- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-13
- Bylos Nr.
- e2-1776-241/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00702-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Suinteresuotas asmuo
- A. K.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens A. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-400-221/2018 pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės EURAZ LT bankroto administratoriaus R. P. prašymą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotas asmuo – A. K.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Atsakovės BUAB EURAZ LT bankroto administratorius R. P. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktų pagrindais.
2. Nurodė, kad buvęs įmonės vadovas A. K. nebendradarbiauja su bankroto administratoriumi, neperdavė jam įmonės turto ir dokumentų. Neturėdamas dokumentų, bankroto administratorius negali patikrinti įmonės sandorių, sudarytų per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, nežino, ar įmonė yra skolinga darbuotojams. Be to, antstolei realizavus atsakovės UAB EURAZ LT turtą, atsiskaičius su išieškotojais ir grąžinus atsakovei 126 314,61 Eur, tą pačią dieną gautos lėšos buvo pervestos įmonės vadovui A. K. ir su juo susijusiems asmenims – A. K., R. Ž., taip pažeidžiant kreditorių eiliškumą ir sumažinant galimybę atsiskaityti su kitais kreditoriais.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Kauno apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi atsakovės BUAB EURAZ LT bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktų pagrindais.
4. Teismas nurodė, kad atsakovės UAB EURAZ LT bankroto procedūra buvo inicijuota pagal kreditorių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Kauno skyriaus ir UAB „Prie viaduko“ pareiškimus. Keliant bankroto bylą nustatyta, kad 2016 m. birželio 27 d. atsakovės skola VSDF biudžetui sudarė 9 038,16 Eur, o 2016 m. spalio 4 d. – 9 982,89 Eur. 2017 m. gegužės 22 d. nutartimi patvirtintas VSDFV 12 267,18 Eur finansinis reikalavimas. Byloje taip pat nustatyta, kad UAB EURAZ LT 2016 m. birželio 7 d. turėjo 5 415,41 Eur mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui ir pinigų fondams, o pagal 2016 m. spalio 6 d. viešai skelbiamus Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) duomenis UAB EURAZ LT mokestinės nepriemokos suma sudarė 25 093,46 Eur. Bankroto byloje 2017 m. sausio 24 d. nutartimi buvo patvirtintas patikslintas 33 165,68 Eur VMI finansinis reikalavimas. Keliant atsakovei bankroto bylą, nustatyta, kad jau 2016 m. pradžioje įmonė buvo nemoki, jos pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudarė 59 279 Eur sumą, o turto vertė buvo ne didesnė kaip keli šimtai eurų.
5. Teismas sprendė, kad įmonės nemokumą iš dalies sąlygojo bendrovės vadovo atlikti veiksmai, paskirstant antstolės V. Š. pervestus pinigus. Antstolei V. Š. pardavus UAB EURAZ LT turtą ir jį paskirsčius išieškotojams, likusi 126 314,61 Eur suma 2015 m. birželio 29 d. buvo grąžinta skolininkei. Pagal atsakovės sąskaitos išrašą, gautos lėšos jau tą pačią dieną buvo pervestos pačiam bendrovės vadovui A. K. (16 491,24 Eur ir išimti grynieji pinigai 1 000 Eur), vadovo sutuoktinei A. K. (4 220,20 Eur), broliui R. Ž. (1 737,37 Eur ir 102 000,00 Eur). A. K. 2015 m. liepos 1 d. buvo išmokėta dar 840 Eur. Sąskaitos išraše nurodyta, kad išmokama skola atskaitingiems asmenims.
6. Teismas pažymėjo, kad VSDFV pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo buvo nurodyta, jog skola šio kreditoriaus valdomam biudžetui pradėjo didėti nuo 2015 metų pirmo ketvirčio. Iš byloje esančių dokumentų taip pat matyti, kad buvo skolos ir VMI bei kitiems kreditoriams. Išmokėjus visas iš antstolės už bendrovės realizuotą turtą gautas lėšas su vadovu susijusiems asmenims, liko neišmokėtos skolos valstybei, kitiems kreditoriams. Teismas padarė išvadą, kad bendrovės vadovas, žinodamas realią bendrovės finansinę padėtį, įsiskolinimų dydį kitiems kreditoriams, išmokėdamas pinigus sau, jam artimiems asmenims, sąmoningai mažino kreditorių galimybes atgauti savo reikalavimus, todėl tokie veiksmai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą.
