Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

2023 m. balandžio 19 d. A. M. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas Nr. 13-ANR_P-946-2023 pagal Lietuvos Respublikos administracinio nusižengimo kodekso (toliau – ANK) 346 straipsnio 4 dalį dėl to, kad 2023 m. vasario 21 d. apie 13.49 val. (duomenys neskelbtini), R. S. užėjus į lentpjūvės teritoriją, joje buvęs ir grandine pririštas šuo jį puolė, įkando į kairę ranką bei suplėšė striukę, dėl ko R. S. patyrė 236 Eur turtinę žalą bei kairės rankos sužalojimą, dėl ko patyrė 50 eurų turtinę žalą gydymo išlaidoms. Tyrimo metu nustatyta, kad 2023 m. vasario 21 d., apie 13.37 val., R. S. važiuodamas į A. M. PĮ, esančią (duomenys neskelbtini), telefonu susisiekė su A. M., klausė kaip rasti lentpjūvę, jam buvo paaiškinta, po ko jis atvažiavęs prie įmonės teritorijos dar kartą skambino A. M. ir ėjo į lentpjūvės teritoriją. Įeidamas į atvirą teritoriją, R. S. matė įspėjamuosius ženklus apie teritorijoje esantį šunį, o eidamas prie atidarytų pastato vartų matė vaikštančius žmones ir gulintį šunį, kuris buvo pririštas grandine. R. S. priėjus arčiau šuo jį puolė, sukandžiojo ranką ir suplėšė striukę. Buvo nustatyta, kad vilkinis šuo vardu P., kuris apkandžiojo R. S., priklauso A. M.. Šuo yra registruotas ir vakcinuotas, turi tai patvirtinančius dokumentus. Atsižvelgiant į aukščiau išvardintas aplinkybes matosi, kad šuns šeimininkas A. M. neužtikrino, kad jo šuo nepadarytų žalos asmenų sveikatai ir turtui ir pažeidė 2013 m. rugsėjo 18 d. (aktuali redakcija 2021 m. kovo 19 d.) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 30-2001 „Dėl Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių patvirtinimo“ 5.4 punktą.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų nagrinėjimo skyriaus vyriausiasis tyrėjas D. M. 2024 m. lapkričio 19 d. nutarimu nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teiseną nutraukė administracinio nusižengimo bylos Nr. 23199716194 teiseną nurodydamas, kad įvertinus byloje surinktą medžiagą, konstatuota, jog A. M. veiksmuose nėra ANK 346 straipsnio 4 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo požymių. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2023 m. vasario 21 d. apie 13.49 val. lentpjūvės teritorijoje, (duomenys neskelbtini), R. S. užpuolė ir sužalojo A. M. šuo. R. S. šuo sukandžiojo ranką (sužalojimai įvertinti nežymiu sveikatos sutrikdymu), suplėšė striukę (padaryta turtinė žala). Šuo buvo pririštas, teritorija dalinai aptverta, matomoje vietoje buvo įspėjamieji ženklai su užrašu, įspėjančiu apie laikomą šunį, draudimą eiti. R. S. matė įspėjamuosius ženklus bei pririštą šunį. Darytina išvada, kad šuns laikytojas A. M. elgėsi atsakingai, stengėsi užtikrinti, kad šuo nekeltų grėsmės kitiems asmenims ir jų turtui, tačiau dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių šuo užpuolė ir apkandžiojo R. S..

