Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-1749-527/2015

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-10-13
Bylos Nr.: 2A-1749-527/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-53-3-00343-2015-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Nerijus Meilutis, Jolita Cirulienė, Rūta Palubinskaitė
Atsakovas: V. D.
Ieškovas: Kauno teritorinės muitinės
Skolininkas: V. D.
Trečiasis asmuo: G. D.

Civilinė byla Nr. 2A-1749-527/2015;proceso Nr. 2-53-3-00343-2015-1;procesinio sprendimo kategorijos: 35.6, 121.18, 121.22.

(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 13 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Meilučio ir Rūtos Palubinskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-243-305/2015 pagal ieškovės Kauno teritorinės muitinės ieškinį atsakovui V. D. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 str. pagrindu (actio Pauliana) bei pagal Kauno teritorinės muitinės prašymą dėl skolininko V. D. turto dalies, esančios bendroje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje nustatymo(tretieji asmenys: G. D. ir antstolis A. M.),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovė 2014-12-30 kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama teismą nustatyti skolininko turto dalį bendroje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje: žemės sklypą, 0,0600 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį(duomenys neskelbtini)., kurio vidutinė rinkos vertė yra 3 770 Lt (1 091,87 Eur), nustatyti kaip skolininko V. D. turto dalį bendrojoje junginėje sutuoktinių nuosavybėje, ½ dalį skolininko V. D. sutuoktinės G. D. gaunamo darbo užmokesčio nustatyti kaip skolininko V. D. turto dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje. 2015-03-05 ieškovė kreipėsi į teismą su actio Pauliana ieškiniu, prašydama pripažinti 2014-12-23 V. D. ir G. D. povedybinę sutartį ieškovės atžvilgiu negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Ieškovė nurodė, kad antstolis A. M., vykdantis ieškovės sprendimus dėl bendros 3 274,79 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo V. D. turto, įvertinęs tai, kad jo sutuoktinė G. D. dirba Vilkaviškio „(duomenys neskelbtini) ir gauna ____________, o atsakovo darbo užmokestis UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra tik 2,90 Eur (10 Lt), dėl ko skola iki šiol neišieškota pasiūlė išieškotojui (ieškovei) kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies bendroje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje nustatymo. Buvo nustatyta, kad be minėto darbo užmokesčio dalies skolininkui bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise priklauso taip pat ir 0,0600 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vidutinė rinkos vertė yra 1 091,87 Eur, kurį antstolis 2014-12-08 areštavo. Atsižvelgiant į tai, kad pagal CK 3.88 straipsnį turtas, pajamos iš vieno sutuoktinio ar vieno jų veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitos išmokos, įgytos po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl skolininko sutuoktinei priklausantis turtas (atlyginimas) yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o, vadovaujantis CK 3.117 straipsniu, preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, ieškovė prašo nustatyti skolininko dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje. Kadangi atsakovas ir jo sutuoktinė 2014-12-23 sudarė Povedybinę sutartį, kurios 2.3 punkte susitarė, kad pajamos (pinigine ar natūrine forma), gautos iš sutuoktinių darbinės, intelektualinės ar kitokios veiklos (...) po šio sutarties įsigaliojimo bus šias pajamas ar turtą gavusio sutuoktinio asmenine nuosavybe, ieškovė actio Pauliana ieškiniu siekia atkurti šiuo sandoriu pažeistą jo mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai be privalomo pagrindo perleidžia savo sutuoktinei. Ši Povedybinė sutartis sudaryta jau antstoliui 2014-12-08 priėmus patvarkymą dėl G. D. užmokesčio arešto(duomenys neskelbtini), į kurį bus nukreipiamas išieškojimas pagal sutuoktinio mokestines prievoles muitinei, atsakovas ir jo sutuoktinė siekia išvengti išieškojimo nukreipimo į gautas pajamas, tai pažeidžia ieškovės kreditorines teises ir teisėtus interesus. Ieškovės teigimu, yra visos A. P. sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę – yra priimti ir įsiteisėję 2 Kauno teritorinės muitinės sprendimai: 2012-12-14 sprendimas dėl 3 189,94 Eur (11 014,21 Lt) ir 2013-12-03 sprendimas dėl 84,86 Eur (293 Lt) mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo V. D.; mokestinė prievolė yra neįvykdyta; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises –Povedybinės sutarties 2.3 punktas pažeidžia ieškovės teises, nes pagal šią sutartį skolininko sutuoktinės pajamų dalis atsakovui jau nebepriklausytų, tokiu būdu jis pablogino savo turtinę padėtį ir netenka turto, į kurį būtų galima nukreipti mokestinės nepriemokos išieškojimą; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas – pagal CK 6.66 str. 3 d. šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį; ieškovas apie 2014-12-23 Povedybinės sudarymą sužinojo 2015-02-20, taigi ieškinys teismui teikiamas nepraleidus vienerių metų termino; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio – nėra jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių atsakovas privalėjo sudaryti povedybinę sutartį, akivaizdu, kad sutarties sudarymas ieškovės kreipimosi į teismą dėl turto dalies nustatymo jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje momentu yra nulemtas laisvo šalių apsisprendimo, o ne kokio nors būtinumo; 5) turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis – tik skolininko nesąžiningumas; CK įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, tarp jų 6.67 str. 1 d. 1 p. įtvirtinta prezumpcija, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys laikomas nesąžiningomis jei sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais, artimais giminaičiais; nagrinėjamu atveju skolininkas sudarė povedybinę sutartį su savo sutuoktine; be to, Povedybinė sutartis buvo sudaryta 2014-12-23, t. y. po išieškojimo vykdymo bylos pradėjimo, taigi skolininkas ir jo sutuoktinė žinojo apie įsiskolinimą ieškovei ir akivaizdžiai siekė, kad ji negalėtų patenkinti savo reikalavimų