Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės, Ramūno Šarkos ir Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

trečiojo suinteresuoto asmens viešosios įstaigos Vytauto Didžiojo universiteto atstovei M. Ž.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. Ž. ir L. V. Š. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai Vytauto Didžiojo universitetui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Skundas netenkintinas.

Byloje kyla ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. 7S-40-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. B.“, kuriuo nuspręsta M. B. atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 4,48 ha žemės atlyginant pinigais (išmokant 1 401 Eur kompensaciją), teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nėra ginčo, jog M. B. yra viena iš pretendentų (kiti pretendentai – A. K. ir E. S.) atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. K. 13,44 ha valdytą žemę buvusiame Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, pagal dabartinį administracinį suskirstymą – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimuose. M. B. priklauso atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią dalį (4,48 ha) žemės.

Pareiškėjos yra M. B., mirusios 2019 m. vasario 5 d., dukros ir jos teisių perėmėjos Kauno m. 9-ojo notarų biuro 2019 m. kovo 13 d. išduotų paveldėjimo liudijimų, not. reg. Nr. 684 ir Nr. 686, pagrindu.

Byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, jog M. B. per įstatymo nustatytą terminą pateikė kelis prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuriais išreiškė valią nuosavybės teises atkurti natūra buvusio savininko turėtoje vietoje ((duomenys neskelbtini) kaime). Šias aplinkybes patvirtina 1991 m. – 2008 m. laikotarpiu pateikti 1991 m. gruodžio 10 d., 1995 m. lapkričio 13 d., 1996 m. gruodžio 4 d., 2003 m. kovo 24 d. jos ir kitų pretendentų prašymai nuosavybės teisių atkūrimo byloje.

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas) ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka).

Dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra

Pareiškėjos patikslintame skunde ir jų atstovė teismo posėdžio metu tvirtino, jog ginčo žemė yra laisva, neužstatyta, tik labai maža dalis žemės užimta kapinėmis ir keliu. Teigė, jog terminuota Panaudos sutartis, pagal kurią iki 2026 m. ginčo žemė perduota naudotis Vytauto Didžiojo universitetui, nekliudo atkurti nuosavybės teisių kaimo vietovėje natūra. Juolab kad, jų teigimu, žemė yra apleista, nedirbama, Vytauto Didžiojo universitetas jos nenaudoja mokymo tikslams. Teigė, jog atsakovė nepateikė ribų plano, pagal kurį žemė, į kurią pretenduoja pareiškėjos atkurti nuosavybės teises, Vyriausybės nutarimu priskirta Vytauto Didžiojo universitetui ir yra valstybės išperkama.

Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad žemė išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu žemė suteikta kaimo vietovėje mokslo ir studijų institucijoms, šių institucijų įsteigtoms viešosioms įstaigoms, organizuojančioms praktinį mokymą ir tyrimus, profesinio mokymo, valstybinėms socialinės globos bei rūpybos įstaigoms, valstybiniams specializuotiems sėklininkystės, veislininkystės ūkiams ir specializuotą veislininkystės bei sėklininkystės veiklą vykdančioms valstybės kontroliuojamoms akcinėms bendrovėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, kuriose valstybei priklauso daugiau kaip 1/2 akcijų. Šios žemės naudotojų sąrašą ir jų naudojamų žemės sklypų dydžius nustato Vyriausybė.

Teismas pažymi, jog šio pobūdžio nuostata įsigaliojo jau nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991-06-18 red. Nr. I-1454.). Minėto įstatymo 12 straipsnyje, reglamentuojančiame valstybės išperkamos žemės statusą, buvo nurodyta, jog valstybės reikmėms reikalinga ir valstybės išperkama žemė, taikant šio įstatymo 16 straipsnyje numatytus išpirkimo būdus, jeigu numatyta tvarka suteikta mokslo ir mokymo įstaigoms eksperimentams bei kitokioms mokslo reikmėms (12 straipsnio 5 punktas). Pagal bylos duomenis akivaizdu, jog ši nuostata buvo žinoma ir pretendentei N. B., kuri 1991 m. gruodžio 10 d. prašyme nurodė, jog žemė užimta LŽŪA mokomojo bandymų ūkio, tačiau nepaisant to, minėtu ir vėlesniais prašymais, pateiktais laikotarpiu nuo 1991 m. iki 2008 m., prašė nuosavybės teises atkurti natūra.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo Nr. 1026, priimto, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsniu ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsniu, 1 punktu buvo patvirtintas mokslo ir studijų institucijų, šių institucijų įsteigtų viešųjų įstaigų, organizuojančių praktinį mokymą ir tyrimus, ir jų naudojamų žemės sklypų dydžių sąrašas, pagal kurį viešajai įstaigai Aleksandro Stulginskio universitetui (Lietuvos žemės ūkio akademijos, vėliau Žemės ūkio universiteto teisių perėmėjui) iš viso perduota 909,38 ha žemės Noreikiškių kadastro vietovėje (Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. XIII-1026 Aleksandro Stulginskio universitetas reorganizavimo būdu prijungtas prie Vytauto Didžiojo universiteto) (toliau – ir Universitetas).