Skundą padavęs pareiškėjas R. S. teismo posėdyje palaikė savo skundą, paaiškino, jog nutarimo išvada, kad buvo imtasi visų priemonių lankytojų saugumui užtikrinti, todėl nebuvo pažeistas nei Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas, nei gyvūnų laikymo taisyklės ir dėl to nėra pagrindo traukti administracinėn atsakomybėn, priimta tinkamai neatlikus tyrimo, neįvertinus aplinkybių. Gyvūno laikytojas privalo užtikrinti, kad gyvūnai nekeltų grėsmės, nedarytų žalos asmenų sveikatai ir nuosavybei. Šiuo atveju kalbama ne apie namuose laikomą šunį, jis buvo laikomas viešoje vietoje, lentpjūvėje, gamyklinėse patalpose, kuriose dirbo asmenys. Jo atvykimo metu toje patalpoje buvo trys asmenys, asmuo ten vykdė komercinę veiklą. Jis su A. M. apie parduodamas lentas kalbėjo telefonu. Jis paskambino prieš kokį mėnesį, susisiekė pagal skelbimą, kuris buvo patalpintas skelbiu.lt apie tai, kad parduodamos dailylentės ir paskambinęs su A. M. susitarė, kokias dailylentes pirks. Jis pakvietė atvykti į lentpjūvę, kur tas lentas turi, pjauna, laiko ir parduoda. Atvykus kitą dieną pirmiausia nuvyko ne į tą vietą, jam pasakė, kaip nuvykti į tą vietą, jokio įspėjimo apie šunį nebuvo. Pirmą kartą ten nuvykus jokio užtvėrimo nebuvo. Ženklas ant priėjimo apie šunį buvo, tačiau jis suprato, kad eina kalba apie naktį, apie saugojimą, kadangi jis matė viduje vaikščiojančius žmones. Jis atvyko dienos metu apie 11.00 val., pastatė automobilį prie tų ženklų ir nuėjo pėsčiomis. Matė vaikščiojančius žmones, ir nuėjo ten, kur vaikščiojo žmonės, pasiklausti, kur yra lentos. Matėsi, kad žmonės vaikščiojo prie to įėjimo į lentpjūvę. Moteris sakė pasižiūrėti, ko jam reikia. Apžiūrėjęs tas lentas, skambino savininkui susitarti dėl tų lentų, savininkas nekėlė telefono. Tuo metu pamatė iš gilumos link durų artėjantį šunį. Šuo buvo pastato viduje, pačioje gilumoje, jis pamažu pradėjo artėti link jo, o jis pradėjo trauktis. Be jo ten buvo ir daugiau žmonių dirbančių ir rūkančių. Jis tuo metu kalbėjo telefonu. Šuo pamažu, pamažu artėjo, neatrodė agresyvus. Jis šoko ant jo, griebė už rankos, pradėjo tąsyti, antrą kartą pradėjo tąsyti, tiesiog tąsė, du įkandimai buvo. Gilūs įkandimai buvo. Šuo buvo su maždaug 50 metrų grandine, jis galėjo praeiti visą atstumą nuo savo voljero iki tikriausiai to užtvaro. Tie žmonės pamažu suprato, kas čia vyksta, atėjo ir tą šunį nuo jo nukabino. Jis nėjo pas tą žmogų į namus, atėjo į viešą vietą, kur buvo kiti žmonės. Dienos metu jis tenai vykdo veiklą, jis neturi atskiro paviljono, kur jis parduoda produkciją. Jis buvo savininko kviestas, todėl savininkas turėjo pareigą užtikrinti, kad agresyvus šuo nepultų žmonių. Šuo užpuolęs jį gali užpulti ir kitus asmenimis - tiek dirbančius asmenis, tiek atvykstančius komerciniais reikalais. Akivaizdu, kad jeigu nebuvo padarytas nusikaltimas, tai savininkas pažeidė šunų laikymo taisykles ir turi būti patrauktas atsakomybėn administracine tvarka. Nei skambinant telefonu prieš atvažiuojant, nei skambinant atvykus, nei karto savininkas neįspėjo, kad yra šuo ir į lentpjūvę eiti negalima.

Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius. Administracinio nusižengimo sudėtis – tai įstatyme nurodytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina veiką kaip tam tikrą administracinį nusižengimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio nusižengimo sudėties. Tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę.

