Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Boleslovo Kalainio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu:

padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams,

padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 243 straipsnyje, ir paskirtas 20 (dvidešimties) parų areštas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos, subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirtas laisvės atėmimas 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2019 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu paskirta bausme, bausmes iš dalies sudedant, galutinė bausmė paskirta – laisvės atėmimas 7 (septyniems) mėnesiams.

Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia nustatyta skaičiuoti nuo nuteistojo sulaikymo momento nuosprendžiui įsiteisėjus.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, paskirta V. K. baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vairuoti kelių transporto priemones 5 (penkeriems) metams, šį terminą skaičiuojant po laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 5 dalimi, konfiskuotas iš V. K. nusikalstamos veikos padarymo priemonės (automobilio „(duomenys neskelbtini)“) vertę atitinkančią pinigų sumą – 10 306 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. gruodžio 3 d. nuosprendį – atidėti bausmės vykdymą, sumažinti baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti kelių transporto priemones atėmimo terminą, sumažinti konfiskuotino turto sumą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde neginčijama V. K. kaltė ir nusikalstamų veikų kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. K. teigia, jog jam neteisingai paskirta bausmė, todėl prašo nuosprendį pakeisti – atidėti bausmės vykdymą, sumažinti baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti kelių transporto priemones atėmimo terminą, sumažinti konfiskuotino turto sumą.

Dėl paskirtos bausmės ir BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

6. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Įstatymų leidėjas nurodė, jog skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta tokia bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.

6.1. Įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą ir skundžiamo nuosprendžio turinį, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmės skyrimą V. K., vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkte, savo sprendimą tinkamai motyvavo. Teismas atsižvelgė į tai, kad V. K. padarė dvi nusikalstamas veikas – vieną nesunkų nusikaltimą ir vieną baudžiamąjį nusižengimą, taip pat atsižvelgta į jo atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių santykį. Apelianto atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o sunkina tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas teisingai įvertino V. K. asmenybę, t. y. jo ankstesnius teistumus, administracines nuobaudas, šeiminę padėtį ir kitas aplinkybes, kurios neleidžia apelianto apibūdinti kaip pozityvios, linkusios pasimokyti iš savo klaidų bei ankstesnio patyrimo asmenybės. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nuteistajam paskirtą bausmę BK 41 straipsnio aspektu, atsižvelgdamas į tikslus, kurių siekiama skiriant bausmę, neturi pagrindo V. K. paskirtą bausmę laikyti neteisinga. Šiuo atveju faktas, jog apeliantas dirba ūkyje, iš kurio gaunamos pajamos ir išlaikoma šeima, jo trys nepilnamečiai vaikai, nekeičia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jam paskirtos bausmės.

7. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK nuostatos suteikia teismui pakankamai plačią diskreciją atsižvelgti į konkrečios bylos aplinkybes ir ne tik parinkti nuteistajam taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės rūšį ir dydį, bet ir, esant pagrindui, paskirti švelnesnę, nei įstatymo nustatyta, bausmę, taip pat atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą (BK 75 straipsnis). Reikšmingų baudžiamajai atsakomybei taikyti baudžiamojo įstatymo nuostatų sistema orientuoja teismą taikyti nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę tik kaip paskutinę priemonę ir pagal suteiktos diskrecijos ribas svarstyti galimybę apsiriboti alternatyviomis teisinėmis priemonėmis. Bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra viena iš baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų, be to, tai vienas efektyviausių racionalios baudžiamosios politikos instrumentų, leidžiančių kontroliuoti nusikalstamas veikas padariusių asmenų elgesį laisvėje, neardant jų socialinių ir ekonominių ryšių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-8-788/2018, 2K-180-1073/2019).

7.1. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam galutinė subendrinta bausmė paskirta septyni mėnesiai laisvės atėmimo. Taigi, formaliai V. K. atitinka BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtintas sąlygas, suteikiančias galimybę teismui svarstyti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Kita vertus, pagal aptariamas baudžiamojo įstatymo nuostatas, net ir esant BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatytoms bausmės vykdymo atidėjimo sąlygoms, teismas, tik įvertinęs reikšmingų bylos aplinkybių visumą ir nusprendęs, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi teisę (bet ne pareigą) taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, įvertina, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus nubaustas teisingai, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar nuteistasis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, ar savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, ar padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2014 ir kt.).

