- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-21
- Bylos Nr.
- A-525-2827-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02975-2010-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Trečiasis asmuo
- P. M., A. J., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, A. M., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Pareiškėjas
- Vilniaus apygardos vyriausiojo
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Advokatai
- Romas Jonuška, Michailas Sadovničius
- Kategorijos
- 14.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Įžanginė dalis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,
trečiųjų suinteresuotų asmenų P. M. ir A. J. (A. J.) atstovui advokatui Michailui Sadovničiui,
trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei Linai Mikuckienei,
trečiojo suinteresuoto asmens bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vigysta“ atstovui advokatui Romui Jonuškai,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų P. M., A. M., A. J. (A. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, P. M., A. M., A. J., bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Vigysta“ dėl akto panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pareiškimu (t. I, b. l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2003 m. birželio 18 d. įsakymą „Dėl teritorijos prie (duomenys neskelbtini) detaliojo plano sprendinių tvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas).
Nurodė, kad Administracijos direktorius 2003 birželio 18 d. priėmė Įsakymą, kuriuo vietoje žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio A. M., ir žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio A. J., prijungus 406,97 kv. m. valstybinės žemės, buvo suformuoti trys žemės sklypai ir patvirtinti detaliojo plano sprendiniai: sklypo Nr. 1 – gyvenamasis žemės naudojimo būdas, mažaaukščio užstatymo pobūdis, ribos, plotas – 770,14 kv. m., pastato aukštis – 3 aukštų, 13 m aukščio iki kraigo nuo esamo žemės paviršiaus, sklypo užstatymo tankis – 35,4 proc., sklypo Nr. 2 – gyvenamasis žemės naudojimo būdas, sodybinio užstatymo pobūdis, ribos, plotas – 475,80 kv. m., pastato aukštis – 1 aukšto su mansarda, 9 m aukščio iki kraigo nuo esamo žemės paviršiaus, sklypo užstatymo tankis – 36 proc., sklypo Nr. 3 – gyvenamasis žemės naudojimo būdas, mažaaukščio užstatymo pobūdis, ribos, plotas – 956,03 kv. m., pastato aukštis – 2 aukštų su mansarda, 8,5 m aukščio iki karnizo, 11 m iki kraigo nuo esamo žemės paviršiaus, sklypo užstatymo tankis – 40 proc. Pažymėjo, jog į 406,97 kv. m. padidintą žemės sklypų dalį pateko valstybinės reikšmės miško plotas – Vilniaus miesto miškų Pavilnio girininkijos 5 kvartalo 2 ir 3 taksaciniai sklypai, kurie yra įregistruoti valstybės kadastre kaip miško žemė. Tokį faktą patvirtina Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos (toliau – ir Valstybinė miškų tarnyba) pateikti dokumentai: 2010 m. spalio 13 d. valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas Nr. P1010-22466, 2010 m. spalio 14 d. pažyma apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Nr. TA 1010-22465, 2010 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktas Nr. 407 su priedais. Pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 16 d. nutartyje byloje Nr. A5-1021/2006 nustatyta, jog Administracijos direktoriaus 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 01A-66-V-369 „Dėl teritorijos prie (duomenys neskelbtini) detaliojo plano sprendinių tvirtinimo“ patvirtinus teritorijos prie (duomenys neskelbtini) detaliojo plano sprendinius, paaiškėjo, kad žemės sklypo padidinta dalis (406,97 kv. m.) priskirta valstybinės reikšmės miško plotui – Vilniaus miesto miškų Pavilnio girininkijos 5-ojo kvartalo 2-jam ir 3-jam taksaciniams sklypams, kurie yra įregistruoti valstybės kadastre kaip miško žemė, ir dėl šios priežasties detaliojo plano sprendiniai negali būti įgyvendinami. Analogiškos aplinkybės nurodytos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-870/2008. Be to, konstatuota, kad ginčo teritorija atitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnyje numatytą miško sąvoką. Todėl detaliojo plano sprendiniai, patvirtinti Įsakymu, negali būti įgyvendinami, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 26 straipsnį ir nurodė, jog iš Valstybinės miškų tarnybos pateiktų duomenų matyti, kad į ginčo sklypo, tai yra detaliuoju planu prie privačių asmenų nuosavybės teise valdomų žemės sklypų prijungtos žemės dalies, plotą patenka valstybinės reikšmės miško plotas. Ginčijamu detaliuoju planu suformuota teritorija prie (duomenys neskelbtini) yra Vilniaus miesto teritorijos ribose, o pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio nuostatas miestų teritorijose esantys miškai yra miestų miškai, miestų miškai turi valstybinės reikšmės miškų statusą (Miškų įstatymo 4 str. 4 d. 2 p.). Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsniu, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, aplinkybe, jog tiek pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo redakcijos, galiojusios ginčijamo sprendimo priėmimo metu (1996 m. rugsėjo 24 d. įstatymas Nr. I-1540) 4 straipsnio nuostatas, tiek pagal šiuo metu galiojančios redakcijos 6 straipsnio nuostatas Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams, įsigyti privačion nuosavybėn žemės, priklausančios Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise, neleidžiama, atsižvelgdamas į tai, kad į detaliuoju planu suformuotų sklypų plotus patenkantis miškas valstybinės reikšmės miškų plotams buvo priskirtas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“, padarė išvadą, jog detalusis planas, kurio sprendiniais prie privatiems asmenims nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų buvo prijungtas plotas žemės, išimtinės nuosavybės teise priklausančios valstybei, pažeidė imperatyvias įstatymų nuostatas, todėl šį planą patvirtinantis Įsakymas naikintinas. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A63-1721/2008), aplinkybę, jog prie A. J. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo prijungtoje žemės sklypo dalyje, kurioje yra valstybinės reikšmės miško plotas, numatyta gyvenamojo namo statyba, padarė išvadą, jog miško žemėje gyvenamojo namo statyba iš viso negalima. Rėmėsi Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2006 ir pabrėžė, jog Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančių miškų bei žemės planavimo ir naudojimo srityje padarytų imperatyvių teisės aktų reikalavimų pažeidimų pašalinimas neabejotinai yra viešasis interesas, kurį apginti yra prokuroro ir valstybės pareiga. Taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsniu, Prokuratūros įstatymo 19 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A7-585/2005) ir pažymėjo, jog pareiškimas Vilniaus apygardos prokuratūroje parengtas 2010 m. rugsėjo 23 d. Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai gavus P. M., A. M. ir A. J. prašymą, kuriame nurodyta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-1021/2006 buvo nustatyta, jog Administracijos direktoriaus 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 01A-66V-369 „Dėl teritorijos prie (duomenys neskelbtini) detaliojo plano sprendinių tvirtinimo“ buvo padidintas 406,97 kv. m. žemės sklypas ir ši padidinta dalis pateko į valstybinės reikšmės miško plotą – Vilniaus miesto Pavilnio girininkijos 5 kvartalo 2 ir 3 taksacinius sklypus, kurie yra įregistruoti valstybės kadastre kaip miško žemė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-870/2008 nustatytos analogiškos aplinkybės. Pareiškimas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktas 2010 m. spalio 25 d. (spalio 23 d., 24 d. – nedarbo dienos), todėl mėnesio terminas pareiškimui paduoti nepraleistas.
Atsakovas Administracija atsiliepimu į pareiškimą (t. I, b. l. 69–73) prašė pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra.
Pažymėjo, kad pareiškime būtinybė naikinti Įsakymą grindžiama tuo, jog detaliojo plano (duomenys neskelbtini) sprendiniai prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, kadangi numato 2 sklypų padidinimą valstybinės reikšmės miško teritorijoje. Įsakymu patvirtintas detalusis planas vietoje 2 sklypų numatė 3 sklypus (770,14 kv. m., 475,80 kv. m., 956,03 kv. m.), gyvenamąjį žemės naudojimo būdą, mažaaukščio užstatymo pobūdį ir kita. Detaliuoju planu dviejų sklypų plotai padidinti 406,97 kv. m. dydžio laisvos valstybinės žemės plotu, kurio dalis yra priskirta valstybinės reikšmės miškui – Vilniaus miesto miškų Pavilnio girininkijos 5 kvartalo 2 ir 3 taksaciniams sklypams. Detaliuoju planu padidinus žemės sklypus, į detaliojo plano teritorijos ribas patenka apie 300 kv. m. ploto valstybinės reikšmės miško dalis, kuri yra įregistruota valstybės kadastre kaip miško žemė. Teigė, kad turėtų būti atsižvelgta į detaliojo plano (duomenys neskelbtini) tvirtinimo, įgyvendinimo ir galiojimo aplinkybes. Pažymėjo, jog detalusis planas buvo suderintas su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentu bei kitomis reikiamomis institucijomis. Gavus Vilniaus apskrities Regioninės plėtros departamento direktoriaus 2003 m. sausio 8 d. patvirtintą Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. 