- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-30
- Bylos Nr.
- eA-383-415/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00514-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Rytis Krasauskas, Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- I. Ž., L. V. Š.
- Atsakovas
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vytauto Didžiojo universitetas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Beatos Martišienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. Ž. ir L. V. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. Ž. ir L. V. Š. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai Vytauto Didžiojo universitetui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjos I. Ž. ir L. V. Š. (toliau – ir pareiškėjos) skunde, kurį patikslino, prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2020 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. 7S-40-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. B.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. B. (nuosavybės teises atkurti natūra, o, nesant galimybės atkurti natūra, nuosavybės teises atkurti ekvivalentine natūra).
2. Pareiškėjos skunde ir patikslintame skunde nurodė, kad:
2.1. M. B. kartu su E. S. ir A. K. 1992 m. Agrarinės reformos Tarnybos pirmininkui išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į tėvo J. K. valdytą 13,44 ha žemės valdą, buvusią (duomenys neskelbtini), natūra. 1994 m. vasario 9 d. pretendentai sudarė Susitarimą, 1994 m. birželio 6 d. patvirtintą Kauno rajono Noreikiškių apylinkės viršininko, pagal kurį kiekvienam tenka po 4,48 ha žemės. Lietuvos Respublikos Kauno rajono Valdyba 1994 m. gegužės 12 d. raštu Nr. 192-B M. B. nurodė, kad žemė, į kurią ji pretenduoja atkurti nuosavybės teises, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. 134, patenka į Lietuvos žemės ūkio akademijai mokslo ir mokymo reikmėms suteiktą žemės plotą ir buvusiems savininkams ar paveldėtojams negrąžinami. Šiuo raštu buvo nurodyta, kad M. B. turi teisę prašyti kompensacijos pinigais, valstybės vienkartinėmis išmokomis arba gauti sklypą individualaus namo statybai. M. B. kartu su A. K., E. S. Agrarinės reformos Tarnybos pirmininkui 1996 m. gruodžio 4 d. pateikė pareiškimą, kuriame pakartotinai išreiškė prašymą grąžinti tėvo J. K. turėtą žemę toje pačioje vietoje (natūra). Analogiški prašymai buvo teikiami ir 2002 m. rugpjūčio 6 d. bei 2003 m. kovo 24 d.
2.2. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamentas 2005 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. 11-2B-986-1182 „Dėl žemės“ nurodė, kad žemė priskirta valstybės išperkamai ir natūra grąžinti nėra galimybės, todėl pasiūlė pasirinkti vieną ar kelis atlyginimo už valstybės išperkamą žemė būdus, numatytus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnyje – lygiaverčiu žemės ar miško plotu, pinigais ar vertybiniais popieriais, ir apie tai raštu pranešti Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojams. M. B. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyriui 2008 m. kovo 27 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra toje pačioje vietoje. Į šį prašymą buvo pateiktas 2008 m. balandžio 15 d. atsakymas Nr. 1l-B-403-438, kuriame iš esmės nurodytos tapačios aplinkybės kaip ir ankstesniuose raštuose.
2.3. NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyrius pateikė 2011 m. rugsėjo 8 d. raštą Nr. 7SD-1996 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, kuriuo M. B. informavo, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsniu, jos paveldima žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei, todėl pagal minėto įstatymo 16 straipsnį jai gali būti atlyginama šiais būdais: perduodamas lygiavertis žemės, miško ar vandens telkinio plotas; įskaitymu panaikinamos piliečio piniginės prievolės valstybei; vertybiniais popieriais; pinigais. M. B., reaguodama į šį raštą, 2011 m. rugsėjo 29 d. pateikė prašymą NŽT Kauno rajono skyriui, kuriame išreiškė valią atkurti nuosavybės teise lygiaverčiu žemės plotu toje pačioje arba kitoje Kauno rajono vietovėje. 2011 m. spalio 3 d. buvo pateiktas ir pakartotinis prašymas.
2.4. Po M. B. mirties pareiškėjos, kaip jos teisių perėmėjos, NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjui 2020 m. sausio 30 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį mamos M. B. nekilnojamąjį turtą. Atsakovas 2020 m. vasario 5 d. raštu informavo apie 2020 m. vasario 17 d. vyksiantį posėdį, kuriame bus svarstomas sprendimo dėl pretendentės M. B. nuosavybės teisių atkūrimo į jai tenkantį buvusio savininko J. K. nuosavybės teise valdyto turto dalį – 4,48 ha žemę. 2020 m. vasario 17 d. vykusio posėdžio metu pareiškėjos buvo supažindintos su parengtu sprendimo projektu, t. y. viešo administravimo subjekto sprendimu atkurti nuosavybės teises M. B. už mirusio tėvo J. K. turėtą 4,48 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), išmokant kompensaciją pinigais. Vykusio posėdžio metu institucijai pareiškėjos nurodė, kad nesutinka nei su atkūrimo būdu (išmokant kompensaciją pinigais), nei su paskaičiuoto žemės sklypo verte. Po to atsakovui pareiškėjos pateikė 2020 m. vasario 21 d. pareiškimą, kuriuo išreiškė nesutikimą su nuosavybės teisiu atkūrimu išmokant pinigine kompensaciją. Tačiau po 2020 m. vasario 21 d. pareiškimo pateikimo paaiškėjo, jog NŽT 2020 m. vasario 17 d. priėmė sprendimą Nr. 7S-40-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. B.“.
