Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį – 12 (dvylikos) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 243 straipsnį – 30 (trisdešimties) parų arešto bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne – 12 (dvylika) mėnesių laisvės atėmimo – bausme apimant švelnesnę – 30 (trisdešimties) parų arešto – bausmę, ir T. N. paskirta subendrinta 12 (dvylikos) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir T. N. paskirta galutinė 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytinas T. N. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2025 m. balandžio 18 d. 14.00 val. iki 2025 m. balandžio 19 d. 10.11 val. (1 diena), vieną laikinojo sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, 72 straipsnio 5 dalimi, T. N. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės:

- draudimas naudotis specialia teise (teisė įgyti vairuotojo pažymėjimą ir vairuoti kelių transporto priemones) 7 (septyneriems) metams. Šis terminas skaičiuotinas nuo specialios teisės sustabdymo dienos – 2025 m. balandžio 19 d. Apie priimtą sprendimą informuotina VĮ „Regitra“.

- konfiskuota nusikalstamos veikos priemonė – automobilio „Škoda Roomster“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini) – vertę atitinkanti pinigų suma – 2 460 (du tūkstančiai keturi šimtai šešiasdešimt) eurų – valstybės naudai.

T. N. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir specialiosios teisės vairuoti kelių transporto priemonės sustabdymas – teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintinos.

Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo T. N. apeliacinis skundas atmestinas.

3. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, ir neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis T. N. iš esmės prašo paskirti jam švelnesnę bausmę, ir nors savo kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų neginčija, tačiau motyvuodamas švelnesnės bausmės paskyrimo argumentus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad apeliantas iki įvykio važiavo blaivus ir tik po įvykio, nesulaukęs policijos pareigūnų, išgėrė. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tokius apeliacinio skundo argumentus plačiau patikrins ne tik esminį skundo reikalavimą – paskirtos bausmės teisėtumą ir pagrįstumą, bet pasisakys ir dėl T. N. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje

4. BK 281¹ straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už transporto priemonių vairavimą, kai vairuoja neblaivus asmuo. Šio straipsnio pirmojoje dalyje išskirti šie alternatyvūs būtinieji nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymiai: 1) transporto priemonės vairavimas arba mokymas praktinio vairavimo, esant neblaiviam (1,51 ir daugiau promilių neblaivumas); 2) vengimas neblaivumo patikrinimo, kai asmeniui buvo nustatyti neblaivumo požymiai; 3) alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir asmeniui nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Sprendžiant, ar asmens veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius, pakanka nustatyti, jog asmuo atliko bent vieną iš šioje baudžiamojo įstatymo normoje numatytų alternatyvių veiksmų.

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus bei baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad apylinkės teismas tinkamai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų visumą ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis T. N. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir ją tinkamai kvalifikavo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį.

9. Paminėtų duomenų, kurie pirmosios instancijos teismo pagrįstai bei teisėtai pripažinti įrodymais, kontekste svarbu pabrėžti ir tai, kad aplinkybę, jog automobilį „Škoda Roomster“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), komentuojamo įvykio metu vairavo būtent neblaivus nuteistasis, kai jo iškvėptame ore buvo 3,77 promilių etilo alkoholio koncentracija, iš esmės patvirtino ir pats T. N.. Pagrindžiant šią išvadą, pažymėtina, kad T. N. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, ir netgi jam neprasidėjus, neneigė savo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o būtent vairavęs transporto priemonę, būdamas neblaivus. T. N. apklausimas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad taip gavosi, kad juo (automobiliu) važinėjo vartodamas alkoholinius gėrimus. Gėrė būtent degtinę, bet jos kiekio nurodyti negali. 2025 m. balandžio 18 d. apie 14 valandą netoli Oslo gatvės jis sukėlė du eismo įvykius, kokius automobilius apgadino, jis negali nurodyti. Apgadinęs antrą automobilį jis sustojo ir būdamas automobilio salone iki dar atvykstant policijos pareigūnams išgėrė dar apie 350 gramų degtinės. Dėl to, ką padarė, labai gailisi, nes degtinę gėrė ir iki sukeldamas eismo įvykius, ir po jų sukėlimo (2 t., b. l. 61–64). Tokius savo parodymus patvirtino ir papildomos įtariamojo apklausos metu (2 t., b. l. 78–80). Iš esmės analogiškas aplinkybes apie savo nusikalstamą elgesį apeliantas nurodė ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, savo kaltę dėl pareikšto kaltinimo pripažindamas ir aiškindamas, jog alkoholį vartojo ir prieš eismo įvykius darbovietėje, kiek pamena išgėrė degtinės apie 100 g., po kurio laiko, dienos metu nusprendė važiuoti namo, sukėlęs eismo įvykius ir pamatęs jų aplinkybes, jis susinervino ir išgėrė vietoje su savimi turėto degtinės 0,7 litro talpos pusę butelio, su alkotesterio rodmenimis sutiko, girtumo neginčijo (2 t, b. l. 113 – 116, 2025 m. birželio 30 d. teisiamojo posėdžio protokolas). Taigi akivaizdu, kad viso baudžiamojo proceso metu nuteistasis T. N. pats nuosekliai tvirtino alkoholį vartojęs ir prieš sukeltus eismo įvykius, t. y. vairavęs transporto priemones neblaivus, savo kaltę dėl pareikšto kaltinimo pripažino, kas atitinkamai žemesnės instancijos teismui leido atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą ir tuo pagrindu sumažinti nuteistajam paskirtą galutinę subendrintą bausmę vienu trečdaliu bei pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Atsižvelgiant į įrodymų, ištirtų pirmosios instancijos teisme, visumą, nėra jokios abejonės, kad T. N. kaltė pagal pareikštą kaltinimą yra įrodyta, jis savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus ir tokiu būdu padarė nusialkstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