010, kuriame konstatuota, jog detaliojo plano (duomenys neskelbtini) procese ir procedūroje pažeidimų nėra ir kad detalųjį planą galima tvirtinti, buvo priimtas skundžiamas Įsakymas. Nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. birželio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-1021/2006 konstatavo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. I-2281-8/2005 pagrįstai nurodė, jog galima išeitis iš susidariusios situacijos – detaliuoju planu patvirtintas žemės sklypo ribas tikslinti atliekant detalaus plano pakeitimą, įvertinus miško ribas. Pažymėjo, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nurodė galimą būtent tokią išeitį iš susidariusios situacijos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. birželio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-870/2008 pasisakė, jog detaliojo plano įgyvendinimas galimas tik išsprendus dalies suplanuotos teritorijos statusą (priskyrimo miško žemei). Žemės sklypų savininkai A. M. ir A. J. siekė detalųjį planą įgyvendinti, patikslinant valstybinės reikšmės miškų plotų schemas, t. y. valstybinės reikšmės miškų plotus ir jų ribas. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gruodžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2281-8/2005 bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. birželio 16 d. nutartyje pasisakė, jog teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta aplinkybių, nurodytų teisės aktuose, kurių pagrindu būtų galima tikslinti valstybinės reikšmės miškų plotų schemas. Tikslinti schemas dėl atliktos miško sklypo inventorizacijos nėra pagrindo, kadangi nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog schema neatitinka šiuo metu miškų valstybės kadastre įrašytų duomenų. Nurodė, jog su valstybinės reikšmės miškų klausimu yra susijusi ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nutartis (įsiteisėjusi 2010 m. rugsėjo 28 d.) administracinėje byloje Nr. I-1981-815/2010, kurioje teismas konstatavo, jog mažinti valstybinės reikšmės miško plotą nėra teisinio pagrindo. Nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007 m. balandžio 4 d. priėmė sprendimą Nr. 1-1606, kuriuo nusprendė Įsakymą pripažinti netekusiu galios. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. birželio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-870/2008 nutarė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimą pakeisti – panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 1-1606, o kitoje dalyje A. M. skundą atmesti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. birželio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-870/2008 pasisakė, jog detaliuoju planu minėtų sklypų savininkams yra suteiktos konkrečios teisės ir pareigos tvarkyti ir naudoti suplanuotą teritoriją pagal plane nustatytą režimą, o šių teisių ir pareigų atsiradimo data sietina su paties įsakymo įsigaliojimo data. Šiuo motyvu teismas argumentavo, kodėl Vilniaus miesto savivaldybės taryba minėto detaliojo plano negalėjo naikinti savo 2007 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. 1-1606. Kita vertus, teismas atmetė skundo dalį dėl Administracijos direktoriaus įpareigojimo perduoti detalųjį planą Vilniaus apskrities viršininko administracijai, nes detalusis planas negali būti įgyvendintas, neišsprendus dalies suplanuotos teritorijos statuso (priskyrimo miško žemei). Atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A6-258/2003) ir nurodė, jog detalieji planai, numatantys tik teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą, bei detalieji planai, numatantys sklypo ribų praplėtimą valstybinėje žemėje, turi tam tikrų skirtumų. Pirmu atveju detalusis planas gali būti pradėtas įgyvendinti nuo jo patvirtinimo, o antru atveju detaliojo plano sprendiniai naujai formuojamame sklype gali būti pradėti įgyvendinti, kai privataus sklypo valdytojas arba naudotojas išperka arba išsinuomoja valstybinės žemės sklypo dalį, o nekilnojamojo turto registre yra įregistruojamas naujas žemės sklypas. Taigi žemės sklypo savininkas teisę realiai valdyti ir naudoti pagal detalųjį planą suformuotą didesnį žemės sklypą įgis tuo atveju, jeigu jis taps naujo padidinto sklypo savininku, o iki to laiko padidintame sklype yra du žemės savininkai – privatus asmuo ir valstybė. Nagrinėjamu atveju valstybė nėra netekusi išimtinės valstybės nuosavybės. Formaliai teisės aktai rengiant ir tvirtinant detalųjį planą nebuvo pažeisti, tačiau detaliojo plano sprendiniai numatė sklypo padidinimą valstybinės reikšmės miške. Detalusis planas nors yra ydingas, tačiau nėra iškilusios jokios pasekmės, kurios pažeistų išimtinę valstybės nuosavybę į valstybinės reikšmės mišką. Teigė, jog