Nors nėra pateikta į bylą tikslių ginčo teritorijos ribų pagal minėtu Vyriausybės nutarimu Universitetui priskirtą žemę, tačiau, teismo vertinimu, byloje pakanka duomenų daryti išvadą, jog žemė, į kurią siekiama atkurti nuosavybės teises (4,48 ha), patenka į valstybės išperkamos žemės teritoriją, į kurią pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punktą nuosavybės teisės natūra negali būti atkuriamos.

Iš Lietuvos žemės ūkio universiteto laikinojo žemėnaudos plano matyti, jog 1998 m. suprojektuota kaip valstybės išperkama ir neprivatizuojama žemė Noreikiškių kadastro vietovėje. Į paskirtos žemės teritoriją patenka keli suprojektuoti Lietuvos žemės ūkio universiteto mokomajai gamybinei bazei skirti žemės sklypai. Iš vėlesnio (be datos) Žemės ūkio universiteto plano (suderinto su Kauno apskrities viršininko administracija, Universiteto rektoriumi) matyti, jog sklypų plotai keitėsi, tačiau ginčo teritorija, į kurią siekiama atkurti nuosavybės teises (4,48 ha), yra Universitetui paskirtos teritorijos viduryje (tarp kelio ir kapinių). Iš NŽT Kauno rajono skyriaus pateiktų duomenų, t. y. Ištraukų iš Laisvos žemės fondo žemės plano ir iš Žemės valdų kartografavimo plano, matyti, jog buvusi J. K. žemės vieta (nekartografuota) nurodyta teritorijoje tarp kelio ir kapinių (duomenys neskelbtini) kaime. Šias aplinkybes patvirtino teismo posėdžio metu ir pareiškėjos. NŽT pateiktus dokumentus paneigiančių duomenų pareiškėjos nepateikė, nuo 1991 m. prašymuose N. B. nurodė, jog žemė užimta LŽŪA mokomojo bandymų ūkio. Remiantis į bylą pateiktais duomenimis, teismui nėra pagrindo abejoti, jog žemė, į kurią siekiama atkurti nuosavybės teises (4,48 ha), yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir į ją atkurti nuosavybės teises natūra nėra teisinio pagrindo.

Bylos duomenimis (VĮ Registrų centro duomenų bazės 2020-06-04 išrašu, NŽT ir VšĮ Vytauto Didžiojo universiteto pateiktais dokumentais) nustatyta, jog 113,7190 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) k. (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), į kurį patenka ginčo teritorija, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Pagal 2001 m. birželio 18 d. Valstybinės žemės panaudos sutartį Nr. P52/2001-0025 buvo perduotas neterminuotai naudotis tuo metu Universitetui. 2020 m. gegužės 7 d. Susitarimo Nr. 7SUN-014(14.7.56) su Lietuvos valstybe, atstovaujama NŽT Kauno rajono skyriaus, dėl 2001 m. birželio 18 d. Valstybinės žemės panaudos sutarties Nr. P52/2001-0025 pakeitimo pagrindu vadovaujantis NŽT Kauno skyriaus vedėjo 2020 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr.7VĮ-289-(14.7.2), panaudos objekto dydis buvo sumažintas iki 111,3684 ha (1 p.) ir nurodyta, jog žemės sklypas perduodamas neatlygintinai naudotis 25 metams (2 p.), tačiau šios aplinkybės nepaneigia ginčo žemės, kaip valstybės išperkamos žemės, statuso. Teismo vertinimu, minėti dokumentai ir jų priedai (VšĮ ASU mokomasis ūkis Informacija apie žemės sklypą, Duomenys apie žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus) įrodo, kad panaudos objektas, į kurį patenka ir ginčo teritorija, naudojamas mokslo ir mokymo tikslams. Tai patvirtina ir trečiojo suinteresuoto asmens VšĮ Vytauto Didžiojo universiteto 2021 m. balandžio 19 d. rašytiniai paaiškinimai ir jo atstovės paaiškinimai teismo posėdžio metu.