iš sutuoktinės gaunamų pajamų dalies, tai rodo atsakovo ir jo sutuoktinės nesąžiningumą kreditorės atžvilgiu; 6) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti – ieškovės reikalavimas bus nukreipiamas į skolininko sutuoktinės darbo užmokesčio dalį, taigi turtas nėra didesnis, nei reikalavimas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2015-05-11 sprendimu (t. 2, b. l. 46–55) ieškinį tenkino visiškai – 2014-12-23 Povedybinę sutartį dalyje dėl sutuoktinių pajamų, gautų iš sutuoktinių darbinės veiklos, priskyrimo šias pajamas gavusio sutuoktinio asmeninėn nuosavybėn pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento; prašymą dėl skolininko turto dalies, esančios bendroje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, nustatymo tenkino iš dalies – nustatė ½ dalį atsakovo sutuoktinės gaunamame darbo užmokestyje, (duomenys neskelbtini), kaip skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje; nustatė ½ dalį 0,0600 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)., kaip skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, priteisė iš atsakovo 42,02 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Dėl actio Pauliana ieškinio. Tai, kad atsakovo prievolė ieškovei yra jo asmeninė prievolė (dėl ko byloje ginčas nekilo), lemia, kad išieškoti pagal šią prievolę galima išimtinai tik iš atsakovo asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto arba jo turto dalies bendroje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, jeigu nepakanka turto, kuris yra atsakovo asmeninė nuosavybė (CK 3.112 str. 1 d.). Išieškojimas į atsakovo sutuoktinei priklausantį turtą (priklausantį jai asmeninės nuosavybės teise ar jos dalį bendroje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje) negali būti nukreiptas. Teismas nustatė, kad atsakovas asmeninio nekilnojamojo ar registruotino kilnojamojo turto, į kurį būtų galimas išieškojimo nukreipimas, neturi; nors atsakovas oficialiai dirba, tačiau realiai pajamų iš darbo užmokesčio, iš kurių būtų galima efektyviai vykdyti skolos išieškojimą, negauna, todėl nukreipti atsakovo skolos ieškovui išieškojimą į atsakovo asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą nėra galimybės, nes tokio turto nėra, todėl išieškojimas nukreiptinas į atsakovo turto dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje (CK 3.112 str. 1 d.). Atsakovui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso dalis ginčo 0,0600 ha žemės sklypo 1 091,87 Eur vertės(1 t., b. l. 3), o kadangi bendra atsakovo skola ieškovei yra 3 274,79 Eur (11 307,21 Lt), akivaizdu, kad pilnai padengti atsakovo įsiskolinimą ieškovei, realizavus atsakovui tenkančią žemės sklypo dalį, nebūtų įmanoma. Atsakovo sutuoktinė dirba bei gauna pastovias ir sąlyginai nemažas pajamas (2 567,04 Lt (743,47 Eur) per mėnesį), todėl antstolis, remdamasis CK 3.88 str. 1 d. 5 punktu, vykdymo procese ėmėsi veiksmų, kad išieškojimas galėtų būti nukreiptas į atsakovui priklausančią jo sutuoktinės darbo užmokesčio dalį (kadangi tai buvo vienintelė reali galimybė efektyviai išieškoti atsakovo skolą ieškovei), o būtent, 2014-12-08 areštavo atsakovo sutuoktinės darbo užmokestį ir, kad būtų galima daryti iš jo atskaitymus, pasiūlė ieškovei kreiptis į teismą dėl turto dalies, esančios bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, nustatymo, ką ieškovė ir padarė, prašydama nustatyti ½ dalį atsakovo sutuoktinės gaunamame darbo užmokestyje, kaip atsakovo turto dalį bendroje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje. Šis prašymas parengtas 2014-12-22, t. y. iki Povedybinės sutarties sudarymo 2014-12-23, todėl, nors Povedybinės sutarties sudarymo metu atsakovo turto dalis jo sutuoktinės gaunamame darbo užmokestyje nustatyta nebuvo, tačiau procesas dėl jos nustatymo jau buvo pradėtas. Atsakovui ir jo sutuoktinei 2014-12-23 Povedybinėje sutartyje (įsigaliojusioje taip pat 2014-12-23) sutarus, kad pajamos, gautos iš sutuoktinių darbinės veiklos, po šios sutarties įsigaliojimo bus šias pajamas gavusio sutuoktinio asmeninė nuosavybė (2.3 p.), atsakovo skolos ieškovei išieškojimas iš atsakovo sutuoktinės darbo užmokesčio dalies tapo nebegalimas, nes G. D. nuo 2014-12-23 gaunamas darbo užmokestis yra asmeninė jos nuosavybė. Taigi, šia Povedybine sutartimi (atitinkama jos nuostata) panaikinama vienintelė reali galimybė efektyviai išieškoti atsakovo skolą ieškovei. Nors šia Povedybine sutartimi iki jos sudarymo įgyto turto teisinis režimas nekeičiamas, privilegijų kitiems kreditoriams nesuteikiama, tačiau, teismo vertinimu, 2014-12-23 Povedybinė sutartis dalyje dėl sutuoktinių pajamų, gautų iš sutuoktinių darbinės veiklos, priskyrimo šias pajamas gavusio sutuoktinio asmeninėn nuosavybėn pažeidžia ieškovės, kaip atsakovo kreditorės, teises, nes po Povedybinės sutarties sudarymo galimybė išieškoti atsakovo skolą ieškovei akivaizdžiai sumažėja (atsižvelgiant į atsakovo turtinę padėtį, galima teigti, kad netgi visiškai išnyksta). Atsakovas teigė, kad jis privalėjo sudaryti Povedybinę sutartį, kadangi CK 3.83 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tokia teisė, o atsisakęs sudaryti sutartį jis būtų pažeidęs sutuoktinės teises. Be to, Teismas atmetė kaip neįrodytus ir nepagrįstus atsakovo argumentus, kad jis Povedybinę sutartį sudaryti privalėjo, kad būtų išsaugota jo santuoka. Atsakovas nepagrįstai neigė buvęs nesąžiningas, nes CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtinta sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija, kai sandoris sudaromas su sutuoktiniu. Atsakovas savo sąžiningumą įrodinėjo tuo, kad Povedybine sutartimi neturėjo tikslo pakenkti kreditorės interesams, o sutartis jokių pasekmių kreditorei nesukelia. Teismo nuomone, iš aplinkybių visumos akivaizdu, kad atsakovas ir jo sutuoktinė žinojo apie įsiskolinimą ieškovei, apie atsakovo sutuoktinės darbo užmokesčio areštą ir ketinimą išieškoti iš jos darbo užmokesčio dalies, todėl Povedybine sutartimi siekė, kad ieškovė negalėtų patenkinti savo reikalavimų iš sutuoktinės gaunamų pajamų dalies. Tai, kad Sutartis buvo sudaryta būtent po antstolio patvarkymo areštuoti G. D. darbo užmokestį, tik patvirtina jų nesąžiningumą. Teismo nuomone, atsakovas neįrodė, kad jis (jo sutuoktinė) buvo sąžiningi.

