- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-16
- Bylos Nr.
- eI-2912-561/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01501-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas, Beata Martišienė, Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- I. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Mindaugas Paukštė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Margaritos Stambrauskaitės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. A. (I. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. A. (I. A.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. balandžio 17 d. raštą „Dėl Pakistano Islamo Respublikos piliečio I. A.“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.
Pažymėjo, jog yra Pakistano Islamo Respublikos pilietis ir nuo 2012 m. kovo 12 d. turėjo išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje: LT7302583, galiojusį nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2013 m. kovo 13 d.; LT7320034, galiojusį nuo 2013 m. kovo 13 d iki 2014 m. kovo 13 d.; LT7341294, galiojusį nuo 2014 m. kovo 14 d. iki 2015 m. kovo 14 d.; LT7364569, galiojusį nuo 2015 m. kovo 15 d. iki 2016 m. kovo 15 d.; LT7386887, galiojusį nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. kovo 16 d.; LT7396867, galiojusį nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. kovo 15 d.
Nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 13 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą su prašymu išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje gyventi Lietuvos Respublikoje. Kartu su šiuo prašymu pateikė visus dokumentus, patvirtinančius Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatytą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą: galiojantį kelionės dokumentą, dokumentus, patvirtinančius, kad turi pakankamai lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, dokumentus, patvirtinančius. kad išlaikė valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus.
Departamentas 2017 m. gruodžio 27 d. priimtu Sprendimu Nr. (15/5-7)11U-2078(02185) (toliau – ir Sprendimas) pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusį nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. kovo 15 d., nusprendė panaikinti. Sprendime nurodoma, jog UAB „Sevenat” (toliau – ir Įmonė) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai yra skolinga 634,40 Eur, tačiau, pareiškėjo teigimu, ši skola yra apmokėta ir Įmonė šiuo metu skolų neturi. Šias aplinkybes patvirtina tai, jog įmonės veikla yra reali, mokestinius įsipareigojimus vykdo tinkamai. Pažymėjo, kad šiuo metu Įmonė turi sutartinių įsipareigojimų, kurių neįvykdymas galėtų sukelti daug finansinių problemų. Pareiškėjo nuomone, Departamentas, priimdamas Sprendimą, visiškai neįvertino pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmės, nekvietė atvykti į Departamentą ir pateikti paaiškinimus, Įmonės patikrinti nebuvo atvykęs. Sprendimas priimtas neobjektyviai, neišnagrinėjus visų aplinkybių.
Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas 2018 m. kovo 15 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ministrą su prašymu reg. Nr. SK-7918 (toliau – ir Prašymas) sudaryti sąlygas pareiškėjui kuo skubiau kreiptis į Departamentą dėl buvimo Lietuvos Respublikoje įteisinimo, iki kol teisme nebus galutinai išnagrinėti Departamento priimti sprendimai dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo ir nuolatinio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo. Paaiškino, jog prašymo padavimo metu pareiškėjas turėjo išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7396867, galiojantį nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. kovo 15 d.
Departamentas, 2018 m. balandžio 17 d. skundžiamu Raštu pareiškėją informavo, jog pagrindo išduoti nacionalinę (D) vizą ar leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nėra, nurodydamas, jog pareiškėjas neatitinka nei vieno iš Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. IV-899/V-330 patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Vizos išdavimo tvarkos aprašas) 70 punkte nurodytų sąlygų.
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundžiamu Departamento Raštu nesutinka. Mano, jog neįsigaliojus teismo sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, turi galimybę kreiptis į Departamentą dėl jo išdavimo, tačiau galiojanti registravimosi internetu pas migracijos pareigūną sistema nurodo datą, kuri yra vėlesnė nei 2018 m. kovo 15 d. Pareiškėjo įsitikinimu, Departamentas yra visiškai neįsigilinęs į faktines aplinkybes ir priimtų sprendimų esmę, todėl leisti jam toliau gyventi Lietuvos Respublikoje ir vykdyti Įmonės veiklą atsisako nepagrįstai.
Prašė atkreipti dėmesį į tai, jog šiuo metu Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėja dviejų atsakovo sprendimų, priimtų pareiškėjo atžvilgiu, teisėtumą, t. y. dėl Departamento 2017 m. gruodžio 27 d. priimto sprendimo Nr.(15/5-7)11U-2078(52185) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A., panaikinimo“ panaikinimo bei dėl Departamento 2018 m. sausio 5 d. sprendimo Nr.(15/4-1)7U-1 dėl ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A. panaikinimo, todėl jo buvimo Lietuvos Respublikoje teisėtumas ir pagrįstumas galutinai nėra išnagrinėtas ir pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra teisėtai ir pagrįstai.
Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovas patvirtino skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundo netenkinti, nurodydamas, kad 2018 m. kovo 22 d. buvo gautas pareiškėjo atstovės advokatės L. A. prašymas įpareigoti atsakingas institucijas spręsti klausimą dėl pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje įteisinimo. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas, atvykęs į Departamentą dėl vizos išdavimo, nebuvo priimtas remiantis Įstatymo 16 straipsnio 5 dalimi (užsieniečiams, kurie periodiškai atvyksta į Lietuvos Respubliką dirbti ar užsiimti kita teisėta veikla, tačiau jų pagrindinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, išduodama ilgalaikė viza (D), nes užsieniečiai, prašymus išduoti nacionalinę (D) vizą gali paduoti būdami Lietuvos Respublikoje teisėtai.
Ginčijamame Rašte Departamentas pažymėjo, jog pareiškėjo Prašyme nurodoma Įstatymo nuostata, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2, 5, 8, 26, 32, 35, 40, 43, 46, 50, 53, 71, 72, 90, 99, 104, 113, 124, 125, 126, 127, 131, 133, 134 straipsnių, III skyriaus pirmojo skirsnio ir priedo pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 49² straipsniu ir 7 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo 5 straipsniu pakeitus Įstatymo III skyriaus pirmąjį skirsnį, buvo įtvirtinta Įstatymo 17 straipsnio 5 punkte, o, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo 4 ir 29 straipsniais, nuo 2017 m. sausio 1 d. neteko galios.
Paaiškino, jog pareiškėjas ginčijamu Raštu buvo informuotas, kad pagrindo išduoti nacionalinę (D) vizą ar leidimą laikinai gyventi nėra, kadangi, Departamento turimais duomenimis, jis šiuo metu neatitinka nė vieno iš Vizos išdavimo tvarkos aprašo 70 punkte nustatytų nacionalinės (D) vizos išdavimo pagrindų bei Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo laikinai gyventi pagrindų. Ginčijamu Raštu pareiškėjas taip pat buvo informuotas, kad prašymą nacionalinę (D) vizą ar leidimą laikinai gyventi jis turėtų pateikti Vizų aprašo ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) nustatyta tvarka, būdamas teisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Teigė, jog ginčijamas Raštas priimtas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojo iki 2018 m. kovo 15 d., Departamento 2018 m. sausio 5 d. sprendimu pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi, ir tai, jog pareiškėjas šiuo metu neturi galiojančio dokumento, suteikiančio teisę jam būti Lietuvos Respublikoje.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, jog Lietuvos Respublikoje yra teisėtai, kadangi šiuo metu yra nagrinėjamas jo pateiktas prašymas dėl ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo. Departamento duomenimis, prašymo pateikimo metu pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad turėjo Šengeno, nacionalinę vizą ar galiojantį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.
Šalies argumentai
Pažymėjo, jog pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriuo prašė minėtą Departamento Sprendimą panaikinti, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 14 d. priimtu sprendimu Departamento priimtą sprendimą paliko galioti (šį Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtą sprendimą pareiškėjas apskundė apeliacinės instancijos teismui). Teisės aktuose ar pačiame Departamento 2018 m. sausio 5 d. sprendime Nr. (15/4-1) 7U-1 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A.“ nėra nustatyta, kad šis sprendimas įsiteisėja tik praėjus tam tikram terminui, t. y. sprendimas pradėjo galioti iš karto. Atsakovės manymu, skundo teiginiai, kad ginčijamo Rašto priėmimo metu buvo nagrinėjamas pareiškėjo prašymas dėl leidimo nuolat gyventi neatitinka tikrovės. Vizų aprašo 68 punktas numato, jog dokumentus daugkartinei nacionalinei vizai gauti užsienietis gali pateikti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai, Kauno ar Klaipėdos vyriausiųjų policijos komisariatų Migracijos skyriams arba Departamentui, jeigu jis Lietuvos Respublikos teritorijoje yra teisėtai. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad jis Lietuvos Respublikoje buvo teisėtai.
Pareiškėjas ginčijamu Raštu buvo informuotas, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduotas, jei jis atitinka Įstatymo nustatytus reikalavimus ir dokumentai dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikti Aprašo nustatyta tvarka.
Atsakovo nuomone, Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui pagrindo išduoti nacionalinę (D) vizą ar leidimą laikinai gyventi nėra, kadangi, Departamento turimais duomenimis, jis neatitinka nė vieno iš Vizos išdavimo tvarkos aprašo 70 punkte nustatytų nacionalinės (D) vizos išdavimo pagrindų bei Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo laikinai gyventi pagrindų, prašymą nacionalinę daugkartinę vizą ar leidimą laikinai gyventi jis turėtų pateikti Vizų aprašo ir Aprašo nustatyta tvarka, būdamas teisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Pažymėjo, kad pareiškėjas teikia tikrovės neatitinkančią informaciją, kadangi 2018 m. gegužės 31 d. duomenimis, UAB „Sevenat“ skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudaro 1 344,52 Eur, tačiau mano, kad ši aplinkybė nėra susijusi su ginčijamo Rašto teisėtumu.
Atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamame Rašte buvo nurodytos aktualios teisės aktų nuostatos ir paaiškinta, kokias sąlygas turi atitikti pareiškėjas, siekdamas gauti nacionalinę (D) vizą, todėl, Departamento nuomone, ginčijamas raštas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas bei nepažeidė gero administravimo principo reikalavimo.
