Vilniaus apygardos teismo nutartis

Nuorašas: Pranešėja Sigita Bieliauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-218-628/2014

Teisėja P. Borkovski Teisminio proceso Nr. 1-12-1-01860-2012-5

2014 m. balandžio 14 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Jolantos Čepukėnienės ir Artūro Pažarskio, sekretoriaujant Dariui Kamandieriui, dalyvaujant prokurorei Jakaterinai Abbakumovai, nuteistojo M. V. gynėjui advokatui V. S., nukentėjusiajam A. M., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. ir nuteistas 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimu, įpareigojant jį bausmės atlikimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu.

Tenkintas iš dalies nukentėjusiojo A. M. civilinis ieškinys – iš M. V. A. M. naudai priteista 270 (du šimtai septyniasdešimt) litų neturtinei žalai atlyginti. Civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo, atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. V. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. gegužės mėn. 12 d., apie 4.00 val., viešoje vietoje - Vilniuje, Žirmūnų g. 106 D, esančiame naktiniame klube „Malibu“, lankytojų ir dirbančiųjų akivaizdoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, klubo apsaugos darbuotojui A. M. išvedant iš klubo už netinkamą elgesį lankytojas L. V. bei A. L., šiurkščiai pažeisdamas viešąją tvarką, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, vieną kartą kumščiu sudavė A. M. į veidą, taip padarydamas pastarajam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį muštine žaizda kairio antakio srityje. Tokiais įžūliais veiksmais nuteistasis M. V. parodė nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde keliamas ir pirmosios instancijos teismo teisėjo P. Borkovski šališkumo klausimas, nurodant, kad teisėjas, bylą nagrinėjant apylinkės teisme, siūlė nuteistajam ir nukentėjusiajam sudaryti taikos sutartį, kas, apelianto teigimu, reiškia, kad nukentėjusysis yra kaltas dėl M. V. padarytų sužalojimų, tačiau nesudarius taikos sutarties, šis klausimas nebuvo sprendžiamas.

Nesutinkant su paskirta bausme, apeliaciniame skunde nurodoma, kad ji yra per griežta. Nuteistasis nebuvo teistas, dirba, turi šeimą, nėra pripažintas alkoholiku ar narkomanu. Tuo tarpu apsaugos darbuotojas – A. M., praeityje turėjo problemų su teisėsauga, šią aplinkybę jis patvirtino ir teisme, tačiau ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo liko neįvertinta.

Teismo posėdyje nuteistasis bei jo gynėjas advokatas V. S. prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai M. V. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d. Jo veiksmų teisinė kvalifikacija yra tinkama, atitinka BK 284 str. 1 d. įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius, teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas nuteistojo atžvilgiu pritaikytas tinkamai. Tai, kad M. V. nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, savaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus, savotiškai juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais

BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija nemato teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmos instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Sprendžiant M. V. kaltės klausimą, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. M. V. kaltė grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Teismas, skirtingai nuo apelianto, nuosprendį pagrindė ne spėliojimais ir prielaidomis, o teisme ištirtais įrodymais, juos pagrįstai ir teisėtai įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, todėl nuosprendį naikinti skunde nurodytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Nors M. V. neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, jo kaltę padarius BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą patvirtina byloje surinkti, teismo ištirti ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai, nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, įvertinti įrodymai.

