Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valerij Lauš teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal G. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 24 d. nutarties, kuria atmestas G. Ž. skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Trečiojo policijos komisariato 2024 m. liepos 23 d. nutarimo nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

G. Ž. 2024 m. kovo 12 d. 10.11 val. kreipėsi į policiją, nurodydama, kad 2024 m. kovo 9 d. apie 18.15 val. (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, iš už kampo išniręs rotveilerių veislės šuo, kurio neišlaikė už pavadžio vedusi šeimininkė S. K., puolė taksų veislės šunį, kurį vedžiojo jos dukra A. Ž., šiai traukiant savo šunį nuo rotveilerio, šis apkandžiojo jos dukros rankas.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Trečiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2024 m. liepos 23 d. nutarimu administracinio nusižengimo teisena S. K. nutraukta, nustačius, kad S. K. rotveilerio veislės šuo apkandžiojo A. Ž. rankas ir jos vedžiojamą takso veislės šunį, dėl ko atsirado žalos A. Ž. sveikatai bei jos motinos G. Ž. turtui (bendrai patirta 700,99 Eur dydžio turtinė žala), tačiau nenustatyta, kad S. K. veikoje yra administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 346 straipsnio 4 dalyje, sudėtis.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1.3. Teismas nepagrįstai vadovavosi Klaipėdos apygardos teismo nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-195-361/2022, kadangi šios bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamai situacijai. Kai šunys susikimba, tokiu atveju dažniausiai nukenčia abu šunys, nes abu šunys aktyviai puola ir (ar) ginasi. Atvejis, kai vienas šuo puola pasyvų, nerodantį agresijos ir nesipriešinantį šunį, patvirtina tik vieno šuns agresyvumą. Liudytoja A. Ž. nurodė, kad jos vedžiojamam šuniui buvo įkąsta du kartus, tačiau duomenų, jog taksas puolė rotveilerį ar jį sužalojo, nėra.

1.5. Vilniaus miesto savivaldybės mero 2023 m. rugsėjo 14 d. potvarkiu Nr. 955-911/23 patvirtintos Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklės (toliau – ir Taisyklės), numatančios asmenų teises, pareigas ir atsakomybę, nereglamentuoja specifinio asmenų elgesio. Taigi, teismo reikalavimas konkretizuoti būdus ir priemones, kurių turi imtis gyvūnų laikytoja ar kurias pažeidė S. K., yra nepagrįstas, kadangi minėtos taisyklės nukreipia į Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą, Taisykles ir kitus teisės aktus, o specialių priemonių nenumato. S. K. pareiga elgtis rūpestingai nustatyta teisės aktuose, reglamentuojančiuose gyvūnų laikymą ir priežiūrą, pagal kuriuos ji, kaip gyvūno laikytoja, privalėjo garantuoti ir užtikrinti, kad gyvūnų laikymas nekeltų grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų. S. K. kaltė nagrinėjamoje situacijoje pasireiškė tuo, kad ji nepasirūpino tinkamo tvirtumo pavadėliu ar kitomis papildomomis priemonėmis (antsnukiu), dėl to šuo ištrūko iš jos rankų ir sužalojo apeliantės dukters rankas ir jos šunį. Nors, pasak teismo, pagal galiojančius teisės aktus rotveilerių veislės šuo nėra priskirtas prie kovinių, pavojingų šunų, kuriam taikomi specialūs laikymo ir kt. reikalavimai, tačiau tai nešalina S. K. pareigos užtikrinti, kad jos šuo nekeltų grėsmės kitų žmonių, gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyrius prašo G. Ž. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 24 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta, kad teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nesutinka su tuo, kad S. K. yra nutraukta administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį. Apeliantės įsitikinimu, S. K. tinkamai neužtikrino kitų šunų ir žmonių saugumą, kadangi jos vedžiojamas rotveilerių veislės šuo buvo visiškai nevaldomas, ištrūko iš jos rankų ir apkandžiojo ne tik jos taksų veislės šunį, bet ir jos nepilnametės dukros rankas, dėl to buvo padaryta didelė žala. Apygardos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais.

ANK 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Pagal ANK 569 straipsnį, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti.

