Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Liudytoja E. B. parodė, kad svarstomo įvykio metu ji dirbo klubo „Malibu“ administratore. Datos neatsimena, paryčiui klube kilo konfliktas tarp dviejų kompanijų. Apsaugos darbuotojas reagavo, buvo kviečiama policija. Patvirtina ikiteisminio tyrimo eigoje duotus parodymus apie tai, kad apsaugos darbuotojas norėjo išvesti iš klubo agresyviai nusiteikusią merginą, pastaroji priešinosi, buvo suplėšyti darbuotojo marškinėliai. Merginą užstojo vaikinas, dėl to ir prasidėjo grumtynės. Daugiau aplinkybių neatsimena (t.1, b.l. 27).

Specialisto išvada Nr.G 1209/12(01) nustatyta, kad A. M. buvo padaryta muštinė žaizda kairio antakio srityje. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, tikėtina - gavus smūgį. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mąstą. Sužalojimas nėra būdingas savęs žalojimui ar griuvimui ( t.1, b.l. 17-18).

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas, veiksmų kvalifikavimas, teismo išvados

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytos nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai yra veika, jos padariniai, priežastinis ryšys, veikos padarymo būdas ir vieta. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvus požymis yra tai, kad minėtais būdais, įžūliu elgesiu yra demonstruojama nepagarba aplinkiniams ar aplinkai ir turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, o tai reiškia, kad visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką ir nori taip veikti (Lietuvos Respublikos BK 15 str. 2 d. 1 p.).

Taikant šią baudžiamojo įstatymo normą, be kita ko, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje ir kad dėl to buvo pažeista viešoji tvarka, kilo neigiami padariniai - visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo vykdomi veiksmai (neapibrėžta tyčia), bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (Lietuvos AT kasacinės nutartys Nr.2K-426/32008, 2K-159/2009). Kita vertus, jei kaltininkas veikė iš asmeninių motyvų, bet santykių aiškinimuisi pasirinko viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams, jo veika kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1d. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada paneigia veikos priešingumą viešajai tvarkai (Lietuvos AT kasacinė nutartis byloje Nr.2K-136/2010).

Šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teismo proceso metu patikrintais įrodymais nustatyta, kad kaltinamasis M. V. smurto prieš apsaugos darbuotoją veiksmus atliko viešoje vietoje - klubo „Malibu“ patalpoje, kur buvo lankytojų. Klubo lankytojos R. V. ir J.B. L. V. ir A. L. veiksmus, kuomet jos provokavo ir įžeidinėjo jas, vertino kaip neleistinus, įžeidžiančius ir dėl demonstruojamo jų atžvilgiu agresyvumo – pavojingus. Todėl klubo apsaugos darbuotojas A. M. pagal atliekamas pareigas turėjo rūpintis, kad klube nebūtų pažeidžiama tvarka, nebūtų pažeidžiamos visuomenėje priimtos elgesio normos. Nors liudytojos L. V. ir A. L. teigia, kad žodinį konfliktą išprovokavo būtent sėdinčios už staliuko merginos (R. V. ir J. B.), teismas, įvertinęs tą aplinkybę, kad jos yra suinteresuotos bylos baigtimi, nes viena yra kaltinamojo žmona, kita - jos draugė, daro išvadą, kad pagrindo netikėti bylos baigtimi nesuinteresuotų liudytojų R. V. bei J. B. parodymais nėra. Nukentėjusysis A. M. parodė, kad jis matė, kaip merginos prie baro šūkauja replikas sėdinčių merginų atžvilgiu, o pastarosios paprašė jo reaguoti, t.y. nutraukti neteisėtus veiksmus. A. M. parodė, kad prieš įspėdamas jas girdėjo, kaip L. V. ir kita mergina įžeidinėja kitas merginas necenzūriniais žodžiais, provokuoja jas konfliktui. Dėl to jos ir buvo įspėtos. Teismas įvertina ir tą aplinkybę, kad įtakos L. V. bei A. L. veiksmams galėjo turėti ir tai, kad jos buvo neblaivios: L. V. nustatytas 0,84 promilių etilo alkoholio girtumas (t.1 b.l. 48), o A. L. - 1,96 promilių etilo alkoholio girtumas (t.1 b.l.67). Po šio įvykio policijos pareigūnai L. V. bei A. L. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolus, jų atžvilgiu buvo priimti nutarimai pagal Lietuvos ATPK 174 str. (nedidelis chuliganizmas).