2.5. Skundžiamas Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų reikalavimus ir teismų praktiką, suformuotą sprendžiant analogiškus teisinius santykius. Sprendimas taip pat neatitinka asmenų teisėtų lūkesčių bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų.
2.6. M. B. yra aiškiai išreiškusi valią, nesant galimybės atkurti žemę natūra, pakeisti atlyginimo būdą atkuriant nuosavybės teises į išlikusi nekilnojamąjį turtą, žemę grąžinant ekvivalentine natūra. NŽT Kauno rajono skyrius neturėdamas galimybės atkurti nekilnojamojo turto natūra, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymu, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, turėjo priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pretendentės pasirinkti būdu – tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra), o ne išmokėti piniginę kompensaciją, kuri yra neproporcingai maža. Atsakovas pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas galėtų parinkti atlyginimo už turėtą žemę būdą tik tuo atveju, jeigu M. B. įstatymo nustatytais terminais ir tvarka nebūtų pakeitusi savo valios dėl žemės atkūrimo lygiaverčiu žemės plotu. Kadangi pretendentė tinkamai ir nustatytais terminais išreiškė valią dėl nuosavybės atkūrimo būdo, atsakovas neturėjo pagrindo siūlyti kompensaciją pinigais ir priimti ginčijamą Sprendimą.
2.7. Nuosavybės teisių atkūrimas kompensuojant pinigais nėra lygiavertis kompensavimo už turėtą nuosavybę būdas. Juo labiau, kad atsakovas už turėtą 4,48 ha ploto žemę nustatė tik 1 401 Eur dydžio kompensaciją, o tai yra neteisingas, neproporcingas atlyginimo už neteisėtai nusavintą 4,48 ha žemę kompensacijos būdas. Nei M. B., nei po jos mirties pareiškėjos, jos įpėdinės, nėra pareiškusios pageidavimo atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais. Šios aplinkybės leido pagrįstai tikėtis, kad nuosavybės teisės bus atkurtos pasirinktu nuosavybės teisių atkūrimo būdu –natūra arba suteikiant lygiavertį žemės sklypą (ekvivalentine natūra), ir suformavo pareiškėjoms teisėtus lūkesčius, jog ši teisė nebus paneigta. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad ginčo žemė yra laisva, neužstatyta, todėl yra galimybė žemę grąžinti natūra, tik labai maža dalis žemės užimta kapinėmis.
2.8. M. B. nuosavybių teisų atkūrimo procese nuo pat pradžių veikė aktyviai, nuolat domėjosi vykstančiu procesu, tačiau valstybinės institucijos nuosavybės atkūrimo procedūros laikotarpiu nevykdė įstatyme nustatytų pareigų arba jas vykdė netinkamai, dėl to nuosavybės teisių atkūrimo procesas užtruko nepateisinamai ilgai. Nepaisant to, kad nuosavybės teisės M. B. buvo atkurtos tik po 28 metų nuo pirmojo jos pateikto prašymo, atsakovas parinko tokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą, kuris neatitiko išreikštos M. B. valios bei suformuotų teisėtų lūkesčių.
Atsiliepimas
3. Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:
4.1. Pareiškėjų motina M. B. yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. K. valdytą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, pagal dabartinį administracinį suskirstymą – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimuose, į jai tenkančią 4,48 ha žemės. M. B. 1991 m. gruodžio 10 d. prašyme nurodė, kad žemę pageidauja susigrąžinti natūra, taip pat nurodė, kad žemė užimta Lietuvos žemės ūkio akademijos (toliau – ir LŽŪA) mokomojo bandymų ūkio.
4.2. Visa buvusio savininko J. K. valdyta žemė pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį yra priskirta valstybės išperkamai žemei (užimta kapinėmis, keliu ir suteikta buvusiai LŽŪA mokslo ir mokymo reikmėms). Nuosavybės teises atkurianti institucija ne kartą informavo pretendentę, jog ginčo žemė priskirta valstybės išperkamai žemei, t. y. žemė užimta Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslo ir mokymo reikmėms, ir siūlė pasirinkti kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Pretendentei buvo išaiškinta, jog, nenurodžius kompensavimo būdo, nuosavybės teisės bus atkuriamos Kauno apskrities viršininko pasirinktu būdu.
