Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2021-05-06 · Civilinė byla Nr. e2A-309-516/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2020-09-29Šiaulių apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-05-06Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-05-06
Bylos Nr.
e2A-309-516/2021
Teisminio proceso Nr.
2-58-3-00017-2020-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Jūratė Varanauskaitė, Rasa Gudžiūnienė
Atsakovas
V. V.
Civilinė byla Nr. e2A-309-516/2021Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00017-2020-0Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.10.5.2; 3.3.1.20
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Transvidas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-367-368/2020 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Transvidas“ ieškinį atsakovui V. V. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Transvidas“ prašė priteisti iš atsakovo V. V. 44 431,00 Eur žalą bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Ieškovė nurodė, kad nors pagal valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Juridinių asmenų registro duomenis nuo 2016 m. spalio 11 d. įmonės vadovu yra įrašytas I. M., o nuo 2016 m. lapkričio 14 d. – Indijos Respublikos pilietis V. K., tačiau, pasak ieškovės, šios aplinkybės vertintinos kritiškai, nes, remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) duomenimis, nei I. M., nei V. K. netgi nebuvo įdarbinti UAB „Transvidas“. Darbo sutartis su paskutiniu įmonės darbuotoju buvo nutraukta 2016 m. spalio 11 d. (su atsakovu), nuo 2016 m. spalio 12 d. įmonėje darbuotojų nebuvo, įmonė veiklos nebevykdė. Ieškovė teigė, kad tikrasis (faktinis ir paskutinis iki bankroto bylos iškėlimo) įmonės vadovas buvo atsakovas V. V., todėl jam ir kilo pareiga perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą, kuris, 2015 metų balanso duomenimis, sudarė 44 431,00 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Šiaulių apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

4. Nustatė, kad ieškovės finansinė padėtis 2016 metais nebuvo gera, jai reikėjo atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovas, būdamas įmonės akcininkas, stengėsi kiek įmanoma taisyti įmonės finansinę padėtį, atliko mokėjimus kreditoriams, pardavė dalį įmonės turto, todėl teismas sprendė, kad atsakovas stengėsi gerinti bendrovės veiklą. Be to, atsakovas penkiomis akcijų pirkimo – pardavimo sutartimis (2016 m. spalio 5 d., spalio 6 d., spalio 7 d., spalio 10 d. ir spalio 11 d.) pardavė UAB „Transvidas“ akcijas UAB „Europos kompanijų grupė“, o bankroto byla ieškovei iškelta daugiau kaip po dviejų metų nuo jos pardavimo UAB „Europos kompanijų grupė“. Esant šioms aplinkybėms ieškovės teiginius, kad ieškovės kreditoriams padaryta žala atsirado dėl buvusio vadovo kaltės ir neteisėtų veiksmų neperdavus bankroto administratoriui įmonės 44 431,00 Eur vertės turto, teismas laikė nepagrįstais. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas, sudarydamas minėtas akcijų pirkimo – pardavimo sutartis, jokių teisės aktų nepažeidė, akcijų pirkimo – pardavimo sandoriai galiojantys, todėl ieškovės argumentus apie galimą jų ydingumą atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

5. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo Šiaulių apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

5.1. Teismas bylą išnagrinėjo šališkai (teismas gynė atsakovą, ieškodamas būdų, kaip jį atleisti nuo teisinės atsakomybės), pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 ir 17 straipsniuose nustatytus principus, įrodymų vertinimo taisykles, neatskleidė bylos esmės, neteisingai taikė materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, pažeidė ieškovo ir įmonės kreditorių teises ir interesus.

5.2. Teismas neįvertino, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų buvo pažeisti tiek bankrutuojančios įmonės, tiek jos kreditorių interesai. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad įmonės dokumentus bei turtą (ir kokį turtą) perdavė akcijas įsigijusiai bendrovei, taip pat duomenų apie 2015 m. balanse fiksuoto turto judėjimą, jo perdavimą vėlesniam įmonės vadovui ir pan. Nesant tokių įrodymų už turto bankroto administratoriui neperdavimą atsakingas atsakovas. Be to, V. K., kuris įregistruotas įmonės vadovu VĮ Registrų centre, į Lietuvos Respubliką nebuvo atvykęs, kompetentingos Lietuvos Respublikos institucijos nėra jam išdavusios dokumentų, suteikiančių teisę atvykti į Lietuvos Respubliką. V. K. buvo fiktyvus įmonės vadovas, todėl tikrasis (faktinis ir paskutinis iki bankroto bylos iškėlimo) įmonės vadovas buvo atsakovas V. V., kuriam ir kilo pareiga perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą.

Atsiliepimas

6. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

6.1. Apeliantė skunde nesiremia jokiais objektyviais duomenimis, o tik deklaratyviais teiginiais. Atsakovas, perleidęs akcijas, visą bendrovės turtą, buhalterinės apskaitos dokumentus teisės aktų nustatyta tvarka perdavė akcijas įsigijusiam juridiniam asmeniui, kuriam ir perėjo pareiga tam tikrą laiką saugoti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus.

6.2. Atsakovo vadovavimo bendrovei metu buvo vedama buhalterinė apskaita, rengiami bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai ir teikiami VĮ Registrų centrui, atsakovas siekė įvykdyti bendrovės turtinius įsipareigojimus kreditoriams, todėl dalį bendrovės turto realizavo. Šių aplinkybių apeliantė nevertino.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

8. Byloje nustatyta, kad atsakovas V. V. nuo 2014 m. rugpjūčio 14 d. iki 2016 m. spalio 11 d. buvo UAB „Transvidas“ direktorius. Atsakovas V. V. 2016 m. spalio 5 d., 2016 m. spalio 6 d., 2016 m. spalio 7 d., 2016 m. spalio 10 d. ir 2016 m. spalio 11 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartimis UAB „Transvidas“ akcijas pardavė bendroves superkančiai UAB „Europos kompanijų grupė“. VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro duomenis, nuo 2016 m. spalio 11 d. UAB „Transvidas“ vadovas buvo I. M., o nuo 2016 m. lapkričio 14 d. – Indijos Respublikos pilietis V. K..

9. Šiaulių apygardos teismas 2019 m. kovo 1 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Transvidas“.

Dėl teismo (ne)šališkumo

10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai (teismas gynė atsakovą, ieškodamas būdų, kaip jį atleisti nuo teisinės atsakomybės), pažeidžiant proceso rungimosi ir lygiateisiškumo principus.

11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo sutikti su prielaidomis, grindžiamomis apeliantės abejonėmis dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Tokią išvadą pirma, pagrindžia tai, kad apeliantė bylą nagrinėjusiam teisėjui nušalinimo CPK 68 straipsnyje nustatyta tvarka nereiškė, tai leidžia daryti išvadą, jog bylos nagrinėjimo metu ieškovei nekilo abejonių dėl teismo nešališkumo; antra, tai, kad teismas priėmė vienai šaliai (šiuo atveju apeliantei) nepalankų procesinį sprendimą, nesant kitų konkrečių šiai abejonei patvirtinti nurodytų aplinkybių, nesuponuoja išvados dėl teismo šališkumo; trečia, pirmosios instancijos teismo atliktas byloje esančių įrodymų vertinimo tinkamumas ir pagrįstumas bus įvertintas instancine tvarka, t. y. nagrinėjant ieškovės apeliacinį skundą.

12. Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad nei apeliantės nurodyti argumentai, nei bylos medžiaga nesudaro pagrindo išvadai, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė nešališkumo pareigą (CPK 64–66 straipsniai).

Dėl apeliantės skundo (ne)pagrįstumo

13. Civilinio proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos pasekmės, t. y. tokios aplinkybės pripažintinos neįrodytomis ir šalies reikalavimai (atsikirtimai) atmetami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-878/2002; kt.).

14. Nagrinėjamu atveju bylai reikšmingų aplinkybių (atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų) įrodinėjimo pareiga pirmiausia teko ieškinį dėl žalos atlyginimo pareiškusiai ieškovei. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė savo ieškinio reikalavimų įrodymais tinkamai nepagrindė. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos medžiagą, joje esančius įrodymus, dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų turinį, tokią pirmosios instancijos teismo išvadą laiko pagrįsta, o ieškovės apeliacinio skundo argumentai šios išvados teisingumo nepaneigia. Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, toliau pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

15. Bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniai). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą jau buvo išaiškinta, kad tokio pobūdžio bylose (bendrovės vadovo civilinės atsakomybės) iš pirmiau nurodytų sąlygų būtent ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis), o nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir tokiu atveju bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2018 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018 ir kt.).

16. Taigi, kaip matyti iš pirmiau nurodytos teismų praktikos, būtent ieškovė, atstovaujama nemokumo administratoriaus, siekdama civilinės atsakomybės atsakovui, kaip buvusiam BUAB „Transvidas“ vadovui, taikymo, turi įrodinėti pastarojo neteisėtus veiksmus, bendrovei padarytą žalą ir priežastinį ryšį tarp nustatytų neteisėtų veiksmų bei bendrovei padarytos žalos.

17. Ieškovė kaip neteisėtus atsakovo veiksmus, kurių pagrindu prašo taikyti jam civilinę atsakomybę, nurodo tai, kad atsakovas, iškėlus įmonei bankroto bylą, neperdavė įmonės turto bankroto administratoriui. Taigi, veiksmų neteisėtumas grindžiamas pareigos perduoti bankrutuojančios įmonės turtą pažeidimu. Atsižvelgiant į tokį ieškinyje nurodytą jo faktinį pagrindą, ieškovė pirmiausia turėtų įrodyti aplinkybę, kad atsakovas turėjo pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą ir šią pareigą pažeidė.

18. Pažymėtina, kad atsakovas nebuvo paskutinis UAB „Transvidas“ vadovas (jo įgaliojimai pasibaigė dar 2016 m. spalio 11 d., kai bankroto byla bendrovei iškelta tik 2019 m. kovo 1 d.), o iki bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovu pagal registro duomenis nuo 2016 m. spalio 11 d. buvo I. M., o nuo 2016 m. lapkričio 14 d. – Indijos Respublikos pilietis V. K., atsakovas pateikė į bylą 2016 m. spalio 5 d., 2016 m. spalio 6 d., 2016 m. spalio 7 d., 2016 m. spalio 10 d. ir 2016 m. spalio 11 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartis, kuriomis turimas UAB „Transvidas“ akcijas pardavė UAB „Europos kompanijų grupė“. Pardavęs akcijas, atsakovas buvo atleistas iš įmonės vadovo pareigų, todėl nuo to momento jis negali būti laikomas atsakingu už įmonės turtą, jo išsaugojimą, atsiskaitymą su kreditoriais ar įmonės veiklos vykdymą, kol nėra įrodyta, kad ir pardavęs akcijas bei teisiškai nebebūdamas įmonės vadovu, atsakovas ir toliau faktiškai atliko įmonės vadovui būdingas funkcijas (buvos de facto vadovas). Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad akcijų pirkimo – pardavimo sandoriai yra galiojantys, o ieškovės teiginiai apie galimą jų ydingumą yra deklaratyvūs, nemokumo administratorius šioje byloje prašymo pripažinti negaliojančiomis minėtas akcijų pirkimo – pardavimo sutartis nereiškė. Jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad atsakovas fiktyviai pardavė akcijas, nemokumo administratorius taip pat nepateikė.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių įrodymų nepakanka ir ieškovės dėstomam argumentui pagrįsti, kad faktinis UAB „Transvidas“ vadovas iki pat bankroto bylos iškėlimo buvo atsakovas, o ne kiti du vadovai – I. M. ir V. K.. Apeliantė teigia, kad V. K., pagal registro duomenis buvęs UAB „Transvidas“ direktoriumi nuo 2016 m. lapkričio 14 d. ir paskutinis vienintelis jos akcininkas, niekada nebuvo atvykęs į Lietuvą ir todėl jis yra fiktyvus įmonės vadovas. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. sausio 13 d. rašte nurodyta, kad minėtam asmeniui kompetentingos Lietuvos Respublikos institucijos nėra išdavusios dokumentų, suteikiančių teisę atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat, kad neturi duomenų, jog nurodytas asmuo būtų atvykęs į Lietuvos Respubliką. Tačiau vien ši aplinkybė savaime neįrodo, kad atsakovas, pardavęs bendrovės akcijas, ir toliau buvo tikrasis ir faktinis bendrovės vadovas, o ieškovei iškėlus bankroto bylą – atsakingas už įmonės turto ir dokumentų perdavimą nemokumo administratoriui.

20. Pažymėtina, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), atsakovas Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-2344-1134/2021 pagal ieškovės UAB „Transvidas“ ieškinį atsakovams UAB „Europos kompanijų grupei“ ir V. V. dėl akcijų pirkimo – pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais pateikė 2016 m. spalio 11 d. Materialinių vertybių perdavimo – priėmimo aktą, kuriame nurodyta, kad V. V. uždarosios akcinės bendrovės „Europos kompanijų grupė“ atstovui I. M. (I. M.) perdavė steigimo dokumentus, įstatus, steigimo aktą, Registro centro išrašus, įmonės antspaudą, buhalterinius dokumentus, kitų vertybių nėra, taigi, teigti, kad realiai jokių dokumentų atsakovas naujajam bendrovės savininkui nėra perdavęs, negalima. Byloje jokių įrodymų, kad nemokumo administratorius būtų kreipęsis į akcijų įgijėją (UAB „Europos kompanijų grupė“) siekdamas išsiaiškinti aplinkybes apie įmonės dokumentų ir turto perdavimą naujajam savininkui, nėra. Taigi, nemokumo administratorius atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų neįrodė.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

21. Apeliantė kvestionuoja įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo tinkamumą nagrinėjamoje byloje. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

22. Kasacinis teismas, aiškindamas įrodymų pakankamumo taisyklę, savo praktiką nuosekliai plėtoja ta linkme, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2009; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; kt.). Toks įrodymų pakankamumo taisyklės aiškinimas reiškia, jog tam tikrų faktų byloje konstatavimas yra galimas tada, kai yra surinkta tam tikra įrodymų visuma, o ne teismo prielaidų arba įrodymais nepagrįsto manymo pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2014; kt.).

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, pagrįstai sprendė, kad teismo sprendimas negali būti paremtas prielaidomis. Vien ta aplinkybė, kad teismas byloje esančius įrodymus įvertino kitaip, nei siekė apeliantė, nesudaro pagrindo spręsti, jog byloje yra pakankamai įrodymų reikšmingoms aplinkybėms pagrįsti ir kad teismas juos įvertino netinkamai.

24. Remdamasi pirmiau išdėstytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisingą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas.

25. Kadangi atsakovas nepateikė jokių jo bylinėjimosi išlaidų patyrimo apeliacinės instancijos teisme faktą bei dydį pagrindžiančių įrodymų, jų atlyginimas atsakovui iš ieškovės nepriteisiamas (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Danutė GasiūnienėRasa GudžiūnienėJūratė Varanauskaitė