7.2. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad V. K. teisiamas trečią kartą, turi du neišnykusius teistumus už analogiškas veikas – transporto priemonių vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, naują nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, nevykdė jam ankstesniu nuosprendžiu paskirto įpareigojimo – nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Tai jau antras kartas per vienerių metų laikotarpį, kai apeliantas, visiškai nepaisydamas Kelių eismo taisyklių imperatyvų, vairuoja padidinto pavojaus šaltinį – transporto priemonę, būdamas neblaivus. Pirmąjį kartą V. K. už padarytą nusikalstamą veiką – transporto priemonių vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, paskirta bauda, o vėliau – laisvės atėmimas, bausmės vykdymą atidedant konkrečiam terminui. Tačiau švelnus baudžiamumas nuteistajam nebuvo veiksmingas ir jis toliau vykdė analogiškas nusikalstamas veikas, kas patvirtina, jog paskutinis įvykdytas nusikaltimas nebuvo atsitiktinis ar nulemtas nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. V. K., nors deklaratyviai teigia besigailintis dėl savo neteisėto poelgio, iš tiesų kritiškai susidariusios situacijos nevertina ir jokių veiksmų, siekiant keisti savo netinkamą elgesį bei mąstyseną, nesiima.

7.3. Negebėjimą laikytis teisės aktų nuostatų patvirtina ir baudžiamojoje byloje esantis Administracinių nusižengimų registro išrašas apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus ir priimtus sprendimus (1 t., b. l. 91–93), kuris patvirtina, kad apeliantas už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio buvo baustas ir administracine tvarka. Nors nuteistasis tvirtina, kad realios laisvės atlikimas sukeltų neproporcingai sunkias pasekmes ne tik jam, bet ir jo šeimai, kurioje auga trys nepilnamečiai vaikai, padarytų žalą jo ūkiui, iš kurio gaunamos pajamos ir išlaikoma šeima, tačiau pažymėtina, kad nei šeima, vaikai, nei ūkio reikalai, jo nesulaikė nuo nusikaltimų darymo ir tai nemažina jo asmenybės pavojingumo, ir visų jį charakterizuojančių duomenų kontekste neleidžia švelninti jam paskirtos bausmės ar keisti jos atlikimo formą.

7.4. Teisėjų kolegija pažymi, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų. V. K. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas taikytas 2019 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu, tačiau akivaizdu, jog tai nepadėjo užtikrinti bausmės tikslų, todėl dar kartą taikyti tą patį nuteistajam visiškai neveiksmingą institutą nėra jokio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde iš esmės jokių naujų, reikšmingų, išskirtinių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas ir kuriomis remiantis būtų galima švelninti nuteistojo teisinę padėtį, nėra pateikta. Todėl daroma išvada, kad V. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė, 7 mėnesių laisvės atėmimas, nėra per griežta. Ji proporcinga ir adekvati padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui bei nuteistojo asmenybės charakteristikai. Esant nustatytoms aplinkybėms, apelianto skundo prašymas atidėti paskirtos bausmės vykdymą atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise, termino

8. Apeliantas nesutinka su jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise atėmimo terminu, teigdamas, jog paskirtas terminas yra per ilgas.

8.1. Baudžiamojo poveikio priemonės – tai teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Viena iš baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise – numatyta BK 68 straipsnyje. Komentuojamame straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Nors BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles ar BK 281 (BK 281¹) straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs Kelių eismo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20/2011).

