- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-12
- Bylos Nr.
- 1A-74-348/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-37993-2019-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Jaliniauskas, Svetlana Jurgaitienė, Jurgis Kiškis
- Nuteistasis
- G. P.
- Nukentėjusysis
- M. G.
- Advokatai
- Liudas Paltanavičius
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgio Kiškio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. gynėjo advokato Liudo Paltanavičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo G. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 214 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje ir jam, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu paskirta subendrinta bausmė – 110 MGL (5500 Eur) dydžio bauda.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. G. P. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2019 m. liepos 26 d., apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini), savo namuose, pagrobė iš nukentėjusiosios M. G. rankinės pastarosios vardu išduotas dvi banko „(duomenys neskelbtini)“ korteles Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) ir jas laikė savo namuose, iki kol 2019 m. spalio 17 d. kratos metu pateikė jas policijos pareigūnams, tokiu būdu neteisėtai įgijo ir laikė dvi nukentėjusiajai M. G. priklausančias elektronines mokėjimo priemones. Be to, jis toje pačioje vietoje ir laiku, pagrobė iš nukentėjusiosios M. G. rankinės pastarosios vardu išduotą asmens tapatybės kortelę Nr. 14444052 ir vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir laikė šiuos dokumentus savo namuose, iki kol 2019 m. spalio 17 d. kratos metu pateikė juos policijos pareigūnams.
2. Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 6 d. nuosprendyje konstatuota, kad G. P. kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų yra įrodyta, jis neteisėtai įgijo nukentėjusiosios elektronines mokėjimo priemones – banko korteles, ir jas laikė, bei pagrobė nusikentėjusiosios asmens dokumentus ir juos laikė, todėl jo nusikalstamos veikos kvalifikuotos teisingai. Atsižvelgiant į G. P. asmenybę charakterizuojančius duomenis, įvertinus jo asmenybę bei nusikalstamų veikų pavojingumą, už nusikalstamų veikų padarymą pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam skirta švelniausia bausmės rūšis – bauda, jos dydį nustatant didesnį nei minimalus.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 6 d. nuosprendį ir nuteistojo G. P. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
3.1. Skunde nurodoma, kad BK 214 straipsnyje numatyto nusikaltimo tiesioginis objektas yra mokėjimo instrumentų, skirtų atsiskaityti ne grynaisiais pinigais naudojimo ir disponavimo tvarka. Nors šios veikos sudėtis yra formali, tačiau vien formaliais teisiniais argumentais, atitrauktais nuo konkrečios situacijos, nuo konkrečiai atliktų veiksmų, be tyčios turinio atskleidimo, kurie turi būti įrodyti tik teisinėmis priemonėmis, asmens pripažinti kaltu ir nuteisti, anot gynėjo negalima. Konkrečiu atveju – G. P. tyčia nenustatyta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Įstatymų leidėjas suformulavo taisyklę, kad baudžiamąją atsakomybę pagal BK 214 straipsnį užtraukia tik neteisėtas svetimo instrumento įgijimas, laikymas, realizavimas, perdavimas ar panaudojimas finansinei operacijai inicijuoti. Todėl šioje baudžiamojoje byloje buvo būtina nustatyti ir įrodyti G. P. neteisėtų veiksmų įgyjant ir laikant mokėjimo priemones neteisėtumo pobūdį. Veiksmų neteisėtumas visų pirma pasireiškia tokia asmens ar asmenų veikla, kuri prieštarauja norminiams aktams, įstatymams, ar teisei apskritai, ar kitokioms valstybės nustatytoms taisyklėms, t. y. veiksmai turi prieštarauti teisei. Pasak skundą pateikusio gynėjo, šios konkrečios bylos aplinkybės liudija visai ką kitą ir jokių neteisėtų G. P. veiksmų byloje nėra nustatyta. Tačiau priešingai – po kivirčo 2019 m. liepos 26 d. G. P. ieškojo kontakto, grąžino buvusios sugyventinės pamirštus daiktus, siekė susitaikyti, dovanojo gėles ir jokių nukentėjusiosios vardu mokėjimo kortelių ar asmens tapatybės dokumentų nebuvo užvaldęs.