ANK 346 straipsnio 4 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, dėl kurio atsirado žalos asmens sveikatai ar turtui. Pažymėtina, kad ANK 346 straipsnis yra blanketinė norma, nukreipianti į kitus teisės aktus. Pareiškėjos G. Ž. įsitikinimu, S. K. pažeidė Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintas nuostatas, kurios numato gyvūnų laikytojų pareigą užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui, dėl to, kad 2024 m. kovo 9 d. apie 18.15 val. (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, iš už kampo išniręs rotveilerių veislės šuo, kurio neišlaikė už pavadžio vedusi šeimininkė – S. K., puolė taksų veislės šunį, kurį vedžiojo pareiškėjos G. Ž. nepilnametė dukra A. Ž., šiai traukiant savo šunį nuo rotveilerio, šis apkandžiojo jos dukros rankas. Šioje byloje Institucija 2024 m. liepos 23 d. nutarimu administracinio nusižengimo teiseną S. K. nutraukė, nenustačius jos veiksmuose administracinio nusižengimo, numatyto ANK 346 straipsnio 4 dalyje, sudėties požymių. Tokiam procesiniam sprendimui iš esmės pritarė ir skundą dėl Institucijos nutarimo išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas. Tačiau pareiškėja G. Ž. su tokiomis padarytomis išvadomis nesutinka ir nurodo, kad S. K. turi būti patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį vien dėl to, kad rotveilerių veislės šuo, kuris buvo nevaldomas, agresyvus ir nesocializuotas, padarė didelės turtinės žalos ne tik jai priklausančiam taksų veislės šuniui, tačiau ir jos nepilnametei dukrai.

Pabrėžtina, kad visais atvejais sprendžiant, ar buvo pažeistos Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatos, turi būti pirmiausia nustatyta, pagal kurią savivaldybės administracijos patvirtintų gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse taisyklių teisės normą asmuo privalėjo atitinkamai elgtis ir kokiu būdu ši teisės norma buvo pažeista. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. B1-336 patvirtinto Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 39 punkte numatyta, kad šunis rekomenduojama vedžioti gyvūnų vedžiojimo aikštelėse, jei jų nėra – laukymėse, parkų pakraščiuose, kitose rečiau žmonių lankomose vietose; pavojingi ir koviniai šunys bei kovinių ir pavojingų šunų mišrūnai bendrojo naudojimo patalpose, viešojoje vietoje vedami laikant už pavadėlio ir su antsnukiu; be kita ko, jei vedžiojant (vedant) šunis šalia yra žmonių ar gyvūnų, pavadėlis turi būti sutrumpinamas tiek, kad šunys negalėtų pasiekti žmonių ar gyvūnų ir nekeltų jiems grėsmės.