Atsiliepimas
Teisminio nagrinėjimo metu atsakovo atstovė patvirtino atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilęs dėl Departamento 2018 m. balandžio 17 d. rašto „Dėl Pakistano Islamo Respublikos piliečio I. A.“ teisėtumo bei pagrįstumo.
Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 15 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą su Prašymu sudaryti sąlygas pareiškėjui kuo skubiau kreiptis į Departamentą dėl buvimo Lietuvos Respublikoje įteisinimo, iki kol teisme nebus galutinai išnagrinėti Departamento priimti sprendimai dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo ir nuolatinio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo.
Departamentas, atsakydamas į pareiškėjo Prašymą, 2018 m. balandžio 17 d. raštu „Dėl Pakistano Islamo Respublikos piliečio I. A.“ informavo, kad pagrindo išduoti nacionalinę (D) vizą ar leidimą laikinai gyventi nėra, kadangi, Departamento turimais duomenimis, jis šiuo metu neatitinka nė vieno iš Vizos išdavimo tvarkos aprašo 70 punkte nustatytų nacionalinės (D) vizos išdavimo pagrindų bei Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo laikinai gyventi pagrindų. Ginčijamu Raštu pareiškėjas taip pat informuotas, kad prašymą nacionalinę (D) vizą ar leidimą laikinai gyventi jis turėtų pateikti Aprašu nustatyta tvarka, būdamas teisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti (ABTĮ 23 straipsnio 1 dalis). Šios ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau jos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (LVAT 2014 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-488/2014). Tik nustatęs paminėtas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose nustatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (LVAT 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1915/2013).
Pažymėtina kad, vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (LVAT 2014 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-699/2014). Taigi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo administravimo subjekto veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus).
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės leidžia daryti išvadą, kad skundžiamas Raštas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių. Teismo vertinimu, Departamentas skundžiamu Raštu suteikė pareiškėjui jo prašomą informaciją dėl susidariusios situacijos ir pateikė paaiškinimus. Skundžiamame Rašte pareiškėjo atžvilgiu nėra taikytos neigiamo poveikio priemonės, o skundžiamas Raštas laikytinas informacinio pobūdžio dokumentu. Pažymėtina, jog net teismui ir patenkinus skundą ir panaikinus skundžiamą Raštą, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų.
Teismas, patikrinęs informacinės teismų sistemos „Liteko“ duomenis pažymi, jog pareiškėjas 2018 m. sausio 11 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Departamento 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-2078(02185), kuriuo jam buvo panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7396867, galiojantis iki 2018 m. kovo 15 d.
Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI-1458-764/2018 2018 m. gegužės 14 d. priimtu sprendimu minėtą pareiškėjo prašymą atmetė, konstatuodamas, jog pareiškėjas beveik metus neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių reikalavimų, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. Įmonėje nebuvo įdarbinti trys visą darbo dieną dirbantys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Dėl šio Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo pareiškėjas, nepraleisdamas apskundimo termino, pateikė apeliacinį skundą LVAT, kuris 2018 m. rugpjūčio 2 d. priimta nutartimi minėtą sprendimą nutarė palikti nepakeistą.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog 2018 m. sausio 22 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Departamento 2018 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. (15/4-1)7U-1 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A.“. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI-1597-629/2018 2018 m. gegužės 15 d. priimtu sprendimu minėtą pareiškėjo prašymą atmetė, konstatuodamas, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų, todėl atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, pareiškėjui Lietuvos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje išduoti atsisakė pagrįstai. Dėl šio Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo pareiškėjas, nepraleisdamas apskundimo termino, pateikė apeliacinį skundą LVAT, kuris 2018 m. rugpjūčio 2 d. priimta nutartimi minėtą sprendimą nutarė palikti nepakeistą.
Įvertinus minėtas aplinkybes pažymėtina, jog pareiškėjas neatitinko nė vieno nacionalinės (D) Vizos išdavimo tvarkos aprašo 70 punkte nurodyto nacionalinės (D) vizos išdavimo pagrindo, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių reikalavimų, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad jis Lietuvos Respublikoje buvo teisėtai.
Pagal Vizų aprašo 68 punktą, dokumentus nacionalinei (D) vizai gauti užsienietis gali pateikti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai, Kauno ar Klaipėdos vyriausiųjų policijos komisariatų Migracijos skyriams arba Migracijos departamentui, jeigu jis Lietuvos Respublikos teritorijoje yra teisėtai.
Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (LVAT 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011). Konstatavus, kad asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas (LVAT 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009). Tokią išvadą LVAT grindė tuo, kad išvada, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, savo esme yra materialinio teisinio pobūdžio išvada, nes ji reiškia, jog atitinkamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis. Tuo tarpu konstatavimas, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis, kartu reiškia ir konstatavimą, kad jokios asmens materialinės teisės nebuvo pažeistos. Todėl išvada, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, kad asmens teisės nėra pažeidžiamos, yra pagrindas teismo sprendimu atmesti skundą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo I. A. (I. A.) skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.