3.2. Teigiama, kad randant pamestus daiktus įstatymui ar teisei priešingo veikimo požymių nėra. Vien ta aplinkybė, kad 2019 m. spalio mėnesį rastų mokėjimo kortelių G. P. neperdavė bankui ar nukentėjusiajai, su kuria siekė susitikti, tačiau prisiskambinti nepavyko, nes jo skambučiai buvo blokuojami, negali būti pagrindu traukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 214 straipsnį ir yra nepakankama kaltei pagal minimą BK straipsnį įrodyti, nes G. P. veiksmuose nebuvo ir nėra nustatytas neteisėtumas BK 214 straipsnio prasme, juo labiau, kad kaltinamasis ir nukentėjusioji buvo artimi. Byloje taip pat nėra nustatyta, kad elektronine mokėjimo kortele G. P. būtų pasinaudojęs ir tai būtų sukėlę padarinių. Nėra ir duomenų ar po menamo praradimo banko kortelėmis nesinaudojo ir pati nukentėjusioji.
3.3. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas ginčija ir G. P. nuteisimą pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, teigia, jog byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai teigti, kad G. P. neteisėtu būdu užvaldė nukentėjusiosios asmens tapatybės kortelę. Priešingai, byloje yra duomenys, kad M. G. asmens tapatybės kortelę prarado 2019 m. rugpjūčio 27 d. Be to, iš viešai prieinamų duomenų yra žinoma, kad nukentėjusioji 2019 m. rugpjūčio 18 d. laimėjo valiutos keityklų tinklo (duomenys neskelbtini) loterijoje. Loterijos taisyklėse nurodyta, kad laimėto prizo atsiėmimui būtina pateikti asmens dokumentą, todėl anot skundą pateikusio gynėjo, daugiau nei akivaizdu, kad po įvykio 2019 m. liepos 26 iki 2020 m. rugpjūčio 27 d. nukentėjusioji asmens dokumentą turėjo. Tą patį neva patvirtina ir nukentėjusiosios parodymai teisme – ji aiškiai nurodė, kad dokumentų reikėjo pateikimui į jachtklubą, tačiau jų renginio organizatoriai neva neprašė ir į renginį ji pateko. Tačiau gynėjo manymu, tai kertasi su elementaria logika, nes joks protingai besielgiantis asmuo nevyktų į renginį, į kurio patekimą gali būti pareikalauti asmens dokumentai, jų neturėdamas.
3.4. Pažymima, jog nuosprendis priimtas remiantis išimtinai tik liudytojų parodymais, kurie neva patvirtina kaltinamojo kaltę, atmetant liudytojų parodymus, kurie paneigia kaltinamojo kaltę, o taip pat kitus byloje pateiktus įrodymus, kurie sudaro pagrindą abejoti nusikalstamos veikos buvimu. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas cituoja nukentėjusiosios bei liudytojų parodymus ir teigia, kad nei vienas iš liudytojų nematė konflikto pabaigos, vykusio prie namo išėjimo, o ir negalėjo matyti, nes iš liudytojų parodymų matyti, kad visi asmenys M. G. išeinant iš namo sėdėjo taksi automobilyje. Atitinkamai niekas nepaneigė ir negali paneigti G. P. parodymų, jog konflikto metu M. G. rankinė nukrito ant žemės ir iš jos iškrito joje buvę daiktai.