4.3. Pretendentė M. B. iki įstatymo nustatyto termino (iki 2003 m. balandžio 1 d.) savo valios dėl atkūrimo būdo nepakeitė, savo prašymais siekė atkurti nuosavybės teises tik natūra. Nuosavybės teises atkurianti institucija 2011 m. rugsėjo 29 d. gavo dar vieną M. B. prašymą, kuriame buvo prašoma suteikti lygiavertį žemės plotą toje pačioje kadastrinėje vietovėje arba kitur Kauno rajone. Tačiau M. B. 2011 m. rugsėjo 29 d. prašyme nepakeitė valios dėl būdo, nes teisės aktai tokios galimybės nebenumatė. NŽT skyrius 2011 m. rugsėjo 15 d. organizavo susirinkimą, kuriame buvo sprendžiami klausimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo parinkimo. M. B. susirinkime paprašė laiko pagalvoti dėl žemės grąžinimo „ekvivalentine natūra“, todėl jai nebuvo priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir neparinktas kompensavimo būdas. Kadangi iki 2012 m. vasario 1 d. šio būdo neparinko nei Kauno apskrities viršininkas, nei NŽT, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatomis, NŽT 2020 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. 7S-40-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. B.“ teisėtai ir pagrįstai nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko J. K. valdytą žemę buvo atkurtos atlyginant pinigais.
4.4. Nekilnojamojo turto vertė, už kurią atkuriamos nuosavybės teisės, apskaičiuota vadovaujantis Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, nuosavybės teisių atkūrimas išmokant teisės aktais pagrįstu apskaičiavimu kompensaciją atitinka lygiavertį kompensavimo už turėtą nuosavybę būdą.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga Vytauto Didžiojo universitetas (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VDU, Universitetas) rašytiniuose paaiškinimuose prašė pareiškėjų skundą atmesti.
Atsiliepimas
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad VDU Lietuvos Respublikai priklausančius žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), į kuriuos patenka ir ginčo sklypas, valdo panaudos teise. Žemės sklypas yra naudojamas pagal tiesioginę paskirtį – mokslo ir mokymo tikslams. Jis būtinas VDU įgyvendinant studijų ir mokslo programas bei vykdant savo, kaip mokslo ir mokymo įstaigos, funkcijas, taip pat užtikrinant mokymo, mokslo ir eksperimentinės plėtros bei praktinio mokymo vientisumą. Pareiškėjų reikalavimas atkurti nuosavybės teises natūra yra nepagrįstas.
II.
7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjų I. Ž. ir L. Š. skundą atmetė.
8. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra teismas pažymėjo, kad:
8.1. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punktą, žemė išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu žemė suteikta kaimo vietovėje mokslo ir studijų institucijoms, šių institucijų įsteigtoms viešosioms įstaigoms, organizuojančioms praktinį mokymą ir tyrimus, profesinio mokymo, valstybinėms socialinės globos bei rūpybos įstaigoms, valstybiniams specializuotiems sėklininkystės, veislininkystės ūkiams ir specializuotą veislininkystės bei sėklininkystės veiklą vykdančioms valstybės kontroliuojamoms akcinėms bendrovėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, kuriose valstybei priklauso daugiau kaip 1/2 akcijų. Šios žemės naudotojų sąrašą ir jų naudojamų žemės sklypų dydžius nustato Vyriausybė. Šio pobūdžio įstatymo nuostata įsigaliojo nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. red. Nr. I-1454.). Minėta Įstatymo nuostata buvo žinoma ir pretendentei N. B., kuri 1991 m. gruodžio 10 d. prašyme nurodė, jog žemė užimta LŽŪA mokomojo bandymų ūkio, tačiau nepaisant to, minėtu ir vėlesniais prašymais, pateiktais nuo 1991 m. iki 2008 m., prašė nuosavybės teises atkurti natūra.
8.2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo Nr. 1026 „Dėl žemės, suteiktos kaimo vietovėje mokslo ir studijų institucijoms, šių institucijų įsteigtoms viešosioms įstaigoms, organizuojančioms praktinį mokymą ir tyrimus, valstybiniams specializuotiems sėklininkystės, veislininkystės ūkiams ir specializuotoms sėklininkystės, veislininkystės veiklą vykdančioms valstybės kontroliuojamoms akcinėms bendrovėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, kuriose valstybei priklauso daugiau kaip 1/2 akcijų, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžių sąrašų patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas Nr. 1026) 1 punktu buvo patvirtintas mokslo ir studijų institucijų, šių institucijų įsteigtų viešųjų įstaigų, organizuojančių praktinį mokymą ir tyrimus, ir jų naudojamų žemės sklypų dydžių sąrašas, pagal kurį viešajai įstaigai Aleksandro Stulginskio universitetui (Lietuvos žemės ūkio akademijos, vėliau Žemės ūkio universiteto teisių perėmėjui) iš viso perduota 909,38 ha žemės Noreikiškių kadastro vietovėje (Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. XIII-1026 Aleksandro Stulginskio universitetas reorganizavimo būdu prijungtas prie Vytauto Didžiojo universiteto).
8.3. Nors į bylą nėra pateikta tikslių ginčo teritorijos ribų pagal minėtu Vyriausybės nutarimu Universitetui priskirtą žemę, tačiau byloje pakanka duomenų daryti išvadą, jog žemė, į kurią siekiama atkurti nuosavybės teises (4,48 ha), patenka į valstybės išperkamos žemės teritoriją, į kurią pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punktą nuosavybės teisės natūra negali būti atkuriamos.