sprendžiant dėl pareiškimo pagrįstumo, tikslinga atsakyti į klausimą, ar šio sprendimo ydingumas yra tiek reikšmingas, jog jį šalinti tokiu būdu (panaikinimo) reikalauja viešasis interesas. Nurodė, kad teisės aktai imperatyviai nustato valstybinės reikšmės miško išskirtinį priklausymą valstybei ir šios valstybės nuosavybės imperatyvą įtvirtinančios teisės normos pažeistos nebuvo. Nagrinėjamu atveju detaliojo plano naikinimas turi tam tikrą išankstinį, užkardomąjį tikslą – panaikinti galimybę perleisti nuosavybės teisę. Pažymėjo, kad teismų praktikoje dažniausiai nagrinėjami atvejai, kai privati nuosavybė įsiterpė į išimtinę valstybės nuosavybę, ir paprastai tokiais atvejais yra naikinami sandoriai, teisinė registracija bei teritorijų planavimo dokumentai. Šiuo atveju yra išreiškiamas tam tikras nepasitikėjimas viešojo administravimo institucijomis, ypač Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, iš kurių neva tikimasi priešingų teisei veiksmų atlikimo. Pabrėžė, jog nuo 2003 metų detalusis planas yra neįgyvendintas ir vykusių teisminių procesų metu savivaldybė ir kitos institucijos yra ne kartą pasisakiusios dėl negalimumo įgyvendinti detaliojo plano sprendinius, todėl nėra jokio pagrindo abejoti institucijų pozicija šioje byloje. Kita vertus, byloje esanti situacija nėra tokia, jog išeitis būtų rasta tik teismo būdu panaikinus detalųjį planą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. birželio 16 d. nutartyje byloje Nr. A5-1021/2006 konstatavo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. I-2281-8/2005 pagrįstai nurodė, jog galima išeitis iš susidariusios situacijos – detaliuoju planu patvirtintas žemės sklypo ribas tikslinti, atliekant detalaus plano pakeitimą, įvertinus miško ribas. Taigi privačių sklypų savininkai turi teises planuoti jiems priklausančius žemės sklypus, tačiau dėl neaiškių priežasčių šiomis teisėmis nepasinaudoja. Nagrinėjamu atveju svarbu atsižvelgti į tai, jog viešojo intereso gynimą inicijavo patys sklypų (duomenys neskelbtini) savininkai, t. y. dėl neaiškių motyvų sklypo (duomenys neskelbtini) savininkai siekia teismo keliu panaikinti detaliojo plano sprendinius, kuriuos patys siekė įgyvendinti iki nepalankiai jiems pasibaigusių teismo procesų pabaigos. Nurodė, jog nė vienas iš anksčiau bylas nagrinėjusių teismų nepasisakė dėl būtinybės detalųjį planą naikinti dėl viešojo intereso pažeidimo. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybė neginčija detaliojo plano ydingumo. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007 m. balandžio 4 d. buvo priėmusi sprendimą Nr. 1-1606 pripažinti netekusiu galios Įsakymą, tačiau šis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas buvo priimtas ne dėl priežasčių, susijusių su viešuoju interesu. Atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nurodė, jog abejoja, ar Įsakymo panaikinimas yra būtinas viešajam interesui užtikrinti.
Tretieji suinteresuoti asmenys A. M., P. M. ir A. J. atsiliepimu į pareiškimą (t. I, b. l. 50–52) prašė pareiškimą patenkinti.
Nurodė, jog Administracijai bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai apie tai, kad Įsakymas priimtas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, tapo žinoma nuo 2005 metų (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2281-8/2005, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-1021/2006). UAB „Vigysta“, remdamasi patvirtintu detaliuoju planu, paruošė gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos projektą ir užbaigė gyvenamojo namo rekonstrukcijos darbus. Pažymėjo, jog dėl atsakovo veiksmų ir neveikimo tretieji asmenys negali valdyti, naudoti ir disponuoti jiems nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Pabrėžė, kad valstybė ir savivaldybė privalo atlyginti žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas, nes šiuo atveju yra visos sąlygos viešajai atsakomybei atsirasti: neteisėtas aktas – Įsakymas, priežastinis ryšys tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, taip pat žala, kadangi tretieji suinteresuoti asmenys negali valdyti, naudoti ir disponuoti jiems nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, t. y. žemės sklypais, nes UAB „Vigysta“ buvo leista įgyvendinti Įsakymu patvirtintus detaliojo plano sprendinius, kurie prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, t. y. leista pastatyti gyvenamąjį namą bei perleisti jį tretiesiems asmenims.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškimą (t. I, b. l. 55–56) prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra. Atsiliepimas į pareiškimą iš dalies pagrįstas tokiais pačiais argumentais kaip ir pareiškimas.
