- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-21
- Bylos Nr.
- 2A-825-881/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05290-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Atsakovas
- R. J.
- Ieškovas
- UAB „Impeksservis“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 3 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-12165-910/2014 pagal ieškovo UAB „Impeksservis“ ieškinį atsakovui R. J. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB ,,Impeksservis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo R. J. 986 Lt už parengtą turto įvertinimo ataskaitą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013 m. spalio 15 d. ieškovas ir atsakovas sudarė Vertinimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 211, kurios pagrindu ieškovas įsipareigojo nustatyti 2013 m. rugsėjo 14 d. sudegusio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), atkūrimo kaštus (statybinę vertę) ir šio turto atkuriamąją vertę. Ieškovas įsipareigojo užtikrinti objektyvų ir nešališką turto vertinimą, o atsakovas įsipareigojo priimti atliktus vertinimo darbus ir sumokėti už juos ieškovui 968 Lt, atsiimant vertinimo ataskaitą vykdytojo biure arba per 3 darbo dienas po vykdytojo PVM sąskaitos-faktūros gavimo dienos. Vykdydamas sutartinius įsipareigojimus, ieškovo atstovas nuvyko apžiūrėti vertinamo objekto, jį nufotografavo ir parengė Nekilnojamojo turto atkuriamosios vertės draudiminio įvykio dienai įvertinimo ataskaitą Nr. 211. Atsakovas, teisindamasis nebuvimu Lietuvoje, ataskaitos atvyko pasiimti tik 2013 m. lapkričio 11 d., tačiau ieškovo biure, susipažinęs su ataskaitos turiniu, pareiškė, kad jo netenkina nustatytų verčių dydžiai, kurie, jo nuomone, per maži, ir atsisakė pasirašyti atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktą, pasiimti vertinimo ataskaitą bei išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą. Ieškinio padavimo dieną atsakovas nebuvo sumokėjęs ieškovui 968 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 25 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinį patenkino.
Atsiliepimas
Atsakovas R. J. pateikė teismui prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo. Nurodė, kad įvertinęs ieškovo pareikštą ieškinį, atsakovas sutinka, jog yra skolingas ieškovui 986 Lt, todėl pateikė teismui įrodymus, kad nurodytą sumą 2014 m. kovo 20 d. sumokėjo ieškovui. Tačiau atsakovas nurodė, kad visiškai nesutinka su ieškovo reikalavimu priteisti procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas, nes ieškovas pats tinkamai nevykdė pasirašytos sutarties, tinkamai neinformavo apie parengtą vertinimo ataskaitą. Sutartimi šalys susitarė, kad, ieškovui parengus vertinimo ataskaitą, jis apie tai informuos atsakovą ir ją perduos. Ieškovo teigimu, atsakovas neva atsisakė pasirašyti 2013 m. spalio 31 d. Atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktą, tačiau, atsakovo teigimu, jis tokio akto nėra matęs, vertinimo ataskaita ir PVM sąskaita-faktūra jam nebuvo įteiktos, todėl jis negalėjo atlikti jokių mokėjimų ieškovui. Atsakovo teigimu, jis nežinojo, kad ieškovas buvo nuvykęs apžiūrėti vertinamo turto. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad apie parengtą ataskaitą ir pareigą pasiimti parengtą vertinimo ataskaitą informavo atsakovą, kad pateikė atsakovui sąskaitą–faktūrą apmokėti, taip pat įrodymų, kad atsakovas atsisakė pasiimti vertinimo ataskaitą. Pasak atsakovo, ieškovo prierašas Atliktų darbų perdavimo–priėmimo akte, kad atsakovas atsisakė pasirašyti aktą, neturi jokios teisinės reikšmės, nes neaišku kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis atliko šį prierašą. Atsakovo teigimu, ieškovas nesiėmė veiksmų tam, kad išspręstų ginčą taikiai, todėl pats yra atsakingas už netinkamą sutarties vykdymą, dėl šios priežasties jam patirtos bylinėjimosi išlaidos ir procesinės palūkanos nepriteistinos.