8.3.1. Iš Lietuvos žemės ūkio universiteto laikinojo žemėnaudos plano matyti, jog 1998 m. suprojektuota kaip valstybės išperkama ir neprivatizuojama žemė Noreikiškių kadastro vietovėje. Į paskirtos žemės teritoriją patenka keli suprojektuoti Lietuvos žemės ūkio universiteto mokomajai gamybinei bazei skirti žemės sklypai. Iš vėlesnio (be datos) Žemės ūkio universiteto plano (suderinto su Kauno apskrities viršininko administracija, Universiteto rektoriumi) matyti, jog sklypų plotai keitėsi, tačiau ginčo teritorija, į kurią siekiama atkurti nuosavybės teises (4,48 ha), yra Universitetui paskirtos teritorijos viduryje (tarp kelio ir kapinių). Iš NŽT Kauno rajono skyriaus pateiktų duomenų, t. y. ištraukų iš Laisvos žemės fondo žemės plano ir iš Žemės valdų kartografavimo plano matyti, jog buvusi J. K. žemės vieta (nekartografuota) nurodyta teritorijoje tarp kelio ir kapinių (duomenys neskelbtini) kaime. Šias aplinkybes patvirtino teismo posėdžio metu ir pareiškėjos. NŽT pateiktus dokumentus paneigiančių duomenų pareiškėjos nepateikė, nuo 1991 m. prašymuose N. B. nurodė, jog žemė užimta LŽŪA mokomojo bandymų ūkio.
8.3.2. Bylos duomenimis (valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenų bazės 2020 m. birželio 4 d. išrašu, NŽT ir VšĮ Vytauto Didžiojo universiteto pateiktais dokumentais) nustatyta, jog 113,7190 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), į kurį patenka ginčo teritorija, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Pagal 2001 m. birželio 18 d. Valstybinės žemės panaudos sutartį Nr. P52/2001-0025 jis buvo perduotas neterminuotai naudotis Universitetui. 2020 m. gegužės 7 d. Susitarimo Nr. 7SUN-014(14.7.56) su Lietuvos valstybe, atstovaujama NŽT Kauno rajono skyriaus, dėl 2001 m. birželio 18 d. Valstybinės žemės panaudos sutarties Nr. P52/2001-0025 pakeitimo pagrindu vadovaujantis NŽT Kauno skyriaus vedėjo 2020 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 7VĮ-289-(14.7.2), panaudos objekto dydis buvo sumažintas iki 111,3684 ha (1 p.) ir nurodyta, jog žemės sklypas perduodamas neatlygintinai naudotis 25 metams (2 p.), tačiau šios aplinkybės nepaneigia ginčo žemės, kaip valstybės išperkamos žemės, statuso. Minėti dokumentai ir jų priedai (VšĮ ASU mokomasis ūkis Informacija apie žemės sklypą, Duomenys apie žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus) įrodo, kad panaudos objektas, į kurį patenka ir ginčo teritorija, naudojamas mokslo ir mokymo tikslams.
Šalies argumentai
8.3.3. Pareiškėjų nurodyti argumentai, jog ginčo žemė nėra užimta statiniais, nesudaro teisinio pagrindo teigti, kad ši žemė yra laisva. Pagal 2020 m. gegužės 7 d. Susitarimo Nr. 7SUN-014(14.7.56) 4.1 punktą panaudos gavėjui įtvirtinta teisė suteiktoje naudotis žemėje statyti ar rekonstruoti tai pačiai veiklai reikalingus statinius ir įrenginius, kurių eksploatavimui suteikiamas naudotis žemės sklypas. Pareiškėjų pateiktos nuotraukos, kurios, jų teigimu, įrodo, kad žemė nedirbama, negali paneigti valstybinės išperkamos žemės statuso, kurį patvirtina Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo Nr. 1026 1 punktu patvirtintas mokslo ir studijų institucijų mokymo poreikiams naudojamų žemės sklypų dydžių sąrašas. Minėtos nuotraukos taip pat negali paneigti ginčo žemės teisėto panaudojimo, kuris įrodytas pirmiau nurodytais duomenimis.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas konstatavo, kad byloje esamų duomenų visuma patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, jog visa buvusio savininko J. K. valdyta žemė pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas yra suteikta mokslo ir mokymo reikmėms, kita jos dalis užimta kapinėmis, keliu (dėl pastarųjų aplinkybių pareiškėjos ginčo nekelia), pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 2 punktą, 7 punktą yra priskirta valstybės išperkamai žemei, todėl patikslinto skundo argumentai dėl atkūrimo natūra nepagrįsti ir NŽT Sprendimas, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės M. B. pinigais, nurodytu faktiniu ir teisiniu pagrindais negali būti panaikintas.
10. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalente natūra teismas nurodė, kad:
10.1. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.
10.2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. vasario 5 d.) patvirtintų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1057) 3 punktu buvo nustatyta, kad prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, jei pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių prašyme nurodytu būdu.