Pareiškėjų nurodyti argumentai, jog ginčo žemė nėra užimta statiniais, nesudaro teisinio pagrindo teigti, kad ši žemė yra laisva. Teismas pažymi, jog pagal 2020 m. gegužės 7 d. Susitarimo Nr. 7SUN-014(14.7.56) 4.1 punktą panaudos gavėjui įtvirtinta teisė suteiktoje naudotis žemėje statyti ar rekonstruoti tai pačiai veiklai reikalingus statinius ir įrenginius, kurių eksploatavimui suteikiamas naudotis žemės sklypas. Pareiškėjų pateiktos nuotraukos, kurios, jų teigimu, įrodo, kad žemė nedirbama, negali paneigti valstybinės išperkamos žemės statuso, kurį patvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo Nr. 1026 1 punktu patvirtintas mokslo ir studijų institucijų mokymo poreikiams naudojamas sąrašas. Minėtos nuotraukos taip pat negali paneigti ginčo žemės teisėto panaudojimo, kuris įrodytas pirmiau nurodytais duomenimis. Kita vertus, nustačius, jog ginčo žemės teisinis statusas nuo 1991 m. iš esmės nepasikeitęs, pareiškėjų nurodytos aplinkybės dėl jos faktinio naudojimo net nėra reikšmingos ginčui.

Dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra

Pareiškėjos patikslintame skunde nurodė ir kitą Sprendimo panaikinimo pagrindą, grįsdamos jį aplinkybėmis, jog jų motina N. B., reaguodama į NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. rugsėjo 8 d. raštą Nr. 7SD-1996, 2011 m. rugsėjo 29 d. pateikė prašymą, reg. Nr. FP-2183, kuriuo prašė nuosavybės teises atkurti perduodant lygiavertį žemės plotą toje pačioje kadastrinėje vietovėje arba kitur Kauno rajone, tačiau be teisėto pagrindo, nepaisant pretendentės valios pakeitimo, skundžiamu sprendimu nuosavybės teisės atkurtos pinigais.

Taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. vasario 5 d.) 3 punktu buvo nustatyta, kad prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, jei pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių prašyme nurodytu būdu.

Pareiškėjos byloje nekelia ginčo, jog M. B. iki minėto termino buvo pasiūlyti kiti įstatyme numatyti nuosavybės teisių atkūrimo būdai. Skunde nurodė, jog 1994 m. gegužės 12 d. Kauno rajono valdyba raštu Nr. 192-B M. B. išaiškino, jog ji turi teisę prašyti kompensacijos pinigais, valstybės vienkartinėmis išmokomis arba gauti sklypą individualaus namo statybai. Iš 2003 m. kovo 24 d. pretendentų pareiškimo matyti, jog jie kategoriškai nesutiko su siūlomais kompensavimo būdais ir prašė atkurti nuosavybės teises į žemę natūra.

Byloje taip pat nėra ginčo, jog nuosavybės teises atkurianti institucija ir vėliau savo iniciatyva pretendentei siūlė kitus kompensavimo būdus. Bylos duomenimis, Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyrius 2007 m. vasario 28 d. raštu Nr. 94 „Dėl kompensavimo būdo“ informavo M. B., kad žemė, į kurią ji pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra priskirta valstybės išperkamai žemei (užimta Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslo ir mokymo reikmėms). Institucija pasiūlė pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio nuosavybės teisę atkurti kitais būdais (pinigais, akcijomis, prašant suteikti lygiavertį žemės, miško sklypą kitoje kadastro vietovėje). Pretendentė dėl to buvo kviečiama atvykti į Kauno rajono Ringaudų žemėtvarkos skyrių ir pateikti prašymą, kokį kompensavimo būdą pasirenka už valstybės išperkamą žemę. M. B. buvo išaiškinta, kad jeigu ji nenurodys, kokį kompensavimo būdą pasirenka, nuosavybės teisės bus atkuriamos Kauno apskrities viršininko pasirinktu būdu. Bylos duomenimis nustatyta, jog Kauno rajono žemėtvarkos skyriuje 2007 m. vasario 28 d. buvo gautas pretendentės M. B. pareiškimas, kuriuo prašoma išimties tvarka buvusio savininko žemę grąžinti toje pačioje vietoje natūra.

