Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Miliuvienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto B. L. (B. L.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. nutarimo, kuriuo B. L. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d. 28 eurų bauda, pagal ATPK 130 str. 1 d. – 868 eurų bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams, vadovaujantis ATPK 33 str., paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 868 eurų bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014 m. kovo 1 d. B. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad jis 2014 m. vasario 21 d., apie 18.00 val., ties (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namu, Klaipėdos mieste, vairuodamas automobilį „Opel Astra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atbuline eiga atsitrenkė į stovintį automobilį. Vairuotojas apie įvykį policijos neinformavo ir iš įvykio vietos pasišalino. Eismo įvykio metu apgadinti du automobiliai. Tuo B. L. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 ir 234 punktų reikalavimus (2013-01-19 redakcija). Tokie B. L. veiksmai administracinio teisės pažeidimo protokole buvo kvalifikuoti pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.

Liudytojas A. M. savo 2014-02-22 paaiškinime nurodė: „2014-02-21 apie 17.30 val. vakaro priėjęs prie automobilio pastebėjau, kad yra apgadintos priekinės kairės pusės durys.“

Taigi, apelianto teigimu, surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą pareigūnai nenustatė tikslaus eismo įvykio padarymo laiko, o byloje pateikta autoįvykio schema neatspindi autoįvykio aplinkybių, nes nėra nustatyta, kaip jo automobilis kliudė A. M. automobilį.

B. L. pažymi, jog kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (Kauno apygardos teismo 2012-03-08 nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A.2.6.-165-383/2012).

Liudytojas A. M. bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu paaiškino, kad 2014-02-20 įvykio išvakarėse, apie 23.00 val., grįžęs pasistatė automobilį. 2014-02-21 5.00 val. turėjo išvažiuoti, išėjęs pamatė įbrėžtas automobilio dureles. Kadangi labai skubėjo, išvažiavo, o kitą dieną, apžiūrėjęs vietą, rado ir kitą automobilį ir tik 2014-02-22, apie 15.20 val., pranešė policijai apie autoįvykį. Tačiau teismas nesiaiškino, kodėl A. M. apie įvykį ir jo automobilio apgadinimus pranešė policijai tik praėjus beveik 36 valandoms ir kur tuo metu buvo jo vairuojamas automobilis.

Apeliantas pažymi, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas būtent tik iš A. M. žodžių, byloje nėra duomenų, kad nuo 2014-02-20 23.00 val. iki 2014-02-21 5.00 val. A. M. automobilis stovėjo būtent ten, kur nurodė A. M.. Be to, A. M., pastebėjęs automobilio apgadinimus, apie tai iš karto nepranešė policijai ir iš įvykio vietos išvažiavo, taip pats pažeisdamas KET reikalavimus.

Visi liudytojai, iš jų ir policijos pareigūnai savo paaiškinimuose, kuriuos davė bylos nagrinėjimo metu, nurodė, kad jo, B. L., automobilis stovėjo vietoje ir ilgą laiką niekur nejudėjo. Liudytojas M. B. paaiškino, kad policijai buvo žinoma ir tai, jog automobilis „Opel“ stovėjo daugiau negu mėnesį laiko. Panašius parodymus teismui pateikė ir liudytojai A. P. ir K. V., bet teismas šių liudytojų parodymus vertino kaip bendro pobūdžio informaciją, kuri negali patvirtinti to, kad nuo 2014-02-20 iki 2014-02-21 17.00 val. visą laiką būtų stebėję ir matę jo automobilį įprastoje vietoje. Apeliantas su tokia teismo nuomone nesutinka, kadangi šis teismo nurodytas laiko intervalas prieštarauja duomenims, kurie yra surašyti administracinio teisės pažeidimo protokole, kuriame nurodyta, kad autoįvykis įvyko 2014-02-21, apie 18 val.

Be to, skundžiamame nutarime teismas padarė išvadą, kad 2014-02-21, apie 11. val., dėl blogos sveikatos jis, B. L., į gydymo įstaigą vyko ne viešuoju transportu, o retai naudojamu automobiliu. Tačiau tokia teismo išvada nėra pagrįsta jokiais įrodymais ir vėlgi prieštarauja protokole nurodytiems duomenims, kurie taip pat yra abejotini ir neatitinka tikrovės.

Priimdamas ginčijamą nutarimą teismas vadovavosi ir ekspertizės aktu, kuriame konstatuota, kad pateikti dažai, paimti nuo automobilio „Opel Astra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra pašaliniai dažai, sudaryti iš susitrynusių bespalvio lako ir mėlynos spalvos perlamutrinio blizgesio spalvos emalio dažų dangos mikrodalelių. Šie dažai ir tirti pateiktų vokuose automobilio „BMW 325“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), dangos pavyzdžių dviejų viršutinių sluoksnių dažai yra atitinkamai vienodi.

Apeliantas pabrėžia, kad 2014-12-11 ekspertizės akto Nr. 11-2266(14) išvados nėra vienareikšmiškos, nes ekspertizės išvados 2 punkte nurodyta, jog „tikėtina, kad voke (b. l. 21) pateikti pašaliniai dažai, paimti nuo automobilio „Opel Astra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra automobilio „BMW 325“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), dažų dangos.“

Teismui kažkodėl nesukėlė abejonių tas faktas, kad asmuo, sukeldamas eismo įvykį ir apgadindamas svetimą automobilį, po to savo automobilį stato į įprastą vietą, šalia sugadinto automobilio.