Atsiliepime į atsakovo prieštaravimus ieškovas nurodė, kad atsakovas pripažino, jog iki preliminaraus sprendimo priėmimo savo prievolės sumokėti ieškovui už atliktus vertinimo darbus nebuvo įvykdęs. Pagal Sutarties nuostatas, prievolė sumokėti atsakovui atsiranda nuo to momento, kai jis atsiima ataskaitą ieškovo biure arba per tris darbo dienas po ieškovo pateiktos PVM sąskaitos–faktūros gavimo dienos. Tai reiškia, kad prievolės atsiradimas siejamas su bent vienos iš nurodytų sąlygų buvimu. Nagrinėjamu atveju yra abi sąlygos – atsakovas 2013 m. lapkričio 11 d. atvyko į ieškovo biurą, kuriame jam buvo pateikta 2013 m. spalio 31 d. Nekilnojamojo turto atkuriamosios vertės draudiminio įvykio dienai įvertinimo ataskaita Nr. 211, 2013 m. spalio 31 d. atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktas Nr. 211 bei 2013-10-31 PVM sąskaita–faktūra IMP Nr. 00707. Atsakovas, susipažinęs su ataskaitos turiniu, pareiškė, kad jo netenkina nustatytų verčių dydžiai, kurie, atsakovo nuomone, per maži. Savo nuomonės nepagrindęs jokiais teisiniais argumentais, atsakovas atsisakė pasirašyti jam pateiktus dokumentus, atsisakė juos priimti ir sumokėti už atliktus darbus. Taip atsakovas pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus. Atmestini atsakovo argumentai dėl to, kad jis nežinojo apie parengtą ataskaitą. Sutartis pasirašyta numatant itin trumpą darbų atlikimo terminą, todėl neįtikėtina, kad atsakovas net keturis mėnesius laukė vertinimo ataskaitos. Pasak ieškovo, atsakovas žinojo, kad ieškovas vyko apžiūrėti vertinamo turto, nes pats jį ten nuvežė ir parvežė atgal į biurą. Taip pat atsakovas nepagrįstai teigia, kad ieškovas iki ieškinio pateikimo privalėjo pareikšti atsakovui pretenziją ar informuoti apie susidariusį įsiskolinimą. Tokios ieškovo pareigos nenumato nei įstatymai, nei Sutartis. Be to, atsakovui nepasirašius priėmimo–perdavimo akto ir nepasiėmus pateiktų dokumentų bei per keturis mėnesius nesumokėjus skolos, ieškovas pagrįstai kreipėsi į teismą ir pagrįstai reikalauja priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas bei atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 3 d. galutiniu sprendimu pakeitė 2014 m. vasario 25 d. preliminarų sprendimą ir ieškovui iš atsakovo priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 968 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2014 m. vasario 20 d. iki 2014 m. kovo 20 d. bei 1 851 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad ieškovas tinkamai įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus: 2013 m. spalio 16 d. nuvyko apžiūrėti vertinamo turto, 2013 m. spalio 31 d. parengė turto vertinimo ataskaitą Nr. 211, surašė darbų perdavimo-priėmimo aktą, išrašė atsakovui PVM sąskaitą-faktūrą. Išanalizavęs bylos duomenis, teismas pripažino įrodytais ieškovo argumentus, kad šalys susitarė, jog parengtą ataskaitą atsakovas atsiims pats, ieškovo biure. Atvykęs į ieškovo biurą 2013 m. lapkričio 11 d., atsakovas atsisakė pasiimti vertinimo ataskaitą, motyvuodamas tuo, kad nustatyta sudegusio namo atkūrimo kaštų kaina ir atkuriamoji vertė yra per mažos, ir, nepasiėmęs ataskaitos, nepasirašęs perdavimo-priėmimo akto bei neatsiskaitęs išvyko iš ieškovo biuro. Atsakovo atvykimo į ieškovo biurą 2013 m. lapkričio 11 d. faktą ir atsisakymo paimti vertinimo ataskaitą priežastį (turtas įvertintas ne tokiomis kainomis, kokių tikėjosi atsakovas) patvirtino ir atsakovo atstovė, duodama paaiškinimus teismo posėdyje. Dėl atsakovo atsisakymo priimti vertinimo ataskaitą priežasties teismas atkreipė dėmesį į tai, kad turto vertinimą turto vertintojas atlieka vadovaudamasis įstatymais, įstatymo nustatyta tvarka patvirtintomis vertinimo metodikomis. Turto vertintojo negali saistyti užsakovo pageidaujama turto įvertinimo suma, nes tai akivaizdžiai prieštarautų turto vertinimo instituto esmei ir paskirčiai.
Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų ieškovui reiškęs pretenzijas dėl vertinimo ataskaitos parengimo termino pažeidimo, taip pat nėra surašyto dvišalio akto, kuriame būtų nurodyti būtini ataskaitos patikslinimai, pataisos ir atlikimo terminai, kaip numatyta Sutarties 3.2 punkte atsisakymo priimti darbus atveju. Ieškovui tinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus, atsakovas atitinkamai turėjo pareigą atsiskaityti už atliktą darbą.
Be to, teismas sprendė, jog atsakovas žinojo apie atliekamą turto vertinimą, nes pats vyko su turto vertintoju į vertinamą objektą, įleido jį apžiūrėti vertinamo turto. Tokią išvadą, be ieškovo direktoriaus (turto vertintojo, atlikusio ginčo įvertinimą) paaiškinimų, apklaustos kaip liudytojos R. G. (ieškovo įmonės buhalterės) parodymų, patvirtina turto vertintojo darytos vertinamo turto nuotraukos, esančios ataskaitoje, kuriose užfiksuota ne tik namo išorė, bet ir vidus. Atsakovo teiginius, kad jam nebuvo pateikta turto vertinimo ataskaita, atliktų darbų priėmimo– perdavimo aktas, paneigia byloje nustatytos aplinkybės, jog šalys buvo susitarusios, kad pasiimti parengtos ataskaitos atsakovas atvyks į ieškovo biurą, ir atsakovas 2013 m. lapkričio 11 d. buvo atvykęs, tačiau pasiimti ataskaitą atsisakė, nes jo netenkino turto vertintojo nustatyti sudegusio namo atkūrimo kaštų (statybinės vertės) ir atkuriamosios vertės dydžiai. Ta aplinkybė, kad atsakovo netenkino turto vertintojo nustatytos vertės, nebuvo pagrindas nevykdyti sutartinio įsipareigojimo – sumokėti už suteiktą paslaugą. Pagal Sutarties 2.3 punkto nuostatas už atliktus vertinimo darbus atsakovas turėjo sumokėti atsiimdamas ataskaitą ieškovo biure arba per tris darbo dienas po PVM sąskaitos faktūros gavimo dienos. Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovas ataskaitos atvyko atsiimti į ieškovo biurą, tai atsiskaityti jis turėjo ieškovo biure. Aptartų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovui nuo 2013 m. lapkričio 11 d. nesumokant sutarto atlygio už atliktą turto įvertinimą, apie kurį jis žinojo, su kuriuo susipažino ieškovo biure ir dėl kurio perdavimo buvo parengti visi dokumentai, tarp jų ir PVM sąskaita faktūra, ieškovas, laukęs iš atsakovo atsiskaitymo pakankamai ilgą laiką, 2014 m. vasario 14 d. pagrįstai kreipėsi į teismą dėl skolos pagal Sutartį priteisimo. Kadangi atsakovas pateikė teismui įrodymus, kad 2014 m. kovo 20 d. sumokėjo ieškovui 968 Lt, t. y. pagrindinę skolą, teismas pakeitė preliminarų sprendimą, išspręsdamas tik procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą.
Kadangi atsakovas R. J. sumokėjo pagrindinę skolą jau vykstant teismo procesui, t. y. 2014 m. kovo 20 d., teismas konstatavo, jog pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatas atsakovas turi pareigą mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už skolos sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovo teisingai pažymi, kad Sutarties 9.1 punkte šalys susitarė, jog ginčai dėl sutarties vykdymo sprendžiami betarpiškai šalių susitarimu, o neišsprendus ginčo 9.1 punkte nurodyta tvarka, –įstatymų nustatyta tvarka, tačiau teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, dėl kurių atsakovas, atvykęs į ieškovo biurą atsisakė pasiimti vertinimo ataskaitą ir išvyko už ją nesumokėjęs, nepripažino pagrįstais atsakovo argumentų, kad ginčas būtų išspręstas šalių susitarimu ir ieškovas nebūtų patyręs bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas, žinodamas, kad jo užsakyta turto įvertinimo ataskaita parengta, nesilaikė sutarties šalių bendradarbiavimo pareigos, nesikreipė į ieškovą dėl ataskaitos pataisymo, nenurodė pagrįstų argumentų, dėl kurių atsisako priimti atliktą darbą, nesiūlė ieškovui pasirašyti dvišalio akto dėl ataskaitos patikslinimo (Sutarties 3.2 p.), todėl atsižvelgiant į atsakovo elgesį, ieškovas neturėjo pagrindo tikėtis, jog ginčas dėl atsiskaitymo už parengtą turto vertinimo ataskaitą gali būti išspręstas šalių susitarimu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas R. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Sutarties 2.2 punktas numatė, kad už atliktus darbus užsakovas vykdytojui apmoka atsiimdamas ataskaitą arba per 3 darbo dienas po sąskaitos gavimo dienos. Šiuo atveju, ataskaita nebuvo atsiimta biure, nes nebuvo pilnai parengta, o ieškovas ją pilnai parengęs privalėjo pateikti atsakovui ir tik ją gavus, atsakovui atsirastų pareiga sumokėti už suteiktas paslaugas. Ieškovas neįvykdė minėtų sutarties reikalavimų, todėl ieškinį pareiškė nepagrįstai.
2. Teismas neteisingai aiškino, jog atsakovas atvyko į biurą, todėl jam kilo pareiga atsiskaityti su ieškovu. Sutartis numatė, kad atsakovui ataskaita ir sąskaita privalo būti įteikta. Sąskaita atsakovui buvo įteikta tik su ieškiniu. Neturėdamas nei ataskaitos, nei sąskaitos, atsakovas negalėjo atlikti jokių mokėjimų ieškovui. Tai, kad vertinimas parengtas ir išrašyta sąskaita, atsakovui nebuvo žinoma. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad būtų informavęs atsakovą apie parengtą vertinimą. Tai, kad atsakovas atsisakė pasirašyti darbų priėmimo perdavimo aktą, neturi teisinės reikšmės, nes niekas negali nustatyti, kas padarė prierašą.
3. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai vertino ieškovo nebendradarbiavimo faktą. Pats ieškovas nebendradarbiavo su atsakovo ir ginčo net neketino spręsti, o tiesiai kreipėsi į teismą.
4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra duomenų, jog atsakovas ieškovui reiškė pretenzijas dėl to, kad šis pažeidė ataskaitos parengimo terminus. Atsakovas žodžiu pateikė savo pretenzijas dėl ataskaitos. To nepateikė ir dvišalio akto nebuvimas.
Atsiliepimas
5. Atsakovas po turto apžiūros pagrįstai tikėjosi, jog eksperto nurodyta turto vertė atsispindės ir vertinimo ataskaitoje. Ieškovas, būdamas profesionalas, suklaidino atsakovą, leisdamas nepagrįstai to tikėtis.
6. Kadangi pats ieškovas nepateikė atsakovui sąskaitos, nereiškė jokių pretenzijų, nereikalavo gražiuoju sumokėti skolos, o kreipėsi tiesiai į teismą dėl skolos priteisimo, jam ir turi kilti visos neigiamos pasekmės, susijusios su bylinėjimusi, o būtent, jis turi prisiimti bylinėjimosi kaštus ir procesines palūkanas.