ANK 641 straipsnyje, kuris nustato bylos dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje nagrinėjimo ribas apylinkės teisme, nurodyta, jog teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Siekiant tai išsiaiškinti, teismas nagrinėdamas bylą, vadovaujasi byloje surinktais faktiniais duomenimis, t.y. administracinio nusižengimo protokolu, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, pranešimais, aktais ar kitais dokumentais, kuriais asmenys, kurie nėra pareigūnai, užfiksavo administracinio nusižengimo požymių turinčios veikos padarymą, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens parodymais ir paaiškinimais, ekspertizės aktu, specialisto išvada, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu ir kitokiais dokumentais. (ANK 569 straipsnio 1 dalis).

ANK 567 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta administracinių nusižengimų bylas nagrinėjančių pareigūnų pareiga priimant sprendimą nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Nustatant šias teisiškai reikšmingas aplinkybes privalu įvertinti byloje surinktus įrodymus. Byloje esančių įrodymų vertinimas grindžiamas vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o bylos duomenimis pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą ir vadovaujantis įstatymu. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Šių procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas.

ANK 346 straipsnio 4 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, dėl kurio atsirado žalos asmens sveikatai ar turtui.

Byloje neabejotinai nustatyta aplinkybė, kad 2023 m. vasario 21 d. apie 13.49 val. (duomenys neskelbtini), R. S. užėjus į lentpjūvės teritoriją, joje buvęs ir grandine pririštas šuo jį puolė, įkando į kairę ranką ir suplėšė striukę, dėl ko R. S. buvo sužalotas ir patyrė 286 Eur turtinę žalą (236 Eur striukės vertė ir 50 Eur gydymo išlaidų). Šuns užpuolimo faktą be pareiškėjo parodymų liudija įmonės darbuotoja D. V., jo neneigė ir šuns savininkas A. M.. Pareiškėjo sužalojimo aplinkybė objektyviai nustatyta medicininiais dokumentais: 2023 m. vasario 21 d. ambulatorinio apsilankymo aprašymu, sužalotos kūno dalies nuotraukomis, Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvada Nr. pG 3072/2023(01), pagal kurią R. S. nustatyta kąstinė žaizda kairiame dilbyje, kas įvertinta nežymiu sveikatos sutrikdymu. Pareiškėjo pateiktos nuotraukos patvirtina, kad buvo sugadintas jo turtas – suplėšyta striukė. Šių aplinkybių teisme neneigė nei viena šalių. Tačiau ANK 346 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teisės norma yra blanketinė, todėl atsakomybei pagal minėtą straipsnį atsirasti reikalinga nustatyti, kad buvo pažeistos atitinkamos Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų normos ir tarp šio pažeidimo ir žalos atsiradimo yra priežastinis ryšys.

Pareiškėjas skunde teigia, kad A. M. nevykdė Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos gyvūno laikytojo pareigos – užtikrinti, kad jo laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui. Gyvūnų gerovės ir apsaugos užtikrinimą pagal kompetenciją, be kita ko, vykdo ir savivaldybių administracijos, kurios vadovaudamosi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patvirtintu Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašu, tvirtina gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse taisykles ir kontroliuoja, kaip jos įgyvendinamos (įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, 10 dalies 2 punktas). Pabrėžtina, kad teismų praktikoje nustatyta, jog visais atvejais sprendžiant, ar buvo pažeistos Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatos, turi būti pirmiausia nustatyta, pagal kurią savivaldybės administracijos patvirtintų gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse taisyklių teisės normą asmuo privalėjo atitinkamai elgtis ir kokiu būdu ši teisės norma buvo pažeista (Vilniaus apygardos teismo nutartis Nr. AN2-394-1035/2024, Klaipėdos apygardos teismo nutartis Nr. AN2-128-1069/2024).

Skunde teigiama, kad A. M. pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 30-2001 patvirtintų „Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių“ (galiojusių iki 2023 m. spalio 1 d.) (toliau – Taisyklių) 5.4 punkto nuostatas, kurios nustato, jog gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad gyvūnai nekeltų grėsmės, nedarytų žalos asmenų sveikatai, gyvybei, nuosavybei, aplinkai, nepažeistų kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų, nesužeistų kitų gyvūnų. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patvirtinto Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo (toliau Aprašas) 4.3 punktas taip nustato, kad gyvūnų laikytojai turi užtikrinti, kad viešojoje vietoje jų vedami, nešami ar kitaip naudojami gyvūnai nekels grėsmės kitiems asmenims, gyvūnams, jų sveikatai, gyvybei ir asmenų, valstybės ar savivaldybių turtui.