3.5. Gynėjo teigimu, nėra jokių duomenų apie tai, jog konflikto metu M. G. piniginė su dokumentais buvo jos rankinėje. Kaip nurodė pati M. G., ji keletą mėnesių gyveno kartu su G. P. jo mamai priklausančiame name. Be to, M. G. parodė, jog šiame name ji laikė savo asmeninius daiktus. Todėl gynėjo manymu, negali būti atmetama galimybė, jog savo piniginę su dokumentais ji galėjo pamesti kur kas anksčiau nei įvyko konfliktas. Pažymima ir tai, kad G. P. M. G. piniginę savo žinioje turėjo tik vieną dieną. Atsižvelgiant į tai, kad pati M. G. bei jos motina teigė, jog jos abi užblokavo G. P. telefono numerį, todėl G. P. neturėjo jokių galimybių su jomis susisiekti. G. P. taip pat nespėjo pristatyti rastos piniginės policijos pareigūnams, nes jis ją rado dieną prieš atvykstant policijos pareigūnams. Skunde gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pati M. G. patvirtino, jog visus jai priklausančius daiktus nuteistasis G. P. grąžino jai nusprendus nutraukti santykius. Be to, ji nurodė, jog pati buvo atvykusi į G. P. namus ir pasiėmė daiktus. Atitinkamai M. G. turėjo visas galimybes bandyti surasti ir pamestą piniginę. Kadangi to nedarė, manytina, jog pati nebuvo tikra, kad piniginę pametė būtent pas G. P. namuose.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų nuteistojo G. P. gynėjo advokato Liudo Paltanavičiaus apeliacinį skundą negauta.
5. Teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu prokurorė ir nukentėjusioji prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą, nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir G. P. atžvilgiu priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.
6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo gynėjas savo apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, ginčija G. P. kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl prašo nuteistojo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
7. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Tai, kad žemesnės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis ir jo gynėjas savaime nereiškia, jog buvo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir nešališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, jog Kauno apylinkės teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai, pagal įrodymų vertinimo taisykles, įvertino byloje esančius duomenis ir pripažino juos įrodymais bei tinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytomis išvadomis, kurios yra pagrįstos ir atitinka faktines bylos aplinkybes, t. y. kad pagal nustatytas aplinkybes G. P. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotas nusikalstas veikas, numatytas BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje.
Dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 214 straipsnio 1 dalį.
8. Pagal BK 214 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, be kita ko, neteisėtai įgijo, laikė, perdavė ar realizavo vienos ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių (ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių) duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, taigi norint veiką kvalifikuoti pagal šį straipsnį būtina nustatyti bent vieno iš šių požymių realizavimą; subjektyvusis požymis reiškiasi tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad jo atliekami šio BK straipsnio dispozicijoje aprašyti veiksmai yra neteisėti, ir jis nori taip veikti. Minėto nusikaltimo tiesioginis objektas yra elektroninių mokėjimo priemonių, skirtų atsiskaityti negrynaisiais pinigais, naudojimo ir disponavimo tvarka, o nagrinėjamos bylos aspektu aktualus dalykas – svetimos elektroninės mokėjimo kortelės.
9. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką banko kortelė, kaip elektroninė priemonė, nuosavybės teise priklauso emitentui, t. y. banko kortelę išdavusiam bankui, kuris pagal elektroninės mokėjimo priemonės naudojimosi sutartį tik jo turėtojui suteikia teisę teisėtai naudotis mokėjimo priemone, todėl kiekvienam trečiajam asmeniui banko kortelė yra svetima. Kaltininko tyčios turinį lemia supratimas, kad elektroninė mokėjimo priemonė yra kito asmens (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-197/2011, 2K-215/2012, 2K-179/2013, 2K-481/2014, 2K-77-1073/2020). Svetima elektroninė mokėjimo priemonė suprantama kaip priemonė, kuri jos panaudojimo finansinei operacijai inicijuoti ar atlikti metu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-197/2011, 2K-508/2014).
10. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad svetimos elektroninės mokėjimo priemonės duomenų neteisėtas įgijimas, laikymas, perdavimas ar realizavimas kvalifikuojamas pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, nustačius, jog svetima mokėjimo priemonė ir šios mokėjimo priemonės duomenys, pakankami finansinei operacijai inicijuoti, yra tikri. Aktualu, kad mokėjimo priemone yra laikoma personalizuota priemonė ir (arba) tam tikros procedūros, dėl kurių susitaria mokėjimo paslaugų vartotojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas ir, kurias mokėjimo paslaugų vartotojas naudoja mokėjimo nurodymui inicijuoti (Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 27 punktas). Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą ir elektroninių atsiskaitymų būdų įvairovę, mokėjimo nurodymui inicijuoti gali būti pakankami, be kita ko, mokėjimo kortelės numeris, naudotojo vardas ir pavardė, galiojimo laikas bei CVV/CVC kodas. Šiuo aspektu svarbu ir tai, kad, esant mokėjimo priemonės savininko arba teisėto naudotojo sutikimui dėl konkrečių trečiojo asmens veiksmų (pvz., dėl mokėjimo priemonės panaudojimo atliekant apibrėžtos pinigų sumos finansinę operaciją), tokie trečiojo asmens veiksmai paprastai nelaikomi neteisėtais BK 214 straipsnio prasme.
11. Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad vertinamu atveju G. P. pagal BK 214 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad pagrobė iš nukentėjusiosios M. G. rankinės pastarosios vardu išduotas dvi „(duomenys neskelbtini)“ korteles ir jas laikė savo namuose, iki kol 2019 m. spalio 17 d. kratos metu pateikė jas policijos pareigūnams, t. y. tokiu būdu neteisėtai įgijo ir laikė dvi nukentėjusiajai M. G. priklausančias elektronines mokėjimo priemones. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus bei teisiamųjų posėdžių metu apklaustų proceso dalyvių parodymus, skundžiamu nuosprendžiu sprendė, kad G. P. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 214 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta. Nesutikti su tokiu apylinkės teismo sprendimu, įvertinus nagrinėjamą baudžiamąją bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, priešingai nei tai konstatuojama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, teisinio pagrindo nėra.
12. Teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais įrodyta, kad nuteistasis G. P. pagrobė iš nukentėjusiosios M. G. rankinės pastarosios vardu išduotas dvi „(duomenys neskelbtini)“ korteles ir jas laikė savo namuose iki kol kratos metu jas pateikė policijos pareigūnams. Tai, kad nuteistasis G. P. neteisėtu būdu užvaldė nukentėjusiajai priklausančias mokėjimo priemones, patvirtina nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esantys rašytiniai duomenys bei liudytojų parodymai. Pažymima, kad nukentėjusioji su pareiškimu į teisėsaugos institucijas kreipėsi dėl to, jog tarp jos ir nuteistojo G. P. vykusio tarpusavio konflikto metu, nuteistasis pagriebė iš jos rankinę, kurioje buvo M. G. asmeniniai daiktai, tame tarpe mokėjimo priemonės. Iš jos apklausų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme matyti, kad dar iki kreipiantis į teisėsaugos institucijas nukentėjusioji siekė atgauti minėtus daiktus, tačiau neatgavusi neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik kreiptis su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Pats nuteistasis viso proceso metu neigė savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, teigė, jog M. G. priklausančių mokėjimo priemonių jis nepagrobė, jų neužvaldė, piniginę su minėtais daiktais rado kieme praėjus beveik trims mėnesiams nuo įvykio. Tačiau kaip ir pirmosios instancijos teismas, taip ir apeliacinės instancijos teismas šią nuteistojo versiją laiko pasirinkta gynybine pozicija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nukentėjusiosios M. G. parodymus patvirtina byloje apklausti liudytojai – Ž. B., G. P., D. K. ir A. G.. O būtent, teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme vykusio teisiamojo posėdžio metu liudytojas Ž. B. parodė, kad įvykio metu iš M. buvo paimta rankinė, žino, kad ji liko be piniginės, dokumentų ir raktų. Visų aplinkybių jis neatsiminė, todėl vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi buvo pagarsinti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 84-91). Liudytoja G. P. apklausiama teisiamojo posėdžio metu visų įvykio aplinkybių neatsiminė, todėl buvo pagarsinti jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos ji patvirtino ir kuriuose parodė, kad nematė kas įvyko prie taksi automobilio, tačiau ji kartu su M. nuėjo į G. namų vidų atsiimti daiktų, tačiau šis pasakė, kad jų neatiduos. Vėliau ji paliko juos dviese, nes nenorėjo kištis, o po kelių minučių prie taksi automobilio grįžusi M. buvo susinervinusi ir su savimi nieko neatsinešė (2 t., b. l. 84-91). Iš esmės analogiškus parodymus davė ir liudytojas D. K. parodydamas, kad nuteistasis G. P. įvykio dieną M. G. rankinės su dokumentais bei ten buvusiais raktais neatidavė. Jis pats kreipėsi į G., kad šis grąžintų nukentėjusiajai dokumentus, pasakė, kad matė kai jis juos atėmė, tačiau G. į kalbas nesileido. Be to, iš šio liudytojų parodymų nustatyta, kad jis matė ant laiptų vykusį konfliktą, matė kaip nuteistasis ir nukentėjusioji tąsėsi ir paskui nuteistasis nukentėjusiosios nebeįsileido (2 t., b. l. 84-91). Tačiau jo parodymuose neužfiksuota, kad ant laiptų vykusio konflikto metu M. G. rankinėje esantys daiktai būtų išsibarstę, ką viso proceso metu teigė nuteistasis ir savo apeliaciniame skunde nurodo nuteistojo gynėjas. Minėti liudytojai betarpiškai matė įvykio aplinkybes, tiek iki įvykio ir po jo bendravo su nukentėjusiąja, visi jie parodė, kad nuteistasis G. P. neteisėtai paėmė nukentėjusiajai priklausančią rankinę su joje buvusiais daiktais. Skirtingai nei anksčiau minėti liudytojai, liudytojas T. Č. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, duodamas parodymus esminių ir bylos nagrinėjimui reikšmingų aplinkybių nenurodė, tik teigė, jog jo žiniomis nuteistasis visus daiktus nukentėjusiajai grąžino (2 t., b. l. 84-91).
13. Aptartų liudytojų ir pačios nukentėjusiosios parodymus, priešingai nei teigia nuteistojo gynėjas, patvirtina ir kita baudžiamojoje byloje esanti rašytinė medžiaga. Be liudytojų parodymų nukentėjusiajai M. G. priklausančių mokėjimo priemonių pagrobimą ir laikymą patvirtina byloje esantis kratos protokolas, kuriame užfiksuota, jog kratos metu kartu su G. P. nuėjus į prie gyvenamojo namo esančią malkinę šis parodė ir pateikė juodą piniginę bei paaiškino, kad piniginė ir joje esantys dokumentai priklauso M. G. (1 