Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Olego Šibkovo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. B. ir O. Š. apeliacinius skundus dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo

A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 187 straipsnio 2 dalį – 8 (mėnesių) laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta bausmė – 3 (treji) metai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis šiuo nuosprendžiu paskirtoji bausmė subendrinta su Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 13 nuosprendžiu ir Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 22 d. bei 2016 m. lapkričio 25 d. nutartimis paskirta subendrinta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme, bausmes sudedant visiškai, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 2 (dvejiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu A. B. į bausmės laiką įskaičiuotas suėmime išbūtas laikas nuo 2016 m. birželio 9 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

O. Š. pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis šiuo nuosprendžiu paskirtoji bausmė subendrinta su Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu paskirta 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmes sudedant visiškai ir O. Š. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 5 (penkiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, O. Š. į bausmės laiką įskaičiuotas suėmime išbūtas laikas nuo 2016 m. birželio 9 d. iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiajai N. M. priteista keturi tūkstančiai penkiasdešimt eurų nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti solidariai iš Ž. B., O. Š., A. B., o šiam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą turtinės žalos dalį – vieną tūkstantį tris šimtus penkiasdešimt eurų nuspręsta išieškoti iš civilinės atsakovės J. B., likusioje dalyje civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Nukentėjusiajai N. M. priteista trys tūkstančiai eurų nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti solidariai iš Ž. B., O. Š., A. B., o jam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą neturtinės žalos dalį – vieną tūkstantį eurų nuspręsta išieškoti iš civilinės atsakovės J. B..

Antrinės teisinės pagalbos išlaidas nuspręsta apmokėti iš valstybės biudžeto.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas Ž. B., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. B. ir O. Š. nuteisti už tai, kad jie 2016 m. birželio 5 d. apie 19. 30 val. kartu su Ž. B., veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, per atidarytas namo duris įsibrovė į N. M. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), kur A. B., ant galvos užsidėjęs kaukę ir N. M. grasindamas atsuktuvu, o O. Š. grasindamas peiliu, Ž. B. būnant šalia N. M. namo viduje, bendrais veiksmais pagrobė 550 eurų ir automobilio „Audi 80“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) raktelius ir tęsdami savo nusikalstamą veiką, bendrais veiksmais pagrobė prie namo stovėjusį N. M. priklausantį automobilį „Audi 80“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 500 eurų vertės bei jame buvusias įvairias prekes – odinius diržus, pinigines, akinių dėklus, peilius, žirkles bendros 3000 eurų vertės ir padarė nukentėjusiajai N. M. 4050 eurų turtinę žalą.

Dėl nuteistojo A. B. apeliacinio skundo

A. B. apeliaciniame skunde neginčija kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų ir jų kvalifikacijos, kelia tik bausmės individualizavimo klausimą, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, baudžiamąją bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).Apeliantas skunde prašo sušvelninti jam Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. nuosprendžiu skirtą laisvės atėmimo bausmę arba jos vykdymą atidėti, tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi skundo argumentus ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog bausmė nuteistajam A. B. skirta teisingai, nėra aiškiai per griežta ir švelninti ar atidėti jos vykdymą skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra. Bausmė skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikantis BK bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę, atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje, – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Skiriant bausmę nepilnamečiam asmeniui taip pat atsižvelgiama į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę bei socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (BK 91 straipsnio 2 dalis). Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. B. bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, atsižvelgė ir įvertino tai, kad A. B. nors nusikalto būdamas jauno amžiaus, nepilnametis, tačiau praeityje jau du kartus teistas už vagystę ir nusikaltimą asmens seksualinio apsisprendimo laisvei. Neigiamai nuteistojo asmenybę apibūdina bei jo nenorą paklusti visuotinai priimtinoms elgesio taisyklėms, polinkį daryti nusikalstamas veikas rodo ir tai, kad du naujus nusikaltimus, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, A. B. padarė laisvės atėmimo bausmės, skirtos už ankstesnius nusikaltimus, vykdymo atidėjimo metu, tepraėjus vos porai mėnesių po paskutinio nuosprendžio paskelbimo, kas rodo ankstesnių poveikio priemonių neveiksmingumą. Be to, naujai padarytos nusikalstamos veikos rodo, jog A. B. padaryti nusikaltimai sunkėja ir įžūlėja. Nagrinėjamoje byloje jis nuteistas už sunkų tyčinį nusikaltimą – kvalifikuotą plėšimą (BK 180 straipsnio 2 dalis), t. y. nusikaltimą, kuriuo pasikėsinta ne tik į nuosavybę, bet ir grasinta peiliu bei kitu daiktu (atsuktuvu). Ją apeliantas įvykdė veikdamas bendrininkų grupėje ir tai pripažinta atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Šios aplinkybės rodo didesnį padarytos veikos pavojingumą. Taip pat pažymėtina, jog A. B. vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme nebuvo antraeilis. Jis atliko aktyvius veiksmus – grasino atsuktuvu, reikalavo pinigų. Be to, A. B. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir už kvalifikuotą svetimo turto sunaikinimą (BK 187 straipsnio 2 dalis), svetimas turtas buvo sunaikintas visuotinai pavojingu būdu – padegant. Ši nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai. Pažymėtina, jog byloje nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs visas šias aplinkybes, jų visumą, net ir nenustačius atsakomybę lengvinančių aplinkybių ar kitų aplinkybių, švelninančių nuteistojo padėtį, rodančių mažesnį jo pavojingumą, esant vienai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, skyrė už kiekvieną iš nusikalstamų veikų laisvės atėmimo bausmes, mažesnes nei sankcijų vidurkiai: už BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, už BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą – laisvės atėmimą 8 (aštuoniems) mėnesiams. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog BK 61 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje numatytos bausmių skyrimo taisyklės nepažeistos. Teismas paskirtas bausmes subendrino iš dalies jas sudėdamas, o paskirtą subendrintą bausmę visiškai sudėjo su ankstesniu nuosprendžiu skirta ir neatlikta bausme bei skyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams ir 2 (dvejiems) mėnesiams. Būtent tokį bausmių bendrinimo būdą lėmė nuteistojo asmenybės pavojingumas, veikų pobūdis ir pavojingumas, tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Atsižvelgiant į visas paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog paskirtoji bausmė atitinka nuteistojo asmenybę, adekvati padarytų veikų pavojingumui ir pobūdžiui, ir yra pakankama bei būtina pasiekti bausmės tikslus (BK 41 straipsnis), todėl nėra aiškiai per griežta ir pagrindo ją švelninti nėra. Nuteistasis A. B. taip pat prašo atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, jog bausmė nuteistajam paskirta teisingai ir pagrindo taikyti BK 92 straipsnio nuostatas byloje nėra. Pagal BK 92 straipsnio 1 dalį teismas gali atidėti nepilnamečiam asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi BK 92 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai yra BK 92 straipsnio 1 dalyje nurodyti formalūs pagrindai dėl paskirtos bausmės dydžio, tačiau šioje byloje A. B. nuteistas galutine bausme, kuri yra didesnė nei penkeri metai. Kaip jau aptarta aukščiau, ši bausmė yra teisinga, nėra aiškiai per griežta, todėl taikyti bausmės vykdymo atidėjimą nėra teisinio pagrindo.