Dėl prašymo nustatyti skolininko turto dalį bendroje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje. P. P. sutartį dalyje dėl sutuoktinių pajamų, gautų iš sutuoktinių darbinės veiklos, priskyrimo šias pajamas gavusio sutuoktinio asmeninėn nuosavybėn negaliojančia, konstatuotina, kad pajamos, gautos iš G. D. darbinės veiklos, taip pat yra atsakovo ir G. D. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.88 str. 1 d. 5 p.). CK 3.117 straipsnyje įtvirtinta lygių sutuoktinių dalių jų bendrame turte įstatyminė prezumpcija. CK 3.123 str. 1 d. numatytų pagrindų nukrypti nuo CK 3.117 straipsnio 1 dalyje numatytos lygių dalių prezumpcijos teismas nenustatė ir padarė išvadą, kad skolininko (atsakovo) turto dalis areštuotame ginčo žemės sklype, G. D. gaunamame darbo užmokestyje sudaro ½. Teismas sprendė, kad nėra jokio teisinio pagrindo visą žemės sklypą nustatyti kaip atsakovo turto dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 60–64) atsakovas prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015-05-11 sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) ieškinį dėl Povedybinės sutarties negaliojimo ieškovo atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą; 2) žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) nustatyti kaip atsakovo turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, kad iš jo (turto) būtų galima vykdyti išieškojimą; 3) kadangi sutuoktinė atsisako jai, bendrąja jungtine nuosavybe su atsakovu priklausančios dalies šiame žemės sklype, jos dalimi bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatyti visą jos darbo užmokestį, gautą iki 2014-12-23, taip pat panaikinti areštą, pritaikytą jos gaunamai darbo užmokesčio daliai nuo pat jo (arešto) pritaikymo pradžios; 4) panaikinti priteistas iš atsakovo 42,02 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, neteisingai įvertinęs aplinkybes, konstatavo kreditorės teisių pažeidimą. Teismas nurodo, kad prašymas dėl turto dalies nustatymo parengtas 2014-12-22, t. y. iki Povedybinės sutarties 2014-12-23 sudarymo, todėl, jo nuomone, nors Povedybinės sutarties sudarymo metu atsakovo turto dalis jo sutuoktinės gaunamame darbo užmokestyje nustatyta nebuvo, tačiau procesas dėl jos nustatymo jau buvo pradėtas. Teismas klaidingai vertina proceso pradžią, kuria laikoma ne prašymo sudarymo data, bet jo pateikimo teismui data, nes teisė kreiptis į teismą įgyvendinama nuo prašymo pateikimo. Teismas iš prašymo gavimo spaudų turėjo žinoti, kad jis gautas 2014-12-30, tai ir turi būti laikoma proceso pradžia, tuo tarpu Povedybinė sutartis sudaryta 2014-12-23, t. y. prieš prašymo padavimą teismui, todėl teigti, kad procesas jau buvo pradėtas, yra klaidinga. Pagal CK 3.83 str. 1 p. buvo nustatytas atskiras su sutuoktine turto teisinis režimas, todėl ieškovei pateikus prašymą dėl turto dalies, esančios bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, nustatymo, jau galiojo Povedybinė sutartis, t. y. CK 3.100 str. 7 p. numatytas bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimas, ir vedybų sutartis jau turėjo įstatymo galią. Todėl išieškojimas pagal CK 3.112 str. 1 d. gali būti vykdomas iš bendro atsakovo su sutuoktine turto dalies, tenkančios atsakovui. Ši dalis nustatyta nebuvo, procesas pradėtas jau po Povedybinės sutarties sudarymo, pagal CPK 586 str. 1 p. tvarką, CPK 587 str. nurodyti vykdomieji dokumentai dėl išieškojimo iš atsakovui priklausančios bendrosios jungtinės nuosavybės dalies išduoti nebuvo. P. P. sutartyje atsakovas su sutuoktine nesidalina, niekam neperleidžia, neįkeičia ar kitaip nesuvaržo bendrąją jungtine nuosavybe valdomo turto, t. y. jis koks buvo, toks ir liko – nepakito. Sutarties veikimas yra nukreiptas tik į ateitį, o ne į praeitį, taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad po Sutarties sudarymo įgijo kokio tai turto ir dėl to galėjo pažeisti kreditorės teises. Todėl teismo konstatuotas kreditorės teisių pažeidimas, remiantis išvardintomis aplinkybėmis, yra klaidingas.

