Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Telksnienės,

asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, R. F., jos gynėjui advokatui Gintarui Putvinskiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Rūtos Šipkauskienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio (toliau – ir Skundžiamas nuosprendis), kuriuo:

R. F., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 40 straipsnio 1 dalimi, padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laiduotojos L. M. laidavimą 1 (vieneriems) metams, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, R. F. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 1 (vieneriems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2022 m. spalio 17 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 5 dalimi, R. F. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, išieškant iš jos į valstybės biudžetą konfiskuotino turto („Toyota Corolla“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertės dalį atitinkančią pinigų sumą, t. y. 2 000 (du tūkstančius) eurų.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas automobiliui „Toyota Corolla“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), paliktas galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, šiam įsiteisėjus – panaikintinas.

Kardomosios priemonės – dokumentų paėmimas (vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini)), specialiosios teisės sustabdymas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. R. F. padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsnio 1 dalimi, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už tai, kad ji 2022 m. spalio 15 d., apie 19.40 val., (duomenys neskelbtini), pažeisdama Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Toyota Corolla“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai jai nustatytas 1,51 ir daugiau promilės neblaivumas (pirmojo patikrinimo metu nustatyta, kad jos iškvėptame ore yra 1,93 promilės etilo alkoholio koncentracija, antrojo patikrinimo metu – 2,08 promilės).

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorė Rūta Šipkauskienė (toliau – ir prokurorė, valstybinis kaltintojas) apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nuosprendį (toliau – ir Skundžiamas nuosprendis) dalyje dėl netinkamai paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas R. F. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, ir nustatydamas minimalų 1 (vienerių) metų šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą, išimtinę reikšmę suteikė R. F. teigiamai charakterizuojančioms aplinkybėms bei jos nurodytoms aplinkybėms apie tai, jog vairuotojo pažymėjimas jai reikalingas dėl rūpinimosi neįgalia mama. Prokurorė pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl šios baudžiamojo poveikio priemonės termino nustatymo turi būti atsižvelgta į reikšmingų aplinkybių visumą, nesuteikiant nei vienai aplinkybei išskirtinės reikšmės. Prokurorė akcentuoja R. F. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, padarymo aplinkybes, nustatytą neblaivumo laipsnį, kuris ženkliai viršijo ribą, nuo kurios taikytina baudžiamoji atsakomybė už vairavimą esant neblaiviam. Nors pirmosios instancijos teismas važiavimą automobiliu gyvenamojo kiemo aikštelėje vertino kaip mažesnio pavojingumo, tačiau prokurorės teigimu, atsižvelgiant į liudytojos V. M., kurios automobilis buvo apgadintas, parodymus, matyti, jog R. F., vairuodama automobilį, sunkiai orientavosi, jos veiksmais buvo sukeltos neigiamos pasekmės - apgadintas kitas automobilis. Automobilio vairavimas esant neblaiviam tokioje vietoje, kurioje yra daug automobilių, dažnai vaikšto žmonės, žaidžia vaikai, nemažina veikos pavojingumo. Vien tik aplinkybė, jog teisė vairuoti transporto priemones R. F. reikalinga dėl neįgalios motinos priežiūros, vykimo į sodą, nesudaro pagrindo nustatyti minimalų baudžiamojo poveikio priemonės terminą. Pažymima, kad nusikaltimo padarymas bet kokiu atveju sukelia neigiamas pasekmes asmeniui ir jo šeimos nariams, todėl asmuo, padaręs nusikaltimą, negali tikėtis jų išvengti. Prokurorės vertinimu, R. F. draudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminas turėtų būti 2 (dveji) metai.

2.2. Taip pat apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nagrinėjamu atveju turto konfiskavimas natūra yra netikslingas bei neproporcingas. Prokurorė, cituodama kasacinio teismo praktiką, pažymi, kad nepaisant to, jog baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų parinkimo klausimas paliekamas teismo nuožiūrai, tačiau ir tokiais atvejais sprendimas dėl turto konfiskavimo taikymo turėtų būti priimamas visapusiškai įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, reikšmingas turto konfiskavimo tikslingumo, suderinamumo ir proporcingumo klausimui spręsti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išimtinę reikšmę suteikė ir automobilio nekonfiskavimą natūra bei visos automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos (8 940 eurų) neišieškojimą iš esmės grindė teigiama R. F. asmenybe, šeimos problemomis ir didele automobilio verte. Neatsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumą ir padarymo aplinkybes bei į tai, kad dėl nusikalstamos veikos padarymo R. F. patyrė minimalias neigiamas pasekmes, kurios yra neteisingos ir neproporcingos jos padarytam nusikaltimui.