Bylos duomenimis nustatyta, jog 2011 m. rugsėjo 15 d. NŽT Skyriuje susirinkime buvo svarstomas atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę pasirinkimas. Į minėtą susirinkimą buvo pakviesti piliečiai (įskaitant ir pareiškėją), pageidaujantys atkurti nuosavybės teises natūra, kai atkuriama žemė priskirta valstybės išperkamai (suteikta mokymo reikmėms). Iš 21 pakviestų registruotais laiškais piliečių į susirinkimą atvyko 13, iš jų dalis pasirinko nuosavybės teises atkurti ekvivalentine natūra. Tai patvirtina Susirinkimo dalyvių sąrašas ir piliečių pageidaujami atlyginimo būdai. Iš Susirinkimo dalyvių sąrašo ir Susirinkimo Pasirinkimo protokolo matyti, jog dalis atvykusių piliečių, be kita ko, ir M. B. pageidavo daugiau laiko pagalvoti apie žemės grąžinimą ekvivalentine natūra. Susirinkimo metu, be kita ko, nutarta piliečiams, kurie pageidauja gauti žemės ekvivalentine natūra, skirti laiko iki 2011 m. spalio 1 d. pasirinkti rajoną, kur galėtų būti nukreiptos išvados.

Kaip matyti iš Nuosavybės teisių atkūrimo bylos atkūrimo duomenų, M. B. NŽT nustatytu terminu 2011 m. rugsėjo 29 d. pateikė prašymą, reg. Nr. FP-2183, kuriame nurodė, jog kadangi jos paveldėta tėvų žemė yra priskirta valstybės išperkamai, prašo suteikti lygiavertį žemės plotą toje pačioje kadastrinėje vietovėje arba kitur Kauno rajone.

Teismas daro išvadą, jog bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai įstatymu nustatytu terminu (iki 2003 m. balandžio 1 d.) nepakeitus valios dėl nuosavybės atkūrimo būdo, pagal Atkūrimo įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2012 m. vasario 1 d., 21 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuosavybės teises atkuriančios institucijos iniciatyva buvo pradėta nuosavybės teisių atkūrimo būdo parinkimo (pakeitimo) procedūra dėl atlyginimo lygiaverčiu žemės sklypu, tačiau ji nebaigta ir iki 2012 m. vasario 1 d. nuosavybės teisių atkūrimo būdas pretendentei nebuvo parinktas (nebuvo pakeistas).

Pažymėtina, jog nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojo Atkūrimo įstatymo 2011 m. lapkričio 10 d. Nr. XI-1650 redakcija, pagal kurią 21 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, jog tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Skundžiamas sprendimas priimtas, vadovaujantis nuo 2014 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusia 2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1150 redakcija, kurioje įtvirtinta ta pati nuostata, tik ji numatyta Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią imperatyviai nustatyta, kad piliečiams įstatymo nustatytu terminu nepareiškus valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Taigi nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija nebenumatė piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Todėl pretendentės M. B. 2011 m. rugsėjo 29 d. prašymas negali būti laikomas jos valios pakeitimu, nes teisės aktai tokios galimybės po įstatymo nustatyto termino nebenumatė.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, piliečiai turėjo teisę pakeisti jau pareikštą valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, tik iki 2003 m. balandžio 1 d., todėl, praleidus šį terminą, vėlesnis piliečio valios pakeitimas negali būti įgyvendinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-790-968/2021, 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-138-552/2021).

Esant minėtam teisiniam reglamentavimui ir suformuotai teismų praktikai, net ir teismui darant išvadą, jog 2011 m. nuosavybės teises atkurianti institucija M. B. 2011 m. rugsėjo 8 d. išsiųsdama raštą su pasiūlymu pasirinkti kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus ir kviesdama pretendentus į susirinkimą, sukėlė teisėtus lūkesčius dėl nuosavybės teisių atkūrimo kitu būdu (suteikiant lygiavertį žemės sklypą), pažeisdama Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą gero administravimo principą, net ir panaikinus skundžiamą sprendimą ir įpareigojus prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėti iš naujo, situacija iš esmės nepasikeistų, nes pagal esamą teisinį reglamentavimą ir byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, kitoks sprendimas nei atkuriant nuosavybės teises pinigais nebegalimas, todėl pakartotinis klausimo nagrinėjimas būtų beprasmis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog aiškinant Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi nustatyto termino praleidimo pasekmių taikymą asmeniui, praleidusiam nurodytą Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą, pripažįstami reikšmingais teisinio reguliavimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimų apimtis ir pretendentų galimybė juos žinoti, suprasti bei laiku pasirinkti tinkamą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Pareiškėjui nustatyta tvarka nepasirinkus kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo įstatyme nustatytu terminu, vėliau prašyme pasirinktu būdu negali būti atkurtos dėl pasibaigusio įstatymu nustatyto termino valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeisti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2191-261/2020).