Šiuo atveju pareiškėjas traktuoja, kad A. M. neužtikrino, kad jo laikomas vilkšunis nepadarytų žalos kito asmens sveikatai ir turtui, nes jo lentpjūvės teritorijoje taikomos apsaugos priemonės nebuvo pakankamos ar adekvačios atsižvelgiant į įmonės veiklos pobūdį.

Minėtos apsaugos priemonės yra detalizuojamos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. BI-336 patvirtinto Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo VI skyriuje „Specialieji gyvūnų augintinių laikymo reikalavimai“ ir Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių II skyriuje „Bendrieji gyvūnų laikymo reikalavimai“ ir III skyriuje „Šunų, kačių laikymo reikalavimai“. Taisyklių 21 punktas nustato, kad neaptvertose žemės valdose, į kurias galima laisvai patekti, šunys turi būti laikomi uždaryti voljeruose ar pririšti, bet nepalaidi. Aprašo 36 punktas nustato, kad kai šunys laikomi pririšti, jie turi būti rišami taip, kad neišeitų už žemės valdos, kurioje jie laikomi, ribos. Pagal Aprašo 38 punktą, žemės valdoje šunys gali būti laikomi nepririšti, jei užtikrinama, kad šunys iš jos neišeis. Tokiu atveju matomoje vietoje (pvz. prie vartų) turi būti įspėjamasis ženklas su ar be užrašo, pvz. „Atsargiai, šuo“, o prie tokios žemės valdos įėjimo rekomenduojama įrengti priemonę (pvz. skambutį) žemės valdoje esantiems asmenims pakviesti.

Šiuo atveju pareiškėjas reikalauja vadovautis aplinkybe, kad lentpjūvės teritorija buvo vieša vieta, nes joje buvo vykdoma vieša komercinė veikla.

Pagal Aprašo 2.4 punktą, viešoji vieta – aikštė, parkas, skveras, paplūdimys, daugiabučio namo kiemas, valstybės ir savivaldybės institucijos, švietimo, socialinių paslaugų, sveikatos priežiūros, prekybos, viešojo maitinimo, apgyvendinimo, poilsio ir pramogų organizavimo ir kitas paslaugas teikianti įstaiga, taip pat teritorija, statinys ar patalpa, kuriuose asmenys gali laisvai lankytis. R. S. nurodo, kad lentpjūvės teritorijoje buvo vykdoma komercinė veikla – medienos gaminių prekyba, į lentpjūvės teritoriją galėjo laisvai patekti klientai, tą dieną jis buvo pakviestas paties savininko atvykti į lentpjūvę ir išsirinkti jam tinkamą medienos produkciją, todėl traktuoja, jog lentpjūvės teritorija atitinka Apraše numatytą viešosios vietos sąvoką. A. M. 2023 m. kovo 9 d. paaiškinime nurodė, kad jis yra privačios įmonės savininkas, įmonė įkurta (duomenys neskelbtini), teritorijoje jam priklausančioje kaip fiziniam asmeniui. Teismo posėdyje paaiškino, kad specialių prekybai patalpų neturi, prekyba vyksta tik pagal skelbimus, susiekus su juo telefonu ir suderinus pirkimą. R. S. patvirtino, kad informaciją rado tinklapio skelbiu.lt skelbime. Taigi įmonės teritorijoje nebuvo prekybai skirtų patalpų, į kurią klientų patekimas būtų laisvas, ir kuri atitiktų Aprašo 2.4 punkte nustatytą viešos vietos sąvoką. Viešoje erdvėje nėra skelbiama informacija apie nustatytą įmonės darbo laiką, prekybos valandas, todėl teismas tiki A. M. paaiškinimu, kad produkcijos pardavimas vyksta tik šalių susitarimu.