7. Kadangi atsakovas yra vartotojas, jam turi būti taikomos vartojimo sutarčių nuostatos ir visos sąlygos, kurios nėra aiškios, aiškinamos ir taikomos jo naudai. Be to, sutartį parengė ieškovas, atsakovas sutartį sudarė prisijungimo būdu, taigi sutarties nuostatos turi būti aiškinamos atsakovo naudai. Kadangi šalys nebuvo susitarę raštu, kad už paslaugas bus atsiskaitoma biure, atsiskaitymo sąlyga priklausė nuo sąskaitos faktūros ir visos ataskaitos perdavimo, teismas netinkamai aiškino sutartį ir tikrąją šalių valią. Atsakovo tikroji valia buvo gauti tinkamai parengtą ataskaitą ir už tinkamai parengtą ataskaitą atsiskaityti. Kadangi ataskaita ir sąskaita atsakovui buvo pateikta tik su ieškiniu, iki tol jam nekilo pareiga atsiskaityti pagal sutartį, nes ieškovas pats nebuvo įvykdęs sutartinių įsipareigojimų.
Ieškovas UAB „Impeksservis“ pateikė atsiliepimą į atsakovo R. J. apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Atsakovo pozicija ir paaiškinimai nėra nuoseklūs. 2014 m. kovo 20 d. prieštaravimuose atsakovas, siekdamas įrodyti, kad negalėjo žinoti apie parengtus dokumentus, nurodė, kad atsakovas negalėjo žinoti, jog ieškovas vyko apžiūrėti turto, tuo tarpu apeliaciniame skunde, jis teigia, kad vyko kartu su ieškovu apžiūrėti vertinamo turto. Ši aplinkybė svarbi, nes pagal šalių pasirašytą 2013 m. spalio 15 d. Vertinimo paslaugų teikimo sutarties 4.3 punktą, paslaugų suteikimo terminas (5 darbo dienos) skaičiuojamos nuo turto apžiūros dienos. Susitaręs dėl iki trumpo darbų atlikimo termino, atsakovas tvirtina 4 mėnesius nežinojęs, jog dokumentai paruošti ir reikia atsiskaityti už atliktus darbus. Tokia atsakovo pozicija neatitinka protingumo kriterijų ir turi būti vertinama kaip nesąžiningumas ir bandymas išvengti procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų mokėjimo.
2. Atsakovas keitė poziciją ir dėl ataskaitos pateikimo. Iš pradžių nurodė, kad ataskaitos ieškovas jam nepateikė, vėliau, jog pateikė tik ataskaitos santrauką, apeliaciniame skunde nurodo vėl kitokias aplinkybes.
3. Atsakovas neteisingai nurodo, kad ieškovas jo neinformavo ir apie tai, jog kai atsisakoma atsiimti ataskaitą surašomas aktas. Sutarties 3.2 punkte šalys susitarė, kad užsakovui motyvuotai atsisakius priimti darbus, sudaromas dvišalis aktas, kuriame nurodomi būtini atlikti ataskaitos patikslinimai, pataisos, terminai. Tokio akto nebuvimas paneigia atsakovo aiškinimą dėl ataskaitos ne išsamumo.
4. Nagrinėjamam ginčui turėtų būti taikomos CK nuostatos, reglamentuojančios rangos santykius, kuomet, nustatęs darbų trūkumus, užsakovas reikštų reikalavimus ištaisyti darbų trūkumus. Po keturių mėnesių nurodomi atsakovo argumentai, susiję su ataskaitos trūkumais, nesant jokių šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų, neturi jokios teisinės reikšmės.
5. Kadangi atsakovas atsisakė priimti ataskaitą, pasirašyti darbų priėmimo ir perdavimo aktą ir apmokėti už darbus, ieškovas turėjo teisę aktą pasirašyti vienašališkai, todėl 2013 m. spalio 31 d. darbų priėmimo perdavimo aktas yra galiojantis.
6. Priešingai nei teigia atsakovas, liudytoja R. G. paaiškino, kad dokumentai buvo pateikti atsakovui 2014 m. lapkričio 11 d. Ji buvo biure, todėl viską matė ir girdėjo asmeniškai.