Kaip matyti iš nukentėjusiojo A. M. parodymų, duotų jį apklausiant pirmosios instancijos teisme, jis 2012-05-12 dirbo naktinio klubo „Malibu“, esančio Vilniuje, Žirmūnų g. 106G, apsaugos darbuotoju. Paryčiais, apie 4.00 val., prieš klubo darbo pabaigą, stovėjo prie baro. Vilkėjo apsaugos darbuotojo liemenę. Netoli prie baro sėdėjo du vaikinai, o prie kampo stovėjo dvi merginos, viena iš jų - L. V., kitos pavardės nežino. L. V. bei jos draugę pažinojo iš matymo, nes jos lankėsi klube ir dėl netinkamo elgesio porą kartų buvo palydėtos išėjimo link diskotekai dar nesibaigus. Jos pradėjo kažką šūkauti dviejų sėdinčių merginų atžvilgiu, tačiau šios stengėsi nereaguoti. Priėjo arčiau ir tuomet išgirdo išsakomus necenzūrinius žodžius. Jis (A. M.) nurodė L. V. bei kitai merginai apsiraminti, nes priešingu atveju jos turės palikti patalpas. Išgirdo atsakymą: “Ko užstoji savo prostitutes“. Ir toliau jos nenustojo keiktis, aiškino, kad iš klubo neišeis, nes užsakė kavos. Tuomet jis (A. M.) paėmė jas už parankių, apsisuko ir ketino eiti išėjimo link. Merginos traukė rankas, nenorėjo išeiti. Tuo metu iš nugaros pusės kažkas trenkė jam (A. M.) per nugarą. Atsisukęs pamatė, kad tai vaikinas, kurio duomenis sužinojo vėliau - M. V.. Atstūmė vaikiną delnu, kad jis nesikištų. Nuo jo pastūmimo M. V. atsisėdo ant kėdės prie baro. Tą vakarą jis nežinojo, kad kaltinamasis yra L. V. vyras. Jis (A. M.) vėl norėjo išvesti merginas, kažkuri mergina sudavė jam rankinuku. L. V. iš šono trenkė jam (A. M.) kumščiu į veidą, pataikė į kairįjį antakį. Po smūgio jis (A. M.) paleido merginas, panaudojo kovinės savigynos veiksmus ir paguldė kaltinamąjį ant grindų, laikė. Smūgių jam nesudavė. Tuo metu abi merginos nukentėjusįjį daužė kojomis, draskė nagais, mušė rankinuku į įvairias kūno vietas. Kai jis traukėsi atgal, M. V. atsikėlęs vėl puolė jį mušti kumščiais, tačiau smūgiai tikslo nepasiekė. Kokiu momentu veido sužalojimus gavo L. V., pasakyti negali, jis galėjo kristi ir susižaloti. Pribėgo kiti apsaugininkai ir išvedė juos į lauką. Jis (A. M.) nuėjo į tualetą nuplauti kraują, nes buvo praskeltas antakis. Buvo suplėšyti jo marškinėliai, tačiau tai padarė ne L. V., tai buvo merginų darbas. Kaltinamasis M. V. smūgį jam į veidą sudavė stovėdamas, iš šono. Turtinei žalai atlyginti prašo priteisti 50 litų už sunaikintus marškinius bei 500 litų neturtinei žalai atlyginti, nes pagal darbo pobūdį turi daug bendrauti su žmonėmis, dėl žaizdos ir mėlynės ant veido darbe patyrė nepatogumų.

Netikėti nukentėjusiojo parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Įvykio metu jis buvo blaivus, atliko jam pavestas viešosios tvarkos klube palaikymo pareigas, su nuteistuoju iki nusikaltimo padarymo pažįstamas nebuvo, nuosekliai papasakojo nagrinėjamo įvykio aplinkybes. Atmetant apeliacinio skundo argumentą, kad šio asmens parodymai yra nepatikimi dėl to, kad pastarasis praeityje turėjo problemų su teisėsaugos pareigūnais, pažymėtina, kad ši aplinkybė nagrinėjamu atveju esminės reikšmės neturi. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad aptariamo įvykio metu jis elgėsi neprofesionaliai, pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymus, dėl šio įvykio jam nepradėtas ikiteisminis tyrimas, jo veiksmai nebuvo apskųsti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

Apsaugos darbuotojo A. M. nurodytai įvykių sekai neprieštarauja ir liudytojų J. B., R. V. bei E. B. ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje duoti parodymai.

Liudytoja J. B., apklausiama teismo posėdyje, parodė, kad 2012-05-12 nuo 00.00 val. kartu su drauge R. V. buvo naktiniame klube „Malibu“. Daug alkoholio jos nevartoja, todėl praktiškai buvo blaivios, sėdėjo prie staliuko ir gėrė kavą. Sėdinčios prie kito staliuko dvi merginos elgėsi vulgariai, pradėjo kabinėtis prie jų, sakydamos „ko čia žiūri?“, jų atžvilgiu buvo vartojami įžeidžiantys ir necenzūriniai žodžiai. Buvo matyti, kad jos yra girtos. Nenorėjo, kad merginos jas užsipultų, todėl kreipėsi į apsaugos darbuotoją vardu A., kurį pažinojo iš matymo, kad šis atitinkamai reaguotų, nuramintų jas. Merginos puolė jį rankinukais. Prie apsaugos darbuotojo priėjo vaikinas. Ar jis stumtelėjo apsaugos darbuotoją, pasakyti negali, jų pokalbio taip pat negirdėjo, tik matė, kad apsaugos darbuotojas ranka nustūmė vaikiną nuo savęs, tačiau pastarasis vėl priėjo ir sudavė apsaugos darbuotojui iš šono vieną smūgį į galvą. Apsaugos darbuotojas paėmė vaikiną už rankų, užlaužė rankas ir paguldė ant grindų. Ji nematė, kad vaikinas būtų mušamas. Kiti apsaugos darbuotojai išvedė vaikiną į kiemą. Tuomet priėjo vaikinas, buvęs su merginomis, ir kažką aiškino jam, bet ką - ji negirdėjo. Apsaugos darbuotojas ranka nustūmė į šalį vaikiną.

