Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. (V.) G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN (buvę Lukiškių TI-K) laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 23 d. iki 2019 m. sausio 29 d.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, šių kamerų plotą ir kartu su pareiškėju kalintų asmenų skaičių (b. l. 44–52). Iš šių atsakovės atstovo pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 26 d. atvyko į Lukiškių TI - K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 124, kurios plotas – 7,31 m² ir joje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2018 m. rugsėjo 27 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 194, kurios plotas – 7,94 m², kurioje buvo kalinami du asmenys; nuo 2018 m. rugsėjo 28 d. iki 2018 m. spalio 26 d. kameroje Nr. 194 buvo kalinami du asmenys; 2018 m. spalio 27 d. kameroje Nr. 194 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. spalio 28 d. iki 2018 m. lapkričio 5 d. kameroje Nr. 194 buvo kalinami du asmenys; 2018 m. lapkričio 6 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 131, kurios plotas – 7,94 m², kurioje buvo kalinami du asmenys; nuo 2018 m. lapkričio 7 d. iki 2018 m. lapkričio 14 d. kameroje Nr. 131 buvo kalinami du asmenys; 2018 m. lapkričio 15 d. kameroje Nr. 131 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. lapkričio 16 d. iki 2018 m. lapkričio 22 d. kameroje Nr. 131 buvo kalinami du asmenys; 2018 m. lapkričio 23 d. perkeltas į kamerą Nr. 155, kurios plotas – 7,94 m², kurioje buvo kalinami du asmenys; nuo 2018 m. lapkričio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d. kameroje Nr. 155 buvo kalinami du asmenys; 2018 m. gruodžio 13 d. kameroje Nr. 155 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. gruodžio 14 d. iki 2019 m. sausio 6 d. kameroje Nr. 155 buvo kalinami du asmenys; 2019 m. sausio 7 d. kameroje Nr. 155 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. sausio 21 d. kameroje Nr. 155 buvo kalinami du asmenys; 2019 m. sausio 22 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 144, kurios plotas – 7,94 m² ir kurioje buvo kalinami du asmenys; 2019 m. sausio 23 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 272, kurios plotas – 7,75 m², kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2019 m. sausio 24 d. kameroje Nr. 272 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2019 m. sausio 25 d. perkeltas į kamerą Nr. 322, kurios plotas – 7,77 m² buvo kalinami du asmenys; nuo 2019 m. sausio 26 d. iki 2019 m. sausio 27 d. kameroje Nr. 322 buvo kalinami du asmenys ;2019 m. sausio 28 d. kameroje Nr. 322 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2019 m. sausio 29 d. pareiškėjas išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių.

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 m². Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 m², neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, t. y. 0,56 m². Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko nacionalinės teisės ir Konvencijos reikalavimus.

Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas konstatuoti, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Šiuo atveju atsakovės atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Vadovaudamasis minėta teismų praktika, įvertinęs bylos medžiagą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu ir pažeidė jo orumą.

Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas tiek kameroje kartų buvusio asmens, tiek pareigūnų atžvilgiu blogino jo kalinimo sąlygas visą ginčo laikotarpį, t. y. 126 dienas. Antra vertus, pažymėtina, kad, kaip byloje nustatyta, dalį laiko pareiškėjas kamerose praleido vienas, todėl šiomis dienomis jo teisių pažeidimas nebuvo toks intensyvus.

Dėl skunde nurodomų kitų pažeidimų, susijusių su atskiros oro šalinimo sistemos sanitarinio mazgo patalpoje įrengimo, pažymėtina, kad atsakovas atsiliepime pažymėjo, jog kameros vėdinamos per langus natūraliu būdu, langai vėdinimui yra pritaikyti. Teismas šiais atsakovės atstovo argumentais pagrindo abejoti neturi, be to, šių aplinkybių neneigia ir pareiškėjas, todėl šie teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad kamerose neveikė ventiliacija, dėl ko kamerose buvo drėgna, kamerose netinkamai įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, šviesa buvo labai stipri, nuo jos skaudėjo akis ir galvą. Natūrali šviesa labai silpnai pateko į kameras ir jų neapšvietė, nes langą dengė grotos. Žiemą neužtikrinamas tinkamas šilumos kiekis, temperatūra žiemos laikotarpiu svyravo nuo 10 iki 14 laipsnių Celsijaus. Dėl šių sąlygų pareiškėjui nuolat pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmas.

Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie lango įrengimą atitinka nurodytų teisės aktų reikalavimus, todėl šiuo aspektu Vilniaus PN neteisėti veiksmai nenustatyti.

Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015). HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taisyklių 14.10 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas. HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.