t., b. l. 88-92). Atlikus daiktų apžiūrą nustatyta, kad 2019 m. spalio 17 d. kratos metu buvo paimta juodos spalvos piniginė ir jos viduje esantys dokumentai: asmens tapatybės kortelės, vairuotojo pažymėjimas ir dvi banko kortelės „(duomenys neskelbtini)“ bei „(duomenys neskelbtini)“, visi minėti dokumentai išduoti M. G. vardu (1 t., b. l. 93-99). Taigi priešingai nei savo apeliaciniame skunde nurodo nuteistojo gynėjas, mokėjimo kortelių pagrobimą bei laikymą patvirtina ne tik liudytojų parodymai, tačiau ir duomenys, užfiksuoti atliekant procesinius veiksmus. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuteistasis G. P. teigė, jog tyčios pasisavinti M. G. priklausančios mokėjimo priemones neturėjo, tą teigia ir nuteistojo gynėjas, pateikęs apeliacinį skundą. Pirminių apklausų metu, apklausiamas įtariamuoju G. P. parodė, kad įvykio metu pats išnešė nukentėjusiajai rankinę, norėjo ją atiduoti, tačiau pati M. G. buvo agresyvi ir puolė jį draskyti. Tuo metu rankinė su daiktais nukrito ant žemės, nukentėjusioji išėjo, jai išvažiavus jis išėjo į kiemą, surinko jos daiktus, kurie mėtėsi ant žemės, sudėjo juos į rankinę ir parnešė namo (1 t., b. l. 132-134). Iš esmės analogiškus parodymus G. P. davė ir apklausiamas teisiamojo posėdžio metu ir parodė, kad piniginę su joje esančiais dokumentais tvarkydamasis rado krūmuose diena iki kratos atlikimo, t. y. 2019 m. spalio 16 d. (2 t., b. l. 16-24). Tačiau tikėti šiais nuteistojo parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
14. Analizuojant nuteistojo duotus parodymus visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad gretinant juos kartu su liudytojų, o būtent G. P. ir D. K., parodymais, konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios vyko ne prie laiptų, o ant laiptų, kuomet nukentėjusioji įėjo į namo vidų ir buvo iš jo išstumta nuteistojo G. P.. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta įvykio vietos apžiūra, surašytas įvykio vietos apžiūros protokolas, pateiktos fotonuotraukos iš kurių matyti, kad arti laiptų jokių krūmų nėra, išskyrus krūmus prie apatinių laiptų pakopų (1 t., b. l. 16-29). Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu visiškai nelogiška, jog dalis rankinėje buvusių daiktų išsibarstė ant žemės, o piniginė nukrito į krūmus. Tokius nuteistojo parodymus paneigia ir pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės. O būtent, atmesdamas šiuos nuteistojo argumentus pirmosios instancijos teismas įvertino prie apžiūros protokolo pateiktas piniginės ir joje esančių dokumentų fotonuotraukas (1 t., b. l. 93-99) ir nurodė, kad tiek piniginė, tiek joje buvę dokumentai ir banko kortelės yra švarūs, nematyti jokių požymių, kad daiktai galėjo beveik tris mėnesius gulėti lauke, krūmuose. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria šiems pirmosios instancijos teismo argumentams ir papildomai pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad daiktai neva gulėjo beveik tris mėnesius krūmuose, jie niekaip nepaveikti besikeičiančių oro sąlygų (lietaus, saulės, drėgmės ir pan.), daiktai visiškai švarūs, ant piniginės nematyti jokių išorinių pažeidimų, kurie galėtų patvirtinti apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, jog minėti daiktai buvo rasti praėjus beveik trims mėnesiams po tiriamos nusikalstamos veikos padarymo.
15. Apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog nuteistojo G. P. kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas mėginama paneigti ir duomenų trūkumu baudžiamojoje byloje. Gynėjas nurodo, jog byloje nėra pateikti banko išrašai, teigia, jog nukentėjusiajai asmens tapatybės kortelės buvo reikalingos tiek įvykio dieną patenkant į renginį, tiek atsiimant laimėtą prizą, todėl jo teigimu, tai rodo, jog asmens tapatybės kortelę nukentėjusioji privalėjo turėti, tačiau šie teiginiai yra deklaratyvūs ir teisėjų kolegijos vertinami kaip dar viena pasirinkta gynybinė pozicija. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad skunde minimi banko išrašai iš tiesų galėtų patvirtinti ar banko kortelėmis buvo naudojamasi, ar buvo atlikti kokie nors mokėjimai, pinigų išgryninimas ir pan., tačiau šiuo atveju tai tik pablogintų nuteistojo padėtį inkriminuojant ir BK 215 straipsnį, kadangi neginčijamai nustatyta, jog piniginė su joje esančiomis banko kortelėmis buvo rastos būtent pas nuteistąjį atlikus kratą jo namų valdoje – malkinėje. Dėl šios priežasties teigti, kad nukentėjusioji galėjo naudotis tiek banko kortele, tiek ir asmens dokumentais (asmens tapatybės kortele ir vairuotojo pažymėjimais), nėra jokio pagrindo, kaip ir nėra pagrindo teigti, jog nukentėjusioji pati nebuvo tikra kur minėtus dokumentus pametė. Apeliaciniame skunde gynėjas nurodo ir tai, kad byloje nėra nustatyta, kad elektronine mokėjimo kortele G. P. būtų pasinaudojęs ir tai būtų sukėlę padarinių. Atsakant į šiuos skundo argumentus, be kita ko, pažymima, kad taikant BK 214 straipsnį nebūtina nustatyti nei tikslo, nei padarinių. Priešingu atveju, kaip jau buvo paminėta anksčiau, mokėjimo kortelės panaudojimas inicijuojant tam tikras finansines operacijas, sudarytų pagrindą inkriminuoti nuteistajam G. P. dar vienos – BK 215 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą. Nagrinėjamu atveju nuteistasis, siekdamas apriboti nukentėjusiosios galimybę išvykti, pagrobė jos rankinę su joje esančia pinigine ir dokumentais, ir juos laikė iki kol kratos metu jie buvo rasti. Nuteistasis suvokė, kad jo atliekami BK 214 straipsnio 1 dalies dispozicijoje aprašyti veiksmai yra neteisėti, ir jis, vedinas asmeninių paskatų, norėjo taip veikti. Todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už BK 214 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą.
Dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 302 straipsnio 1 dalį.
16. Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 6 d. nuosprendžiu G. P. taip pat nuteistas ir už nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalį. Pagal minėtą straipsnį G. P. nuteistas už tai, kad 2019 m. liepos 26 d. apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini), savo namuose pagrobė iš nukentėjusiosios M. G. rankinės pastarosios vardu išduotą asmens tapatybės kortelę ir vairuotojo pažymėjimą, ir laikė šiuos daiktus savo namuose, iki kol 2019 m. spalio 17 d. kratos metu pateikė juos policijos pareigūnams.
17. Pagal BK 302 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką. Objektyvioji BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo pusė gali pasireikšti vienu arba keliais alternatyviais veiksmais: antspaudo, spaudo, dokumento ar griežtos atskaitomybės blanko pagrobimu, taip pat antspaudo, spaudo, dokumento ar griežtos atskaitomybės blanko įgijimu, laikymu, siuntimu, panaudojimu ar realizavimu neturint teisėto pagrindo. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo veikos padarymo momento ir padarinių atsiradimas nebūtinas. Pagal galiojančią teismų praktiką dokumento laikymas – tai jo turėjimas savo žinioje (valdymas), neatsižvelgiant į to turėjimo trukmę, kai kaltininkas, neturėdamas teisėto pagrindo, dokumentą laiko gyvenamojoje ar darbovietės patalpoje, automobilyje, slėptuvėje ar kitoje jo pasirinktoje vietoje. Laikant dokumentą neturint tam teisėto pagrindo šis nusikaltimas laikomas baigtu nuo to dokumento laikymo bet kurioje vietoje pradžios. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia: kaltininkas supranta, kad neturėdamas teisinio pagrindo įgyja, laiko, gabena, siunčia, panaudoja ar realizuoja antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką, ir nori taip elgtis.