Liudytoja R. V. iš esmės patvirtino kartu buvusios J. B. nurodytas įvykio aplinkybes, paaiškindama, kad 2012-05-12 buvo klube „Malibu“ kartu su drauge J. B.. Sėdėjo prie staliuko, gėrė kavą. Netoli sėdinčios dvi merginos šūkavo jų atžvilgiu, buvo ir necenzūrinių žodžių, jos buvo agresyvios. Šalia buvo du vaikinai. Dėl merginų elgesio pasijuto nesaugiai, todėl kreipėsi su prašymu į apsaugos darbuotoją. Pastarasis priėjo prie merginų, kalbėjo su jomis ir grįžo prie jų staliuko, tačiau merginos vėl su grasinimas pradėjo eiti link jų. Apsaugos darbuotojas bandė jas raminti, tačiau jam nepavyko, prasidėjo susistumdymas. Apsaugos darbuotojas stovėjo nugara, kuomet prie jo priėjo vaikinas iš galo ir trenkė jam. Nukentėjusiajam buvo praskeltas antakis, prasidėjo grumtynės. Atvyko policijos darbuotojai. Bylos nagrinėjimo teisme metu, vadovaujantis BPK nuostatomis, pagarsinus R. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jis paaiškino, kad po pusantrų metų ne visas aplinkybes atsimena, todėl patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kai ji parodė, jog merginos necenzūriniais žodžiais ir veiksmais puolė apsaugos darbuotoją. Apsaugos darbuotojas atstatęs ranką gynėsi nuo jų. Tuomet pribėgo vienas iš vaikinų, buvusių su jomis, ir stvėrė apsauginį. Pastarasis nustūmė jį į šoną ir merginos puolė apsauginį daužyti rankinukais, suplėšė jam rūbus. Nustumtas vaikinas priėjo iš galo ir trenkė apsaugos darbuotojui į galvą. Tuomet subėgo daugiau apsaugos darbuotojų ir merginas bei jų vaikinus išprašė į lauką. Antras vaikinas konflikte nedalyvavo, stebėjo įvykius iš šono (b. t.1, b. l. 26).

Apklausta liudytoja E. B. parodė, kad svarstomo įvykio metu ji dirbo klubo „Malibu“ administratore. Datos neatsimena, paryčiui klube kilo konfliktas tarp dviejų kompanijų. Apsaugos darbuotojas reagavo, buvo kviečiama policija. Teismo posėdžio metu pagarsinus liudytojos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ji patvirtino, kad parodymai apie tai, kad apsaugos darbuotojas norėjo išvesti iš klubo agresyviai nusiteikusią merginą, pastaroji priešinosi, buvo suplėšyti darbuotojo marškinėliai, merginą užstojo vaikinas, dėl to ir prasidėjo grumtynės, yra teisingi. Daugiau aplinkybių neatsimena (b. t.1, b. l. 27).

Abejoti šių liudytojų nuosekliais ir neprieštaringais parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Aptarti liudytojai, apklausiami teisiamojo posėdžio metu, nuosekliai nupasakojo nagrinėjamo įvykio aplinkybes, jų parodymai sutapo ne tik tarpusavyje, bet ir su nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, šios aplinkybės neįžvelgia ir apeliacinės instancijos teismas. Nors apeliaciniame skunde, menkinant liudytojos J. B. parodymus, nurodoma, kad pastaroji konflikto metu į apsaugos darbuotoją kreipėsi vardu, yra nuolatinė klubo lankytoja, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu ši aplinkybė negali būti laikoma pagrindu nesivadovauti šios liudytojos parodymais. Tai, kad pastaroji yra nuolatinė klubo lankytoja nesudaro pagrindo manyti, kad ji yra suinteresuota bylos baigtimi ir siekia apkalbėti nuteistąjį. Be to, pažymėtina, kad remiantis neprieštaringais ir nuosekliais nukentėjusiojo A. M. parodymais, M. V. sutuoktinė L. V. ir jos draugė A. L. taip pat yra nuolatinės klubo „Malibu“ lankytojos, jos ne vieną kartą A. M. buvo pastebėtos klube, ne kartą buvo išvestos iš naktinio klubo patalpų už netinkamą elgesį.

