Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Jono Prapiesčio, Tomo Šeškausko, Vytauto Greičiaus, Valerijaus Čiučiulkos, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Rimanto Baumilo, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens N. T. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 302¹⁷ straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. nutarimo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo R. Baumilo pranešimą ir susipažinusi su bylos medžiaga,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutarimu N. T. nubaustas pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį 100 Lt dydžio bauda, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta, nesant šio pažeidimo sudėties.

Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. nutarimu Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutarimo dalis, kuria dėl pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, padarymo administracinio teisės pažeidimo bylos teisena N. T. nutraukta nesant šio pažeidimo sudėties, panaikinta ir priimtas naujas nutarimas – N. T. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirta 3000 Lt bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, ši nuobauda apėmimo būdu subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutarimu paskirta nuobauda pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir galutinė nuobauda paskirta 3000 Lt bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams. Kita nutarimo dalis palikta nepakeista.

N. T. nubaustas už tai, kad 2012 m. kovo 24 d., apie 10.00 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę „Audi A8“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), statydamas ją į stovėjimo vietą, neįsitikino, jog tai daryti saugu, kliudė kieme stovėjusį automobilį ir jį apgadino, nesant įvykio vietoje nukentėjusiojo asmens, apie įvykį nepranešė policijai ir iš įvykio vietos pasišalino; šiais savo veiksmais jis pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 234 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje bei 130 straipsnio 1 dalyje.

Pareiškėjas N. T. kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą prašydamas atnaujinti jo administracinio teisės pažeidimo bylą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2012 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi šis prašymas patenkintas ir N. T. administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 22 d. nutartimi konstatavus, kad tinkamas ATPK pritaikymas šioje administracinio teisės pažeidimo byloje gali būti vertinamas kaip naujas teisės aiškinimas teismų praktikoje, byla perduota nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinei septynių teisėjų kolegijai.

Pareiškėjas N. T. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. nutarimą ir palikti galioti nepakeistą Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutarimą.

Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės pažeidimą, turėjusį įtakos neteisėto nutarimo priėmimui, t. y. nepagrįstai jį nubaudė pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį.

Teismas neteisingai nustatė jo pareigas pagal KET 234 punktą, nes, pareiškėjo nuomone, susidariusiems teisiniams santykiams taikytinas KET 232 punktas. Nors įvykio vietoje nukentėjusio asmens nebuvo, tačiau N. T. su juo susitiko vėliau, nukentėjusysis pats apžiūrėjo sugadintą automobilį, taigi buvo įvykio vietoje, jie abu sutarė dėl eismo įvykio aplinkybių, žalos atlyginimo, t. y. nukentėjusysis sutiko, kad pareiškėjas ją atlygins sutaisydamas automobilį ir tą jis patvirtino tiek įvykio metu esant liudytojams, tiek teisme. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjas po įvykio kviesti policijos neprivalėjo, o eismo įvykio deklaracija nebuvo užpildyta ir KET 232 punkte nurodyta procedūra nebuvo baigta ne dėl jo kaltės – nukentėjusysis pats atsakė ją pildyti.

Be to, apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs jo kaltės išvengti administracinės atsakomybės pasišalinant iš įvykio vietos, pažeidė ATPK 9 straipsnį, 284 straipsnio 1 dalį, nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, pagal kurią asmuo traukiamas atsakomybėn pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį tik nustačius, kad jis iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia, t. y. suvokė sukėlęs eismo įvykį ir, siekdamas išvengti atsakomybės už savo veiksmus, sąmoningai pasišalino iš įvykio vietos (2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis Nr.¹⁶-2330/2007). Taigi, skirtingai nei pripažino apeliacinės instancijos teismas, administracinei atsakomybei pagal ATPK 130 straipsnį atsirasti būtina tyčia, kuri apima tiek tyčią pasišalinti iš eismo įvykio vietos, tiek tyčią išvengti atsakomybės už savo veiksmus. Be to, kadangi administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 130 straipsnyje, gali būti padaromas tik tyčia, tai šio teisės pažeidimo sudėčiai konstatuoti būtina nustatyti tiek kaltininko motyvą, tiek tikslą, kurie yra būtini tyčinio teisės pažeidimo subjektyvieji požymiai. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas neturėjo jokio motyvo pasišalinti iš įvykio vietos ir tikslo išvengti atsakomybės, be to, apeliacinės instancijos teismas to ir nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas, nes šioje byloje jokiais įrodymais nebuvo įrodyta pareiškėjo kaltė padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta per griežta bausmė, kuri prieštarauja Konstituciniam teisingumo ir teisinės valstybės principams, nes nesuteikia teismui teisės kiekvienu atveju įvertinti situacijos ir parinkti teisingą bausmę, atsižvelgiant į teisės pažeidimo sunkumą, pasekmes ir pan.