Šalies argumentai
10.3. Pareiškėjos byloje nekelia ginčo, jog M. B. iki minėto termino buvo pasiūlyti kiti įstatyme numatyti nuosavybės teisių atkūrimo būdai. Pareiškėjos skunde nurodė, kad Kauno rajono valdyba 1994 m. gegužės 12 d. raštu Nr. 192-B M. B. išaiškino, jog ji turi teisę prašyti kompensacijos pinigais, valstybės vienkartinėmis išmokomis arba gauti sklypą individualaus namo statybai. Iš 2003 m. kovo 24 d. pretendentų pareiškimo matyti, jog jie kategoriškai nesutiko su siūlomais kompensavimo būdais ir prašė atkurti nuosavybės teises į žemę natūra. Byloje taip pat nėra ginčo, jog nuosavybės teises atkurianti institucija ir vėliau savo iniciatyva pretendentei siūlė kitus kompensavimo būdus. M. B. 2011 m. rugsėjo 29 d. pateikė prašymą, reg. Nr. FP-2183, suteikti lygiavertį žemės plotą toje pačioje kadastrinėje vietovėje arba kitur Kauno rajone, kadangi jos paveldėta tėvų žemė yra priskirta valstybės išperkamai.
10.4. Bylos duomenys patvirtina, kad pretendentei įstatymu nustatytu terminu (iki 2003 m. balandžio 1 d.) nepakeitus valios dėl nuosavybės atkūrimo būdo, pagal Atkūrimo įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2012 m. vasario 1 d., 21 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuosavybės teises atkuriančios institucijos iniciatyva buvo pradėta nuosavybės teisių atkūrimo būdo parinkimo (pakeitimo) procedūra dėl atlyginimo lygiaverčiu žemės sklypu, tačiau ji nebaigta ir iki 2012 m. vasario 1 d. nuosavybės teisių atkūrimo būdas pretendentei nebuvo parinktas (nebuvo pakeistas).
10.5. Nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija nebenumatė piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Todėl pretendentės M. B. 2011 m. rugsėjo 29 d. prašymas negali būti laikomas jos valios pakeitimu, nes teisės aktai tokios galimybės po įstatymo nustatyto termino nebenumatė.
10.6. Net ir darant išvadą, jog 2011 m. nuosavybės teises atkurianti institucija M. B. 2011 m. rugsėjo 8 d. išsiųsdama raštą su pasiūlymu pasirinkti kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus ir kviesdama pretendentus į susirinkimą, sukėlė teisėtus lūkesčius dėl nuosavybės teisių atkūrimo kitu būdu (suteikiant lygiavertį žemės sklypą), pažeisdama Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą gero administravimo principą, net ir panaikinus skundžiamą Sprendimą ir įpareigojus prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėti iš naujo, situacija iš esmės nepasikeistų, nes pagal esamą teisinį reglamentavimą ir byloje susiklosčiusią faktinę situaciją kitoks sprendimas nei atkuriant nuosavybės teises pinigais nebegalimas, todėl pakartotinis klausimo nagrinėjimas būtų beprasmis.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų motinos išreikšta valia atkurti nuosavybės teises natūra negali ir negalėjo būti įgyvendinta, kitokios valios nei nuosavybės teisių atkūrimas natūra pareiškėjų motina įstatymo nustatytu terminu nebuvo išreiškusi, todėl nagrinėjamoje byloje susiklostė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatyta padėtis, o šioje byloje skundžiamas Sprendimas šiuo aspektu yra pagrįstas ir teisėtas ir nėra pagrindo jį naikinti.
12. Dėl kompensacijos dydžio teismas pažymėjo, kad tais atvejais, kai valstybė atlygina piliečiams už nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, kuris negrąžinamas natūra, laikomasi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo. Valstybės išperkamo turto vertė apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtintą Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodiką (toliau – ir Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika, Metodika). NŽT 2020 m. vasario 17 d. pažyma dėl valstybės išperkamos žemės Nuosavybės atkūrimo byloje Nr. 7PA1-23(14.7.33.) patvirtina, jog valstybės išperkamos 4,48 ha žemės vertė apskaičiuota pagal Metodiką. Pareiškėjos nekelia ginčo dėl to, jog nagrinėjamu atveju apskaičiuojant kompensacijos dydį atkuriamo turto įvertinimas neatitiko Metodikos reikalavimų.
13. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad skundžiamas Sprendimas yra priimtas įgalioto subjekto, laikantis teisės aktų reikalavimų, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, todėl nėra pagrindo jį panaikinti ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. B..
III.
14. Pareiškėjos I. Ž. ir L. V. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti: panaikinti NŽT 2020 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. 7S-40-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. B. “ ir įpareigoti NŽT iš naujo išnagrinėti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. B. (nuosavybės teises atkurti natūra, o, nesant galimybės atkurti natūra, nuosavybės teises atkurti ekvivalentine natūra).
15. Pareiškėjos apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
15.1. Teismas nustatydamas, jog atsakovas neva pagristai priėmė sprendimą dėl nuosavybės teisiu atkūrimo M. B. atlyginant pinigais, o ne ekvivalente natūra, netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatą bei netinkamai vadovavosi teismine praktika dėl šios nuostatos taikymo, ko pasėkoje priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą.