Tuo tarpu vertinant nuteistojo M. V. teisme duotus parodymus, pastebėtina, kad pastarojo nurodytos aplinkybės iš esmės prieštarauja ne tik nukentėjusiojo bei aptartų liudytojų parodymams, bet ir kitoms bylos faktinėms aplinkybėms.

M. V., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, paaiškino, kad 2012-05-12, apie 24 val. kartu su žmona L. V. bei A. L. ir draugu T. G. atvyko į klubą „Malibu“ švęsti jo 30 metų gimtadienį. Šventė, šoko, pripažįsta, kad nupirko 0,5 litro talpos degtinės, kurią vartojo trise, nes Tomas buvo su automobiliu. Paryčiui užsakė kavos, laukė, kol ji bus paruošta. Tuomet ir pamatė, kad apsaugos darbuotojas (šiuo metu žino - tai buvo A. M.), paėmęs už parankių, tempia žmoną bei L. link išėjimo. Nesuprato, kodėl taip elgėsi apsaugos darbuotojas, nes iki tol jokios konfliktinės situacijos jis nematė. Stojo ginti moteris, visada užstoja savo žmoną. Trenkė apsaugos darbuotojui delnu per petį ir paklausė, ką jis daro, į ką A. M. atsisuko ir be jokių aiškinimų trenkė jam į veidą. Jis parkrito, po ko A. M. užšoko ant jo ir daužė, kol šis prarado sąmonę, kumščiu sudavė apie 4-5 smūgius į veidą. Gindamasis sudavė apsaugos darbuotojui vieną ar du smūgius, po ko jis prarado sąmonę, todėl negali pasakyti, kaip buvo ištemptas į lauką ir kas tai padarė. Atvyko greitoji pagalba ir policijos pareigūnai. Jį išvežė greitoji, nes reikėjo susiūti žaizdą. Buvo nuvežtas į Žalgirio klinikas, vėliau - į Raudonojo kryžiaus ligoninės filialą. A. M. teigia, kad jo žmona ir draugė konfliktavo su baro lankytojomis, įžeidinėjo pastarąsias, tačiau to jis nematė. Pats taip pat rašė skundą policijai dėl apsaugos darbuotojo pavartoto jo atžvilgiu smurto, ekspertas konstatavo jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Kaip vėliau sužinojo iš žmonos pasakojimo, ji bei A. L. paprastai „persimetė keliais žodžiais su baro lankytojomis“, gal tai nepatiko apsaugos darbuotojui, todėl jis ir sukėlė visą konfliktą.

Analizuojant nuteistojo parodymus, pastebėtina, kad savo sutuoktinės L. V. ir jos draugės A. L. konflikto su kitomis klubo lankytojomis jis nematė, įvykį pastebėjo tik tuomet, kai apsaugos darbuotojas A. M. išvedinėjo pastarąsias iš klubo patalpų. Tuomet nuteistasis priėjo prie A. M. ir delnu trenkė pastarajam per petį, klausdamas, ką jis daro. Nors M. V. nurodė, kad tuomet A. M. atsisukęs trenkė jam į veidą, tačiau tokie parodymai prieštarauja nuosekliems ir neprieštaringiems aptartų liudytojų parodymams, kad A. M. tuo metu tik pastūmė M. V., po ko, pastarasis vėl puolė apsaugos darbuotoją kumščiais. Pastebėtina, kad nustatytų bylos aplinkybių neatitinka ir tolimesni apelianto parodymai, kad A. M. užšoko ant jo ir daužė, kumščiu sudavė apie 4-5 smūgius į veidą. Remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G1135/12(01). M. V. padarytos muštinės žaizdos su poodine kraujosruva dešinės akies srityje, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2012-05-12), paveikus kietu buku daiktu (b. t. 1, b. l. 94-95). Teismo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos ekspertas J. P., aiškindamas aptariamą specialisto išvadą, parodė, kad M. V. nustatytas žaizdas galima padaryti vienu ar dviem smūgiais, minima kraujosruva galėjo susidaryti nuo smūgio kumščiu. Aplinkybių, kad prieš M. V. buvo panaudoti koviniai veiksmai, jis buvo pargriautas ant grindų, neneigia ir pats nukentėjusysis, tačiau akcentuotina, kad tokius veiksmus A. M. atliko tik po aktyvaus nuteistojo pasipriešinimo, atlikdamas tiesiogines savo pareigas – palaikydamas klubo patalpose viešąją tvarką. Pažymėtina, kad jokie kiti sužalojimai M. V. nebuvo nustatyti, kas paneigia apelianto parodymus, jog po to, kai jis buvo nugriautas ant grindų, A. M. ant jo užšoko ir daužė jį tol, kol jis prarado sąmonę.