7. Nei įstatymai, nei sutartis nenumato pareigos ieškovui pirmiausia reikšti pretenzijas atsakovui, o tik vėliau kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo. Bendradarbiavimo pareiga yra abipusė, todėl atsakovas taip pat turtėjo rūpintis sąskaitos ir ataskaitos gavimu ir sumokėti už darbus. Ataskaitos pateikimo atsakovui metu tarp šalių kilo konfliktas, atsakovo netenkina ekspertų nustatyta turto vertės kaina, todėl ieškovui buvo akivaizdu, kad geranoriškai atsakovas skolos nepadengs. Atsakovo lūkesčiai negali būti turto vertintojui pagrindas nesilaikyti nustatytų turto vertinimo taisyklių. Tuo tarpu atsakovas reikalavo, kad turto vertintojas dirbtinai padidintų sudegusio turto vertę.
8. Ieškovo ir atsakovo pasirašytos sąlygos yra aiškios, todėl nėra pagrindo jų interpretuoti atsakovui palankia linkme.
9. Ieškovas suteikė kokybišką paslaugą, taigi atsakovui tenka pareiga už šią paslaugą sumokėti.
10. Teismas, įvertinęs bylos sudėtingumą bei šalių elgesį, teisingai paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas. Be to, priteisė net mažesnes išlaidas nei nustato rekomendacijos, taigi apeliantas ir šiuo klausimu yra neteisus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teismo teisėja, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, priteisė ieškovui iš atsakovo 5 procentų dydžio metinių palūkanų už 968 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 851 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, įvertino visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, šalių elgesį, ieškovo pasirinktą pažeistų teisių gynybos būdą, bylos sudėtingumą bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarime ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintas rekomendacijas, todėl apelianto nurodomais argumentais nėra pagrindo naikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė ir detalizavo minėtus kriterijus, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, priimdamas sprendimą dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuomet kiekvienu atveju privalu atsižvelgti į konkrečios bylos sudėtingumą, šalių procesinį elgesį, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų reikalavimus. Ieškovas turėjo teisę kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, nes tokį pažeistų teisių gynybos būdą įtvirtina Civilinio kodekso 1.138 straipsnis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.
Atsakovas nepagrįstai aiškina, kad pareiga sumokėti už paslaugas, jam kilo tik su ieškiniu pateikus turto vertinimo ataskaitą ir PVM sąskaitą faktūrą. Tokia pareiga atsakovui kilo tada, kai jam buvo suteikta paslauga – atliktas turto vertinimas ir surašyta turto vertinimo ataskaita, t. y. 2013 m. lapkričio 11 d. Kadangi atsakovas atsisakė priimti ataskaitą, pasirašyti darbų priėmimo ir perdavimo aktą ir apmokėti už darbus, ieškovas turėjo teisę aktą pasirašyti vienašališkai. Aplinkybę, kad atsakovas atsisakė priimti turto vertinimo ataskaitą ir pasirašyti darbų priėmimo perdavimo aktą, patvirtino liudytoja apklausta R. G., kuri paaiškino, kad dokumentai buvo pateikti atsakovui 2014 m. lapkričio 11 d. Ji buvo biure, todėl viską matė ir girdėjo asmeniškai. Teismas sutinka su ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, jog turto vertinimo ataskaitos pateikimo atsakovui metu tarp šalių kilo konfliktas, nes atsakovo netenkino ekspertų nustatyta turto vertės kaina, todėl ieškovui buvo akivaizdu, kad geranoriškai atsakovas skolos nepadengs, taigi jis turėjo teisę kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos. Atsakovo lūkesčiai negali būti turto vertintojui pagrindas nesilaikyti nustatytų turto vertinimo taisyklių ir reikalauti dirbtinai padidinti vertinamo turto vertę.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Remiantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, apeliacinės instancijos teismas dėl kitų apeliacinio skundo motyvų atskirai nepasisako, nes laiko juos teisiškai nereikšmingais nagrinėjamam ginčui išspręsti. Teismas taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, Vilija Mikuckienė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.