Dėl sandorio sudarymo neprivalomumo. Teismas atmetė kaip neįrodytus ir nepagrįstus atsakovo argumentus, kad jis Povedybinę sutartį sudaryti privalėjo, kad būtų išsaugota jo santuoka. Privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, teismo sprendimas ir kt., ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka nustatyti prievolę. Teismo nuomone, CK 383 str. 1 d. yra įtvirtinta sutuoktinių teisė, bet ne pareiga sudaryti povedybinę sutartį; atsakovo nurodyta aplinkybė, kad Povedybinės sutarties sudarymą nulėmė siekis išsaugoti santuoką, neįrodyta, tuo labiau, kad siekis išsaugoti santuoką turi būti įgyvendinamas nepažeidžiant kitų asmenų (kreditorių) interesų ir galiojančių įstatymų. Ieškovė sandorio neprivalomumą grindžia žinojimu apie išieškomą skolą, kreditorės teisių pažeidimu, laisvu šalių apsisprendimu, o ne kokiu nors būtinumu. Žinojimas apie skolą bei kreditoriaus teisių pažeidimas – tai ne sandorio privalomumo įrodinėjimo sąlyga, o kitos actio Pauliana ieškinio įrodinėjimo sąlygos, taigi vienintelė sąlyga, kuria ieškovė grindžia sutarties neprivalomumą, lieka laisvas šalių apsisprendimas, o ne koks būtinumas. Šiuo atveju turbūt vienintelė galimybė atsakovui ir sutuoktinei įrodyti šio sandorio privalomumą pagal teismo minimas nuostatas būtų tik kreipimasis į teismą pagal CK 3.124 str. (turto padalijimas teismo sprendimu, nenutraukiant santuokos), tačiau visa tai galima atlikti žymiai paprasčiau, t. y. sudaryti povedybinę sutartį ir neužkrauti teismui papildomo darbo. Taip pat dar pagal CK 3.60 straipsnį (santuokos nutraukimas dėl sutuoktinio kaltės), kai jau teismas padalintų ir bendrąja jungtine nuosavybe turimą turtą ir nustatytų būsimo turto teisinį režimą, tačiau šiuo atveju apie jokią santuokos išsaugojimo galimybę jau net neverta ir kalbėti. Teismas visiškai nevertino, kad Povedybinę sutartį sudaro abu sutuoktiniai, o ne vienas iš jų, todėl vieno iš jų neatsakingas elgesys tiek kito sutuoktinio, tiek šeimos atžvilgiu kitam sutuoktiniui suteikia labai pagrįstą teisę reikalauti sudaryti povedybinę sutartį, jei yra norima ne nutraukti santuoką, o ją išsaugoti bei apsidrausti nuo kažko panašaus ateityje. Kadangi sutuoktinė net nėra ieškovės atsakovė, teismas turėjo įvertinti tik atsakovo privalėjimą sudaryti šią sutartį, o ne taikyti privalėjimo sąlygą abiems sutarties pusėms. Atsakovo sutuoktinė, nebūdama ieškovo atsakovė, turi neginčijamą teisę įgyvendinti jai CK 3.83 str.,1.2 str. 1 d., 6.156 str. suteikiamas teises, tuo labiau, kad šia teise pasinaudojama ne dėl to, kad norima pakenkti sutuoktinio kreditoriui, bet dėl to, kad tas pats sutuoktinis elgėsi neatsakingai sutuoktinės ir šeimos atžvilgiu. Dėl sutuoktinio kaltės apribota disponavimo teisė ginčo žemės sklypu, areštuota darbo užmokesčio dalis, net areštuotas asmeninės nuosavybės teise priklausantis lengvasis automobilis (vėliau areštas panaikintas), iš ko akivaizdu, kad, norint išsaugoti santuoką, atsakovas privalėjo sudaryti Sutartį, nes priešingu atveju atsakovas vėl pažeistų jos teises bei teisėtus lūkesčius. Teismas visiškai į tai neatsižvelgė ir klaidingai vertino sandorio privalomumą. Teismas, net pilnai neišanalizavęs visų actio Pauliana sąlygų, turi išankstinę nuostatą šioje byloje. Teiginys, kad pažeidžiami galiojantys įstatymai, yra visiškai abstrakti, nenurodant, kokie įstatymai teismo manymu yra pažeidžiami.

Žemesnės instancijos teismas

Procesas pagal ieškovės prašymą dėl turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo pradėtas tik 2014-12-30, pranešimas apie kurį sudarytas 2015-01-20, o registruotu laišku atsakovui įteiktas dar vėliau, kai tuo tarpu Povedybinė sutartis sudaryta 2014-12-23, t. y. dar iki šių aplinkybių atsiradimo, todėl teigti, kad atsakovas ir sutuoktinė buvo nesąžiningi ir pažeidė kreditorės teises, nes žinojo ar turėjo žinoti apie ketinimą išieškoti iš sutuoktinės darbo užmokesčio, yra klaidinga. Taip pat apie šį ketinimą nepranešė nei ieškovė, nei antstolis, byloje apie tai duomenų nėra, todėl šis teismo argumentas yra klaidingas. Tai, kad jis siekė, jog ieškovė negalėtų patenkinti savo reikalavimų iš sutuoktinės gaunamų pajamų dalies – tai yra tik klaidinga teismo nuomonė. Teismas visiškai neatsižvelgė į patį Povedybinės sutarties turinį. Joje atsakovas neperleidžia, neįkeičia ar niekaip kitaip nesuvaržo iki Povedybinės sutarties sudarymo turimo turto, t. y. visiškai nesiekia kaip nors pakenkti atsakovo kreditorei. Joje tik nustato būsimo, o ne jau turimo turto teisinį režimą, t. y., kaip ateityje bus traktuojamas turtas, pajamos, prievolės, lėšos šeimos poreikių tenkinimui ir pan. Povedybinė sutartis atitiko protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, nes niekaip neapribojo kreditorės teisių. Teismas, vertindamas atsakovo su sutuoktine nesąžiningumą, neatsižvelgė į tai, kad dalis skolos sumokėta bei kad jie abu teismui siūlo nustatyti abiems bendrąja jungtine nuosavybe priklausantį ginčo žemės sklypą atsakovo asmenine nuosavybe, kad būtų galima vykdyti išieškojimą, t. y. nedaro kreditorei jokių kliūčių jos teisėtų interesų vykdymui. Todėl teismo pripažinimas, kad egzistuoja ši actio Pauliana sąlyga, akivaizdžiai prasilenkia su faktais. Teismo teiginys, kad antstolis, remdamasis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, vykdymo procese ėmėsi veiksmų, kad išieškojimas galėtų būti nukreiptas į atsakovui priklausančią jo sutuoktinės darbo užmokesčio dalį (kadangi tai buvo vienintelė reali galimybė efektyviai išieškoti atsakovo skolą ieškovei), akivaizdžiai neatitinka bylos faktų, nes atsakovui su sutuoktine priklauso ir ginčo žemės sklypas, kuris siūlomas priskirti atsakovo asmeninei nuosavybei, kad būtų galima vykdyti išieškojimą. Todėl teigti, kad išieškojimas iš sutuoktinės darbo užmokesčio buvo vienintelė reali galimybė efektyviai išieškoti atsakovo skolą ieškovei, yra klaidinga.