Taigi, klubo apsaugos darbuotojas A. M., atliekantis savo pareigas ir vilkintis apsaugos darbuotojo liemenę, turėjo pareigą reaguoti ir nutraukti kitų klubo lankytojų rimtį pažeidžiančius L. V. bei A. L. veiksmus. Pažymėtina, kad pradžioje jis įspėjo merginas, kad jos turi elgtis tinkamai ir nustoti keiktis, įžeidinėti bei kelti grėsmę kitoms lankytojoms. Tačiau jos savo veiksmų nenutraukė, todėl jis paėmė merginas už parankių ir ketino išvesti jas iš patalpos. Pastarosios priešinosi. Įvykio metu kaltinamasis M. V., neadekvačiai ir neobjektyviai vertinantis situaciją ir puolęs ginti žmoną, delnu trenkė apsaugos darbuotojui A. M. per petį. Pastarasis nustūmė jį nuo savęs ir toliau grumėsi su nenorinčiomis palikti pastatą merginomis. Tuomet kaltinamasis kumščiu iš šono sudavė jam smūgį į veidą bei prakirto nukentėjusiajam antakį. Apsaugos darbuotojas paleido merginas, griebė kaltinamąjį už galvos, paguldė jį ant grindų. Grumtynės tęsėsi, apsaugos darbuotojas turėjo ne tik laikyti kaltinamąjį, bet ir gintis nuo jį puolančių L. V. bei A. L.. To neneigia ir liudytoja L. V., teigdama, kad tokiu būdu jos gynė M. V.. Apsaugos darbuotojui buvo suplėšyti marškinėliai. L. V. veikė ir rankinuku, iš kurio iškrito visi daiktai. Pribėgę kiti apsaugos darbuotojai išvedė M. V. į kiemą.

Vertindamas kaltinamojo parodymus teismas atsižvelgia į surinktų ir teismo proceso metu patikrintų įrodymų visumą ir daro išvadą, kad kaltinamojo parodymai toje dalyje, kaip ir kokiu metu buvo sužalotas nukentėjusysis A. M., neatitinka tikrovės ir paneigiami kitais įrodymais.

Priešingai, liudytojai L. V., A. L. ir T. G. yra aiškiai suinteresuoti bylos baigtimi, kas leidžia teismui kritiškai vertinti jų parodymus, kaip ir kada buvo sužalotas nukentėjusysis. L. V. yra kaltinamojo žmona, jai ir A. L. pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje buvo pareikšti įtarimai dėl viešosios tvarkos pažeidimo, vėliau byla dalyje dėl jų veiksmų buvo nutraukta, tačiau jos buvo traukiamos administracinėn atsakomybėn už nedidelį chuliganizmą (t.1 b.l.30-34). T. G. yra kaltinamojo draugas.

Pažymėtina, kad tarp kaltinamojo ir minėtų liudytojų parodymų yra prieštaravimų. Liudytojai L. V., A. L. bei T. G., teigė, kad apsaugos darbuotojas pirmas sudavė smūgį kaltinamajam į veidą, bet priešingai negu parodo M. V., parodė, kad po to, kai apsaugos darbuotojas sudavė smūgį M. V., pastarasis nenukrito, bet sudavė smūgį apsaugos darbuotojui. Liudytoja L. V. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad „Marius nuo smūgio atšoko, tuomet pradėjo eiti link jo ir jam sudavė“ ( t.1 b.l.57), teismo proceso metu ji parodė, kad „Marius nuo smūgio atšoko, po to pradėjo eiti link apsaugininko ir trenkė jam atgal“ (t.2 b.l. 155-156). T. G. taip pat ikiteisminio tyrimo metu ( t.1 b.l.29), bei teismo posėdžio metu parodė, kad Marius „trenkė jam atgal“ (t.2 b.l.164 ). O tai paneigia pačio kaltinamojo parodymus, jog jis gavo stiprų smūgį į veidą ir nukrito, po ko ant jo atsisėdo apsaugininkas ir toliau mušė, o jis tik gynėsi ir tik tuomet galėjo suduoti smūgį į veidą ir prakirsti jam antakį.