Dėl O. Š. apeliacinio skundo

Nuteistasis O. Š. skunde prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. nuosprendį pakeisti ir skirti jam švelnesnę bausmę – mažesnės trukmės laisvės atėmimą bei sumažinti civilinio ieškinio sumą. Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundo argumentus ir išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog O. Š. apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl yra atmetamas. Nuteistasis skunde teigia, jog teismas skyrė per griežtą bausmę, nes neatsižvelgė į tai, kad jis kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi, tačiau teisėjų kolegija, konstatuoja, jog byloje pagrįstai nenustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė teismų praktikoje pripažįstama esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Savo ruožtu nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-77/2013, 2K-78/2014, 2K-479/2014). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta nei viena iš aukščiau nurodytų aplinkybių, kurios pagrindu būtų galima pripažinti, jog yra BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Iš bylos duomenų matyti, jog O. Š. nebuvo nuoseklus duodamas parodymus dėl konkrečių savo veiksmų. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme duodamas parodymus nebuvo nuoširdus, vengė nurodyti tikrąsias veikos padarymo aplinkybes, stengėsi sumenkinti savo vaidmenį, keitė parodymus. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, apie tai, kad nusikaltimo metu turėjo peilį reikalaudamas pinigų, nenurodė (1 t., b. l. 126-129), teisminio bylos nagrinėjimo metu 2016 m. spalio 27 d. nurodė, kad plėšimo metu peilį laikė ašmenimis į priekį nuleistoje rankoje (3 t., b. l. 73), 2016 m. lapkričio 28 d. teisiamojo posėdžio metu O. Š. jau nurodė, kad peilio pas nukentėjusiąją namuose neturėjo, jį buvo atidavęs A. B. (3 t., b. l. 95). Be to, kaip matyti iš skundo aplinkybių ir nuteistojo pozicijos apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, nuteistasis ir šiuo metu dėl padarytos veikos nesigaili, neigia turėjęs peilį nusikaltimo metu ir juo grasinęs, nors byloje ši aplinkybė įrodyta nuosekliais, išsamiais ir detaliais nukentėjusiosios N. M., liudytojos I. M. parodymais, o taip pat iš dalies ir nuteistųjų Ž. B. bei A. B. parodymais. Nukentėjusioji N. M. bei liudytoja I. M. nuosekliai tvirtino, jog O. Š. nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo peilį, juo grasino ir reikalavo atiduoti pinigus. Nuteistasis peilį laikė ne nuleistoje rankoje, bet prieš nukentėjusiosios veidą, reikalaudamas atiduoti pinigus. Apie tai, kad O. Š. turėjo peilį plėšimo metu, patvirtino ir nuteistieji Ž. B. bei A. B.. Tokios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, jog O. Š. nebuvo nuoširdus, dėl padarytų veikų nesigaili, jo veiksmai nepadėjo išaiškinti tikrųjų veikos aplinkybių, todėl byloje nėra jokio pagrindo pripažinti esant apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis). Skirdamas bausmę O. Š., teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Atsižvelgta į tai, kad O. Š. nusikalto būdamas jauno amžiaus, vos sulaukęs pilnametystės, tačiau praeityje jau būdamas du kartus teistas už vagystes, nežymų sveikatos sutrikdymą. Neigiamai nuteistojo asmenybę apibūdina ir jo nenorą paklusti visuotinai priimtinoms elgesio taisyklėms, polinkį daryti nusikalstamas veikas rodo ir tai, kad naują nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, O. Š. padarė laisvės atėmimo bausmės, skirtos už ankstesnius nusikaltimus, vykdymo atidėjimo metu, nepraėjus nei dvejiems mėnesiams po paskutinio nuosprendžio paskelbimo. Ankstesnės veikos, už kurias buvo nuteistas apeliantas, priskiriamos apysunkių bei nesunkių nusikaltimų kategorijai, o šiuo nuosprendžiu apeliantas jau nuteistas už sunkų tyčinį nusikaltimą – kvalifikuotą plėšimą (BK 180 straipsnio 2 dalis), t. y. nusikaltimą, kurio pasikėsinta ne tik į nuosavybę, bet ir grasinta grasinta peiliu bei kitu daiktu (atsuktuvu). Nusikaltimas įvykdytas veikiant bendrininkų grupėje ir tai pagrįstai pripažinta atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Šios aplinkybės rodo didesnį padarytos veikos pavojingumą. Taip pat pažymėtina, jog