Atsiliepimas

Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 71–72) prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Dėl privalėjimo sudaryti Povedybinę sutartį. G. P. sutarties sudarymas ieškovės kreipimosi į teismą dėl turto dalies nustatymo momentu nulemtas laisvo šalių apsisprendimo, o ne kokio nors būtinumo, todėl toks sandorio sudarymas laikytinas neprivalomu. Teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad CK 3.83 straipsnio 1 dalies nuostatoje yra įtvirtinta sutuoktinių teisė, bet ne pareiga sudaryti povedybinę sutartį, o atsakovo nurodyta aplinkybė, kad Povedybinė sutarties sudarymą lėmė siekis išsaugoti santuoką, nepatvirtintas objektyviais įrodymais. Be to, net jei minėtu susitarimu iš tiesų buvo siekiama išsaugoti santuoką, toks interesas turi būti įgyvendinamas nepažeidžiant kitų asmenų (kreditorių) interesų ir galiojančių įstatymų. Šiuo atveju nepateikta jokių įrodymų, kad Povedybinės sutarties sudarymą sąlygojo siekis išsaugoti santuoką bei kad būtent tokio turinio Sutartis privalėjo būtų sudaryta, siekiant išsaugoti santuoką. Dar daugiau, vertinant šalių sutarties laisvės principą, kreditorės teisių pažeidimą ir skolininko nesąžiningumą kompleksiškai, įvykusių aplinkybių visumoje (po skolos atsiradimo valstybei, antstolio pradėtų atlikinėti išieškojimo veiksmų), kai tokio turinio Povedybinė sutartis sudaroma akivaizdžiai siekiant išvengti galimo išieškojimo iš dalies apelianto sutuoktinės gaunamo darbo užmokesčio, kaip skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, tokiu būdu akivaizdžiai pažeidžiant apeliantui žinomos kreditorės interesus, nebuvo jokio pagrindo konstatuoti, jog apeliantas privalėjo sudaryti tokią Povedybinę sutartį siekdamas išsaugoti santuoką. Dėl skolininko nesąžiningumo ir kreditorės teisių pažeidimo. Povedybinės sutarties 2.3 punktu atsakovas susitarė dėl pajamų (pinigine ar natūrine forma), gautų iš sutuoktinių darbinės veiklos, kad jos po šio sutarties įsigaliojimo bus šias pajamas ar turtą gavusio sutuoktinio asmenine nuosavybe. Ši Povedybinė sutartis sudaryta po to, kai, kai antstolis 2014-12-08 priėmė patvarkymą dėl G. D. darbo užmokesčio arešto (duomenys neskelbtini)gimnazijoje, į kurį bus nukreipiamas išieškojimas pagal sutuoktinio mokestines prievoles ieškovei, atsakovai siekia išvengti išieškojimo nukreipimo į gautas pajamas, tai pažeidžia ieškovės teises ir teisėtus interesus bei rodo atsakovų nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu. Nors apeliantas teigia, kad Povedybinė sutartis taikoma tik į ateitį, tačiau akivaizdu, jog tokio turinio sutartis pažeidžia kreditorės teises, apriboja (padaro negalima) ieškovės teisę dėl valstybei atsiradusios mokestinės nepriemokos atlikti efektyvų ir savalaikį išieškojimą iš mokesčio mokėtojo turto, taip pat ir turto, valdomo bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje (sutuoktinės atlyginimo), tokiu būdu darant įtaką ir valstybės finansų sistemai. Apeliantas pasirašęs Povedybinę sutartį pablogino savo turtinę padėtį ir neteko turto, į kurį būtų galima nukreipti mokestinės nepriemokos išieškojimą. Kadangi pasirašius Sutartį buvo pabloginta skolininko turtinė padėtis, dėl to yra pažeisti ieškovės, kaip kreditorės, interesai. Akivaizdu, kad atsakovas, blogindamas savo turtinę padėtį, piktnaudžiavo savo teisėmis, siekdamas išvengti atsiskaitymo su kreditore. Dėl sudaryto sandorio atsakovas tapo nemokus, dėl šio sandorio nebeturi realios galimybės atsiskaityti su ieškove ir įvykdyti sprendimu nustatytos mokestinės prievolės. Teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog iš aplinkybių visumos akivaizdu, kad tiek atsakovas, tiek jo sutuoktinė abu žinojo apie įsiskolinimą ieškovei, apie sutuoktinės darbo užmokesčio areštą ir ketinimą išieškoti iš jos darbo užmokesčio dalies, todėl, sudarydami Povedybinę sutartį siekė, kad ieškovė negalėtų patenkinti savo reikalavimų iš sutuoktinės gaunamų pajamų dalies. Tai, kad Povedybinė sutartis buvo sudaryta būtent po antstolio patvarkymo areštuoti G. D. darbo užmokestį, tik patvirtina nesąžiningumą. Nors apeliantas apeliuoja į tai, kad išieškojimas galimas iš bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, tačiau, kadangi bendra atsakovo skola ieškovei yra 3 274,79 Eur (11 307,21 Lt), akivaizdu, kad pilnai padengti atsakovo įsiskolinimą ieškovei, realizavus atsakovui tenkančią minėto žemės sklypo dalį, nebūtų įmanoma.