Šalies argumentai
15.1.1. Priešingai nei nurodoma teismo sprendime, nėra sąlygų nuosavybės teises atkurti išmokant kompensaciją, kadangi įstatyme nustatytais terminais M. B. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – natūra, o vėliau, neatsirandant galimybės nuosavybės teisų atkurti natūra ir pačiam atsakovui nustačius terminą išreikšti valią dėl nuosavybės atkūrimo būdo pakeitimo, M. B. institucijos nustatytais terminais iki Atkūrimo įstatymo 2012 m. vasario 1 d. redakcijos įsigaliojimo, pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalente natūra.
15.1.2. Atsakovas į bylą nepateikė jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad nuosavybės teisu atkūrimas ekvivalente natūra nebuvo galimas, o tai reiškia, kad toks nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo galimas, todėl turėjo būti taikytinas, o teismas, sprendime konstatuodamas priešingai, netinkamai taikė ir aiškino Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatą.
15.1.3. Administracinėse bylose, kurios minimos pirmosios instancijos teismo sprendime (2021 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-790-968/2021, 2021 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-138-552/2021, 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2191-261/2020), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai buvo pateikti esant kitokioms faktinėms aplinkybėms nei nustatytos šioje byloje, todėl nėra pagrindo minėtomis bylomis vadovautis. Teismas nepagrįstai nesivadovavo šiai bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje laikomasi nuostatos, kad teisė įgaliotoms institucijoms parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą atsiranda tuomet, kai asmuo iki įstatyme numatyto termino apskritai nepareiškė jokios valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, arba iki nurodytos datos asmuo pagal institucijos, nagrinėjančios prašymą, reikalavimą (kai asmens nurodytas būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių) nepareiškia tinkamo nuosavybės teisiu atkūrimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylos Nr. A8-266-05, A525-1305/2009, A146-643/2009, A858-2240/2014).
15.1.4. Teismas nepagristai konstatavo, kad šioje byloje, neva, nėra reikšmingi teisėtų lūkesčių bei gero administravimo principai, kuriuos atsakovas pažeidė. Teisėti lūkesčiai atkurti M. B. nuosavybės teises į jos tėčio J. K. turėtą 4,48 ha žemę natūra arba lygiaverčiu žemės sklypu tiek pareiškėjų mamai, tiek pareiškėjoms susiformavo teisėtai, nes pats atsakovas informavo M. B. apie galimybę pakeisti valią dėl valstybės išperkamos žemės atlyginimo būdo, ką ji ir padarė. Teismo sprendime dėstomas atsakovo elgesio vertinimas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šiuo klausimu. Pareiškėjų mama M. B. nuosavybių teisų atkūrimo procese nuo pat pradžių veikė aktyviai, nuolat domėjosi vykstančiu procesu, tačiau valstybinės institucijos nuosavybės atkūrimo procedūros laikotarpiu nevykdė įstatyme nustatytų pareigų arba jas vykdė netinkamai, dėl to nuosavybės teisių atkūrimo procesas užtruko ilgai. Nepaisant to, kad nuosavybės teisės M. B. buvo atkurtos tik po 28 metų nuo pirmojo jos pateikto prašymo, atsakovas parinko tokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą, kuris neatitiko išreikštos M. B. valios bei suformuotų teisėtų lūkesčių. Tačiau šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo vertintos.
15.2. Teismas nustatydamas, jog nagrinėjamu atveju nėra galimas nuosavybės teisių atkūrimas natūra, kadangi žemė, į kurią turėtų būti atkuriamos nuosavybės teisės, priskirtina valstybės išperkamai žemei, netinkamai taikė ir aiškino Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatą.
Žemesnės instancijos teismas
15.2.1. Teismas nustatė, kad ginčo žemė šiuo metu yra perduota laikinai naudotis VDU iki 2026 m., o tai leidžia daryti išvadą, jog ginčo žemė nėra suteikta VDU, o tik ribotam laikui šiai ugdymo įstaigai leista ja naudotis. Todėl terminuota panaudos sutartis, kuri tik laikinai ugdymo įstaigai suteikia teisę naudotis žeme, jos neperduodant ugdymo įstaigai, nėra pagrindas laikyti žemę valstybės išperkama Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasme.
15.2.2. Teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad žemė ugdymo įstaigoms Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu atveju suteikiama tikslu joje vykdyti praktinį mokymą ir tyrimus. Šioje byloje nebuvo paneigta, kad ginčo žemė yra laisva, neužstatyta, tik labai maža dalis žemės užimta kapinėmis ir keliu, žemė yra apleista, nedirbama (ką patvirtina byloje esančios foto nuotraukos), o tai leidžia pagrįstai teigti, kad VDU jos nenaudoja mokymo tikslams. Taigi laikinas leidimas ugdymo įstaigai naudotis žeme, kurios ugdymo įstaiga visiškai nenaudoja mokymo tikslais ir yra ją apleidusi, negali būti prilygintas žemės suteikimui ugdymo įstaigai tikslu vykdyti praktinį mokymą ir tyrimus, o teismas, sprendime konstatuodamas priešingai, netinkamai taikė ir aiškino Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatą.