Nurodė, kad, remiantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu, teritorijų planavimas yra savivaldybės institucijos funkcija. Pažymėjo, jog šiuo atveju detaliuoju planu suformuota 406,97 kv. m. ploto teritorija prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra valstybinės reikšmės miškas ir nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į pareiškimą (t. I, b. l. 59–60) prašė pareiškimą tenkinti. Atsiliepimas į pareiškimą iš esmės pagrįstas tokiais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo pareiškimas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 7 d. sprendimu (t. II, b. l. 22–33) pareiškimą patenkino iš dalies ir įpareigojo Administraciją, kaip planavimo organizatorių, pradėti Įsakymu patvirtinto teritorijos šalia (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detaliojo plano keitimo procedūrą, siekiant patikslinti detaliuoju planu patvirtintas žemės sklypo ribas tokiu būdu, kad valstybinės reikšmės miško plotas nepatektų į detaliuoju planu suplanuotą teritoriją, bei netenkino reikalavimo panaikinti Įsakymą.
Nurodė, jog ginčo dėl to, kad ginčijamu detaliuoju planu suplanuotoje teritorijoje yra valstybinio miško dalis, nėra. Taip pat nėra ginčo dėl to, kad toje teritorijos dalyje, į kurią patenka valstybinis miškas, detaliuoju planu leidžiama gyvenamųjų statinių statyba. Byloje taip pat nustatyta, kad gyvenamasis namas nebuvo pradėtas statyti. Nustatė, kad Įsakymu patvirtinti teritorijos šalia (duomenys neskelbtini) detaliojo plano sprendiniai. Patvirtinti trys sklypai ir visuose juose nustatytas gyvenamasis žemės naudojimo būdas, dviejuose (Nr. 1 ir Nr. 3) mažaaukščio užstatymo pobūdis, viename sodybinio užstatymo pobūdis (Nr. 2), t. y. visuose detaliuoju planu patvirtintuose sklypuose leidžiama gyvenamųjų pastatų statyba. Pažymėjo, jog byloje pateikti įrodymai (Valstybinės miškų tarnybos 2010 m. spalio 13 d. pažyma Nr. P1010-22466) patvirtina, kad šalia A. M. ir A. J. priklausančių sklypų yra valstybinės reikšmės miškas, faktą, kad valstybinės reikšmės miško plotas patenka į ginčijamu detaliuoju planu suplanuotą teritoriją, patvirtino ir teismai. Atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-870/2008 ir pabrėžė, jog jau tuo metu, kai buvo patvirtintas detalusis planas, šis planas prieštaravo teisės aktų reikalavimams, nes jį rengiant nebuvo atsižvelgta į valstybinės reikšmės miško statusą, kurį turėjo dalis planuojamo sklypo. Planuojant atkreiptas dėmesys tik į tai, kad Pavilnių regioninio parko riba praeina pietiniu Antakalnio kapinių kraštu ir atsiremia į Jūratės gatvės sklypus, nesiekdama (duomenys neskelbtini) gatvės, todėl planuojamai teritorijai netaikomi Pavilnių regioninio parko normatyvai. Iš detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo medžiagos matyti, kad buvo duomenų, jog į teritoriją patenka miškas (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2002 m. gruodžio 6 d. raštas Nr. 2127 „Išvada detaliajam planui“, pažymėjimas apie nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį, Aiškinamasis raštas), tačiau nebuvo aiškinamasi dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 patvirtinto miškų ploto patekimo į planuojamą teritoriją. Pabrėžė, jog tai, kad planas buvo suderintas iki šio nutarimo priėmimo, dar nereiškia, kad patvirtintas detalusis planas yra teisėtas. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. 010 surašytas 2003 m. sausio 3 d., kai jau galiojo minėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas. Todėl negalima teigti, kad šiuo atveju yra savivaldybės administracijos kaltė, kad patvirtintas detalusis planas, į kurį patenka valstybinės reikšmės miško dalis. Derinimo procedūrų metu dar negaliojo minėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas ir juo patvirtinti miesto miškų plotai. Nurodė, jog šiuo metu yra susidariusi tokia situacija, kai patvirtinto detaliojo plano sprendiniai negali būti įgyvendinti, nes jie prieštarauja tiek TPĮ 26 straipsnio reikalavimams, tiek Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies reikalavimams, tiek Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio reikalavimams, nes nėra galimybės realizuoti šio plano sprendinių dėl gyvenamųjų pastatų statybos valstybinio miško teritorijoje. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas apeliacine tvarka administracinę bylą, susijusią su šia byla, 2006 m. birželio 16 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A5-1021/2006) pasisakė, kad pagrįstai teismo sprendime nurodyta galima išeitis iš susidariusios situacijos – detaliuoju planu patvirtintas žemės sklypo ribas tikslinti atliekant detalaus plano pakeitimą, įvertinus miško ribas. Pabrėžė, jog vertinant prokuroro reikalavimo pagrįstumą būtina atsižvelgti ir į tai, kad dalis detaliojo plano sprendinių jau realizuota. Toje teritorijos dalyje, kuri nepatenka į miško žemę, yra pastatytas namas, kiti statiniai. Taip pat (duomenys neskelbtini) įregistruota nuosavybės teisė į butus, garažus, negyvenamąsias patalpas. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad statyba yra teisėta, statiniai priimti pripažinimo tinkamu naudotis aktais, dėl statybos teisėtumo jokių ginčų nėra, o tai reiškia, kad šie statiniai yra teritorijoje, kurioje leidžiama tokio pobūdžio statyba. Pažymėjo, jog byloje neturi reikšmės bankrutuojančios UAB „Vigysta“ keliami klausimai dėl sandorių vykdymo negalimumo, dėl žemės savininkų atsisakymo sudaryti žemės sklypo perleidimo sutartį, nes šie klausimai turi būti sprendžiami bendrosios kompetencijos teisme, keliant ginčą tarp sandorio šalių. Šiai bylai svarbu tik tai, kad statyba pripažinta teisėta, kas reiškia, kad ji nebuvo vykdoma valstybinio miško teritorijoje. Nurodė, jog būtina įvertinti, ar šiuo atveju galimos detaliojo plano keitimo procedūros, ar galima pakeisti detalųjį planą taip, kad būtų įvertinos valstybinio miško ribos, kad šio miško plotas nebūtų įtrauktas į teritoriją, kurioje leidžiama gyvenamųjų pastatų statyba. Remdamasis TPĮ 2 straipsnio 4 dalimi, 22 straipsniu, 26 straipsnio 7 dalimi, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12, 54 punktais, padarė išvadą, kad savivaldybės administracijos direktorius, kaip planavimo organizatorius, turi iniciatyvos teisę pradėti detaliojo plano keitimo procedūrą. Be to, Administracijos direktorius pateikė teismui atsiliepimą, kuriuo iš esmės pripažino, kad šiuo metu ginčo detalusis planas neatitinka įstatymų reikalavimų (tuo, kad valstybei išimtinės nuosavybės teise priklausantis miškas patenka į teritoriją), bet atsakovas nurodė, kad tik privačių žemės sklypų savininkai turi teisę planuoti jiems priklausančius žemės sklypus, tačiau dėl neaiškių priežasčių šiomis teisėmis nepasinaudoja. Pažymėjo, jog tokie teiginiai neatitinka teisės aktų nuostatų. Pabrėžė, kad galimas ne tik detaliojo plano rengimas, bet ir jo keitimas, o keisti reikia tą plano dalį, kuri numato, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklausanti teritorija gali būti naudojama privačiai statybai, tuo tarpu ši sklypo dalis nepriklauso šioje byloje dalyvaujantiems tretiesiems asmenims privačios nuosavybės teise. Konstatavo, kad savivaldybės administracijos direktorius gali inicijuoti detaliojo plano keitimo procedūras.
Atsižvelgė į ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1, 2 dalis, aplinkybę, jog šiuo atveju detaliojo plano sprendiniais pažeidžiama valstybės išimtinė nuosavybės teisė į miško teritoriją, Miškų įstatymo 4 straipsnio ir Žemės įstatymo 6 straipsnio imperatyvias nuostatas, tai, kad vertinant detalųjį planą formaliai, akivaizdu, jog jis suteikia gretimų privačių žemės sklypų savininkams teisę reikalauti leisti statybą ir miško žemėje, o detaliajame plane netgi numatyta užstatyti leidžiama teritorija ir sklypų ribos, neišskiriant valstybinio miško teritorijos, bei konstatavo, jog prokuroras gina valstybės teises ir teisėtus interesus, kas pagal Prokuratūros įstatymo nuostatas ir laikoma viešuoju interesu. Be to, miškų ypatingą reikšmę visuomenei ne kartą pabrėžė ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).