10. Nors, kaip jau minėta, T. N. apeliaciniame skunde pateikia motyvus dėl alkoholio vartojimo jau po eismo įvykio gana lakoniškai, tačiau neabejotina, jog tai iš esmės reiškia tik apelianto nepritarimą paskirtajai bausmei. Daryti priešingos išvados neleidžia jau aptartų duomenų visuma. Ir nepaisant to, kad apeliantas galimai padarė du alternatyvius veiksmus, įtvirtintus BK 281¹ straipsnio 1 dalies dispozicijoje, t. y. ir vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus, kai nustatytas 3,77 promilių neblaivumas, ir galimai vartojo alkoholį po eismo įvykių iki jų aplinkybių nustatymo, kai jam buvo nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, T. N. veikos kvalifikavimas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį dėl to nesikeičia, nes jis lieka nuteistas už tai, kad vairavo automobilį „Škoda Roomster“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 3,77 promilių etilo alkoholio koncentracija. Be to, svarbu akcentuoti, kad apeliacinės instancijos teismas turi vadovautis bendrosiomis bylų nagrinėjimo nuostatomis, kurių viena nurodyta BPK 320 straipsnio 3 dalyje (byla tikrinama tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde), o kita – to paties straipsnio 4 dalyje (pabloginti asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali, kai yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai, ir bloginti negalima daugiau, nei to prašoma tokiais skundais). Šios taisyklės netiesiogiai suformuoja apeliacinės instancijos teismo galimybes taisyti ne bet kurias pastebėtas pirmosios instancijos teismo fakto nustatymo ar teisės taikymo klaidas, taip pat ir svarbų baudžiamojo proceso non reformatio in peius principą. Skundą padavusio asmens (nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta) padėtis paprastai negali būti bloginama, kai procesas tęsiasi jo paties iniciatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2011, Nr. 2K-276/2012, Nr. 2K-164/2014, Nr. 2K-509-489/2015, Nr. 2K-278-788/2018, Nr. 2K-122-489/2022). Analizuojamu atveju kaltinimas nuteistojo atžvilgiu keistas (papildytas) nebuvo, dėl ko apylinkės teismas, pats savo iniciatyva nepasinaudojęs BPK 256 straipsnyje įtvirtinta galimybe pakeisti kaltinime nurodytos veikos esmines faktines aplinkybes, negalėjo skirdamas bausmę vertinti ir tų aplinkybių, susijusių su kito baudžiamajame įstatyme numatyto alternatyvaus veiksmo padarymu, valstybinis kaltintojas apeliacinio skundo nepateikė, byla apeliacine tvarka nagrinėjama išimtinai pagal nuteistojo apeliacinį skundą, todėl šioje dalyje ir apeliacinės instancijos teismas negali vertinti minėtų aplinkybių, bausmės individualizavimo (paskirtosios tikrinimo teisėtumo ir pagrįstumo atžvilgiu) procese, kadangi taip neabejotinai būtų pabloginta nuteistojo padėtis.