15.3. Nuosavybės teisių atkūrimas kompensuojant pinigais nėra lygiavertis kompensavimo už turėtą nuosavybę būdas. Juo labiau, kad atsakovas už turėtą 4,48 ha ploto žemę nustatė tik 1 401 Eur dydžio kompensaciją, o tai yra neteisingas, neproporcingas atlyginimo už neteisėtai nusavintą 4,48 ha žemę kompensacijos būdas. Nei M. B., o po jos mirties jos įpėdinės (pareiškėjos) nėra pareiškusios pageidavimo atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais. Todėl tokios neproporcingai mažos kompensacijos išmokėjimas neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
Atsiliepimas
16. Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
17. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuoja, kad:
17.1. Nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija nebenumatė piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pretendentės M. B. 2011 m. rugsėjo 29 d. prašymas negali būti laikomas jos valios pakeitimu, nes teisės aktai tokios galimybės po įstatymo nustatyto termino nebenumatė. Pagal teismų suformuotą praktiką, piliečiai turėjo teisę pakeisti jau pareikštą valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, tik iki 2003 m. balandžio 1 d., todėl, praleidus šį terminą, vėlesnis piliečio valios pakeitimas negali būti įgyvendinamas.
17.2. Byloje pakanka duomenų daryti išvadą, jog žemė, į kurią siekiama atkurti nuosavybės teises (4,48 ha), patenka į valstybės išperkamos žemės teritoriją, į kurią pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punktą nuosavybės teisės natūra negali būti atkuriamos.
17.3. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog nuostata, kad, jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Šiuo atveju NŽT Kauno rajono skyrius, vykdydamas nuosavybės teisių atkūrimo ir sprendinio priėmimo procedūrą, nepažeidė teisės aktų nuostatų. Nekilnojamojo turto vertė, už kurią atkuriamos nuosavybės teisės – atlyginant pinigais, paskaičiuota vadovaujantis Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika.
18. Trečiasis suinteresuotas asmuo VDU atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
19. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą pritaria atsakovo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui nurodytiems argumentams, papildomai pažymi, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis nenumato, kokio pobūdžio teisiniu dokumentu (teisiniu pagrindu) žemė turi būti suteikta mokslo ir studijų institucijoms. Pareiškėjos nepateikė jokių Lietuvos Respublikos teisės aktais ar teismų praktika pagrįstų teisinių argumentų, kodėl žemės perdavimas terminuotai valdyti panaudos pagrindais nėra laikomas žemės suteikimu naudotis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio kontekste. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.629 straipsnyje apibrėžta panaudos sutarties samprata suponuoja, jog panaudos sutartimi nesunaudojamas daiktas yra perduodamas valdyti ir juo naudotis, o tai visiškai atitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatą. Pareiškėjų argumentai, jog žemės sklypas perduotas Universitetui tik iki 2026 m., nepaneigia fakto, jog sklypas buvo, šiuo metu yra ir planuojama bus naudojamas mokslo ir studijų tikslams. Universitetas žemės sklype aktyviai vykdo mokslo ir studijų veiklą, įskaitant, bet neapsiribojant, vykdo ilgalaikius, tęstinius palyginamuosius bandymus ir mokslinius tyrimus. Todėl nuosavybės teisių atkūrimas į žemę natūra nėra įmanomas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
20. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punktu, žemė išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu žemė suteikta kaimo vietovėje mokslo ir studijų institucijoms, šių institucijų įsteigtoms viešosioms įstaigoms, organizuojančioms praktinį mokymą ir tyrimus, profesinio mokymo, valstybinėms socialinės globos bei rūpybos įstaigoms, valstybiniams specializuotiems sėklininkystės, veislininkystės ūkiams ir specializuotą veislininkystės bei sėklininkystės veiklą vykdančioms valstybės kontroliuojamoms akcinėms bendrovėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, kuriose valstybei priklauso daugiau kaip 1/2 akcijų.
21. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo Nr. 1026 „Dėl žemės, suteiktos kaimo vietovėje mokslo ir studijų institucijoms, šių institucijų įsteigtoms viešosioms įstaigoms, organizuojančioms praktinį mokymą ir tyrimus, valstybiniams specializuotiems sėklininkystės, veislininkystės ūkiams ir specializuotoms sėklininkystės, veislininkystės veiklą vykdančioms valstybės kontroliuojamoms akcinėms bendrovėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, kuriose valstybei priklauso daugiau kaip 1/2 akcijų, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžių sąrašų patvirtinimo“ 1 punktu buvo patvirtintas mokslo ir studijų institucijų, šių institucijų įsteigtų viešųjų įstaigų, organizuojančių praktinį mokymą ir tyrimus, ir jų naudojamų žemės sklypų dydžių sąrašas, pagal kurį viešajai įstaigai Aleksandro Stulginskio universitetui (Lietuvos žemės ūkio akademijos, vėliau Žemės ūkio universiteto teisių perėmėjui) iš viso perduota 909,38 ha žemės Noreikiškių kadastro vietovėje (Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. XIII-1026 Aleksandro Stulginskio universitetas reorganizavimo būdu prijungtas prie Vytauto Didžiojo universiteto).