8.2. Nagrinėjamu atveju V. K. buvo pripažintas kaltu už itin šiurkštaus Kelių eismo taisyklių pažeidimo – vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, kai asmeniui nustatytas didesnis negu 1,5 promilės apsvaigimo nuo alkoholio laipsnis, neabejotinai keliančio itin didelį pavojų tiek eismo saugumui, tiek ir jo dalyvių sveikatai ar net gyvybei, padarymą. Šiuo atveju V. K. buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis (nustatyta alkoholio koncentracija V. K. iškvėptame ore: 1 val. 36 min – 3,70 promilių, 1 val. 59 min – 3,46 promilių), daugiau nei 8 kartus viršijantis leistiną normą, ir nors, kaip teisingai pabrėžiama nuteistojo skunde, jokia žala neteisėtais jo veiksmais padaryta nebuvo, tačiau vien tik ši aplinkybė jo įvykdyto nusikaltimo pavojingumo nemenkina. Ši pozicija neabejotinai atitinka ir įstatymo leidėjo valią, kadangi kriminalizuodamas transporto priemonių vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, kai kraujyje nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, įstatymo leidėjas jokių šios nusikalstamos veikos padarinių nenumatė, tokiu būdu tik patvirtindamas, kad vien tik pati veika – automobilio vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, gali sukelti didelį pavojų aplinkiniams.

8.3. Kaip jau buvo minėta anksčiau, bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad V. K. automobilį vairavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonių, kai ši teisė jam atimta už analogišką nusikaltimą – vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, nusikalto trečią kartą, dėl to paties jis buvo baustas ir administracine tvarka, kas leidžia spręsti, kad jis nėra linkęs atsakingai realizuoti minėtą teisę, ja naudodamasis nuolat kelia pavojų sau pačiam bei aplinkiniams. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes, sprendžia, kad skirtas draudimo naudotis minėta specialia teise maksimaliam terminui yra pagrįstas, proporcingas ir teisingas, atitinka siekiamus prevencinius tikslus, todėl nekeistinas.

Dėl konfiskuotino turto (automobilio) vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo

9. BK 72 straipsnyje yra nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, kad automobilis, kurį 2019 m. lapkričio 10 d. apie 1 val. 20 min, būdamas neblaivus, vairavo V. K., yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius. BK 72 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. V. K. vairuotas automobilis priklauso trečiajam asmeniui, todėl, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš V. K. gali būti išieškoma tik šio automobilio vertę atitinkanti pinigų suma.

9.1. Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad V. K. vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo neblaivumas ženkliai viršijo 1,5 promilės ribą, nuo kurios kyla įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė. Pažymėtina, jog pavojingi nuteistojo veiksmai buvo išaiškinti ir užkardyti patruliuojančių policijos pareigūnų (1 t., b. l. 9). Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad V. K. savo veiksmais (valdydamas transporto priemonę būdamas smarkiai apsvaigęs nuo alkoholio) kėlė pavojų eismo saugumui ir ne tik savo, bet ir kitų eismo dalyvių gyvybei, sveikatai bei turtui. Taip pat įvertintina ir tai, kad V. K. vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonių, kai ši teisė jam atimta už analogišką nusikaltimą – vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, nusikalto trečią kartą, dėl to paties jis buvo baustas ir administracine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad iš paties nuteistojo paaiškinimų matyti, jog jis, prieš sėsdamas už automobilio vairo, vartojo alkoholį. Negali paaiškinti, nes neprisimena, kaip pasiėmė automobilio raktelius ir kur važiavo. Šios aplinkybės rodo V. K. lengvabūdišką bei visiškai neatsakingą požiūrį į visuomenėje galiojančią visiems privalomą tvarką, į savo paties bei kitų saugumą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog V. K., sėsdamas už vairo neblaivus, visiškai ignoravo galimas kilti neigiamas pasekmes, jis veikė tiesiogine tyčia – žinojo, kad teisės aktai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis. V. K. privalėjo numatyti ir įvertinti galimas savo priešingo teisei elgesio pasekmes dar prieš darydamas nusikaltimą, todėl jis privalo prisiimti neigiamas tokio elgesio pasekmes, dėl kurių atsiradimo jis pats ir yra kaltas.

9.2. Kaip jau minėta, nekyla jokių abejonių, jog automobilio vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Pagal teismų praktiką nusikalstamų veikų, susijusių su transporto priemonės vairavimu, kai ją vairuoja neblaivus asmuo, prevencijai užtikrinti paprastai kartu skiriamos tiek susijusios su apribojimu naudotis specialiąja teise, tiek turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-511/2018).

9.3. Nagrinėjamu atveju nekyla jokių ginčų dėl to, kad V. K. yra būtina taikyti turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonę, tačiau apeliantas nesutinka su jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės pinigine išraiška (dydžiu).

9.4. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. K. neblaivus vairavo automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Šio automobilio vertė ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta pagal VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ transporto priemonių kainų informacinę sistemą (b. l. 36). Viešai skelbiamoje informacijoje apie šią sistemą nurodoma, jog joje vidutinės kainos nustatomos, įvertinant kainas internetiniuose skelbimuose, laikraščiuose ir automobilių pardavimo vietose. Kainos yra orientacinės ir negali būti juridinių pretenzijų objektu (http://www.emprekis.lt). Taigi pagal šios sistemos duomenis nustatyta vidutinė analogiško „Mercedes-Benz GL320“ kaina nebūtinai yra tokia pati, kiek realiai vertas V. K. vairuotas automobilis „Mercedes-Benz GL320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos UAB „(duomenys neskelbtini)“ kilnojamo turto – transporto priemonės – vertinimo ataskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog automobilio (duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertė yra 8300 Eur su PVM (be PVM 6557 Eur) (1 t., b. l. 146–163). Abejoti minėtoje ataskaitoje, kurią parengė kvalifikuotas turto vertintojas, nurodyta automobilio verte nėra pagrindo.

9.5. Tačiau sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, kaip yra pasisakęs kasacinis teismas, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes. Be to, turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė visoms šiam klausimui išspręsti svarbioms aplinkybėms, nė vienai iš jų neturi būti suteikiamas prioritetas, negalima pasirinktinai išskirti ir sureikšminti tik kai kurias iš jų, nes tokiu atveju būtų pažeistas išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo principas. Teisėjų kolegijos manymu, teismas, svarstydamas BK 72 straipsnio 5 dalyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo proporcingumo klausimą, taip pat turi diskreciją spręsti, ar iš asmens konfiskuojama visa konfiskuotino turto vertė, ar tik jos dalis. Tai ypač aktualu, kai sprendžiamas klausimas ne dėl nusikalstamu būdu gautos naudos, bet dėl nusikaltimo padarymo priemonės vertės konfiskavimo. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad sprendžiant, ar konkreti baudžiamojo poveikio priemonė neprieštarauja proporcingumui, turi būti atsižvelgiama į tai, ar ši priemonė yra tinkama siekiamiems tikslams įgyvendinti, ar ji yra būtina, taip pat, ar ji atitinka skirtingų interesų (kaltininko, visuomenės bei valstybės) pusiausvyrą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018)

9.6. Nagrinėjamu atveju jau buvo nustatyta, kad konfiskuotino turto vertės išieškojimas iš V. K. yra tinkama ir būtina priemonė baudžiamajame įstatyme numatytiems tikslams pasiekti. Tačiau įvertinus V. K. apeliacinės instancijos teismui pateiktus duomenis apie jo finansinius įsipareigojimus, turimas skolas (1 t. b. l. 138–145), jo šeiminę padėtį (turi tris nepilnamečius vaikus), jog šeimos pajamas sudaro veikla iš ūkio bei tai, kad atlikdamas bausmę V. K. negalės vykdyti savo veiklos ir akivaizdu, jog sumažės jo iš ūkio gaunamos pajamos, teisėjų kolegija sprendžia, kad pakankamai didelis automobilio vertės išieškojimas iš V. K. neatitiktų skirtingų interesų pusiausvyros ir būtų neproporcingas, jog šios baudžiamojo poveikio priemonės prevenciniams tikslams įgyvendinti pakaks skiriant V. K. dalies turto vertės konfiskavimą, t. y. 5000 Eur. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra keistinas (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 5 dalimi, nuspręsta konfiskuoti iš V. K. nusikalstamos veikos padarymo priemonės (automobilio „Mercedes-Benz GL320“) vertę atitinkančią pinigų sumą – 10 306 Eur, pakeisti, ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 5 dalimi, iš V. K. valstybės naudai išieškoti 5000 (penkis tūkstančius) Eur.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.