Suinteresuotas asmuo G. D. atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 67–68) nurodo, kad sutinka ir palaiko apeliacinį skundą. Teismas suteikė kreditorei akivaizdžias privilegijas jos atžvilgiu. Ji nėra ieškovės atsakovė, jos atžvilgiu ieškovė nėra pateikusi jokių reikalavimų, sutuoktinio dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su ja nustatyta nebuvo, taip pat nebuvo ir kokių nors skirtų įpareigojimų ar apribojimų nesudarinėti sutarčių ar panašiai, todėl sutuoktiniai turėjo teisę sudaryti Povedybinę sutartį ir joje, taikant CK 3.83 straipsnio 1 punkto normas, nustatyti savo būsimo turto teisinį režimą. Tą patį garantuoja ir CK 1.2 straipsnio 1 dalis bei CK 6.156 straipsnis, kuriuos teismas pažeidė. Išskirtinai dėl sutuoktinio kaltės, apribojus sutuoktinio disponavimo teisę į bendrąja jungtine nuosavybe priklausantį žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ji tapo šio sutuoktinio neatsakingo elgesio įkaite, nes jau ir norint negalėtų jo parduoti. Vėliau areštuota darbo užmokesčio dalis ir net asmeninės nuosavybės teise priklausantis lengvasis automobilis (vėliau areštas panaikintas). Dėl to ji turėjo tikrai labai pagrįstą pagrindą pareikalauti iš sutuoktinio sudaryti Povedybinę sutartį, kad galėtų apsidrausti nuo bet kokio jo neatsakingo elgesio ateityje. Povedybinė sutartis tikrai atitiko protingumo ir teisingumo principus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, nes visos jos sąlygos ir jos galiojimas yra nukreiptas tik į ateitį, to, kas jau yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai nesidalina, niekam neperleidžia, neįkeičia, t. y. su tuo turtu neatlieka jokių veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė. Išnagrinėjusi apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (LAT 2009-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Be to, pažymėtina ir tai, jog, sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Dėl apelianto argumento, kad teismas nepasisakė dėl visų jo nurodytų aplinkybių, pasakytina tai, kad kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės ir priimdamas joje galutinį sprendimą, neprivalo aptarti kiekvieno byloje dalyvaujančio asmens argumento ar įrodymo. Priešingai, teismas turi atrinkti ir vertinti tik tuos įrodymus, kurių visetas patvirtina ar paneigia aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku, egzistavimą (CPK 176 str.) (pvz., LAT 201123 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2011; 2011-09-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2011; kt.).

Pagrindinė actio Pauliana ieškinio instituto paskirtis – ginti kreditorių reikalavimus nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas, o kartu mažinama ir kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą, todėl ieškovė turi teisinį pagrindą ginčyti skolininko sudarytą sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu.

Teismo nuomone, šioje byloje buvo nustatytos visos būtinos sąlygos A. P. ieškiniui tenkinti, o būtent:

1) kreditorė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, kadangi yra priimti ir įsiteisėję bei iki šiol neįvykdyti Kauno teritorinės muitinės sprendimai: 2012-12-14 sprendimas Nr. 10000227316 dėl 3 189,94 Eur (11 014,21 Lt) ir 2013-12-03 sprendimas Nr. 10000258278 dėl 84,86 Eur (293 Lt) mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo V. D.;

2) ginčijamos Povedybinės sutarties 2.3 punkto nuostata, jog sutuoktinių pajamos iš darbinės veiklos bus šias pajamas ar turtą gavusio sutuoktinio asmenine nuosavybe, pažeidžia kreditorės teises, nes, galiojant tokiai Sutarčiai, skolininko sutuoktinės pajamų dalis atsakovui jau nebepriklausytų ir ją negalėtų būti nukreiptas išieškojimas, tokiu būdu jis pablogino savo turtinę padėtį ir neteko turto, į kurį būtų galima nukreipti mokestinės nepriemokos išieškojimą. Povedybinės sutarties 2.3 punktu atsakovas susitarė su savo sutuoktine, kad pajamos (pinigine ar natūrine forma), gautos iš sutuoktinių darbinės, intelektualinės ar kitokios veiklos, (...) bus šias pajamas ar turtą gavusio sutuoktinio asmenine nuosavybe. K. P. sutartis buvo sudaryta po to, kai antstolis 2014-12-08 jau buvo priėmęs patvarkymą dėl G. D. darbo užmokesčio (duomenys neskelbtini)11 014,21 Lt sumoje arešto tikslu nukreipti į jo dalį išieškojimą pagal sutuoktinio mokestines prievoles ieškovei, be to, 2014-12-08 pagal CPK 667 straipsnio 1 dalies nuostatą antstoliui jau pasiūlius ieškovei per 14 d. kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko darbo užmokesčio dalies, į kurią gali būti nukreiptas išieškojimas, nustatymo (1 t., b. l. 7), kolegijos nuomone, yra visiškai akivaizdu, jog tokiu būdu pablogindamas savo turtinę padėtį atsakovas ir jo sutuoktinė siekė išvengti išieškojimo nukreipimo į jam pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktą priklausančią sutuoktinės pajamų dalį, kas neabejotinai pažeidžia ieškovės teises ir teisėtus interesus;