Dėl bausmės individualizavimo

11. Teisėjų kolegija, patikrinusi Skundžiamo nuosprendžio dalį dėl nuteistajam paskirtos bausmės, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi baudžiamojo įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis bausmės skyrimą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, nepažeidė. Nors T. N. apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybę, kad alkoholį vartojo po eismo įvykių padarymo, tačiau kaip jau minėta, padarytos nusikalstamos veikos apimtis keista nebuvo, todėl tai neturi esminės reikšmės apeliantui paskirtos bausmės rūšiai ir dydžiui.

12. Sprendžiant klausimą dėl Skundžiamu nuosprendžiu T. N. paskirtos bausmės, pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas ją sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Gi analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų sunkumą, pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes. Paskirta galutinė subendrinta bausmė atitinka bausmės paskirtį ir nepažeidžia teisingumo principo.

13. Taigi teisėjų kolegija pasisakydama šiuo klausimu, konstatuoja, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vadovaujantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

14. Skiriant bausmę, atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

15. T. N. nuteistas už vieno tyčinio nusikaltimo transporto eismo saugumui (BK 281¹ straipsnio 1 dalis), kuris priskiriamas nesunkaus nusikaltimo kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), bei vieno baudžiamojo nusižengimo (BK 12 straipsnis) teisingumui (BK 243 straipsnis), kurie sudaro idealiąją sutaptį, padarymą. Už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą gali būti skiriama bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų, o už BK 243 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, kuris vadovaujantis BK 49 straipsnio 3 dalimi skiriamas nuo dešimties iki keturiasdešimt penkių parų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, už padarytą nusikaltimą paskyrė T. N. laisvės atėmimo bausmė lygią sankcijoje numatytam maksimumui, o už padarytą baudžiamąjį nusižengimą – arešto bausmę, kurios trukmė artima arešto bausmės, skiriamos už baudžiamuosius nusižengimus, vidurkiui. Nors tiek už nusikaltimo, tiek už baudžiamojo nusižengimo padarymą T. N. buvo paskirtos maksimali straipsnio sankcijoje numatyta ir didesnė nei vidurkis bausmės, atitinkamai – laisvės atėmimas 12 mėnesių (maksimali bausmė – vieneri metai) ir areštas 30 parų (vidurkis 27,5 paros), tačiau pažymėtina, kad šiuo atveju buvo nustatyta ne tik T. N. atsakomybę lengvinanti, bet ir jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, o pats apeliantas charakterizuojamas iš esmės neigiamai. Be to, tinkamas bausmės paskyrimas yra viena iš teisingumo funkcijos vykdymo baudžiamojoje teisenoje sudėtinių dalių ir teisinga bausmė paskiriama nebūtinai pirmiausia kreipiant dėmesį į aritmetinį sankcijoje numatytų bausmių vidurkį, o kruopščiai vertinant nusikalstamą veiką ir ją padariusį asmenį (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-209/2006, Nr. 2K-140/2012, Nr. 2K-33-458/2020 Nr. 2K-168-489/2022).

16. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė T. N. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Nors teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo turinį, t. y. kad nuteistasis siekdamas švelnesnės bausmės, menkina savo veiksmų neteisėtumą, abejoja jo prisipažinimo nuoširdumu, pagrindo bloginti nuteistojo teisinę padėti ir pripažinti, jog Skundžiamu nuosprendžiu atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatyta nepagrįstai (tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų visiškai pripažino, dėl savo veiksmų išreiškė gailestį) nėra. Taip pat nuteistajam T. N. pagrįstai nustatyta ir jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, kadangi BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą jis padarė būdamas recidyvistas, tai yra būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, kai teistumas už jį neišnykęs arba nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka. Kartu pažymėtina, į ką skirdamas bausmę atsižvelgė ir žemesnysis teismas, jog BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra vertintinas kaip pavojingas, keliantis didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių bei paties kaltininko sveikatai ar net gyvybei. Juo labiau, kad nagrinėjamu atveju T. N. alkotesteriu nustatytas sunkus girtumas, kuris žymiai viršija įstatyme numatytą minimalią neblaivumo ribą, kurią nustačius vairuotojui kyla baudžiamoji atsakomybė, o būtent 3,77 promilių neblaivumas. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistasis važiavo ne vienas – vežė keleivę, sukėlė du eismo įvykius, taigi ne tik neabejotinai kėlė realią grėsmę kitų sveikatai, gyvybei ir turtui, bet savo neteisėtais veiksmais ir sukėlė pasekmes, transporto priemonę vairavo neturėdamas specialios teisės, ir kaip nurodė pats, niekada tokios nebūdamas įgujęs (2 t. 61–62).