2.3. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad R. F. turtinė padėtis, priešingai nei nurodė pirmos instancijos teismas, nėra sudėtinga. R. F. uždirba 1 200 (vieną tūkstantį du šimtus) eurų, kas yra daugiau nei vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje, jos senyvo amžiaus motina gauna senatvės pensiją ir neįgalumo išmoką, todėl dviejų žmonių pragyvenimui tai yra pakankama pinigų suma. Pažymima, kad automobilis „Toyota Corolla“ nuosavybės teise priklauso nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, todėl pirmos instancijos teismas privalėjo jį konfiskuoti. Skundžiamame nuosprendyje nurodytos aplinkybės apie R. F. teigiamą asmenybę, jos turtinę ir šeiminę (rūpinasi senyvo amžiaus neįgalia motina) padėtį, negali būti laikomos išimtinėmis, kurios sudarytų pagrindą automobilio konfiskavimą natūra laikyti neproporcinga baudžiamojo poveikio priemone. Kartu apeliaciniame skunde akcentuojama, kad R. F. buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, kas reiškia, jog jos teisinė padėtis tapo ženkliai lengvesnė, ji nepatyrė tokių neigiamų padarinių, kaip asmenys, kuriems skiriama bausmė. Atleidus R. F. nuo baudžiamosios atsakomybės, ji nepatiria finansinių nepatogumų, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog dėl automobilio konfiskavimo R. F. patirtų per daug neigiamas materialines pasekmes, yra nepagrįsta. Nustatytos laidavimo sąlygos ir pritaikyti suvaržymai yra gana švelnūs, todėl nagrinėjamu atveju turi būti taikomas automobilio konfiskavimas natūra.

2.4. Apeliaciniame skunde prokurorė pabrėžia ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Nurodoma, jog R. F. veiksmai kėlė pavojų ne tik jai pačiai, bet ir kitiems asmenims, ji, sėsdama už vairo neblaivi ir perstatydama automobilį, buvo abejinga bet kokioms gresiančioms pasekmėms, būdama neblaivi važiavo daugiabučio namo kieme, apgadino svetimą automobilį, tačiau to net nesuprato ir galimai būtų pasišalinusi iš įvykio vietos, jeigu jo nebūtų pastebėjusi apgadinto automobilio savininkė. R. F. privalėjo numatyti ir įvertinti galimas savo priešingo teisei elgesio pasekmes dar prieš darydama nusikaltimą, todėl ji privalo prisiimti neigiamas tokio elgesio pasekmes, dėl kurių atsiradimo ji pati kalta. Palikus pirmos instancijos teismo nuosprendį nepakeistą, R. F. faktiškai tik prarastų teisę vairuoti minimaliam terminui ir minimalius finansinius praradimus, kas yra neproporcingas padarytam nusikaltimui.

3. Atsiliepimu į prokurorės apeliacinį skundą asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, R. F. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nuosprendį palikti galioti kaip teisingą, objektyvų ir pagrįstą, o prokurorės apeliacinio skundo netenkinti.

3.1. Atsiliepime į apeliacinį skundą, cituojant kasacinio teismo praktiką, nurodoma, kad baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo prerogatyva priklauso išimtinai teismui. Atsiliepime akcentuojama, kad R. F. savo kaltę pripažino, paaiškino visas įvykio aplinkybes, nuoširdžiai gailėjosi padariusi nusikalstamą veiką, prižadėjo ateityje laikytis įstatymų ir daugiau nedaryti naujų nusikalstamų veikų, būti drausminga ir atidžia vairuotoja. Kartu pažymima, kad R. F. praeityje nebuvo teista, administracine tvarka už tokio pobūdžio nusižengimus nebausta, nėra įrašyta į Priklausomybės ligų centro įskaitą, išklausė 4 (keturių) valandų kursus apie alkoholio žalą. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti įrodymai apie jos darbinę veiklą, taip pat darbdavio charakteristika.