Taigi ištirti objektyvūs faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir patvirtina, jog M. V. viešoje vietoje, t.y. klubo „Malibu“ patalpose, klubo lankytojų ir darbuotojų akivaizdoje, klubo apsaugos darbuotojui A. M. išvedant iš klubo už netinkamą elgesį lankytojas L. V. bei A. L., šiurkščiai pažeisdamas viešąją tvarką, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, vieną kartą kumščiu sudavė A. M. į veidą, taip padarydamas pastarajam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį muštine žaizda kairio antakio srityje.

Atmetant apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino nuteistąjį teisinančių liudytojų L. V., A. L. ir T. G. parodymų, pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad esant situacijai, kai apie nagrinėjamą įvykį iš skirtingų asmenų gaunama prieštaringa informacija, būtina įvertinti, kurių asmenų parodymai yra patikimi ir objektyvūs. Bylos duomenimis nustatyta, kad L. V. yra nuteistojo sutuoktinė, A. L. – pastarosios draugė, o T. G. – nuteistojo draugas. Į naktinį klubą šie asmenys atvyko kartu su M. V., kartu su pastaruoju šventė jo 30-ąjį gimtadienį, vartojo alkoholinius gėrimus. Tiek L. V., tiek A. L. bei T. G. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme iš esmės skyrėsi nuo nuoseklių ir neprieštaringų liudytojų J. B., R. V. ir E. B., nesuinteresuotų bylos baigtimi, parodymų, nesutapo ir su nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis. Pažymėtina ir tai, kad nei L. V., nei A. L., nepaneigė fakto, kad tarp jų ir kitų klubo lankytojų buvo kilęs konfliktas, neneigė aplinkybės, kad jos vartojo smurtą (daužė A. M. rankinukais) nukentėjusiojo atžvilgiu, siekdamos apginti M. V.. Be to, liudytojoms pačioms buvo pareikšti įtarimai dėl tos pačios nusikalstamos veikos įvykdymo, jos turėjo teisę duoti jų pačių gynybai parankius parodymus. Šių aplinkybių visumoje bei atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamo įvykio metu L. V. bei A. L. buvo neblaivios, jos yra artimai pažįstamos su nuteistuoju, kas galėjo įtakoti jų parodymų patikimumą bei pagrįstumą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad L. V., A. L. ir T. G. parodymai vertintini kritiškai, kaip siekis padėti nuteistajam išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės.

Vertinant apeliacinio skundo prašymą perkvalifikuoti M. V. inkriminuotą nusikalstamą veiką iš BK 284 str. 1 d. – viešosios tvarko pažeidimas, į BK 140 str. 1 d. – fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas, pažymėtina, kad pagal BK 284 str. 1 d. baudžiamas tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 str. 1 d. gali būti traukiama tik konstatavus, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo realiai sutrikdytos. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šias pasekmes, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. M. V. pasirinktas santykių aiškinimosi būdas, atliktų veiksmų pobūdis, vieta, net ir esant žodiniam konfliktui neabejotinai yra nusikalstamas ir teisingai įvertintas kaip viešosios tvarkos pažeidimas. Nuteistojo argumentai, kad jis neteisėtus veiksmus A. M. atžvilgiu atliko ne dėl chuliganiškų, o asmeninių paskatų – siekiu apginti savo sutuoktinę, neatlaiko kritikos. Iš nukentėjusiojo A. M. paaiškinimų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu matyti, kad asmeninių santykių aiškinimasis iki konflikto vyko ne tarp nukentėjusiojo ir M. V., o tarp nukentėjusiojo ir M. V. bei A. L., kurias buvo bandoma išvesti iš klubo patalpų už netinkamą elgesį. Todėl M. V. veiksmuose, pačiam iš esmės neturint aiškaus asmeninio motyvo konfliktui su nukentėjusiuoju, jį įžeidinėjant bei vartojant necenzūrinius žodžius, elgiantis agresyviai ir įžūliai, kumščiu į veidą ir petį viešoje vietoje, esant ir matant pašaliniams asmenims, sužalojant nukentėjusįjį dominavo ne asmeninės, kaip kad teigiama apeliaciniame skunde, o chuliganiškos paskatos. Šių aplinkybių visumoje spręstina, kad tenkinti apeliacinio skundo prašymą jo nusikaltimą perkvalifikuoti į BK 140 str. 1 d. nėra pagrindo.