Nukentėjusysis A. M. nuo pat tyrimo pradžios teigia, kad kuomet iš nugaros jį griebė kaltinamasis, jis nustūmė jį nuo savęs ir tik po to pastarasis vėl pribėgo iš už nugaros, sudavė jam smūgį į veidą. Kaip parodė liudytoja J. B., kaltinamasis sudavė nukentėjusiajam smūgį „iš šono“ ( t.1 b.l.161). Analogiški parodymai yra liudytojos R. V.. Tokiu būdu nukentėjusiojo parodymus patvirtina ne tik liudytojos J. B., R. V., bet ir liudytojai L. V., T. G., nurodantys, kad M. V. sudavė smūgį apsaugos darbuotojui į veidą stovėdamas iš šono, o ne gulėdamas, kaip teigia pats M. V..

Tokiu būdu, teismas daro išvadą, kad kaltinamasis M. V. smurtaudamas prieš apsaugos darbuotoją veikė tiesiogine tyčia, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams, jo veiksmai pasižymėjo įžūlumu, nukentėjusiajam būtent jo veiksmais buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nors kaltinamasis teigia, kad jis neturėjo tikslo sutrikdyti klubo veiklos, kad šventė savo gimtadienį, o per petį apsaugos darbuotojui trenkė tik todėl, kad norėjo išsiaiškinti, kodėl pastarasis tempia iš pastato jo žmoną bei draugę, t.y. veiksmai motyvuojami asmeniniais motyvais, tačiau teismas daro išvadą, kad jis turėjo aiškiai suvokti, jog veikia viešojoje vietoje, o suduodamas smūgį apsaugos darbuotojui (pastarasis dėvėjo apsaugos darbuotojo liemenę) elgiasi agresyviai, įžūliai, pažeidinėja viešąją tvarką.

Kaltinamajam M. V. teismo specialisto išvada buvo nustatytos muštinės žaizdos dešinės akies srityje, t.y. nežymus sveikatos sutrikdymas. Nukentėjusysis pripažįsta, kad po gauto smūgio panaudojo kovinės savigynos veiksmus, užlaužė M. V. rankas ir paguldė ant grindų, kur ir toliau turėjo gintis ne tik nuo kaltinamojo, bet ir nuo moterų. Taigi, sužalojimus kaltinamasis gavo jau po veiksmų, kuomet buvo sulaikomas ne tik A. M., bet ir kitų apsaugos darbuotojų. Apie tai parodė apsaugos darbuotojai liudytojai J. K., O. V..

Tokiu būdu, bylos įrodymais yra nustatyta, kad kaltinamasis M. V. suprato, jog viešojoje vietoje – klube, smurtaudamas prieš apsaugos darbuotoją įžūliais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Numatė, kad dėl to bus sutrukdyta visuomenės rimtis ar tvarka, kas ir įvyko: buvo sužalotas apsaugos darbuotojas, klubo patalpoje vyko grumtynės, turėjo įsikišti kiti apsaugos darbuotojai, buvo kviečiama policija bei medikai.

Kaltinamojo M. V. veiksmai teismo kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str.1d.

Iš kaltinimo objektyviosios pusės aprašymo pašalinama tai, kad kaltinamojo veiksmai buvo vandališki. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje vandališki veiksmai paprastai siejami su viešoje vietoje atliktu tyčiniu, nemotyvuotu, betiksliu svetimo turto niokojimu: svetimo turto daužymu, ardymu, padegimu, apipylimu dažais ar kitokiu niokojimu, atsižvelgiant ir į niokojamo turto vietą, paskirtį, kultūrinę, inžinierinę ir socialinę vertę, demonstratyviai ignoruojant visuomenėje pripažintas elgesio ir moralės normas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-52/2012). Tokių veiksmų M. V. neatliko. Gi viešojoje vietoje panaudotas fizinis smurtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra vertinamas kaip įžūlus elgesys, demonstruojantis nepagarbą aplinkiniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-652/2007, 2K-136/2010).

Dėl bausmės skyrimo

Kaltinamasis M. V. įvykdė nesunkų nusikaltimą (Lietuvos Respublikos BK 11 str.3d.), už kurį įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę iki dvejų metų bei kitas alternatyvias ir su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Lengvinančių kaltinamojo atsakomybę aplinkybių nėra. Sunkina M. V. atsakomybę tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos jos padarymui. M. V. dirba, yra jauno amžiaus, neteistas, administracinių nuobaudų neturi.