18. Kaip ir inkriminuojant BK 214 straipsnį, taip ir inkriminuojant BK 302 straipsnį, nebūtina nustatyti nei tikslo, nei padarinių, o minėtos nusikalstamos veikos laikomos baigtomis nuo veikos padarymo momento. Vertinant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą dėl G. P. pripažinimo kaltu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, teisėjų kolegija jau pasisakė dėl įrodymų vertinimo, liudytojų parodymų, byloje esančios rašytinės medžiagos ir kt., todėl šių argumentų papildomai nekartoja. Tie patys argumentai taikytini ir sprendžiant G. P. atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 302 straipsnio 1 dalį. Akcentuotina tai, kad abi šios nusikalstamos veikos sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, t. y. kai asmuo viena veika (veikimu arba neveikimu) tuo pačiu laiku padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, nurodytų skirtinguose BK straipsniuose. Nagrinėjamu atveju, nuteistasis, pagrobdamas iš nukentėjusiosios rankinę su joje esančiais daiktais, padarė tiek BK 214 straipsnio 1 dalyje, tiek BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad piniginėje, kuri kratos atlikimo metu buvo rasta pas nuteistąjį, be banko kortelių buvo rasta ir nukentėjusiosios M. G. asmens tapatybės kortelė bei vairuotojo pažymėjimas. Pagal BK 302 straipsnio prasmę bei teismų praktiką dokumentu laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas. Dokumentas turi suteikti informacijos apie įvykį, veiksmą ar asmenį. Dokumentas – tai tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą juridinį faktą. Tai įrašas, kurio panaudojimas gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui, ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymu, asmens tapatybės kortelė apibrėžiama kaip Lietuvos Respublikos piliečio asmens dokumentas, patvirtinantis jo asmens tapatybę ir pilietybę. Tuo tarpu vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymu, vairuotojo pažymėjimas patvirtina teisę vairuoti tų kategorijų transporto priemones, kurios nurodytos vairuotojo pažymėjime. Pagal minėtus įstatymus, tiek asmens tapatybės kortelė, tiek ir vairuotojo pažymėjimas įvardijami kaip asmens dokumentas ir jis pagal BK 302 straipsnio prasmę gali būti šios nusikalstamos veikos dalyku. Atsižvelgiant į paminėtą, G. P. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalyje, padarymą.
19. Tiek nuketėjusioji, tiek ir pats nuteistasis neneigė, jog kartu gyveno, tam tikrą laikotarpį vedė bendrą ūkį, po įvykusio konflikto G. P. siekė atkurti santykius su nukentėjusiąja M. G., tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį. Iš tiesų, baudžiamąją atsakomybę užtraukia tik neteisėtas svetimo mokėjimo instrumento įgijimas, laikymas, realizavimas ar panaudojimas finansinei operacijai inicijuoti. Esant mokėjimo instrumento savininko arba teisėto naudotojo sutikimui dėl konkrečių trečiojo asmens veiksmų, tokie trečiojo asmens veiksmai neturėtų būti laikomais neteisėtais pagal BK 214 straipsnį. Vien tai, kad nukentėjusioji ir nuteistasis kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį nesudaro pagrindo teigti, jog nukentėjusioji buvo davusi sutikimą naudotis jos vardu išduotus mokėjimo instrumentus – banko korteles. Tačiau priešingai, ji reikalavo juos grąžinti, o neatgavusi kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Vertinant ir paties nuteistojo veiksmus pažymima, kad net ir radus ne jam priklausančius dokumentus (nagrinėjimu atveju mokėjimo kortelę, asmens tapatybės kortelę ir vairuotojo pažymėjimą), nors šios aplinkybės buvo paneigtos, jis privalėjo grąžinti juos teisėtam savininkui ar pranešti apie juos įgaliotoms institucijoms. Juo labiau, kad remiantis liudytojo D. K. parodymais, nuteistajam iki kratos atlikimo jau buvo žinoma apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, todėl būdamas išsilavinęs ir socialiai brandus asmuo privalėjo numatyti, kad minėtų dokumentų bus ieškoma. Tačiau neva radęs M. G. priklausančius dokumentus padėjo juos malkinėje ir niekam apie minėtų dokumentų radimą nepranešė.
20. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas G. P. pritaikytas tinkamai. Todėl nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas, o G. P. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo G. P. gynėjo advokato Liudo Paltanavičiaus apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.