Atsiliepime į prašymą atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą Kauno AVPK KPV prašo N. T. prašymą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administracinei atsakomybei pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį pakanka nustatyti, jog asmuo suvokė sukėlęs eismo įvykį, tačiau, pažeisdamas KET reikalavimus, iš karto policijai apie tai nepranešė, ir nėra būtina nustatyti, kad asmens tikslas buvo išvengi administracinės atsakomybės. Dėl to atsiliepime sutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad N. T. iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia, žinodamas, kokios yra eismo dalyvio pareigos tokiais atvejais, ir suvokdamas, kad sukėlė eismo įvykį, sąmoningai pasišalino iš eismo įvykio vietos, todėl jo padarytas teisės pažeidimas teisingai kvalifikuotas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį.

Administracinėn atsakomybėn patraukto N. T. prašymas tenkintinas.

Dėl teisės pažeidimo kvalifikavimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį

Iš N. T. pareiškimo turinio matyti, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo neskundžia ir sutinka su jo veiksmų teisiniu vertinimu pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, t. y. pripažįsta padaręs KET 9 punkto pažeidimą, nulėmusį kitam asmeniui priklausančios transporto priemonės apgadinimą, tačiau ginčija ir pateikia teisinius argumentus, susijusius su kito jam inkriminuoto teisės pažeidimo kvalifikavimu pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjo nuomone, atsižvelgtina į tai, kad nenustatyta, jog jis iš įvykio vietos pasišalino siekdamas išvengti atsakomybės už savo veiksmus; ir į tai, kad eismo įvykio deklaracija nebuvo užpildyta ne dėl jo kaltės, ją pildyti atsisakė pats nukentėjusysis ir pan., o pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, nenustačius būtinojo šio teisės pažeidimo sudėties subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios pasišalinti iš įvykio vietos, jis negalėjo būti nubaustas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos tyčia nepasišalino (arba pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012; 2AT-8-2013). Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant dėl asmens veikos kvalifikavimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, akcentuojamas asmens siekis išvengti administracinės atsakomybės pasitraukiant iš įvykio vietos, pažeidžiant KET taisykles.

Pažymėtina, kad teismų praktika, nustatanti bendruosius administracinės atsakomybės pagrindus, nuosekliai formuojama laikantis bendrųjų šios rūšies teisinės atsakomybės sąlygų, t. y. administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėtį sudaro ATPK įtvirtinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, nenustačius bent vieno būtinojo požymio, nėra faktinio atsakomybės pagrindo.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė inter alia ir už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Šiame straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo objektu laikytina norminiuose teisės aktuose įtvirtinta kelių eismo organizavimo tvarka. Objektyvieji pažeidimo požymiai pasireiškia aktyviais pasitraukimo iš eismo įvykio vietos veiksmais. Kadangi šio nusižengimo požymiai aprašyti blanketinėje dispozicijoje, konstatuojant KET pažeidimo faktą, turi būti nurodomos vairuotojo pažeistos KET normos (straipsniai, punktai). Svarbus ir paties eismo įvykio konstatavimo faktas. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad eismo įvykiu laikoma situacija, kai kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, dalyvaujant judančiai transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai, ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas.