3.2. R. F. atsiliepime taip pat nurodo, kad teisė vairuoti transporto priemones jai labai reikalinga. Ji turi neįgalią motiną, kuria rūpinasi ji viena, kuriai sunku vaikščioti. Be jos pagalbos motina negali išeiti iš namų, o be transporto priemonės ji negalėtų niekur nuvykti. R. F. motinai dažnai reikia vykti į gydymo įstaigas, kitų artimųjų nei ji, nei motina neturi. Taip pat motina (duomenys neskelbtini) turi sodą, į kurį reikia važiuoti, jį prižiūrėti. Pažymima, kad nagrinėjamas įvykis atsitiko dėl to, kad R. F. norėjo patraukti transporto priemonę automobilių aikštelėje, tam kad kitas asmuo galėtų išvažiuoti, ji niekur į viešąjį eismą nevažiavo. Akcentuojama, kad uždraudimo naudotis specialia teise termino nustatymas yra baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis, priskiriama tik teismo prerogatyvai.

3.3. Atsiliepimu taip pat prašoma palikti ir Skundžiamo nuosprendžio dalį dėl dalies automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos – 2 000 (dviejų tūkstančių) eurų, išieškojimo. Tokia suma pagal jos ir motinos pajamas yra pakankama ir didelė, tačiau R. F. su tokiu pirmos instancijos teismo sprendimu visiškai sutinka. Atsiliepime nurodoma ir teismų praktika, kurioje pasisakoma dėl turto konfiskavimo natūra ar jo vertės išieškojimo.

4. Teismo posėdžio metu prokurorė apeliacinį skundą palaikė jame nurodytais argumentais. R. F. bei jos gynėjas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Skundžiamą nuosprendį, kadangi pirmosios instancijos teismas kruopščiai išanalizavo baudžiamosios bylos medžiagą, padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Rūtos Šipkauskienės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

5. Baudžiamųjų bylų apeliacinio proceso paskirtis – pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, bei prireikus ištaisyti bet kurias fakto (teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (teisės taikymo) klaidas, kurias galėjo padaryti pirmosios instancijos teismas, ir užtikrinti, kad išnagrinėtoje byloje būtų įvykdytas teisingumas. Taigi, apeliacinės instancijos teismo paskirtis – užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, o pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

7. Kaip minėta, R. F. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, jai paskiriant dvi baudžiamojo poveikio priemones – uždraudimą naudotis specialiąja teise ir transporto priemonės vertės dalies konfiskavimą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad valstybinis kaltintojas neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų faktinių bylos aplinkybių, veikos kvalifikavimo, taip pat sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis dėl R. F. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tačiau prokurorė mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas ir nesutinka su R. F. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones) nustatytu terminu (prašant jos terminą nustatyti 2 (dvejiems) metams), bei su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria, taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, nuspręsta konfiskuoti dalį automobilio vertės, o ne nusikalstamos veikos padarymo priemonę – automobilį. Apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių BPK pažeidimų, Skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

8. Teisėjų kolegija, patikrinusi Skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį bei apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo Skundžiamo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad Skundžiamame nuosprendyje tinkamai neįvertintos aplinkybės, reikšmingos baudžiamojo poveikio priemonių skyrimui. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas uždrausti naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones minimaliam baudžiamajame įstatyme numatytam 1 (vienerių) metų terminui ir konfiskuoti asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, priklausančios transporto priemonės dalies vertę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, pakeičiant nuosprendžio dalį, kuria R. F. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 1 (vieneriems) metams ir konfiskuota dalis automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl baudžiamojo poveikio priemonių

9. Siekiant, kad asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atitiktų šio instituto paskirtį, neprieštarautų teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimams, asmeniui, taikant šį institutą, svarbu tinkamai parinkti baudžiamojo poveikio priemones (jei tai yra būtina). Taigi, net ir pripažinus, kad asmeniui iš esmės gali būti taikomas BK 40 straipsnyje nustatytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas, šio straipsnio netinkamą taikymą gali lemti ir tai, jog, kaltininką atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, yra apskritai neskiriamos baudžiamojo poveikio priemonės ar skiriamos tokios, kurios neatitinka padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio, pavojingumo ir todėl yra neteisingos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. gegužės 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-164-895/2018). Ar atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui skirtinos poveikio priemonės ir kokias baudžiamojo poveikio priemones tikslinga parinkti, tokiais atvejais sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kt. Įstatymas nenustato maksimalaus skaičiaus baudžiamojo poveikio priemonių, kurias, vadovaudamasis BK 67 straipsnio nuostatomis, gali skirti teismas, tačiau teismas privalo atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą, proporcingumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. balandžio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-104-1073/2019).