Apeliantas pažymi, kad administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamų administracinių teisės pažeidimų sudėtis (ATPK 9 str., 250 str.).

Teismų praktika, nustatanti bendruosius administracinės atsakomybės pagrindus, nuosekliai formuojama laikantis bendrųjų šios rūšies teisinės atsakomybės sąlygų – administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis, kurią sudaro ATPK įtvirtinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Nenustačius bent vieno būtinojo požymio, nėra faktinio atsakomybės pagrindo.

ATPK 130 str. 1 d. nustatyta administracinė atsakomybė inter alia ir už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Šiame straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo objektu laikytina norminiuose teisės aktuose įtvirtinta kelių eismo organizavimo tvarka. Objektyvieji pažeidimo požymiai pasireiškia aktyviais pasitraukimo iš eismo įvykio vietos veiksmais. Kadangi šio nusižengimo požymiai aprašyti blanketinėje dispozicijoje, konstatuojant KET pažeidimo faktą, turi būti nurodomos vairuotojo pažeistos KET normos (straipsniai, punktai). Svarbus ir paties eismo įvykio konstatavimo faktas. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad eismo įvykiu laikoma situacija, kai kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, dalyvaujant judančiai transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas.

Apibūdinant subjektyviuosius pasitraukimo iš eismo įvykio požymius pažymėtina, jog šis pažeidimas (ATPK 130 str. 1 d.) gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs įvykiu (pvz., pats jį sukėlė), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti įvykio pėdsakus ir pan.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal ATPK 257 straipsnį administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu B. L. administracinė nuobauda buvo paskirta už ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytų administracinių teisės pažeidimų padarymą.

ATPK 127 str. 2 d. administracinė atsakomybė numatyta asmeniui už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), o ATPK 130 str. 1 d. – už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-7-3-2013).

Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės pagal minėtus straipsnius klausimą turi būti nustatytas ne tik pats eismo įvykio padarymo faktas, bet ir kitos aplinkybės, leidžiančios pagrįstai teigti, kad asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato. Atsakomybei atsirasti būtina sąlyga yra tai, kad asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suvokė, tačiau iš įvykio vietos pasišalino.

Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi pasunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos elgiasi neteisėtai. Ir, priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio, ieško nukentėjusiojo, palieka savo koordinates arba bendrauja su nukentėjusiuoju ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne siekdamas išvengti atsakomybės, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012, 2AT-8-2013).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad B. L. padarė ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus. Priimdamas ginčijamą nutarimą Klaipėdos miesto apylinkės teismas rėmėsi administracinio teisės pažeidimo byloje įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 3), eismo įvykio vietos schema (b. l. 9), tarnybiniais policijos pareigūnų pranešimais (b. l. 6, 7), apgadintų automobilių fotonuotraukomis (b. l. 4–5, 33–37, 65–69), ekspertizės aktu (b. l. 87–91) ir kita bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismas nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria priimto nutarimo motyvams dėl B. L. kaltės, todėl jų nekartoja.

Apibūdinant subjektyviuosius pasitraukimo iš eismo įvykio požymius pažymėtina, kad šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan.

Taigi, pagrindžiant atsakomybę pagal ATPK 130 str. 1 d., turi būti atskleidžiamas kaltės (tiesioginės tyčios) turinys, be to, išsiaiškinamas ir pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo, tikslo turinys. Tai ypač aktualu, kai eismo įvykio metu kilusi turtinė žala yra akivaizdžiai mažareikšmė, pasireiškianti nežymiais transporto priemonės apgadinimais. Tokiais atvejais labai svarbu išsiaiškinti, kodėl asmuo nutarė pasišalinti, kaip jis vertino eismo įvykio kilimo priežastis, ar jis suvokė, kad tokiais savo veiksmais pažeidžia kito eismo dalyvio teisėtus interesus ir pan. (kasacinė nutartis byloje Nr. 2At-7-3/2013).

B. L. apskritai neigia 2014 m. vasario 20–22 dienomis vairavęs jam priklausantį automobilį, tačiau paaiškinti, kaip ant jo automobilio „Opel Astra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atsirado automobiliui „BMW 325“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantys dažai, negali.

2014-12-11 ekspertizės akte Nr. 11-2266(14) konstatuota, kad pateikti dažai, paimti nuo automobilio „Opel Astra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra pašaliniai dažai, sudaryti iš susitrynusių bespalvio lako ir mėlynos spalvos perlamutrinio blizgesio spalvos emalio dažų dangos mikrodalelių. Šie dažai ir tirti pateiktų vokuose automobilio „BMW 325“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), dangos pavyzdžių dviejų viršutinių sluoksnių dažai yra atitinkamai vienodi. Tikėtina, kad voke pateikti pašaliniai dažai, paimti nuo automobilio „Opel Astra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra iš automobilio „BMW 325“, valstybinis Nr. 385, dažų dangos (b. l. 87–91). Šia išvada nėra pagrindo netikėti.

Iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad automobilių apgadinimai yra akivaizdūs ir pakankamai ženklūs, todėl B. L. turėjo suprasti, kad apgadino kitam asmeniui priklausančią transporto priemonę ir pasitraukė iš eismo įvykio, su kuriuo yra susijęs, vietos, pažeisdamas Kelių eismo taisykles.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas dėl kitų B. L. apeliacinio skundo argumentų plačiau nepasisako.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas visapusiškai, objektyviai pakankamai išsamiai išsiaiškino bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Keisti skundžiamą nutarimą apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. nutarimą nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto B. L. (B. L.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.