Teismas pažymi, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyrius pagal pateiktus suimtųjų ir nuteistųjų skundus periodiškai atlieka operatyvią valstybinės sveikatos saugos kontrolę, kurios metu yra patikrinama, ar kameros atitinka higienos normas, Vilniaus PN operatyviai šalina nustatytus higienos normų trūkumus (b. l. 56–75), todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Vilniaus PN šiuo aspektu neužtikrinimo pareiškėjo kaip nuteistojo teisių į tinkamas kalinimo sąlygas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjui ar kitiems asmenims ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl laikymo sąlygų Vilniaus PN kamerose atsakovės atstovas ir negali pateikti duomenų, paneigiančių visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Be to, Vilniaus PN nežinodami apie pareiškėjo patiriamus nepatogumus, negalėjo jų ir pašalinti.

Pareiškėjas skundo teiginių apie galvos ir gerklės skausmą niekuo nepagrindžia. Byloje esančiuose medicininiuose dokumentuose duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl galvos ar gerklės skausmo būtų kreipęsis į gydytojus, nėra.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 173 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, ir kiek įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, - pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu nuteistieji aprūpinami nemokamai. Taip pat jie turi teisę nustatyta tvarka įsigyti maisto produktų iš vietinės parduotuvės. Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintose Fiziologinės mitybos normose asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, nustatyta, kad nedirbančių vyrų fiziologinė mitybos norma per parą sudaro 2 298 kcal. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių reikalavimus. Skunde pareiškėjas nedetalizavo, kokie galimai netinkami maisto produktai jam buvo pateikiami ir kokių maisto produktų jam trūko. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų dėl netinkamos maisto kokybės ir/ar kiekio kreipęsis su skundais ar prašymais į Vilniaus PN administraciją. O subjektyvus maisto skonio suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas skunde teigia, kad jam nuo 2000 m. yra nustatytas (duomenys neskelbtini) ir kad jam pasikreipus į gydytoją dėl specialaus maitinimo dėl nurodyto susirgimo skyrimo, toks maitinimas pareiškėjui paskirtas nebuvo. Pareiškėjas šių savo teiginių jokiais įrodymais nepagrindžia. Šių pareiškėjo teiginių taip pat nepagrindžia ir byloje esantys medicininiai dokumentai (b. l. 31–39).

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami vadovaujantis teisės aktais, valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Išduoti pagamintą maistą leidžia kalėjimo direktoriaus budintysis padėjėjas, vadovaudamasis maisto kokybės patikrinimo rezultatais. Pagamintą maistą tikrina Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos specialistas juslinio patikrinimo būdu. Patikrinimo rezultatai įrašomi į Nuteistųjų ir suimtųjų virtuvės maisto kokybės patikrinimų apskaitos žurnalą. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio patikrinimo ir kalėjimo direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą yra draudžiama. Maisto svoris bei kokybė pasirinktinai yra patikrinami atsakingų asmenų. Maistas yra gaminamas griežtai laikantis valgiaraštyje nustatytų patiekalų receptūros ir patiekalų technologinių aprašymų. Pagamintas maistas dalinamas atitinkamos talpos samčiais, kurių tūris atitinka reikalingą svorį. Visas maistas yra sveriamas bei tikrinamos porcijos. Atsakingi Lukiškių TI-K asmenys pasirinktinai tikrina maisto davinio svorį bei kokybę. Pagamintas maistas yra išduodamas griežtai laikantis higienos reikalavimų. Maistas, skirtas dalinimui, yra laikomas sandariuose bei uždengtuose termosuose. Termosai, kuriose yra laikomas paruoštas maistas, yra atidaromi tik tada, kai yra dalinamas maistas nuteistiesiems ir suimtiesiems, todėl maistas visada yra paduodamas šiltas. Maisto dalintojams (nuteistiesiems, paliktiems Lukiškių TI-K atlikti ūkio darbus) išduodamos baltos kepurės ir striukės, ir tai griežtai kontroliuojama. Visų maisto dalintojų sveikatos būklė yra patikrinta. Teismas šiais atsakovės atstovo pateiktais paaiškinimais neturi pagrindo abejoti.