17. Kartu pirmosios instancijos teismas, parinkdamas tiek bausmės rūšį, tiek jos dydį, išsamiai ir pagrįstai įvertino nuteistojo asmenybę ir jo praeitį charakterizuojančius duomenis. Kaip matyti iš Skundžiamo nuosprendžio ir bylos medžiagos, T. N. nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo metu buvo teistas eilę kartų už įvairaus pobūdžio nusikalstamas veikas, ir net tris kartus už analogiškus nusikaltimus (transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam) (2 t., b. l. 18 – 34). Nuteistasis baudžiamojon atsakomybėn dėl to, kad vairavo apsvaigęs, kai jam nustatytas neblaivumo laipsnis prilyginamas sunkiam, buvo patrauktas 2017 m., 2020 m., 2022 m., ketvirtąjį nusikaltimą, už kurį nuteistas padarė 2025 m., kas leidžia pagrįstai manyti, jog T. N. sistemingai daro analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas. Būtina pažymėti, kad už ankstesnių tapačių nusikaltimų padarymą apeliantui buvo skiriamos ir švelnesnio pobūdžio, t. y. tiek rūšimi, tiek dydžiu bausmės, atitinkamai – arešto bausmė, terminuotas laisvės atėmimas 6 (šešiems) ir 8 (aštuoniems) mėnesiams, už kitas nusikalstamas veikas – su laisvės atėmimo nesusijusios bausmes, tačiau tai T. N. nesulaikė nuo pakartotinio nusikalstamo elgesio, jis sistemingai vairuoja transporto priemones, būdamas tiek neblaivus, tiek neturėdamas tam teisės. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į valstybinio kaltintojo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateiktą papildomą informaciją apie tai, kad T. N. 2025 m. rugsėjo 24 d. pripažintas įtariamuoju dėl vėlgi tų pačių nusikalstamų veikų padarymo – transporto priemonės vairavimo, kai vairuoja neblaivus asmuo ir vengimo vykdyti baudžiamojo poveikio priemonę (2 t., b. l. 164–181). Vis tik, teisėjų kolegija pateiktos papildomos oficialios informacijos skirtos bausmės kontekste vertinti negali, kadangi yra saistoma pamatinės nekaltumo prezumpcijos, o be to, ir veikos galimai padarytos 2025 m. rugpjūčio 30 d., t. y. prieš priimant 2025 m. liepos 7 d. Skundžiamą nuosprendį.

18. Taigi paminėtos aplinkybės apie nuteistojo ankstesnius teistumus bei taikytas poveikio priemones, vienareikšmiškai įrodo T. N. atsainų požiūrį į draudimus, kurių įpareigoja laikytis Kelių eismo taisyklės, kiti įstatymai reguliuojantys saugaus eismo keliais tvarką. Apelianto priešingas teisei elgesys nebuvo atsitiktinis, jis yra linkęs nusikalsti, nepaisyti įstatymų, moralės normų reikalavimų, jo visuomeninės nuostatos yra neteisingos, prieštaraujančios padoraus elgesio taisyklėms, didinančios jo pavojingumą visuomenei. Be to, svarbu pastebėti ir tai, kad T. N. yra baustas administracine tvarka, ir už nusižengimus, būnant apsvaigus nuo alkoholio, paskirtų piniginių nuobaudų nemokantis (2 t., b. l. 35–44). Nusikalstamų veikų padarymo metu, oficialiais duomenimis, nedirbo (2 t., b. l. 16–17). O apeliaciniame skunde pažymimos aplinkybės apie tai, kad T. N. turi darbą, šeimą, jau buvo žinomos pirmosios instancijos teisme, jos egzistavo priimant Skundžiamą nuosprendį, be to ir neatgrasė nuteistojo nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo, todėl pakartotinai vertinti tų pačių aplinkybių nėra jokio teisinio pagrindo. Paminėtos aplinkybės nesudaro pagrindo švelninti paskirtą bausmę, o juo labiau, kaip matyti ir iš paties T. N. parodymų, darbinių funkcijų atlikimas nesustabdė jo nuo nusikalstamų veikų darymo. Priešingai, apeliantas alkoholį pradėjo vartoti darbe, iš kurio būdamas neblaivus iki nagrinėjamo įvykio padarymo ir vyko, ir vairavo būtent darbdaviui priklausančią transporto priemonę, kuri Skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažinta nusikalstamos veikos padarymo priemone.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtos aplinkybės, kad apeliantas daug kartų teistas, taip pat ir dėl analogiškų nusikalstamų veikų padarymo, akivaizdu, kad išvadų iš ankstesnių teistumų ir skiriamų bausmių nedaro, todėl jam tinkamai, teisingai bei pagrįstai yra paskirta subendrinta galutinė laisvės atėmimo bausmė. Be to, kaip matyti iš Skundžiamo nuosprendžio, esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, už atskiras nusikalstamas veikas skirtas bausmes apylinkės teismas bendrino nuteistajam palankesniu bausmių apėmimo būdu, tai yra griežtesne 12 (dvylikos) mėnesių laisvės atėmimo bausme apimdamas švelnesnę 30 (trisdešimties) parų arešto bausmę ir paskirdamas subendrintą bausmę, kuri prilygsta griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmei, t. y. 12 (dvylikai) mėnesių laisvės atėmimo. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai pritaikė ir BK 64¹ straipsnio nuostatas bei subendrintą bausmę jam sumažino dar vienu trečdaliu (iki 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo). Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiu ar jo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl dar labiau švelninti paskirtą bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio teisinio pagrindo, juolab, kad apeliantas ne pirmą kartą pažeidžia baudžiamąjį įstatymą, nepaiso visuomenės elgesio taisyklių, savo elgesio kritiškai nevertina ir nesistengia jo keisti teigiama linkme, neanalizuoja savo poelgių, neieško tokio savo elgesio kilimo priežasčių, nepriima sprendimų jį keisti, koreguoti.

20. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo nurodytų aplinkybių vertinimu, bausmės skyrimo motyvacija. Teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti T. N. paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę. Taigi konstatuotina, jog apylinkės teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei taisyklių, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, BK 61 straipsnyje, nepažeidė ir tinkamai individualizavo nuteistajam bausmę.

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

21. Nors apeliantas skunde atskirai išreiškęs alternatyvaus prašymo jam paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, t. y. taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas, vis tik apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi esminį T. N. prašymą skirti jam švelnesnę bausmę, patikrina ir tai, ar pirmosios instancijos teismas, neatidėdamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

22. Taigi bausmės vykdymo atidėjimas reglamentuojamas BK 75 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje, be kita ko, numatyta, kad asmeniui, nuteistam ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Atsižvelgiant į paminėtą įstatymo nuostatą yra akivaizdu, kad formaliąsias bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas T. N. atitinka. Skundžiamu nuosprendžiu jis, be kita ko, nuteistasis už vieno nesunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą ir jam paskirta galutinė bausmė neviršija ketverių metų. Tačiau būtina pažymėti, kad net ir esant minėtoms sąlygoms, bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 4 dalis).

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tik tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas. Esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga – bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, Nr. 2K-217-976/2018). Pagal formuojamą teismų praktiką (kasacinio teismo nutartys Nr. 2K-28/2013, Nr. 2K-91/2014, Nr. 2K-536/2014, Nr. 2K-132-942/2016, Nr. 2K-27-976/2020 ir kt.), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį.

24. Be to, teisėjų kolegija akcentuoja, jog teismų praktikoje nepritariama tokiems atvejams, kai nustačius BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (kasacinio teismo nutartys Nr. 2K-405/2012, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016 ir kt.). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinio teismo nutartys Nr. 2K-P-549/2007, Nr. 2K-181/2012, Nr. 2K-132-942/2016, Nr. 2K-396-746/2016 ir kt.).

25. Kaip jau minėta, Skundžiamu nuosprendžiu T. N., be kita ko, nuteistas už nesunkaus nusikaltimo padarymą, kuris pasižymėjo ypatingu pavojingumu visuomenei – apeliantas vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 3,77 promilių neblaivumas, sukėlė du eismo įvykius. Po nusikalstamos veikos padarymo jis pripažino savo kaltę, nurodė besigailintis, kas pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Šios aplinkybės turi būti ir yra vertinamos nuteistojo naudai, tačiau vien jos savaime nesuteikia pagrindo spręsti, kad bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje, šiuo atveju gali būti pasiekti T. N. realiai neatliekant jam paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės. Aukštesnės instancijos teismo įsitikinimu, apylinkės teismas, įvertinęs tai, jog ankstesni teistumai už tyčinius nusikaltimus ir skirtos bausmės įtakos nuteistojo elgesiui nepadarė, jis savo elgesio kritiškai nevertino, jo nekeitė į teigiamą pusę, toliau darė nusikalstamas veikas, kas įrodo, kad jis yra linkęs nusikalsti, ir padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik realiai atliekant paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir T. N. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nėra jokio teisinio pagrindo.

26. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo išvadai, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti nuteistojo atžvilgiu taikant laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo institutą. Kaip matyti iš šio procesinio sprendimo 18-22 punktų, kuriuose aiškiai ir detaliai apibūdinta nuteistojo T. N. asmenybė, jį charakterizuojantys duomenys bei aplinkybės, ankstesni teistumai, todėl papildomai teisėjų kolegija jų nekartoja. Iš baudžiamosios bylos duomenų, kaip jau ne kartą minėta, matyti, kad T. N. paskutiniu apkaltinamuoju nuosprendžiu už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą nuteistas ketvirtą kartą, todėl vien jau ši aplinkybė suponuoja tikslią išvadą, kad apeliantas linkęs nesilaikyti įstatymų reikalavimų ir ypač kelių eismo srityje. Nagrinėjamoje byloje T. N. neblaivus vairavo transporto priemonę nepasibaigus teismo (dviem apkaltinamaisiais nuosprendžiais) anksčiau paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės (uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones) terminui, jam nustatytas neblaivumo laipsnis viršijo sunkų. Anksčiau apeliantui buvo skiriamos laisvės apribojimo, taip pat trumpalaikis laisvės atėmimo (arešto) bausmės, tačiau jis pakartotinai nusikalsdavo. T. N. yra sistemingai baudžiamas, o tai patvirtina jo polinkį nusikalsti ir nenorą keisti savo teisei priešingo elgesio.

27. Taigi visos išdėstytos bei aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nei nuteistajam T. N. paskirtos švelnesnės bausmių rūšys, nei jo atžvilgiu taikyta baudžiamojo poveikio priemonė bei įpareigojimai, nepakeitė jo elgesio, nepadarė poveikio, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Aptarti duomenys neabejotinai patvirtina, kad apeliantas nagrinėjamu atveju nusikalto tikrai ne atsitiktinai, ne dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Konstatuojama, kad nurodytų aplinkybių visuma patvirtina, jog nuteistasis nuolat ir sistemingai pažeidinėja įstatymo reikalavimus, susijusius su draudimais vairuoti transporto priemones neturint teisės tai daryti. Įvertinus visus byloje esančius duomenis, nėra jokio pagrindo spręsti, kad T. N. resocializacija, bausmės tikslų, numatytų BK 41 straipsnyje, įgyvendinimas yra galimas be realaus laisvės atėmimo, paskiriant apeliantui tik baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį, ir atitinkamai taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas.

28. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į nustatytą, daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 7 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, teismo paskirtos bausmės rūšis, jos dydis nuteistojo atžvilgiu nėra per griežta ir per didelė. Be to, apylinkės teismas visiškai pagrįstai nuteistojo atžvilgiu atsisakė taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, todėl Skundžiamą nuosprendį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra, Skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o nuteistojo T. N. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

1. Vilniaus apygardos teismui buvo pateikta 2025 m. spalio 16 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. APD-2025-11487 dėl 145,83 (vieno šimto keturiasdešimt penkių eurų ir 83 centų) išieškojimo iš nuteistojo T. N. dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų už byloje teiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

2. BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Nors nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas pradėtas nuteistojo ir jo gynėjo iniciatyva, tačiau sprendžiant klausimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo, pažymėtina, kad nuteistajai gynėjas buvo paskirtas ne dėl nuo jos valios priklausančių priežasčių. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Taigi siekiant įgyvendinti apelianto teisę į gynybą, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo apelianto T. N. valios.

3. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos analogiški prašymai paprastai netenkinami (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-1-788/2021, Nr. 2K-51-788/2021, Nr. 2K-67-697/2021). Nors nagrinėjamu atveju T. N. apeliacinio skundo nagrinėjamo metu nebuvo laisvės atėmimo vietos įstaigoje, tačiau jis privalės atlikti Skundžiamu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Esant nurodytoms aplinkybėms, bei atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, baudžiamoji byla išnagrinėta per vieną teismo posėdį, o atliekant realias laisvės atėmimo bausmę bus apsunkintos galimybės dirbti ir užsidirbti, be to, ir pati apelianto gynėja apeliacinio teismo posėdžio metu prašė nepriteisti išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą, todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidos už suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš nuteistojo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti nuteistojo T. N. apeliacinį skundą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo T. N. neišieškoti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.