Apibūdinant subjektyviuosius pasitraukimo iš eismo įvykio požymius pažymėtina, kad šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan.

Taigi, pagrindžiant atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, turi būti atskleidžiamas kaltės (tiesioginės tyčios) turinys, be to, išsiaiškinamas ir pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo, tikslo turinys. Tai ypač aktualu, kai eismo įvykio metu kilusi turtinė žala yra akivaizdžiai mažareikšmė, pasireiškianti nežymiais transporto priemonės apgadinimais. Tokiais atvejais labai svarbu išsiaiškinti, kodėl asmuo nutarė pasišalinti, kaip jis vertino eismo įvykio kilimo priežastis, ar jis suvokė, kad tokiais savo veiksmais pažeidžia kito eismo dalyvio teisėtus interesus ir pan.

Kita vertus, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Pirmosios instancijos teismo nutarimu N. T. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį bylos teisena nutraukta, nesant šio pažeidimo sudėties, t. y. nenustačius subjektyviojo jos požymio – tyčios pasišalinant iš eismo įvykio vietos. Nors teismo sprendimas priimtas iš esmės jo nemotyvuojant, tačiau iš teismo nustatytų konkrečių bylos aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų matyti, kad N. T. tik nežymiai apgadino kaimyno automobilį (kaip nustatyta transporto priemonės techninės apžiūros akte – liko tik kontakto žymė ant priekinio bamperio kairės šoninės dalies), iš įvykio vietos skubiai nepasišalino. Be to, N. T. tvirtina, kad per naktį savo automobilį paliko įvykio vietoje, už nukentėjusiojo automobilio valytuvo užkišo raštelį, jame nurodydamas asmens duomenis bei informuojantį apie jo padarytą eismo įvykį, ieškojo apgadinto automobilio savininko. Kitos dienos ryte N. T. nukentėjusįjį surado, išsiaiškino dėl įvykio aplinkybių ir susitarė dėl žalos atlyginimo (automobilio sutvarkymo, vėliau – piniginio žalos atlyginimo), dėl deklaracijos pildymo abu savininkai nesitarė.

Bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjęs asmuo N. T. jokių pretenzijų neturėjo, prašė jo griežtai nebausti ir paaiškino, kad įvyko nesusipratimas, jis į policiją kreipėsi praėjus savaitei po įvykio, nes su pažeidėju nepavyko susiekti, o N. T. parodė, kad neturėjo galimybių per savaitę susitarti dėl automobilio remonto, dėl piniginio atlygio nukentėjusiajam paskambino jau po to, kai šis kreipėsi į policiją. Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai, išsamiai išsiaiškino bylos aplinkybes, reikšmingas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje aprašyto teisės pažeidimo tyčios turiniui nustatyti. Iš bylos medžiagos matyti, jog N. T. elgesyje nėra tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos ATPK 130 straipsnio 1 dalies prasme.

Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nurodė ne visas esmines bylos aplinkybes, reikšmingas aiškinantis N. T. pasišalinimo iš eismo įvykio vietos kaltės, motyvo, tikslo turinį. Apeliacinės instancijos teismas nutarime akcentavo tik dalį aplinkybių, t. y. kad N. T. suvokė, jog jis sukėlė eismo įvykį, žinojo savo kaip eismo dalyvio pareigas, bet nepranešė policijai apie eismo įvykį, neužpildė deklaracijos, tačiau teismas neišsiaiškino tokio elgesio motyvų bei tikslų turinio ir nepagrįstai konstatavo N. T. kaltumą.

Atsižvelgus į nurodytus argumentus yra pagrindas tvirtinti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ATPK 130 straipsnio 1 dalį ir taip padarė esminį materialiosios teisės pažeidimą. Taigi šio teismo nutarimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nutarimas, kuriuo N. T. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį bylos teisena nutraukta.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302²¹ straipsnio 14 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. nutarimą ir palikti galioti be pakeitimų Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutarimą.