- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-08
- Bylos Nr.
- 1A-303-398/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-28576-2015-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė, Svajūnas Knizleris (pran.), Violeta Ražinskaitė
- Nuteistasis
- V. K.
- Advokatai
- Leonora Vasiliauskienė
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams, šią bausmę atliekant pataisos namuose.
Tenkintas Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir iš V. K. priteista 1 820,99 eurų turtinei žalai (L. Č. gydymo išlaidos) atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. K. nuteistas už tai, kad tyčia sunkiai sužalojo savo šeimos narį, t. y. 2015 m. gegužės 18 d., tarp 13.00 – 18.00 val., tiksliau nenustatytu laiku, namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, tarpusavio konflikto su sugyventine L. Č. metu, tyčia metė pastarajai į galvą stiklinę vazą, pataikydamas į kaktos dešinę pusę. Tokiu būdu V. K. padarė nukentėjusiajai L. Č. vidutinio sunkumo formos trauminę galvos smegenų ligą, kaktos dešinės pusės muštinę žaizdą, atvirą skeveldrinį įspaustinį kaktikaulio dešinės pusės lūžimą, galvos smegenų kietojo dangalo plyšimą, dešinio galvos smegenų pusrutulio srities subdurinę ir intracerebrinę hematomą, galvos smegenų sumušimą, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis V. K. prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nuosprendį pakeisti ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą.
Nuteistasis V. K. nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje nenustatyta sąlygų, kurios leistų taikyti jo atžvilgiu BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teigia, kad pagrindinė sąlyga taikyti šias nuostatas yra jo aktyvi atgaila, kuri teisės doktrinoje pripažįstama aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę arba tam tikrais atvejais pagrindu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, bausmės, taip pat lygtinai atleisti nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ar neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalį pakeičiant švelnesne bausme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas analogiškoje byloje taip pat yra pasisakęs apie aktyvią atgailą ir švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-465/2008).
Apeliantas nurodo, kad jis savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo pripažino, suvokė padaryto nusikaltimo sunkumą ir apgailestauja dėl savo veiksmų. Jo veika truko tik sekundę, supratęs, ką padarė, stengėsi nedelsiant suteikti nukentėjusiajai L. Č. medicininę pagalbą, tiek kiek tuo metu sugebėjo – bandė kviesti greitąją medicinos pagalbą, tačiau buvo sustabdytas pačios nukentėjusiosios, kuri reikalavo nekviesti medikų, nes buvo neblaivi, o medikai galėjo apie tai pranešti policijai ar sukelti nukentėjusiajai kokių nors neigiamų padarinių. Ilgai įkalbinėjamas jis sutiko palaukti, tačiau kai pablogėjo nukentėjusiosios būklė, nedelsiant iškvietė pagalbą, o vėliau visą laiką rūpinosi nukentėjusiąja, tai daro ir dabar, atsiprašė šios. Nukentėjusioji L. Č. niekur nedirba ir neturi jokių pajamų, jis yra vienintelis dirbantis asmuo šeimoje, išlaiko nukentėjusiąją bei visą namų ūkį, tačiau teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė. Nuteistojo teigimu, apeliacinės instancijos teisme apklausus nukentėjusiąją ir liudytojus galima būtų patvirtinti aktyvios atgailos faktą, kuris leistų teismui taikyti BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę – tokią, kokios prašė valstybinis kaltintojas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis V. K. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam V. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, V. K. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, ko apeliaciniame skunde iš esmės neginčija ir pats nuteistasis. Taip pat apygardos teismas V. K. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė tinkamą bausmę, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo apeliaciniame skunde.
Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam V. K. , šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apygardos teismas, paskirdamas bausmę V. K. , atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus sveikatai, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir už jo padarymą numato tik laisvės atėmimo bausmę nuo dvejų iki dvylikos metų. Kita vertus, teismas įvertino tai, kad V. K. nusikalto veikdamas netiesiogine tyčia, jo nusikalstamiems veiksmams įtakos turėjo provokuojantis L. Č. elgesys, nukentėjusiajai po atliktos operacijos jokių sunkių liekamųjų reiškinių nėra, ji atleido V. K. ir nereiškia civilinio ieškinio. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad V. K. neteistas, dirba, baustas administracine tvarka. Yra viena jau pirmiau paminėta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus aukščiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam V. K. paskirta BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus.
Nuteistasis V. K. apeliaciniame skunde prašo taikyti jo atžvilgiu BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę arba, pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, atidėti paskirtos dvejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Tenkinti tokius apelianto prašymus teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, vadovaujantis šia norma, bausmė gali būti švelninama tik tada, kai konstatuojama, kad egzistuoja šių sąlygų visuma: 1) asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-222/2011, 2K-154/2014 ir kt.). Šiuo konkrečiu atveju byloje nėra duomenų, kad V. K. būtų pats savanoriškai atvykęs į teisėsaugos instituciją ir pranešęs apie savo nusikalstamą veiką, be to pastarasis iki šiol nėra atlyginęs nei dalies nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos, todėl nebuvo ir nėra pagrindo svarstyti klausimą dėl švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo V. K. vadovaujantis BK 62 straipsnio 1 dalimi. BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Šiuo konkrečiu atveju byloje nustatyta tik viena V. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jis nėra atlyginęs nei dalies nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos, be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių bent vienos iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose numatytų aplinkybių egzistavimą. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jo sugyventinė nukentėjusioji L. Č. niekur nedirba ir neturi jokių pajamų, o jis yra vienintelis dirbantis asmuo šeimoje, išlaiko nukentėjusiąją bei visą namų ūkį, tačiau, kaip jau minėta, švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo klausimas gali būti svarstomas be kita ko nustačius, kad kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti. Byloje nėra tokių duomenų, kad nukentėjusioji L. Č. šiuo metu sirgtų kokia nors sunkia liga ar jai būtų nustatytas neįgalumas ir dėl to jai būtų reikalinga nuolatinė kito asmens priežiūra. Taigi, byloje nėra ir sąlygų, būtinų BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymui.
Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi, šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šia veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-128/2011, 2K-390/2011, 2K-432/2014, 2K-216-139/2015 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, apibūdinančių V. K. padarytą nusikalstamą veiką ir jo asmenybę, kurios sudarytų pagrindą skirti švelnesnę bausmę vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi. V. K. apeliaciniame skunde teisingai pažymi, kad jo nusikalstami veiksmai truko labai trumpą laiką. Kitą vertus, faktiniais bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis fizinį smurtą panaudojo silpnesnės už save moters, su kuria kartu gyveno, atžvilgiu, ją sužalojo panaudodamas storo stiklo vazą, kurią metė nukentėjusiajai į galvą, t. y. gyvybei svarbią ir labiausiai pažeidžiamą žmogaus kūno dalį, o tai rodo didesnį nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nors įtakos jos padarymui turėjo provokuojantis nukentėjusiosios elgesys. Aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima konstatuoti daug mažesnį nuteistojo asmenybės pavojingumą, byloje taip pat nėra. Tos aplinkybės, kad V. K. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, praeityje neteistas, dirba ir išlaiko nukentėjusiąją, atsiprašė ir susitaikė su ja, yra svarbios ir, teisėjų kolegijos vertinimu, į jas buvo tinkamai atsižvelgta paskiriant nuteistajam minimalią baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmę. Tačiau šios pirmiau paminėtos aplinkybės nėra išimtinės BK 54 straipsnio 3 dalies prasme ir nepatvirtina, kad tokios bausmės paskyrimas V. K. už jo padarytą nusikaltimą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
Apeliaciniame skunde V. K. nepagrįstai teigia, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos jam turėtų būti taikomos dėl jo aktyvios atgailos, nes faktiniai bylos duomenys patvirtina tik tą aplinkybę, kad nuteistasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios prisipažino atlikęs jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, t. y. kad tarpusavio konflikto su sugyventine L. Č. metu metė pastarajai į galvą stiklinę vazą ir tokiu būdu padarė jai sunkų sveikatos sutrikdymą. Kita vertus, jo parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, kaltę dėl savo nusikalstamų veiksmų ir jais sukeltų padarinių faktiškai perkeliant nukentėjusiajai, bandant moterį, su kuria ir toliau kartu gyvena, apibūdinti tik iš blogosios pusės (nuolat girtauja, išgėrusi tampa labai agresyvi, smurtauja jo atžvilgiu ir t. t.), kaip ir jo pozicija dėl L. Č. gydymo išlaidų atlyginimo, nurodant, kad Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą atlygins tuo atveju, jei teismas priteis, o ir dalį žalos turi atlyginti pati nukentėjusioji, nes yra kalta, kad jį išprovokavo, rodo, kad pastarasis, priešingai nei teigia savo apeliaciniame skunde, iš esmės dėl savo nusikalstamo elgesio nesigaili ir nevertina jo kritiškai. Pažymėtina, kad ir teismo nuosprendžiu priteisus turtinę žalą, V. K. iki šiol nesiėmė jokių veiksmų, kad atlyginti bent jos dalį. V. K. apeliaciniame skunde teigia, kad vos tik sužalojęs L. Č. bandė iškviesti medicinos pagalbą, bet nukentėjusioji reikalavo to nedaryti, nes buvo neblaivi ir bijojo, kad medikai apie tai praneš policijai ar sukels jai kokių nors kitų neigiamų padarinių, ir tik ilgai įkalbinėjamas nukentėjusiosios jis sutiko palaukti. Tačiau tokias aplinkybes, kurių, beje, nepatvirtina jokie kiti faktiniai bylos duomenys, nuteistasis nurodė tik apeliaciniame skunde. Tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu jis parodė, kad „kai vaza atsitrenkė į galvą, nukentėjusioji toliau gulėjo, su žaizda nieko nedarė. Kraujas bėgo. Rankšluostėlį prisidėjo ir viskas. Buvo girta, negalėjo pasikelti ir tvarkyti žaizdą. Kitą dieną pasikėlė. Aš sakiau „susitvarkyk žaizdą, eik į medicinos punktą ar kviesk greitąją“. Aš išėjau į darbą, parėjau iš darbo, ji guli. Nukentėjusioji kelias dienas nesikėlė. Pasirodo, kad ji gulėdama gėrė. <...> Praėjus 2 dienoms po įvykio dieną nukentėjusiajai prasidėjo priepuoliai, tada iškviečiau greitąją“ (b. l. 143-144). Taigi, šie V. K. parodymai rodo, kad pastarasis iki nukentėjusiosios sveikatos būklė pablogėjo, jos sužalojimui iš esmės buvo abejingas, ir tuo pačiu paneigia nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes dėl jo aktyvių veiksmų bandant suteikti nukentėjusiajai pagalbą ir siekiant išvengti sunkesnių padarinių iš karto po įvykio. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. K. taip pat teigia, kad jo aktyvią atgailą galėtų patvirtinti apeliacinės instancijos teisme apklausta nukentėjusioji ir liudytojai, tačiau jokių konkrečių liudytojų, kuriems būtų žinomos kokios nors reikšmingos aplinkybės ir kurie nebuvo apklausti pirmosios instancijos teisme, nuteistasis nenurodė. Nukentėjusioji L. Č. į apeliacinės instancijos teismo posėdį neatvyko ir jokių naujų duomenų dėl V. K. elgesio po nusikalstamos veikos taip pat nepateikė.
BK 75 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Taigi, BK 75 straipsnis nenumato galimybės atidėti bausmės vykdymą asmenims, nuteistiems už labai sunkų nusikaltimą, todėl nebuvo ir nėra teisinio pagrindo svarstyti klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo nuostatų taikymo V. K. . Pažymėtina, kad būtent BK 75 straipsnio taikymo, bet ne švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo klausimas buvo nagrinėjamas apelianto minimoje kasacinėje byloje Nr. 2K-465/2008, o ir bylos aplinkybės nėra analogiškos aplinkybėms, nustatytoms nagrinėjamoje byloje (asmuo buvo nuteistas už neatsargaus nusikaltimo padarymą).
Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.