Iš administracinio nusižengimo byloje esančios medžiagos matyti, kad nagrinėjamo įvykio metu dalyvavo tik A. Ž. (apeliantės dukra) ir S. K., kurios apklaustos pirmosios instancijos teismo posėdžio metu iš esmės davė skirtingus parodymus dėl nagrinėjamo įvykio aplinkybių. A. Ž. laikėsi pozicijos, kad S. K. rotveilerių veislės šuo ištrūko iš šios rankų, pats užpuolė jos taksą ir apkandžiojo jos rankas. S. K. neneigė, kad jos rotveilerių veislės šuo įkando A. Ž. vedžiojamam takso veislės šuniui, tačiau nurodė, kad tai jis darė gindamas savo šeimininkę, o A. Ž. rankas iš skausmo apkandžiojo jos pačios taksų veislės šuo. Apklausta liudytoja A. Ž. parodė, kad įvykio dieną, t. y. 2024 m. kovo mėnesio vakare (buvo tamsu, prieblanda), ji išėjo pavedžioti savo šuniuką ir sutiko moterį (kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo S. K.), ant trumpo pavadėlio vedžiojančią rotveilerį. Ji žinojo, kad tas rotveileris nėra draugiškas, yra agresyvus, nes eidama pro šios kaimynės tvorą ji matydavo, kaip šis šuo šokinėja, loja ir draskosi. Savo šuniuką ji vedžiojo į ausį įsikišusi vieną ausinę (telefonas buvo kišenėje), taigi ji girdėjo, kas vyksta aplinkui. Jos šuo sustojo ir pradėjo vizginti uodegą, tačiau nebėgiojo aplink rotveilerio šeimininkę, nebuvo prie šios arti priėjęs ir pavadėliu apsukęs pastarajai kojų. Jos šuo buvo pririštas prie 5–10 metrų ilgio pavadėlio. Ji savo šuniuką pradėjo traukti link savęs, tačiau rotveileris nutempė savo šeimininkę ir įsikabino jos taksui į šoną. Ji paleido pavadėlį, pribėgo prie savo šuns ir pradėjo šį traukti laikydama už liemenės, tačiau jai to padaryti nepavyko. Ji suklupo ant žemės, nes rotveileris traukėsi kartu su jos laikomu šunimi. Rotveilerio šeimininkė bandė laikydama už antkaklio atitraukti savo šunį, bet šiai tai padaryti nepavyko. Rotveileris traukėsi, ėjo atbulas, dėl ko jos šuns pavadėlis apsivyniojo aplink rotveilerio šeimininkės kojas. Rotveilerio šeimininkė sakė savo šuniui „fu“, tačiau po šios komandos rotveileris takso iš karto nepaleido. A. Ž. bandant pražiodyti rotveilerio nasrus, šis įkando į du jos pirštus. Jos taksas įkando jai į vieną pirštą – buvo daug smulkių įkandimų, nes taksas cypė, verkė. Kitų įkandimų ji neatsimena, nes tuo metu ji nejautė skausmo, tačiau jai bandant savo šunį ištraukti, jos rankos buvo rotveilerio nasruose. Jai pavykus ištraukti taksą, rotveileris antrą kartą šį įsikando iš užpakalio, nes ji nespėjo atsistoti ir nubėgti, o rotveilerio šeimininkė savo šuns neišlaikė. Jei ji gerai atsimena, rotveilerio šeimininkė bandė atsipainioti įstrigusį pavadėlį, kurį prieš tai ji buvo paleidusi, tačiau nebuvo pargriuvusi. A. Ž. pradėjus šauktis pagalbos, atbėgo nepažįstamas vyras, kurio vardo ji nežino, su kastuvu, kuriuo jis bandė rotveilerį mušti, tačiau S. K. šiam vyrui liepė atiduoti kastuvą, o jai liepė nešaukti. S. K. pasiėmus kastuvą nepažįstamas vyras nebeturėjo, kaip jai padėti. A. Ž. atsistojo ir toliau bandė išsitraukti šunį, kol galiausiai jai pavyko tai padaryti. Nepažįstamam vyrui liepus jai bėgti, ji grįžusi namo papasakojo apie tai savo mamai ir iškvietė policiją.

Apklausta S. K. parodė, kad 2024 m. kovo 9 d. (duomenys neskelbtini) gatve ji ėjo pasivaikščioti su savo šuniu, kurio vardas Bosas. Ji visą laiką laikė jį pririštą prie pavadėlio. Sankryžoje ji Bosui pasakė „Stop“ ir pasukusi galvą pamatė iš už elektros skydinės kampo išlindusį snukutį. Ji pamanė, kad kažkieno mažas taksas yra palaidas. Tas taksas drąsiai pribėgo prie jos, sulojo, pradėjo bėgioti aplink ją ir Bosą bei sustojo, šoko jai ant kelių, apdraskė kojas ir sportinį kostiumą. Tuomet ji pasakė „Oi“ ir Bosas pagriebė taksą. Bosui pačiupus taksą, ji jam pasakė „Stop“ ir šis paleido taksą. Taksas vėl apsuko ratą ir pradėjo bėgti, Bosas vėl griebė taksą. Jos kojos buvo supainiotos pavadėliu, dėl ko ji griuvo visu ūgiu. Ji girdėjo, kaip takso šeimininkė pradėjo jai rėkti, kad pastaroji kažką darytų. Jai mergaitės paprašius padėti išsilaisvinti iš pavadėlio, mergaitė priėjo ir, užuot nuo savo šuns atsegusi pavadėlį, pradėjo traukti savo šunį iš Boso nasrų. Taksui skaudėjo, dėl to taksas pradėjo kandžioti mergaitės rankas. Paskui pribėgo nepažįstamas vyras su kastuvu, kuriuo bandė mušti Bosą, bet ji šiam vyrui pasakė „palaukite, jis paleis tą šunį“. Jai pasakius Bosui „spjauk“, jis šunį paleido. Antrą kartą jos šuo pagriebė tą šuniuką ir būtų šį paleidęs kaip ir pirmą kartą, bet mergaitė pribėgo ir pradėjo abiem rankomis tampyti šuniuką, bandydama šį atplėšti. Taksui skaudėjo, todėl šis pradėjo kandžioti mergaitės rankas. Nepažįstamam vyrui pasakius mergaitei pasiimti šunį ir eiti, ši pasiėmusi savo taksą nubėgo.