22. Šios Nutarties 8.3.1 ir 8.3.2 punktuose nurodytų įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visuma patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, jog visa buvusio savininko J. K. valdyta žemė pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas yra suteikta mokslo ir mokymo reikmėms, kita jos dalis užimta kapinėmis, keliu, yra priskirta valstybės išperkamai žemei (Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 punktas, 7 bei 8 punktai). Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis. Pareiškėjų nurodomos aplinkybės, kad ginčo žemė yra apleista ir nenaudojama pagal paskirtį, teisinės žemės padėties nekeičia, nes valstybės išperkamos žemės teisinę padėtį lemia jos suteikimo mokslo ir mokymo reikmėms teisinis faktas.
23. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, kad ginčo žemė mokslo ir mokymo reikmėms suteikta 25 metams, t. y. iki 2026 metų, o vėliau galėtų būti grąžinta atkuriant nuosavybės teises į ją natūra, prieina prie išvados, kad ginčijamo individualaus administracinio teisės akto priėmimo metu atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad ginčo žemės panaudos teisiniai santykiai tarp valstybės ir VšĮ Vytauto Didžiojo universiteto, VšĮ Aleksandro Stulginskio universiteto teisių perėmėjo, pasibaigs nesant teisinių pagrindų juos tęsti. Teismui taip pat nepateikta tokias teisinę reikšmę turinčias, pareiškėjų nurodomas aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Gi faktas, kad ginčo žemė universitetui mokslo ir mokymo reikmėms suteikta terminuotai, pats savaime nesuponuoja, jog egzistuoja objektyvus pagrindas žemės teisinei padėčiai pasikeisti iš valstybės išperkamos žemės į žemę, grąžintiną atkuriant nuosavybės teises natūra.
24. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl faktinių aplinkybių ir teisinių santykių kvalifikavimo, nurodytas šios Nutarties 10.1–10.6 punktuose, todėl, jų nekartodama, konstatuoja, kad pretendentės M. B. 2011 m. rugsėjo 29 d. prašymas negali būti laikomas jos valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, pakeitimu, nes teisės aktai tokios galimybės po įstatymo nustatyto termino nebenumatė.
25. Atsakydama į pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus dėl teisėtų lūkesčių, kurie kilę iš atsakovo aktyvių veiksmų – 2011 m. rugsėjo 8 d. išsiųstas raštas su pasiūlymu pasirinkti kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus ir pretendentai kviesti į susirinkimą, apsaugos, teisėjų kolegija pažymi, kad gintini yra tik tokie lūkesčiai, kurie kyla teisėtais pagrindais. Šiuo atveju viešojo administravimo subjektas atliko veiksmus, kurie neatitiko teisinio reglamentavimo nuostatų, nes terminas valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo išreikšti jau buvo pasibaigęs. Iš teisės pažeidimo teisėti lūkesčiai nekyla, todėl pareiškėjų argumentai, kad buvo įgyti teisėti lūkesčiai, yra nepagrįsti ir atmestini.
26. Dėl kompensacijos už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą pinigais.
26.1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime akcentavo, kad, sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas, todėl atsižvelgiant į valstybės galimybes gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžiai. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas), bet ribotą restituciją. Tokios nuostatos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-668-858/2017, 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-666-552/2018; kt.)
26.2. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Protokolo Nr. 1 1 straipsnis neapriboja susitariančiųjų šalių laisvės nustatyti nuosavybės restitucijos mastą ir pasirinkti sąlygas, kuriomis jos sutinka atkurti buvusių savininkų nuosavybės teises. Valstybėse, kuriose vyksta restitucijos procesas, teisė į restituciją nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų. Konvencija negarantuoja teisės į visišką kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą; atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą gali būti gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė. Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų besąlyginiai reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais“, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimas dėl priimtinumo Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, 2009 m. birželio 30 d. nutarimas dėl priimtinumo Shub prieš Lietuvą).
26.3. Nurodytų Konstitucijos bei Konvencijos nuostatų aiškinimo kontekste vertinant ginčo teisinę situaciją konstatuotina, kad kompensavimo už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą pinigais tvarka neužtikrina kompensacijos dydžio atitikties tikrajai grąžintino turto vertei. Valstybė tokių įsipareigojimų nėra prisiėmusi. Jie nekyla ir Konstitucijos pagrindu. Todėl nėra teisinių prielaidų pripažinti, kad pareiškėjų teisės yra pažeistos ir gintinos. Šiame kontekste būtina pabrėžti, kad atidūs ir rūpestingi pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą, įgyvendindami savo teises pagal įstatymą, turėjo galimybių rinkdamiesi kitus, ne natūra, nuosavybės teisių atkūrimo būdus įgyti teisę į kitą ekvivalentinį nacionalizuotam turtą. Šiuo atveju pretendentė tokios teisės neįgyvendino nustatyta tvarka bei terminais, todėl turi teisę tik į valstybės nustatyto dydžio kompensaciją už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą pinigais, dėl kurios atsakovas priėmė teisėtą sprendimą.
27. Dėl šių motyvų pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų I. Ž. ir L. V. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.