10. BK 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Tačiau šio straipsnio 2 dalis leidžia baudžiamojo poveikio priemones taikyti ir atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui BK VI skyriuje numatytais pagrindais. Asmeniui, atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamojo poveikio priemonė skiriama vadovaujantis šių priemonių prevencine paskirtimi. Taikomos baudžiamojo poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Pagal susiformavusią teismų praktiką atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą šios kategorijos bylose (dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 281¹ straipsnio 1 dalyje), paprastai skiriama baudžiamojo poveikio priemonė, susijusi su uždraudimu naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, derinant ją su turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemone (priemonėmis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. vasario 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64-511/2019).

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise (BK 68 straipsnis), taikymo termino

11. Šioje byloje ginčo dėl pačios baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones, pritaikymo nėra. Prokurorė nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo nustatytu šios baudžiamo priemonės taikymo terminu. Prokurorės nuomone, 2 (dviejų) metų uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti visų rūšių transporto priemonėmis terminas atitiktų R. F. asmenybę ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.

12. BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiosiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Teismų praktikoje uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai yra skiriamas nustačius, kad kaltininkas KET pažeidė itin šiurkščiai ar jas toliau sistemingai pažeidinėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Be to, svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemones skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą, itin svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau vairuoti transporto priemones esant neblaiviam. Pažymėtina, jog automobilio vairavimas esant neblaiviam neabejotinai kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymų leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, už kelių transporto priemonės vairavimą arba praktinio vairavimo mokymą, apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjo kraujyje yra daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, nustatė baudžiamąją atsakomybę.

13. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra išsamiai ir visapusiškai aptartos R. F. asmenybę iš esmės teigiamai charakterizuojančios aplinkybės, kurioms teisėjų kolegija pritaria, t. y. kad ji neteista (1 t., b. l. 85), iki nagrinėjamo įvykio administracine tvarka nebausta (1 t., b. l. 135, 138–139, 140), taip pat įvertintina ir tai, jog R. F. prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo, nuobaudą už nagrinėjamo įvykio metu padarytą administracinį nusižengimą sumokėjo (1 t., b. l. 135, 136), yra dirbanti (1 t., b. l. 77), darbe charakterizuojama teigiamai (1 t., b. l. 132), savo noru išklausė 4 (keturių) akademinių valandų kursus dėl alkoholio ir narkotikų žalos sveikatai (1 t., b. l. 144). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nustatant baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą, atsižvelgiama ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius ar atskirai į kurias nors konkrečias detales, bet į visumą aplinkybių, apibūdinančių įvykį, jo kilimo priežastis, kaltės laipsnį bei veiką padariusio asmens asmenybę.

14. Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju R. F. iš esmės nepatyrė jokių griežtesnių suvaržymų – ji yra atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jai nustatytas laidavimo terminas pagal BK 40 straipsnio 4 dalį yra minimalus, laidavimas paskirtas be užstato. Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės pozicija, jog paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 68 straipsnyje, taikymo terminas yra nepakankamai efektyvus, siekiant paveikti R. F., kad ji ir ateityje laikytųsi įstatymų normų ir daugiau nenusikalstų. Nustačius minimalų uždraudimo naudotis specialia teise terminą, nebūtų pasiektas aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės prevencinis tikslas – sulaikyti kaltininką ir kitus asmenis vairuoti transporto priemones esant neblaiviam.

15. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad R. F. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, t. y. vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių KET pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai pirmojo patikrinimo metu jos iškvėptame ore nustatyta 1,93 promilių etilo alkoholio koncentracija (antrojo patikrinimo metu – 2,08 promilių etilo alkoholio koncentracija). Pažymėtina, kad R. F. neblaivi vairavo tol, kol pašalinis asmuo nenutraukė jos neteisėtos veikos ir neiškvietė policijos pareigūnų. Nagrinėjamo įvykio eigoje R. F., vairuodama automobilį, automobilių stovėjimo aikštelėje, važiuodama atbuline eiga, neįsitikino, kad tai daryti saugu, atsitrenkė į stovintį automobilį ir jį apgadino (1 t., b. l. 135, 138–139, 140). Nurodyta aplinkybė leidžia spręsti, kad įvykdyta veika – eismo įvykio sukėlimas vairuojant neblaiviai, neabejotinai sukėlė ypatingą pavojų eismo bei kitų eismo dalyvių saugumui ir tik dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių buvo išvengta skaudesnių ir neatitaisomų pasekmių. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja V. M. paaiškino, jog kaltinime nurodytu metu ir vietoje pastebėjo kitą, juodos spalvos automobilį, kuris važiavo atbuline eiga. Automobilis parkavosi į šalia jos automobilio buvusią laisvą stovėjimo vietą. Netrukus išgirdo smūgio garsą ir pamatė, kad minėtas automobilis yra labai arti jos. Priėjo pažiūrėti ar jos automobilis neapgadintas. Jai pasirodė, kad vairuotoja net nepajuto, kad atsitrenkė į jos automobilį, kadangi matė kaip pastaroji perjungė pavarą ir pradėjo važiuoti į priekį. Vairuotojai pradėjus važiuoti, pamatė, kad jos automobilio priekinis dešinės pusės sparnas yra apgadintas. Tada pradėjo jai stuksenti į išvažinėjančio automobilio langą ir sakyti, kad moteris sustotų. Automobilio vairuotojos reakcija pasirodė lėta ir vangi, bet netrukus ji sustojo. Sustojus automobiliui, vairuotoja pravėrė dureles ir paklausė kas atsitiko. Kada pasakė, kad ką tik atsitrenkė į jos automobilį, moteris išlipo, nieko konkretaus nesakė, nebandė atsiprašyti ar kažkaip paaiškinti savo veiksmų. Ji moteriai parodė šalia esančias penkias laisvas parkavimo vietas, paklausė, kodėl nestatė savo automobilio būtent ten. Moteris pasakė, kad ten mato tik keturias vietas automobiliams. Jai tai pasirodė įtartina. Pasiūlius užsipildyti eismo įvykio deklaracijas, automobilio vairuotoja, išsiėmė visus automobilyje turėtus dokumentus, kuriuos padėjo ant savo automobilio variklio dangčio. Pastebėjo, kad vairuotoja sunkiai orientuojasi. Vairuotoja negalėjo atskirti kaip atrodo eismo įvykio deklaracijos lapas, jos kalba darėsi nerišli (1 t., b. l. 17–19, 20).

16. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad trumpalaikis automobilio vairavimas, kieme bandant perstatyti automobilį, nesudaro pagrindo R. F. veiksmus ir padarytą nusikaltimą vertinti, kaip mažiau pavojingą. R. F. nustatytas neblaivumo laipsnis pakankamai nemažai viršija ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė, nusikaltimas padarytas daugiabučio namo kieme, kur bet kuriuo metu gali pasirodyti žmonės, kaip konkrečiu atveju buvo liudytoja V. M., ir kuriame stovi kiti automobiliai. Iš liudytojos V. M. parodymų matyti, kad R. F. net nesuprato, kad atsitrenkė į kitą automobilį, tęsė vairavimą, buvo lėtos ir vangios reakcijos, sunkiai orientavosi aplinkoje. Tai, kad įvykio metu asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, judesiai buvo nekoordinuoti patvirtino ir policijos pareigūnas E. K. (1 t., b. l. 23–25, 26). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog baudžiamosiose bylose, kuriose be kitų aplinkybių nustatyta tai, jog kaltininkas sukėlė eismo įvykį, uždraudimo naudotis specialia teise terminas paprastai yra nustatomas artimas vidurkiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-122-699/2018). Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, R. F. savo neatsakingu ir nusikalstamu veikimu, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, dėl ko akivaizdžiai buvo susilpnėjusi jos reakcija į aplinką, ne tik kėlė didelį pavojų savo bei eismo saugumui, kitų asmenų turtui, sveikatai ar net gyvybei, bet ir padarė eismo įvykį, ir tik atsitiktinumo dėka buvo išvengta rimtesnių padarinių, todėl didesnis nei minimali trukmės specialiosios teisės atėmimas šiuo atveju yra būtinas, siekiant užtikrinti prevencinius tikslus ir atgrasyti R. F. nuo panašaus pobūdžio veikų darymo. Tuo tarpu priešingas teismo sprendimas formuotų asmens nebaudžiamumo nuotaikas ir nepagarbą baudžiamajam įstatymui bei sudarytų sąlygas pakartotiniam nusikalstamas veikas padariusio asmens nusikalstamumui, tokiu būdu neužtikrinant prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių pobūdžio.

17. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į teismų praktiką, suformuotą tokio pobūdžio bylose (kai asmuo vairuoja trumpą atstumą, kieme, kai nustatytas panašaus laipsnio apsvaigimas nuo alkoholio), kuomet baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminas nustatomas ilgesniam nei minimalus terminui, o būtent: Lietuvos Aukščiausio Teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-303/2022 (asmuo vairavo daugiabučio namo kieme, kuomet nustatytas 2,55 promilių girtumas, baudžiamojo poveikio priemonė paskirta 2 metams); Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-214-806/2022 (asmuo vairavo vakaro metu, daugiabučių namų kieme, kuomet nustatytas 1,79 promilių girtumas, baudžiamojo poveikio priemonė skirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui); Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-631-908/2021 (asmuo vairavo daugiabučio namo kieme, kuomet nustatytas 2,61 promilių girtumas, baudžiamojo poveikio priemonė paskirta 2 (dviejų) metų 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui); Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-71-873/2021 (asmuo vairavo nakties metu, kai eismas nėra judrus, norėdamas perstatyti transporto priemonę, kuomet nustatytas 1,69 promilių girtumas, baudžiamojo poveikio priemonė paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui); Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-574-929/2020 (asmuo vairavo ne intensyvaus eismo metu, trumpą atstumą, kuomet nustatytas 1,97 promilių girtumas, baudžiamojo poveikio priemonė paskirta 1 (vienerių) metų 10 (dešimties) mėnesių laikotarpiui); Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-510-576/2020 (asmuo vairavo, norėdamas perstatyti transporto priemonę kieme, kuomet nustatytas 2,19 promilių girtumas (iškvėptame ore), baudžiamojo poveikio priemonė paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui).

18. R. F. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą, prašydama skirti minimalų baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminą nurodo, jog ši speciali teisė jai yra labai reikalinga ir būtina, kadangi turi neįgalią, sergančią ir sunkiai vaikštančią motiną, su kuria kartu gyvena, ja rūpinasi bei prižiūri, taip pat turi (duomenys neskelbtini) sodą, į kurį reikia vykti ir prižiūrėti. Šioms aplinkybėms pagrįsti pateikė tai įrodančius duomenis. Teisėjų kolegija nekvestionuoja, jog minėtos aplinkybės yra reikšmingos nagrinėjamam klausimui, tačiau šiuo atveju nevertintinos, kaip nulemiančios būtinybę skirti draudimą naudotis specialiąja teise 1 (vienerių) metų laikotarpiui. Teisėjų kolegija sutinka, kad teisės vairuoti transporto priemones laikinas netekimas ilgesniam negu 1 (vienerių) metų laikotarpiui sukels R. F. tam tikrų nepatogumų, tačiau aplinkybės, susijusios su šeimos narių (mamos) nuvežimu į gydymo įstaigas ar apsunkintu nuvykimu į tam tikras vietas, paprastai yra nustatomos daugumoje šios kategorijos baudžiamųjų bylų, ir nėra laikytinos išskirtinėmis. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad R. F. gyvena ne kaimo vietovėje, o Vilniaus mieste, kuriame išvystytos viešojo transporto paslaugos, o duomenų, kad tokiomis paslaugomis R. F. naudotis būtų per sunku, bylos medžiagoje nėra. Be to, nustatyta, jog R. F. dirba, turi pajamų šaltinį reikalingą pragyvenimui, todėl ir motinos nuvykimui į gydymo įstaigas gali pasinaudoti kitais būdais (taksi ar pavežėjų paslaugomis, kitų asmenų pagalba ir pan.). Atkreiptinas dėmesys, kad R. F. nurodomos aplinkybės egzistavo dar iki jai padarant nusikalstamą veiką ir jai buvo žinomos, t. y. ji aiškiai suvokė, jog specialiosios teisės vairuoti transporto priemones turėjimas yra reikalingas, turi įtakos ir jos motinai, tačiau atitinkamos aplinkybės nuo nusikalstamo veikimo nesulaikė bei neprivertė susimąstyti apie ateityje galinčias kilti neigiamas pasekmes. Aukštesniojo teismo vertinimu, tenkinus R. F. prašymą ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nustatytą uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminą, būtų pažeistas teisingumo principas, asmeniui galimai susiformuotų tam tikras nebaudžiamumo jausmas. Šios bylos kontekste yra svarbus ir visuomenės interesas bei siekis užtikrinti, kad šiurkščius ir pavojingus KET pažeidimus darantiems asmenims kuo ilgiau būtų apribota teisė naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones bei uždrausta dalyvauti eisme, taip siekiant apsaugoti kitų asmenų turtą, sveikatą ir gyvybę.

19. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes bei teismų suformuotą praktiką, teismo teisėjų kolegija sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentu, kad paskirta minimali baudžiamosios poveikio priemonės trukmė, nėra proporcinga padarytos veikos pavojingumui ir turėtų būti griežtinama. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 (dviejų) metų terminui, kuris yra mažesnis už BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytą vidurkį. Šiame kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybių, apibūdinančių tiek padarytą nusikalstamą veiką, tiek ir charakterizuojančių R. F. asmenybę, visuma leidžia pagrįstai manyti, kad BK 67 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamųjų poveikio priemonių paskirtis ir prevenciniai tikslai bus pasiekti paskyrus kiek mažesnį nei prokurorės prašomą terminą, t. y. uždrausti naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių terminui, kuris nebus pernelyg griežtas ir nepagrįstai nevaržys R. F. teisių labiau, negu tai būtina baudžiamojo įstatymo tikslams pasiekti.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo (BK 72 straipsnis), taikymo

20. Prokurorė apeliaciniu skundu ginčija ir R. F. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo, formą. Skundžiamu nuosprendžiu R. F. prevenciniais tikslais konfiskuota dalis automobilio „Toyota Corolla“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančios pinigų sumos – 2 000 (du tūkstančiai) eurų. Valstybinis kaltintojas prašo šioje dalyje Skundžiamą nuosprendį pakeisti ir konfiskuoti R. F. priklausantį turtą – automobilį „Toyota Corolla“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), natūra.

21. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi, turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (BK 72 straipsnio 2 dalis). Atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, taikymo klausimas pagal teismų praktiką paliekamas teismo nuožiūrai. Teismas, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, tokiais atvejais pirmiausia turi įvertinti šios priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šia prasme teismo sprendimai gali skirtis atsižvelgiant į tai, ar teisėtai buvo įgytas turtas, ar kelia pavojų visuomenei jo palikimas asmens dispozicijoje, ar turtas nusikalstamos veikos priemone tapo atsitiktinai, ar buvo specialiai tam įgytas ar paruoštas, ar sprendžiamas klausimas dėl paties turto ar dėl jo vertės konfiskavimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. lapkričio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-250-976/2020.

22. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. F. vairavo transporto priemonę – automobilį „Toyota Corolla“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, jai nustatytas 1,93 promilių neblaivumas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad minimas automobilis nuosavybes teise priklauso pačiai R. F. (1 t., b. l. 39) ir pagal BK 72 straipsnio 2 dalį atitinka konfiskuotino turto sampratą. Byloje kyla ginčas dėl šios poveikio priemonės taikymo apimties, o būtent dėl BK 72 straipsnio 5 dalies taikymo pagrįstumo.

23. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas dalies konfiskuotino turto vertės konfiskavimą, o ne automobilio konfiskavimą natūra, išimtinę reikšmę suteikė nusikalstamą veiką padariusį asmenį charakterizuojančioms aplinkybėms, t. y. kad R. F. turi penkiolikos metų vairavimo stažą, nebuvo traukta nei baudžiamojon, nei administracinėn atsakomybėn už KET pažeidimus, sumokėjo dėl eismo įvykio paskirtą baudą, išklausė mokymus apie alkoholio, narkotinių ar psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų poveikį žmogaus sveikatai, taip pat turimiems įsipareigojimams rūpintis mama, bendrai gaunamoms R. F. ir jos mamos pajamoms, automobilio vertei ir tai, jog ateityje bus sunku įsigyti naują automobilį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad turto konfiskavimas nesiejamas su konfiskuotino turto verte ar asmens finansinėmis galimybėmis įsigyti kitą turtą, todėl teismo sprendimas dėl nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo negali priklausyti vien nuo pirmos instancijos teismo konstatuotų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. birželio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186-942/2018). Akcentuotina, kad sprendžiant klausimus dėl BK 72 straipsnio nuostatų netaikymo, automobilio vertė nėra laikoma išimtine aplinkybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. kovo 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-77-648/2019).

24. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. F. yra darbingo amžiaus, ji dirba, gauna vidutines mėnesines pajamas (1 t., b. l. 134). Kartu su ja gyvenanti mama taip pat gauna tam tikras išmokas (1 t., b. l. 153–154), todėl teigti, kad jos materialinė padėtis ypatingai sunki, nėra pagrindo. Be to, aukštesnysis teismas pažymi ir tai, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės netaikant užstato, todėl papildomos finansinės naštos vykęs baudžiamasis procesas R. F. nesukėlė. Nenustatyta, kad iš R. F. konfiskuojant automobilį, nebūtų įmanoma užtikrinti būtiniausių jos poreikių ir ji patirtų akivaizdžiai neproporcingas, neigiamas materialines pasekmes. Taigi tai, jog R. F. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės taikant laidavimo institutą, kad ji charakterizuojama teigiamai, rūpinasi neįgalia ir senyvo amžiaus motina, nesudaro pagrindo automobilio konfiskavimą natūra laikyti neproporcinga baudžiamojo poveikio priemone. Pažymėtina ir tai, kad nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui taikytinos baudžiamojo poveikio priemonės neišvengiamai siejamos su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas. Pažeisdamas įstatymuose nustatytus draudimus, toks asmuo pats prisiima savo neteisėtų veiksmų riziką ir dėl to galinčias kilti neigiamas pasekmes, už kurias yra atsakingas tik jis pats.

25. Kartu teisėjų kolegija pabrėžia ir tai, kad sprendžiant dėl transporto priemonės konfiskavimo būtina įvertinti ne tik atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens asmenybę apibūdinančius duomenis, bet ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. kovo 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-81-676/2019). Jau minėta, kad R. F. veiksmai sukėlė realų pavojų ne tik jai pačiai, bet ir kitiems asmenims bei jų turtui, ji rizikavo ne tik savo, bet ir aplinkinių sveikata ir gyvybe, buvo abejinga bet kokioms gresiančioms pasekmėms. Nors pirmosios instancijos teismas buvo palankus ir akcentavo, jog R. F. vairavo tik labai nedidelį atstumą, vis tik, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai minėtas aplinkybes vertino kaip išimtines. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertinęs baudžiamosios bylos duomenis sprendžia, jog R. F. veiksmai rodo jos lengvabūdišką bei neatsakingą požiūrį į visuomenėje galiojančią tvarką, į savo paties bei kitų asmenų saugumą. Aptartų aplinkybių visuma leidžia pritarti prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams.

26. Įvertinus padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybę, jog R. F. buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, darytina išvada, kad sprendimas taikyti dvi baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimą naudotis specialiąja teise ir turto konfiskavimą, nelaikytinas pertekliniu ar neproporcingu, kadangi pastarųjų taikymas šiuo atveju užtikrina interesų pusiausvyrą ir paneigia galimą nebaudžiamumo jausmą. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, byloje nesant ginčo dėl to, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonė priklauso nuosavybės teise R. F., atsižvelgdamas į konfiskuotino turto vertę bei į R. F. charakterizuojančius duomenis, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, be kita ko, proporcingumo principą, iš esmės nenustatęs objektyvių priežasčių, dėl kurių šiuo atveju nebūtų galima paimti konfiskuotino automobilio, nusprendė konfiskuoti pinigų sumą, atitinkančią konfiskuotino turto vertės dalį, kurią sudaro 2 000 (du tūkstančiai) eurų. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas, – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį kitiems linkusiems nusikalsti asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. vasario 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-18-719/2022). Išimtis iš šios taisyklės nustatyta BK 72 straipsnio 5 dalyje, kurioje nurodyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. balandžio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-107-976/2021), turto vertės išieškojimo taikymas tais atvejais, kai galimas paties turto konfiskavimas, yra išimtinis ir pirmiausia turi būti svarstoma būtent turto konfiskavimo galimybė.

27. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad konfiskuotinas turtas būtų paslėptas, suvartotas, priklausytų tretiesiems asmenims ar dėl kitų priežasčių nebūtų galima jo paimti. Nesant objektyvių priežasčių, ribojančių galimybę konfiskuoti nusikalstamos veikos padarymo priemonę ir automobilį paliekant nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, nebuvo atsižvelgta į turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, tikslus – atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, šioje dalyje prokurorės skundas tenkintinas, R. F. priklausanti transporto priemonė – automobilis „Toyota Corolla“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), konfiskuotina kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Rūtos Šipkauskienės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nuosprendį dalyje dėl baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo pakeisti.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, R. F. paskirti baudžiamąją poveikio priemonę – uždrausti 1 (vienerius) metus 6 (mėnesius) naudotis specialiąja teise vairuoti visų rūšių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo kardomosios priemonės – specialios teisės sustabdymo taikymo pradžios, t. y. nuo 2022 m. spalio 17 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, R. F. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio „Toyota Corolla“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), konfiskavimą.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.