybės, kurios šiuo metu yra išnykusios. Ieškovas tvirtina, kad jis tėvystę pripažino suklydęs. Ieškovas teigia, kad atsakovė jam iškėlė sąlygą santuokos įregistravimui – pripažinti dukros tėvystę. Be to, ieškovas nurodo, kad, pripažindamas tėvystę, jis tik siekė pagelbėti atsakovei, kad ši gautų valstybės paramą. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas į šiuos argumentus, priimdamas sprendimą, visiškai neatsižvelgė.

31. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tėvystės pripažinimas yra savanoriškas asmens sprendimas tapti tėvu, savanoriškas apsisprendimas prisiimti tėvo vaidmenį ir atlikti tėvo funkcijas vaiko atžvilgiu, t. y. plėtoti socialinę, psichologinę tėvystę. Tokį sprendimą – pareiškimu pripažinti tėvystę – asmuo turi priimti itin atsakingai, įvertinęs visas šio sprendimo teisines pasekmes. Tai lemia, kad tėvystė, pripažinta savanorišku pareiškimu, gali būti nuginčyta tik išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, dėl to, kad save tėvu laikęs asmuo buvo apgautas sukčiaujant, priverstas pripažinti tėvystę ar suklydo dėl fakto, kuris jam nebuvo žinomas tuo metu, kai pripažino tėvystę, ir dėl kurio, esant tokioms pačioms aplinkybėms, galėjo suklysti bet kuris vidutiniškai protingas žmogus. Todėl asmuo, kuris žinojo nesantis vaiko biologiniu tėvu, bet pripažinęs tėvystę, iš esmės praranda galimybę vėliau ją nuginčyti, taip ginant šeimos santykių, tėvo ir vaiko santykių stabilumą, nepriklausomai nuo biologinės tiesos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-387-916/2020).

32. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad ieškovas būtų apgautas sukčiaujant, priverstas pripažinti tėvystę ar suklydo dėl fakto, kuris jam nebuvo žinomas tuo metu, kai pripažino tėvystę. Nagrinėjamoje byloje, kaip ne kartą minėta, ieškovas visuomet žinojo, jog jis nėra biologinis vaiko tėvas, tėvystės pripažinimas buvo savanoriškas jo sprendimas tapti tėvu, savanoriškas apsisprendimas prisiimti tėvo vaidmenį ir atlikti tėvo funkcijas vaiko atžvilgiu. Kaip jau minėta, tokį sprendimą – pareiškimu pripažinti tėvystę – asmuo turi priimti itin atsakingai, įvertinęs visas šio sprendimo teisines pasekmes.

33. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad ieškovas neįrodė savo teiginių, jog tėvystę pripažino tik dėl to, kad atsakovė buvo iškėlusi jam tokią sąlygą dėl santuokos sudarymo, juolab, įvertinant ir tai, kad apeliantas apeliaciniame skunde taip ir nenurodo, kurie byloje esantys duomenys minėtus ieškovo teiginius patvirtina. Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto teiginiais, kad jis, pripažindamas tėvystę, siekė padėti atsakovei gauti valstybės paramą. Kaip minėta anksčiau, šalys sudarė santuoką, ieškovas su atsakove ir vaikais gyveno kaip šeima apie 5–6 metus. Taigi, minėtos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas pripažino tėvystę ne siekdamas padėti atsakovei, o turėdamas norą ir ketinimą kurti šeimą su atsakove, o R. Ū. auginti kaip savo dukrą.

34. Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus (liudytojų parodymus, atsakovės paaiškinimus).

35. Įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės įtvirtintos CPK 176–185 straipsnių nuostatose bei išplėtotos kasacinio teismo praktikoje. Pažymėtina, kad teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daro pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

36. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia ieškovas, tinkamai, pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino pateiktus į bylą įrodymus, jais pagrindė savo išvadas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiamas sprendimas yra pakankamai aiškiai motyvuotas – teismas išsamiai išdėstė šalių paaiškinimus, nurodė nustatytas aplinkybes, pateikė byloje esančių įrodymų, kurių pagrindu padarė savo išvadas, vertinimą, išdėstė teisinius priimamo sprendimo argumentus, su kuriais apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išdėstytomis, jam nepalankiomis išvadomis, nereiškia, kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ar kad skundžiamas sprendimas neteisėtas, ar nepagrįstas, ar kad yra pagrindas priimti priešingą sprendimą.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

37. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam civilinės bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

38. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas bei jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio ir faktinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

39. Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovo valstybei priteisiamos 225 Eur išlaidos už atsakovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą (CPK 93, 96 straipsniai).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikianti Klaipėdos apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš K. Ū., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 225 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas, jas sumokant į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų (įmokos kodas – 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.