Įvertinęs padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, kaltininko asmenybę, kuris teisiamas yra pirmą kartą, teismas, vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 41 str., 54 str., 55 str.) daro išvadą, kad kaltinamajam M. V. skirtina laisvės apribojimo bausmė, kuri, teismo manymu, yra pakankama bausmės tikslams pasiekti.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnio norma nustato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę pareikšti už veiką materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Spręsdamas civilinio ieškinio klausimą teismas atsižvelgia ir vertina įstatymo nuostatas, reglamentuojančias turtinės ir neturtinės žalos nustatymui ir įvertinimui reikšmingas aplinkybes, esamą teismų praktiką ginant nukentėjusiųjų interesus baudžiamajame procese.

Nukentėjusysis A. M. prašo priteisti iš kaltininko 50 Lt turtinei žalai bei 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Ieškininiai reikalavimai dėl turtinės žalos padarymo atmestini, kadangi bylos įrodymais yra nustatyta, kad marškinius nukentėjusiajam suplėšė ne kaltinamasis M. V., o tai įvyko apsaugos darbuotojo ir moterų grumtynių metu. Padarytą žalą turi atlyginti asmuo, dėl kurio kaltės ji atsirado. Liudytoja M. V. pripažino, kad tai ji suplėšė apsaugos darbuotojo marškinius, todėl tarp nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos ir M. V. nusikalstamos veikos nėra tiesioginio priežastinio ryšio, būtino kaltinamojo deliktinei atsakomybei (t.1 b.l.57).

Nukentėjusysis pareiškė reikalavimą atlyginti 500 Lt neturtinę žalą nurodydamas, kad dėl žaizdos ant veido ir mėlynės po akimi patyrė nepatogumų bendraudamas su žmonėmis.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įvertinti žalą palikta teismui, kuris nagrinėdamas baudžiamąją bylą, vadovaujasi Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais jau minėtais neturtinės žalos įvertinimo kriterijais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Priteisiant neturtinę žalą vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra pasekmės.

Dėl kaltinamojo M. V. nusikalstamos veikos nukentėjusysis patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą, sužalojimas padarytas veido srityje, aiškiai matomas, susijęs su estetine nukentėjusiojo išvaizda. Patirtą moralinę žalą nukentėjusysis motyvavo tuo, kad jo, kaip apsaugos darbuotojo, darbas tiesiogiai susijęs su nuolatiniu bendravimu su žmonėmis, o dėl matomų sužalojimų veide, jis jautėsi nemaloniai ir nejaukiai bendraudamas su žmonėmis, atlikdamas savo darbo funkcijas. Teismas neturi pagrindo netikėti, kad nukentėjusiojo patirtas sužalojimas sukėlė jam nemalonius išgyvenimus, tačiau nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį atsižvelgia į tai, kad nukentėjusiojo, kaip apsaugos darbuotojo darbas, yra susijęs su profesine rizika incidentų metu patirti fizinių traumų, sužalojimų, psichologiniu paruošimu reaguoti į kritines situacijas ir jas valdyti, nukentėjusiojo sužalojimas buvo nežymus, jo poveikis trumpalaikis, nesukėlęs ilgalaikių pasekmių sveikatai, ateities perspektyvoms, todėl, vadovaujantis teisingumo, protingumo bei proporcingumo principais, manytina, kad 270 litų piniginė kompensacija yra pakankama kompensuoti nukentėjusiajam jo patirtus neigiamus išgyvenimus ir labiausiai atitinka nukentėjusiojo bei kaltinamojo interesų pusiausvyrą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297, 302-308 str.str., teismas

NUSPRENDĖ:

M. V. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str.1d. ir paskirti jam 8 mėnesių laisvės apribojimo, įpareigojant nuteistąjį bausmės atlikimo laikotarpiu:

be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;būti namuose nuo 22:00 val. iki 06:00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu.

Kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus kardomąją priemonę panaikinti.

Nukentėjusiojo A. M. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies: neturtinės žalos atlyginimui iš M. V. A. M. naudai priteisti 270 Lt, dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo civilinį ieškinį atmesti.

Nuosprendis 20 dienų terminu gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.