Rėmėsi ABTĮ 88 straipsnio 2 punktu ir pabrėžė, kad prokuroro reikalavimas apginti viešąjį interesą gali būti patenkinamas, ne panaikinant skundžiamą aktą, bet įpareigojant savivaldybės administracijos direktorių pradėti detaliojo plano pakeitimo procedūrą tuo tikslu, kad iš ginčijamu detaliuoju planu suplanuotos teritorijos ribų būtų pašalinta valstybinės reikšmės miško teritorija, t. y. būtų patikslintos detaliuoju planu suplanuotos teritorijos ir atskirų sklypų ribos. Atitinkamai turės pasikeisti ir užstatyti leidžiama teritorija tuose sklypuose, kuriuose statyba dar nebuvo vykdoma. Pažymėjo, jog trečiųjų suinteresuotų asmenų P. M., A. M. ir A. J. pateiktas teismui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2010 m. rugpjūčio 9 d. raštas Nr. (6.3)-2D-9310, kuriame pasakyta, kad teritorijų planavimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato detaliojo plano sprendinių dalinio galiojimo, jokios reikšmės neturi, nes teismas nepasisako, kad kokiu nors momentu ginčijamas detalusis planas gali galioti iš dalies. Tuo tarpu ta aplinkybė, kad toks planas gali ir turi būti keičiamas, nurodoma tame pačiame rašte, kuriame remiamasi TPĮ 26 straipsnio 7 dalimi.
III.
Tretieji suinteresuoti asmenys A. M., P. M. ir A. J. pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 35–37), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškimą pirmosios instancijos teisme bei pareiškėjo pareiškimas.
Papildomai nurodo, jog teismo sprendimas leidžia tretiesiems asmenims įteisinti teisines pasekmes, atsiradusias iš neteisėto administracinio akto, kuris nuo pat pradžių buvo ydingas, nes prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio nuostatoms. Pažymi, jog atsakovas, įgyvendindamas skundžiamo detaliojo plano sprendinius, neatsižvelgė į priimtus procesinius sprendimus, kuriuose aiškiai konstatuota, kad Įsakymu pažeistas ne vienas teisės aktas. Teigia, jog teismas, tenkindamas pareiškimą, remdamasis ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, siekdamas, kad nebūtų pažeista pusiausvyra tarp teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo bei viešojo intereso apsaugos, kad būtų laikomasi proporcingumo principo, turėjo konstatuoti, jog yra pagrindas viešajai atsakomybei atsirasti.
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 41–42) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodo, jog siekė, kad nebūtų suplanuotos statybos valstybinėje miško žemėje, o toks rezultatas bus pasiektas tiek teismui panaikinus detalųjį planą, kuriuo valstybinio miško teritorijoje numatyta statyba, tiek teismui įpareigojus atsakovą pakeisti detalųjį planą tokiu būdu, kad valstybinės reikšmės miško plotas nepatektų į detaliuoju planu suplanuotą teritoriją. Teigia, jog netinkamai remiamasi administracinių teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad viešojo intereso apgynimas reikštų neteisėtos statybos teisinių pasekmių šalinimą, nes šiuo atveju į detaliuoju planu suplanuotą teritoriją patenkančiame miško žemės plote nėra atlikti jokie statybos darbai. Pažymėjo, jog gyvenamojo namo, nepatenkančio į miško žemę, rekonstrukcija nepažeidžia viešojo intereso, todėl nėra pagrindo siekti statybos padarinių šalinimo. Be to, šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl sprendimo dėl detaliojo plano patvirtinimo, o ne valstybės institucijų padarytos žalos atlyginimo klausimai, todėl neaišku, kokius pagrindus viešajai atsakomybei atsirasti turėjo konstatuoti teismas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 44–46) nurodo, kad apeliacinis skundas nepagrįstas ir atmestinas. Atsiliepimas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškimą pirmosios instancijos teisme.
Papildomai pabrėžia, jog apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, nes galimas žalos, atsiradusios dėl neteisėtų savivaldybių administravimo subjektų veiksmų, atlyginimo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tuo pagrindu, jog teismas neįvertino, ar prokuroro, ginančio viešąjį interesą, reikalavimai yra tinkama priemonė apginti viešąjį interesą šioje byloje, t. y. teismas, nustatęs, jog ginčijamo detaliojo plano sprendiniai prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, nevertino galimai esančių pagrindų viešajai atsakomybei atsirasti dėl pastato, esančio šiuo detaliojo planu suplanuotoje teritorijoje, rekonstrukcijos atlikimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje, kaip nustatė ir pirmosios instancijos teismas, nėra ginčo dėl to, jog skundžiamu Įsakymu patvirtintu detaliuoju planu suplanuotoje teritorijoje yra valstybinio miško dalis, o teritorijos dalyje, į kurią patenka valstybinis miškas, leidžiama gyvenamųjų namų statyba. Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo sprendimą bei bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu išsakytas šalių pozicijas, taip pat pažymėtina, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad Įsakymas, kaip prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktų imperatyvioms nuostatoms, yra neteisėtas. Teisėjų kolegija visiškai pritaria su tuo susijusiems pirmosios instancijos teismo motyvams ir dėl jų plačiau nepasisako.
Trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinio skundo argumentas dėl viešosios atsakomybės atsiradimo šioje byloje įvertinimo, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrįstas, kadangi, kaip teisingai pažymima Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą, klausimas dėl galimos žalos, atsiradusios dėl savivaldybių administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde nepagrįstai remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią viešojo intereso apgynimas reiškia neteisėtos statybos teisinių pasekmių pašalinimą, o ne tik ją sąlygojusių administracinių aktų panaikinimą. Šiuo atveju į ginčijamu detaliuoju planu suplanuotą teritoriją patenkančiame valstybinio miško žemės plote nėra atlikti jokie statybos darbai, todėl nėra poreikio šalinti kokius nors statybos darbus.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog namas ir kiti statiniai yra pastatyti toje teritorijos dalyje, kuri nepatenka į valstybinio miško žemę, dėl šios statybos teisėtumo ginčo nėra. Pritartina Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytai pozicijai, jog pastatų, nepatenkančių į valstybinio miško žemę, rekonstrukcija nepažeidžia viešojo intereso, todėl nėra pagrindo ir siekti šios statybos padarinių pašalinimo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tai, ar neteisėto detaliojo plano pagrindu nebuvo vykdytos neteisėtos statybos, taip pat visapusiškai ir išsamiai ištyrė kitas bylai aktualias faktines aplinkybes, išnagrinėjo visus pareikštus reikalavimus, todėl, remiantis ABTĮ 141 straipsnio 1 dalimi, apeliacinio skundo reikalavimas bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo atmestinas kaip nepagrįstas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis ABTĮ 136 straipsnio 2 dalimi, administracinis teismas yra aktyvus, t. y. jo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegijos nuomone, vien Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įpareigojimas pradėti neteisėto detaliojo plano pakeitimo procedūrą, pašalinant jo prieštaravimą teisės aktams, t. y. patikslinant detaliuoju planu patvirtintas žemės sklypo ribas tokiu būdu, kad valstybinės reikšmės miško plotas nepatektų į detaliuoju planu suplanuotą teritoriją, nėra pakankama priemonė apginti viešąjį interesą šioje byloje. Pabrėžtina, jog vien dėl įpareigojimo savivaldybės administraciją atlikti paminėtus veiksmus neteisėtas detalusis planas netampa negaliojančiu, t. y. iki tol, kol savivaldybė atliks jo keitimo procedūras, jis galios ir juo remiantis, galėtų būti priimti kiti administraciniai aktai ar sprendimai, tiesiogiai susiję su šioje byloje ginamu objektu, t.y. valstybinės reikšmės mišku. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia situacija, kai teismas, konstatavęs akto neteisėtumą, palieka jį galioti, yra negalima, todėl nepritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui ne visiškai patenkinti pareiškėjo pareiškimą, o tenkinti jį iš dalies ir nepanaikinti skundžiamo Įsakymo, o įpareigoti miesto savivaldybės administraciją pradėti detaliojo plano keitimo procedūras.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad, kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal TPĮ 26 straipsnio 7 dalį detaliųjų planų keitimai rengiami, derinami ir tvirtinami ta pačia tvarka kaip ir detalusis planas. Taigi nors panaikinus skundžiamą Įsakymą, detalusis planas turės būti rengiamas iš naujo, tai nesąlygos didesnių laiko, finansinių ar žmogiškųjų išteklių sąnaudų. Taip pat pažymėtina, jog detaliojo plano panaikinimas neturės jokios įtakos juo suplanuotoje teritorijoje teisėtai pastatytiems statiniams, kadangi ši statyba vykdyta remiantis teisės aktams neprieštaraujančiais detaliojo plano sprendiniais, dėl jos teisėtumo ginčas nekilo.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams dėl Įsakymo neteisėtumo, tačiau nesutinka su teismo sprendimu ne panaikinti Įsakymą, o įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pakeisti Įsakymu patvirtintą detalųjį planą. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas - visiškai patenkinant pareiškėjo pareiškimą ir Įsakymą panaikinant.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria
trečiųjų suinteresuotų asmenų P. M., A. M. ir A. J. (A. J.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:
pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą patenkinti. Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. birželio 18 d. įsakymą Nr. 01A-66-V-369 „Dėl teritorijos prie (duomenys neskelbtini) detaliojo plano sprendinių tvirtinimo“.
Nutartis neskundžiama.