- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-22
- Bylos Nr.
- I1-4533-821/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02580-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Iveta Pelienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- S. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. (S. R.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. R. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti jam iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo 2019 m. balandžio 1 d. – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Nurodo, kad laikotarpiu nuo 1996 m. kovo 17 d. iki 2019 m. vasario 13 d. atliko bausmę Lukiškių TI-K. Skundžiamu laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, t. y. dantų pasta, dantų šepetėlis ir skutimosi peiliukai. Pareiškėjas dėl šių higienos priemonių neišdavimo žodžiu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau jo prašymai nebuvo patenkinti, paaiškinant, kad pareiškėjui minėtos higienos priemonės nepriklauso, kadangi jis yra nuteistasis, o ne suimtasis.
Nurodo, kad jautėsi diskriminuojamas, negalėjo palaikyti tinkamos asmens higienos, buvo nesiskutęs, neišsivalęs dantų, dėl ko jie pradėjo gesti, taip pat skaudėti, teko lankytis pas odontologą ir šalinti dantis. Pareiškėjas dėl išvardintų priežasčių patyrė neigiamų išgyvenimų, psichologinių kančių, orumo pažeminimą, kuriuos vertina 10 000 Eur neturtine žala.
Nurodo, kad pagal teisės aktus jam kiekvieną mėnesį turėjo būti išduodama 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo ir 1 rulonas tualetinio popieriaus, tačiau ginčo laikotarpiu teisės aktai nenustatė dantų šepetėlio, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimo nuteistiesiems. Pažymi, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. pasikeitęs teisinis reglamentavimas numatė, kad tiek nuteistiesiems, tiek suimtiesiems vieną kartą per mėnesį išduodamas dantų šepetėlis ir 4 vienetai skutimosi peiliukų bei kartą per du mėnesius – dantų pasta. Taip pat nurodo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) nenustato ieškinio senaties termino taikymo.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Nurodo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpį nuo 1996 m. kovo 17 d. iki 2019 m. vasario 13 d., kurį praleido Lukiškių TI-K. Kadangi pareiškėjo skundas teismui parašytas 2020 m. liepos 27 d., o Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK) nustato, kad reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, tad prašo teismo pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Taip pat nurodo, kad, vadovaujantis Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1-132 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo (toliau – ir Aprašas), Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu suimtiesiems (nuteistiesiems) vyrams buvo išduodama skalbimo miltelių (400 g) ir dezodoranto arba antiperspiranto (75 ml), dantų pastos (75 ml), tualetinio popieriaus (3 ritinėliai), tualetinio muilo (100 g), dantų šepetėlio (1 vnt.) ir skutimosi peiliukų (4 vnt.). Pažymi, kad higienos priemonės išduodamos tik jų neturintiems ir nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Nuteistasis laikomas mokiu tuo atveju, kai per mėnesį iki prašymo pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą (t. y. 19 Eur) arba asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti. Nurodo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (2017–2019 metais) įstaigos administracija nebuvo gavusi pareiškėjo prašymų arba skundų, susijusių su higienos priemonių išdavimu.
Šiuo atveju pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius ir Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, juose nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, be to, jos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Pareiškėjas visiškai nekonkretizuoja, kuo būtent jam pasireiškė tariamai padaryta žala, nepateikė jokių faktinių aplinkybių ir kitaip neįrodė skunde prašomos sumos dydžio. Atsižvelgiant į tai, mano, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, nustatyta tvarka ir terminu atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, už nesuteiktas higienos priemones Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 1996 m. kovo 17 d. iki 2019 m. vasario 13 d.
Atsakovės atstovas Vilniaus PN prašo teismo pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra konstatavęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2015 m. vasario 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016; 2017 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017; 2018 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1463-575/2018; 2018 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2160-552/2018; 2018 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1376-822/2018; 2018 m. birželio 27 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1487-552/2018; ir kt.).
CK 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011). CK 1.125 straipsnio 8 dalis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalys reikalauja.
Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, teismas gali pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, tokiu atveju pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Dėl to, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Be to, tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; 2017 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018).Taigi, įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.
Šiuo atveju pareiškėjas skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų teismui išsiuntė tik 2020 m. liepos 27 d. (žr. žymą ant voko, b. l. 8). Pareiškėjas prašo teismo priteisti neturtinę žalą, patirtą jam būnant Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 1996 m. kovo 17 d. iki 2019 m. vasario 13 d. Tačiau, vadovaujantis aukščiau išdėstytu teisiniu reguliavimu, darytina išvada, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimo savo teisių pažeidimo. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku realizuoti teisę į teisminę gynybą, taip pat nenustatyta ir aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą; kita vertus, pareiškėjas ir neprašo jo atnaujinti. Atsižvelgiant į tai, taip pat į atsakovės atstovo atsiliepime suformuluotą reikalavimą taikyti ieškinio senatį, konstatuotina, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo dalyje nuo 1996 m. kovo 17 d. iki 2017 m. liepos 26 d. paduotas praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Todėl pareiškėjo skundo dalis, kuria prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 1996 m. kovo 17 d. iki 2017 m. liepos 26 d., atmetama. Konstatavus, kad pareiškėjas praleido senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 1996 m. kovo 17 d. iki 2017 m. liepos 26 d. paduoti, pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo nagrinėtinas tik dėl laikotarpio nuo 2017 m. liepos 27 d. iki 2019 vasario 13 d.
Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; ir kt.).
Pagal administracinių teismų praktiką, neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai – valstybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga, todėl šios sąlygos buvimas (nebuvimas) paprastai byloje nustatinėjamas pirmiausia (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A146-69/2012). Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) lemia, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 22 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-416-525/2017; 2016 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-677-442/2016; 2013 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A146-309/2013; ir kt.).
Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo pasakytina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; 2013 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai ir konkrečiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-197/2013; ir kt.).
Pareiškėjas, minėta, nurodė, kad jam atliekant bausmę Lukiškių TI-K, byloje vertinamu laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 27 d. iki 2019 vasario 13 d. nebuvo išduotos higienos priemonės – dantų pasta, dantų šepetėlis ir skutimosi peiliukai. Taip pat nurodė, kad dėl šių higienos priemonių neišdavimo žodžiu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau jo prašymai nebuvo patenkinti, dėl ko jis negalėjo palaikyti tinkamos asmens higienos, jam pradėjo gesti dantys ir pan.
Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo (aktuali redakcija laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 30 d. ir nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. iki 2020 m. sausio 10 d.) 1 punkte įtvirtinta, kad jis nustato suimtųjų ir nuteistųjų, atliekančių arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes (toliau – suimtieji (nuteistieji)), aprūpinimo drabužiais, avalyne, patalyne ir higienos reikmenimis tvarką ir normas. Aprašo 4 punktas numatė, kad, be kita ko, pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam) vyrui, kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms. Aprašo minėtame 5 punkte nustatyta, kad drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui.
Iš atsakovės atstovo pateikto atsiliepimo ir priedų matyti, jog pareiškėjas 2017 m. balandžio 13 d. raštu su prašymu (b. l. 20) kreipėsi į įstaigos administraciją dėl šlepečių, kojinių ir kelnaičių išdavimo. Į šį prašymą jam buvo atsakyta 2017 m. balandžio 25 d. raštu (b. l. 19), netenkinant pareiškėjo reikalavimo išduoti jam minėtus daiktus. Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad įstaigos administracija laikotarpiu nuo 2017 iki 2019 metų nebuvo gavusi pareiškėjo rašytinių prašymų dėl higienos priemonių išdavimo. Be to, ir pats pareiškėjas skunde nurodė, kad jis kreipėsi tik žodžiu. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas savo skundą dėl higienos priemonių neišdavimo grindžia tik bendro pobūdžio teiginiais, jų nedetalizuoja, nenurodo, kada konkrečiai kreipėsi į įstaigos administraciją dėl higienos priemonių neišdavimo, taip pat nepaaiškina, kodėl nesikreipė raštu, kadangi, kaip matyti, dėl šlepečių ir kojinių bei kelnaičių išdavimo kreipėsi su raštišku prašymu. Iš esmės pareiškėjas visiškai nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad jam trūko minėtų higienos priemonių ir jos nebuvo suteiktos dėl neaiškių priežasčių.
Kita vertus, akivaizdu, kad teisės aktai nustatė tam tikrą tvarką, jog nuteistieji (suimtieji) turėjo kreiptis su rašytiniu prašymu dėl higienos reikmenų išdavimo, o pareiškėjui to nepadarius, teismas neturi pagrindo pripažinti, kad Lukiškių TI-K (dabar – Vilniaus PN) veiksmai buvo neteisėti; tad pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti, nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovės atstovas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Antra vertus, pareiškėjas net ir neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais teiginiais, kurių pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo. Taigi, byloje nenustačius būtinų sąlygų civilinei atsakomybei taikyti, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo S. R. (S. R.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.