O. Š. vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme nebuvo antraeilis. Jis atliko aktyvius veiksmus – grasino peiliu, reikalavo pinigų. Tai rodo, jog apelianto padaryti nusikaltimai sunkėja ir įžūlėja. Kaip jau minėta anksčiau, byloje pagrįstai nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs visas šias aplinkybes, jų visumą, net ir nenustačius atsakomybę lengvinančių aplinkybių ar kitų aplinkybių, švelninančių nuteistojo padėtį, rodančių mažesnį jo pavojingumą, esant vienai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, skyrė už BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą bausmę, artimą sankcijos vidurkiui – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog BK 61 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje numatytos bausmių skyrimo taisyklės nepažeistos. Teismas paskirtą bausmę visiškai sudėjo su ankstesniu nuosprendžiu skirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausme bei skyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams ir 5 (penkiems) mėnesiams. Būtent tokį bausmių bendrinimo būdą lėmė nuteistojo asmenybės pavojingumas, veikos pobūdis ir pavojingumas, tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Atsižvelgiant į visas paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog paskirtoji bausmė atitinka nuteistojo asmenybę, adekvati padarytos veikos pavojingumui ir pobūdžiui, ir yra pakankama bei būtina pasiekti bausmės tikslus (BK 41 straipsnis), todėl nėra aiškiai per griežta ir pagrindo ją švelninti nėra. Skunde apeliantas taip pat nesutinka su priteisto nukentėjusiajai civilinio ieškinio dydžiu. Teigia, jog priteistina suma turi būti sumažinta, nes medicininiais dokumentais nepagrįsta ir neįrodyta neturtinė žala, be to, neįrodyta pagrobtų prekių, buvusių automobilyje, vertė. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šie skundo argumentai nepagrįsti, todėl turi būti atmesti. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo surinktus duomenis dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir nustatė teisingą priteistinos sumos dydį. Vertindamas turtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į tai, kad automobilio pirkimo sutartyje nukentėjusioji nurodė už automobilį sumokėjusi 500 eurų. Kadangi nukentėjusioji neįrodė pagerinusi automobilio būklę, dėl ko būtų padidėjusi jo vertė, teismas sprendė, jog ši suma atitinka pagrobto turto vertę, nors nukentėjusioji ir teigė, kad iš tiesų už automobilį mokėjo didesnę sumą. Taip pat pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu O. Š. sutiko atlyginti automobilio vertę iki 700 eurų (3 t., b. l. 14). Apylinkės teismas, įvertinęs visus duomenis ir visus neaiškumus vertindamas nuteistųjų naudai, pagrįstai sprendė, jog dėl pagrobto ir sunaikinto automobilio nukentėjusiajai turėtų būti atlyginta 500 eurų suma. Nusikaltimo metu iš nukentėjusiosios taip pat buvo pagrobti pinigai. Įvertinęs nenuoseklius nukentėjusiosios parodymus dėl pagrobtų pinigų sumos, o taip atsižvelgęs į tai, jog nuteistieji teigė pasidalinę po 130 eurų popierinėmis kupiūromis, be to, buvo pagrobta pinigų ir monetomis, teismas, pagrįstai visus neaiškumus vertindamas nuteistųjų naudai, sprendė, jog dėl pagrobtų pinigų nukentėjusiajai turėtų būti priteista jos nurodyta mažiausia suma – 550 eurų, kuri atitinka ir faktines bylos aplinkybes. Byloje taip pat nukentėjusiosios, liudytojos bei pačių nuteistųjų parodymais nustatyta, jog pagrobtame automobilyje buvo įvairių prekių, kurias nuteistieji teigia išmetę, nes jiems jų nereikėjo. Nukentėjusioji nurodė, jog šių prekių vertė yra apie 3500 eurų. Nors prekių įsigijimo dokumentų pateikti negalėjo, teigė, kad jie buvo likę automobilyje, tačiau liudytoja detaliai įvardijo ir nurodė, kiek kokių prekių buvo įsigyta ir kokia kiekvienos iš jų vertė. Nuteistieji taip pat patvirtino jog automobilyje buvo 6-7 maišai su įvairiais smulkiais daiktais. Kaip matyti iš nukentėjusiosios pareikšto civilinio ieškinio, prekės nurodytų daiktų realios, nėra didelės (pvz., vyriški diržai po 7 eurus, 6,50 eurų, 4,80 eurų, moteriški diržai dar pigesni – po 5 eurus, 3,50 eurų, moteriškos piniginės po 9,50 eurų, virtuviniai peiliai po 3,80 eurų, 2,10 eurų, 0,93 eurocentus ir t. t.). Įvertinus, kad tai smulkūs daiktai ir jų buvo 6-7 krepšiai, t. y. jų buvo gana didelis kiekis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad iš nukentėjusiosios buvo pagrobta prekių už 3000 eurų ir šią sumą priteisė iš nuteistųjų.Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su priteistu neturtinės žalos dydžiu, tačiau teisėjų kolegija, konstatuoja, jog teismas nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, BPK ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatų nepažeidė. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgiama į: 1) jos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) jo turtinę padėtį; 4) padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taip pat pažymima, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt., o teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Pirmosios instancijos teismas šių nuostatų nepažeidė.Neturtinės žalos dydžio nustatymą pirmiausia lemia nusikalstama veika sukeltus padarinius apibūdinančios aplinkybės, iš kurių sprendžiama apie nukentėjusio skausmingų išgyvenimų dydį, neigiamų padarinių perspektyvas, jų ilgalaikiškumą ir kt. Teisėjų kolegijos manymu, teismas apie pareikšto ieškinio pagrįstumą ir patirtų neigiamų išgyvenimų dydį, apimtį bei pobūdį sprendė įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą, todėl su jo išvadomis nėra pagrindo nesutikti. Pažymėtina, jog neturtinė žala neprivalo būti įrodinėjama vien medicininiais dokumentais, ji taip pat gali būti įrodinėjama ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, todėl vien tai, kad teismui nepateikti medicininiai dokumentai dėl sutrikusios sveikatos, nepaneigia aplinkybių, jog nukentėjusioji patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus. Atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusioji gyvena atokiai, tik su seserimi, yra vyresnio amžiaus, akivaizdu, jog yra pažeidžiama. Nuteistieji įsiveržė trise, vienas buvo su kauke, buvo grasinama peiliu, atsuktuvu, buvo grasinama ir ją nužudysi („papjauti“), todėl nukentėjusioji neabejotinai patyrė didelį išgąstį, stresą, šoką. Atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusioji gyvena atokioje vietoje, yra vieniša, pagrįstais laikytini jos teiginiai civiliniame ieškinyje dėl nuolat jaučiamos baimės, nesaugumo jausmo, sutrikusio miego. Visa tai patvirtina, jog dėl nuteistųjų neteisėtų, nusikalstamų veiksmų nukentėjusioji iš tiesų patyrė didelius neigiamus dvasinius išgyvenimus, o baimės bei nesaugumo jausmas lydi iki šiol. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį taip pat atsižvelgta į padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį, į tai, kad padarytas tyčinis sunkus nusikaltimą, buvo panaudota psichinė prievarta, peilis, atsuktuvas. Todėl, įvertinus paminėtas aplinkybes, nustatyta priteistinos neturtinės žalos dydžio suma – 3000 eurų laikytina adekvati patirtiems neigiamiems išgyvenimams ir nepažeidžia teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų. Nors nuteistasis teigia, jog teismas neatsižvelgė į jo sunkią turtinę padėtį, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog civilinis ieškinys priteistas ne tik iš apelianto, tačiau ir iš kitų nuteistųjų. Visi jie nukentėjusiajai atsako solidariai, tačiau bet kuris vienas atlyginę visą žalą turi teisę reikalauti iš kitų nuteistųjų, kad jam būtų kompensuota ta dalis, kurią jis atlygino už kitą asmenį. Todėl įvertinus tai, kad nusikaltimą padarė trise, civilinio ieškinio suma tiek turtinei žalai atlyginti tiek ir neturtinei žalai atlyginti nelaikytina akivaizdžiai neteisinga ar neproporcinga ir nelaikytina, jog ji neproporcingai pablogina nuteistųjų padėtį. Įvertinus visas šias aplinkybes, apeliacinio skundo prašymas sumažinti civilinio ieškinio dydį netenkinamas. Atsižvelgusi į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įsigilino į visas faktines bylos aplinkybes ir teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Dėl išdėstytų priežasčių nuteistųjų A. B. ir O. Š. apeliaciniai skundai atmetami, Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistųjų A. B. ir O. Š. apeliacinius skundus atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.