Pareiškėjų skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika vadovautis nėra pagrindo, nes nurodytos bylos nėra analogiškos nagrinėjamo ginčo situacijai.

Apibendrinant darytina išvada, kad pareiškėjų motinos išreikšta valia atkurti nuosavybės teises natūra negali ir negalėjo būti įgyvendinta, kitokios valios nei nuosavybės teisių atkūrimas natūra pareiškėjų motina įstatymo nustatytu terminu nebuvo išreiškusi, todėl konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatyta padėtis, o šioje byloje skundžiamas Sprendimas šiuo aspektu yra pagrįstas ir teisėtas, pagrindo jį naikinti nėra.

Pareiškėjų motina pagal Atkūrimo įstatymą įgijo tik teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o ne teisę į turto grąžinimą natūra. Įstatymo nustatytu terminu pretendentės valia nebuvo pakeista, todėl ji neįgijo teisių dėl atkūrimo kitais būdais, išskyrus atlyginimą pinigais. Pareiškėjos kaip teisių perėmėjos daugiau teisių neperėmė, kiek jų turėjo pretendentė M. B., todėl jų argumentai dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo nėra pagrįsti, be to, byloje nėra reiškiamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjos, susipažinusios su sprendimo projektu atkurti nuosavybės teises pinigais, 2020 m. vasario 21 d. kreipėsi į NŽT Kauno rajono skyrių dėl sprendimo persvarstymo galimybės. NŽT 2020 m. kovo 6 d. raštu Nr. 7SD-1423-(14.7.104) išdėstė atsisakymo pakeisti numatomą atkurti būdą, nurodydama faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, todėl pareiškėjų argumentai, kad joms nesuprantamos Sprendimo priėmimo priežastys, yra nepagrįsti. Pažymėtina tai, jog pareiškėjos dėl minėto rašto teisėtumo ir pagrįstumo ginčo nekelia.

Dėl kompensacijos

Pareiškėjos tvirtino, jog skundžiamu sprendimu nustatyta 1 401 Eur dydžio kompensacija yra per maža, nuosavybės teisių atkūrimas pinigais nėra lygiavertis kompensavimo už turėtą nuosavybę būdas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog tais atvejais, kai valstybė atlygina piliečiams už nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, kuris negrąžinamas natūra, laikomasi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo. Valstybės išperkamo turto vertė apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintą Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo metodiką. NŽT 2020 m. vasario 17 d. pažyma dėl valstybės išperkamos žemės Nuosavybės atkūrimo byloje Nr. 7PA1-23(14.7.33.) patvirtina, jog valstybės išperkamos 4,48 ha žemės vertė apskaičiuota pagal Metodiką. Pareiškėjos ir nekelia ginčo dėl to, jog nagrinėjamu atveju apskaičiuojant kompensacijos dydį, atkuriamo turto įvertinimas neatitiko Metodikos reikalavimų.

Pažymėtina taip pat, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime akcentavo, kad, sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas, todėl atsižvelgiant į valstybės galimybes gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžiai. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas), bet ribotą restituciją. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-668-858/2017, 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-666-552/2018, 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-138-552/2021).

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnis neapriboja susitariančiųjų šalių laisvės nustatyti nuosavybės restitucijos mastą ir pasirinkti sąlygas, kuriomis jos sutinka atkurti buvusių savininkų nuosavybės teises. Valstybėse, kuriose vyksta restitucijos procesas, teisė į restituciją nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų. Konvencija negarantuoja teisės į visišką kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą; atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą gali būti gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė. Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų besąlyginiai reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais“, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimas dėl priimtinumo Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, 2009 m. birželio 30 d. nutarimas dėl priimtinumo Shub prieš Lietuvą).

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog skundžiamas sprendimas buvo priimtas įgalioto subjekto, laikantis teisės aktų reikalavimų, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, todėl jo panaikinimui ir išvestinio pobūdžio reikalavimui dėl įpareigojimo atsakovei iš naujo išnagrinėti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. B. nėra teisinio pagrindo. Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjų I. Ž. ir L. V. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.