Nepagrįstu laikytinas ir apeliacinio skundo argumentas dėl apylinkės teismo teisėjo šališkumo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2013-10-24 vykusio pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, bylą nagrinėjantis teisėjas, proceso dalyviams išaiškino teises dėl susitaikymo galimybių. Šiuo atveju kaltinamasis buvo teisiamas už nesunkų nusikaltimą, todėl jei byloje būtų nustatytos visos BK 38 str. taikymo būtinosios sąlygos, jis galėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Kolegijos nuomone, BK 38 str. nuostatų išaiškinimas proceso dalyviams nepažeidžia jų teisių ir nerodo teismo šališkumo.

Tuo tarpu apeliacinio skundo argumentai, neva patvirtinantys teismo šališkumą, kad teisėjas nesikreipė į atitinkamas teisėsaugos institucijas dėl nelegaliai klube „Malibu“ dirbančių apsaugos darbuotojų, nėra nagrinėjamos baudžiamosios bylos dalyku, todėl šie argumentai apeliacinės instancijos teismo paliekami nenagrinėti.

Apeliaciniu skundu be M. V. veiksmų kvalifikacijos nesutinkama ir su jam paskirta bausme, nurodant, kad apeliantas praeityje nebuvo teistas, dirba, turi šeimą, nėra pripažintas alkoholiku ar narkomanu, todėl jam paskirta bausmė yra per griežta.

Tiek teisės teorijoje, tiek teismų praktikoje įtvirtinta principinė nuostata, kad paskirta bausmė bet kuriuo atveju turi būti teisinga ir turi užtikrinti BK 41 str. numatytų tikslų praktinį įgyvendinimą. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji neturi prieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Bausmė skiriama vadovaujantis ne tik bausmės paskirtimi, bet ir bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 str. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 str. 1 d.). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 2 d.). BK 61 str. 2 d. nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas ir individualizuodamas nuteistajam bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų BK 54 str., atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltinamojo asmenybę, kitas aplinkybes, todėl tenkinti nuteistojo prašymą švelninti bausmę nėra pagrindo.

M. V. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., padarymą. Minėto straipsnio sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Pirmos instancijos teismas, skirdamas M. V. laisvės apribojimo bausmę tokį savo sprendimą pakankamai argumentavo, nurodė, kokių aplinkybių pagrindu padarė išvadą, kad švelnesne bausmės rūšimi šiuo atveju nebus pasiekti BK 41 str. numatyti bausmės tikslai. Aukštesnysis teismas neturi objektyvaus pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo argumentacija. Nustatyta, kad M. V. padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 str.), tačiau neteisėtus veiksmus A. M. atžvilgiu atliko būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos jo nusikaltimo padarymui, kas pripažintina jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 9 p.), pastarojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nuteistasis yra jauno amžiaus, turi šeimą, anksčiau neteistas bei neturi administracinių nuobaudų. Paminėtos aplinkybės pirmos instancijos teismo buvo tinkamai įvertintos ir pagrįstai konstatuota nuteistajam skirti laisvės apribojimo bausmę.

Pagal BK 48 str. 4 d., asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, teismas gali nustatyti vieną ar kelis draudimus bei įpareigojimus, numatytus aptariamo straipsnio 5 ir 6 dalyse. Pirmosios instancijos teismas M. V. skirdamas laisvės apribojimo bausmę, įpareigojo nuteistąjį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos bei būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu. Nors apeliaciniu skundu nesutinkama su pastaruoju įpareigojimu, tačiau nenurodomi jokie motyvai, dėl kurių šis įpareigojimas negali būti skiriamas nuteistajam. Tuo tarpu teisėjų kolegijos vertinimu, M. V. atžvilgiu pirmosios instancijos teismo nustatyti įpareigojimai yra proporcingi jo padarytai nusikalstamai veikai, atitinka BK 41 str. įtvirtintą bausmės paskirtį, todėl keisti jų nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo pateiktus argumentus, naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nuosprendį, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, įvertino juos pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d), tinkamai, nepažeisdamas bausmės skyrimą reglamentuojančių nuostatų, individualizavo nuteistajam M. V. paskirtą bausmę.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nuosprendį palikti nepakeistą.