3) nėra suėjęs CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kadangi ieškinys dėl 2014-12-23 sudaryto sandorio, apie kurio sudarymą ieškovė sužinojo 2015-02-20, pareikštas 2015-03-05, t. y. greičiau nei per mėnesį;

4) nenustatyta jokios objektyvios aplinkybės, kad skolininkas būtų privalėjęs sudaryti ginčijamą sandorį, į Povedybinę sutartį įtraukiant 2.3 punkto nuostatą, jog sutuoktinių pajamos iš darbinės veiklos bus šias pajamas ar turtą gavusio sutuoktinio asmenine nuosavybe. Akivaizdu, kad ginčijamo sandorio sudarymas jau esant pradėtai priverstinei išieškojimo iš atsakovo turto procedūrai ir jau antstoliui 2014-12-08 priėmus patvarkymą dėl G. D. užmokesčio arešto (duomenys neskelbtini)bei 2014-12-08 raštu pasiūlius ieškovei per 14 d. nuo pasiūlymo gavimo dienos kreiptis į teismą dėl turto dalies nustatymo jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje ir, be to, apie tokį pasiūlymą pagal CPK 667 straipsnio 1 dalies nuostatą 2014-12-08 informavus ir skolininką bei jo sutuoktinę (1 t., b. l. 7), yra nulemtas laisvo šalių apsisprendimo, o ne kokio nors būtinumo. Kadangi atsakovo minimoje CK 3.83 straipsnio 1 dalies nuostatoje yra įtvirtinta sutuoktinių teisė, bet ne pareiga sudaryti povedybinę sutartį, atsakovo nurodyta aplinkybė, kad Povedybinės sutarties sudarymą lėmė jo siekis išsaugoti santuoką, kolegijos nuomone, negali būti vertinama kaip aplinkybė, dėl kurios atsakovas privalėjo sudaryti Povedybinę sutartį, o ypač šiuo atveju, kai toks siekis įgyvendinamas pažeidžiant kitų asmenų – kreditorių (šiuo atveju – ieškovės) interesus. Be to, pažymėtina, jog šiuo atveju byloje net nepateikta jokių įrodymų, kad būtent tokio turinio Povedybinės sutarties sudarymą sąlygojo siekis išsaugoti santuoką bei kad, nesudarius ginčijamo turinio Povedybinės sutarties, santuoka neabejotinai būtų buvusi nutraukta. Dar daugiau, vertinant šalių sutarties laisvės principą, kreditorės teisių pažeidimą ir skolininko nesąžiningumą kompleksiškai, įvykusių aplinkybių visumoje (po skolos atsiradimo valstybei, antstolio pradėtų atlikinėti išieškojimo veiksmų), kai tokio turinio Povedybinė sutartis sudaroma akivaizdžiai siekiant išvengti galimo išieškojimo iš dalies apelianto sutuoktinės gaunamo darbo užmokesčio, kaip skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, tokiu būdu akivaizdžiai pažeidžiant apeliantui žinomos kreditorės interesus, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo konstatuoti, jog apeliantas privalėjo sudaryti tokią Povedybinę sutartį santuokos išsaugojimo tikslu.

5) yra nustatytas tiek skolininko (atsakovo), tiek trečiojo asmens (jo sutuoktinės) nesąžiningumas. CK įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, tarp jų 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta prezumpcija, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys laikomas nesąžiningomis jei sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais, artimais giminaičiais. Nagrinėjamu atveju skolininkas sudarė neatlygintinę Povedybinę sutartį su savo sutuoktine, todėl jų abiejų nesąžiningumas preziumuotinas, o aplinkybių, paneigiančių jų nesąžiningumą, byloje nepateikta. K. P. sutartis buvo sudaryta 2014-12-23, t. y. po išieškojimo iš skolininko vykdomosios bylos užvedimo ir netgi antstoliui 2014-12-08 jau areštavus skolininko sutuoktinės darbo užmokestį bei pagal CPK 667 straipsnio 1 dalies nuostatą pasiūlius kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko darbo užmokesčio dalies, į kurią gali būti nukreiptas išieškojimas, nustatymo, konstatuotina, jog skolininkas ir jo sutuoktinė neabejotinai žinojo apie įsiskolinimą ieškovei ir apie pradėtą jo priverstinio išieškojimo procedūrą bei akivaizdžiai siekė, kad ieškovė negalėtų patenkinti savo reikalavimų iš sutuoktinės gaunamų pajamų dalies, kas rodo neabejotiną atsakovo ir jo sutuoktinės nesąžiningumą kreditorės atžvilgiu;

6) kreditorės reikalavimas yra nukreiptas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti – t. y. į skolininko sutuoktinės darbo užmokesčio ½ dalį ir į ½ dalį 0,0600 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).. Kadangi po to, kai skola ieškovei ir vykdymo išlaidos bus sumokėta, išieškojimas iš sutuoktinės darbo užmokesčio ½ dalies turės būti nutrauktas (o sutuoktiniai, nesant kitų kreditorių, vėl įgis teisęs pasirašyti naują povedybinę sutartį), akivaizdu, jog nėra jokio pagrindo išvadai, kad turtas, į kurį yra nukreiptas kreditorės reikalavimas, nėra didesnis, nei reikalavimas.

Nors apeliantas teigia, kad Povedybinė sutartis taikoma tik į ateitį, tačiau akivaizdu, jog tokio turinio sutartis pažeidžia kreditorės teises, apriboja (padaro negalimą) ieškovės teisę dėl valstybei atsiradusios mokestinės nepriemokos atlikti efektyvų ir savalaikį išieškojimą iš mokesčio mokėtojo turto, taip pat ir turto, valdomo bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje (sutuoktinės atlyginimo), tokiu būdu darant įtaką ir valstybės finansų sistemai.

Akivaizdu, kad atsakovas, Povedybine sutartimi blogindamas savo turtinę padėtį, piktnaudžiavo savo teisėmis, siekdamas išvengti atsiskaitymo su ieškove, kuriai skola sudaro 3 274,79 Eur (11 307,21 Lt). Dėl sudaryto sandorio atsakovas, kurio pajamos iš darbo užmokesčio pagal antstolio A. M. 2014-12-02 pažymą Nr. S-22 (1 t., b. l. 14) per laikotarpį nuo 2013-07-01 iki 2014-11-27 sudarė tik 2,90 Eur (10 Lt) per mėnesį, pagal byloje esančius duomenis tapo nemokus, dėl šio sandorio nebeturi realios galimybės atsiskaityti su ieškove ir įvykdyti sprendimu nustatytos mokestinės prievolės, kuri, jeigu Povedybinė sutartis nebūtų buvusi sudaryta, per tam tikrą laiką būtų buvusi įvykdyta, nukreipus išieškojimą ne tik į ½ dalį ginčo sklypo, bet ir į iš sutuoktinės darbo užmokesčio ½ dalį.

Nors apeliantas apeliuoja į tai, kad išieškojimas galimas iš viso bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, kurio vidutinė rinkos vertė pagal viešai skelbiamus Registrų centro duomenis yra 1 260 Eur (nuo 2015-01-01), tačiau, kadangi bendra atsakovo skola ieškovei yra 3 274,79 Eur, t. y. beveik tris kartus didesnė už viso atsakovui ir jo sutuoktinei priklausančio žemės sklypo vertę ir net 5 kartus didesnė už atsakovui nustatytą ½ šio žemės sklypo dalį, akivaizdu, kad pilnai padengti atsakovo įsiskolinimą ieškovei nebūtų įmanoma netgi antstoliui realizavus visą abiems sutuoktiniams priklausantį ginčo žemės sklypą (t. y. ir sutuoktinės dalį, jos sutikimu).

Kolegijos nuomone, apeliantas visiškai nepagrįstai prašo žemės sklypą, esantį(duomenys neskelbtini), nustatyti kaip atsakovo turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, kad iš jo (turto) būtų galima vykdyti išieškojimą. Nors bylos nagrinėjimo metu iš tiesų atsakovas ir jo sutuoktinė savo atsiliepimuose sutiko, kad šis visas žemės sklypas būtų nustatytas kaip atsakovo turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, kolegija pažymi, jog CPK 667 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teisės norma, negali būti suprantama kaip reiškianti galimybę supaprastinto proceso tvarka spręsti dėl bendrosios nuosavybės padalijimo. Bendraturtis, o išieškojimo tikslu ir kreditorius, vadovaudamasis CK 4.90 straipsnio 3 dalimi, gali reikalauti atidalyti skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip suformuojant atskirą daiktą kaip savarankišką objektą, į kurį bus nukreiptas išieškojimas. Išieškojimas iš atidalyto (turinčio vieną savininką turto) paprastai yra operatyvesnis, atidalytas turtas dažniausiai yra paklausesnis, jo vertė didesnė, todėl taip geriau užtikrinami kreditoriaus interesai. Tačiau bendrosios nuosavybės atidalijimas, kai iš jos siekiama išieškoti, atliekamas ginčo teisenos tvarka ir pagal materialiosios teisės normų nustatytus reikalavimus (CK 4.80 str.) (žr. LAT 2015-05-13 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-916/2015). Kadangi, kaip matyti iš kreditorės prašymo dėl turto dalies bendrojoje dalinėje sutuoktinių nuosavybėje nustatymo, pareikšto ir supaprastinto proceso tvarka, tai nebuvo reikalavimas dėl skolininkui priklausančios dalies atidalijimo pagal CK 4.90 straipsnį, o, skolininkas ir jo sutuoktinė, kaip ginčo žemės sklypo bendraturčiai, šitoje byloje taip pat nereiškė savarankiško (prieš)ieškinio reikalavimo ginčo teisenos tvarka dėl ginčo žemės sklypo atidalijimo iš bendrosios jungtinės nuosavybės, spręstina, jog pirmosios instancijos teismui, nenustačius pagrindų skolininkui nustatyti didesnę dalį šiame turte, visiškai pagrįstai nustatė ½ dalį 0,0600 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)., kaip skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje. Kolegija taip pat pažymi tai, jog skolininko ir jo sutuoktinės atsiliepimuose išreikšti sutikimai, kad šis visas žemės sklypas būtų nustatytas kaip atsakovo turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, buvo pateikti tik tam atvejui, jeigu skolininko sutuoktinės dalimi bendrojoje nuosavybėje būtų nustatytas visas jos gaunamas darbo užmokestis nuo pat arešto pritaikymo pradžios. Kadangi nebuvo jokio pagrindo skolininko sutuoktinės dalimi bendrojoje nuosavybėje nustatyti visą jos gaunamą darbo užmokestį nuo pat arešto pritaikymo pradžios, kolegija sprendžia, jog tuo pačiu visiškai pagrįstai, šiuos sutikimus laikant tik kaip sąlyginius, visas žemės sklypas nebuvo nustatytas kaip atsakovo turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje.

Kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, visiškai nepagrįstą apeliacinį skundą atmeta, o teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.), nebepasisakydama dėl kitų apelianto nurodytų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų šios apeliacijos rezultatui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais,

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti, Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015-05-11 sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Jolita CirulienėNerijus MeilutisRūta Palubinskaitė