Be to, teismas pažymi, kad BVK 92 straipsnis reglamentuoja, kad nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų. Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas yra patvirtintas Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Vidaus tvarkos taisyklių 18 priedas). Pareiškėjas neginčija, kad galėjo leidžiamų maisto produktų įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje, todėl, pagal bylos duomenis, teismas neturi pagrindo išvadai, kad Vilniaus PN būtų pažeidę galiojančius teisės aktus, reglamentuojančius nuteistųjų aprūpinimą maistu ir organizuojant jų maitinimą. Todėl pareiškėjo nurodytas aplinkybės dėl maisto kiekio, kokybės, jo temperatūros, nehigieniško patiekimo nelaikytinos pagrindu atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Taisyklių 14.4 punkte numatyta, kad kamerose turi būti įrengtas aliarminis iškvietimas.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo Vilniaus PN metu vertė pasinaudoti pareigūnų iškvietimo mygtuku, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją. O pareiškėjo teiginiai apie besityčiojančius pareigūnus yra abstraktūs ir nepagrįsti įrodymais (pvz., neaišku, kokie pareigūnai (vardai, pavardės) ir kada iš jo tyčiojosi). Juolab, kad atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pataisos įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Teismo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai šiuo aspektu yra abstraktūs, nepagrįsti jokiais juos patvirtinančiais įrodymais, todėl teismas šiuos pareiškėjo nusiskundimus atmeta kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog į pasivaikščiojimo kiemelį buvo išvedamas tik vienai valandai.

Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai patvirtina, kad teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore jam buvo užtikrinta.

Be to, teismas nurodo, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) savo Antrosios bendrosios ataskaitos 47 punkte nurodė manantis, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (žr. Ištrauką iš Antrosios bendrosios ataskaitos, paskelbta 1992 m. Pataisos įstaigos (CPT/Inf (92)3-part2). ). Taigi, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Be to, LVAT praktikoje nurodoma, kad tiek Europos kalėjimų taisyklės, tiek Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pozicija yra valstybėms narėms skirtos rekomendacijos dėl minimalių standartų, taikytinų laisvės atėmimo vietose. Valstybės raginamos remtis jais taikydamos savo įstatymus ir strategijas bei užtikrinti plačią jų sklaidą teisminėms institucijoms, įkalinimo įstaigų darbuotojams bei asmenims, kuriems atimta laisvė (žr., pvz., dėl Europos kalėjimų taisyklių EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimo byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), 73 p.). Taigi, šie dokumentai iš esmės yra rekomendacinio pobūdžio, nėra teisiškai privalomi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-651-261/2017, 2017 m. vasario 21 d. administracinėje byloje Nr. A-552-261/2017 ir kitos). Todėl nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad pareiškėjas turėjo teisę kasdien pasivaikščioti 8 val. gryname ore.

Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą buvo užtikrinta tinkamai.

Taisyklių 21 punkte nustatyta, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Taisyklių 22 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema. Atitinkamai, pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktą, pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, suimtieji privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį.

Pažymėtina, kad pareiškėjas tik pateikė savo teiginius apie pasivaikščiojimo kiemelių neatitikimą higienos normų reikalavimams, netinkamą jų įrengimą, juose buvusias šiukšles ir kt., tačiau visiškai nepagrindžia ir nedetalizuoja šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pareiškėjas nenurodė kokios pasekmės jam kilo dėl to, kad nebuvo šiukšlių kibirėlių. Pareiškėjas neteikė skundų Vilniaus PN administracijai dėl netinkamo pasivaikščiojimų kiemelių įrengimo ar netinkamos jų būklės, o skunde nenurodo konkrečių kiemelių numerių ir datų, kada jie nebuvo išvalyti ir juose buvo prišiukšlinta, arba, kai jie nebuvo barstomi smėliu. Kartu pastebėtina, kad teisės aktai nenumato šiukšlių dėžių įrengimo pasivaikščiojimo kiemeliuose, todėl pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemelių netinkamo įrengimo ir neatitikimo higienos normų reikalavimams atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad sienose ir kanalizacijoje buvo asbestas.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 3.1. punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), nuo 2002 m. sausio 1 d. naudoti asbestcemenčio šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia.

Pažymėtina, kad asbestą uždrausta naudoti naujai statomuose objektuose, tuo tarpu seniau pastatytuose objektuose panaudotas asbestas savaime nesuponuoja Vilniaus PN neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad dėl asbesto keliamos žalos jis būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją ar kitas institucijas, kurios būtų vertinusios asbesto keliamą pavojų pareiškėjo sveikatai. Byloje nėra objektyvių duomenų ir pareiškėjas nenurodė jokių argumentų dėl asbesto poveikio pareiškėjo sveikatai, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog visą ginčo laikotarpį jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, patyrė nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, tai yra, pažeidimo trukmę, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į naujausią LVAT praktiką (žr. pvz.: 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1831-525/2019, 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4143-629/2019, 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje A-2299-525/2019, 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2261-502/2019, 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2233-442/2019, 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-68-438/2020), teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 200 Eur suma dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais mazgais yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 1 200 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. (V.) G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. (V.) G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.