Apygardos teismo vertinimu, nėra pagrindo abejoti, kad S. K. rotveileris iš tikrųjų apkandžiojo A. Ž. vedžiojamą taksą, juolab, tą patvirtino tiek A. Ž., tiek S. K.. Kita vertus, akivaizdu, kad taksas pirmasis pribėgo prie S. K. ir pradėjo šokinėti aplink jos kojas, dėl to rotveileris, stovėdamas prie S. K. ir galimai reaguodamas į tai kaip jo šeimininkė aikčioja, įkando taksui, mėgindamas tokiu būdu ją apginti. Šią aplinkybę patvirtina A. Ž. duoti parodymai apie tai, kad ji vedžiojo savo taksą pririštą 5–10 m ilgio pavadėliu, todėl darytina išvada, kad jis lengvai galėjo pasiekti rotveilerį ir jo šeimininkę. Tuo tarpu S. K. savo šunį laikė už trumpo pavadėlio, t. y. prie pat savęs. Vadinasi, A. Ž., pastebėjusi artėjančią S. K. ir jos vedžiojamą rotveilerį, taip pat neužtikrino, kad jos pavadėlis būtų sutrumpintas tiek, jog jos vedžiojamas taksas negalėtų pasiekti nei S. K., nei jos rotveilerio bei nesukeltų jiems grėsmės ir kitų nepatogumų. Iš to seka, kad jei A. Ž. nebūtų prileidusi savo takso arti prie S. K. rotveilerio, šunys apskritai nebūtų susiėję, todėl nebūtų kilusi ir turtinė žala – nebūtų apkandžiotas taksas bei A. Ž. rankos, už kurių apžiūrą ir gydymą mokėjo G. Ž.. Be kita ko, abi liudytojos patvirtino, kad S. K., pamačiusi, jog rotveileris stvėrė taksą, nebuvo abejinga, o liepė savo šuniui nedelsiant paleisti taksą, šaukdama jam komandas.

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad S. K. privalėjo imtis papildomų įstatymo reikalaujamų veiksmų, t. y. pasirūpinti tinkamo tvirtumo pavadėliu ir uždėti jos vedžiojamam rotveileriui antsnukį. Pažymėtina, kad Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. B1-5 patvirtintame Kovinių ir pavojingų šunų veislių sąraše nenumatyta, kad rotveileris yra įtrauktas kaip pavojingo ir (ar) kovingo šuns veislė. Vadinasi, vedžiodama rotveilerį su sutrumpintu pavadėliu (kuris, be kita ko, yra privalomas), tačiau be antsnukio, S. K. nepažeidė minėtų Aprašo taisyklių. Byloje taip pat nėra užfiksuota, kad S. K. savo veiksmais būtų pažeidusi kokias nors kitas teisės normas, jų taip pat nenurodė ir pareiškėja. Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamoje nutartyje teisingai vadovautasi teismų praktika (Klaipėdos apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-195-361/2022), darant išvadą, kad susikibus šunims vieno augintinio sužalojimas automatiškai nepreziumuoja sužalojusio gyvūno savininko kaltės, jei nėra įrodoma, jog šis pažeidė gyvūnų laikymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, ir būtent sužaloto šuns savininkas nekontroliavo savo augintinio veiksmų. Šiame kontekste pažymėtina, kad šuns dydis ar jo veislė nesuteikia prioriteto sprendžiant klausimą, kurio būtent šuns laikytojas turėjo užtikrinti, jog šunys nesusikibtų. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad S. K. elgesys jai vedžiojant savo šunį neatitiko Aprašo ir (ar) Taisyklių reikalavimų.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad S. K. pagrįstai nutraukta administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį, nenustačius šio administracinio nusižengimo sudėties požymių. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą, negu skundžiamoje nutartyje padarė apylinkės teismas, todėl skundžiama nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, naikinti ją apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti G. Ž. apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 24 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.