7. Teismas nurodė, kad iki šiol bankroto administratoriui nėra perduotas bendrovės turtas ir dokumentai pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis. Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjus nutarčiai iškelti atsakovės bankroto bylą, bankroto administratorius kreipėsi į buvusį direktorių A. K. dėl dokumentų ir turto perdavimo. Kadangi su buvusiu vadovu susisiekti nepavyko, bankroto administratorius dienraštyje patalpino skelbimą dėl dokumentų ir turto perdavimo. Administratoriaus prašymu, 2016 m. gruodžio 16 d. teismas išdavė vykdomąjį raštą, kuris buvo perduotas vykdyti antstolių kontorai. Antstolė 2017 m. vasario 28 d. informavo, kad A. K. nėra įvykdęs teismo nutarties dėl dokumentų ir turto perdavimo. 2017 m. kovo 15 d. nutartimi teismas A. K. už dokumentų ir turto neperdavimą skyrė 500 Eur baudą, kuri vėliau dėl jo sveikatos būklės buvo panaikinta.
8. Teismas nurodė, kad suinteresuotas asmuo A. K. nepaneigė, jog UAB EURAZ LT vėliausiai nuo 2015 metų vidurio (kuomet buvo paskirstytos už realizuotą turtą gautos lėšos) buvo nepajėgi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, nepaaiškino, kodėl pats nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, toliau didino įsiskolinimus valstybei, nepateikė teismui duomenų, dėl kokių priežasčių iki šiol neperdavė bankroto administratoriui įmonės dokumentų ir turto.
9. Dėl nurodytų aplinkybių teismas sprendė, jog atsakovės BUAB EURAZ LT bankrotą lėmė ne verslo nesėkmė, bet buvusio vadovo veiksmai – buhalterinės apskaitos dokumentų ir bendrovei priklausančio turto neperdavimas bankroto administratoriui, galimas išvaistymas bei pasisavinimas, atsiskaitymas su pasirinktais kreditoriais, kreditorinių reikalavimų didinimas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktai).
III. Atskirojo skundo argumentai
10. Suinteresuotas asmuo A. K. prašo Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl atsakovės BUAB EURAZ LT bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Byloje nebuvo įrodyta, kad suinteresuotas asmuo būtų netinkamai vykdęs įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Nei įstatymai, nei įmonės steigimo dokumentai iki bendrovės bankroto bylos iškėlimo nenustatė suinteresuotam asmeniui jokių pareigų, susijusių su įmonės valdymu, kurių suinteresuotas asmuo nebūtų vykdęs. Nėra logiška įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu dėl vadovo veiksmų, kurie buvo atlikti jau po bankroto bylos iškėlimo (dokumentų neperdavimas), kaip kad teismas nepagrįstai konstatavo nutartyje.
10.2. Skundžiamoje nutartyje teismas tik formaliai konstatavo, kad bendrovės bankrotą lėmė buvusio vadovo veiksmai – galimas turto iššvaistymas ar pasisavinimas, atsiskaitymas su pasirinktais kreditoriais, finansinių reikalavimų didinimas. Tokia išvada buvo padaryta visiškai nepagrįstai, iš esmės tik atkartojant bankroto administratoriaus pareiškime išdėstytas aplinkybes. Tuo tarpu A. K., R. Ž., A. K. buvo atsakovės darbuotojai. Darbuotojų reikalavimai yra prioritetiniai, dėl to gavus lėšų iš antstolės V. Š., jos ir buvo pervestos nurodytiems darbuotojams, kuriems įmonė buvo skolinga.
10.3. Byloje nebuvo įrodyta ir teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė buhalterinę apskaitą tvarkė apgaulingai ir (arba) netinkamai ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
10.4. Bankroto administratoriaus ir teismo akcentuoti tyčinio bankroto pagrindai yra neaktualūs, šiuo atveju nebuvo įrodytas net ir esminis momentas, kuris privalomas įrodyti kiekvienoje tyčinio bankroto byloje – ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo. Jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Kadangi nebuvo įrodyta nė viena tyčinio bankroto sąlyga, nėra pagrindo atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu.
11. Atsakovės BUAB EURAZ LT bankroto administratorius R. P. atsiliepimo į suinteresuoto asmens A. K. atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria BUAB EURAZ LT bankrotas pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio
13. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalis). Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, šio straipsnio 3 dalyje yra apibrėžtos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas, o tą paneigti privalo su tuo nesutinkantys asmenys.
14. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
15. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte vienu iš tyčinio bankroto požymių nurodoma tai, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tokiu požymiu laikė įmonės vadovo pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą. Teismas skundžiamoje nutartyje iš esmės konstatavo, kad įmonės vadovas, nevykdydamas ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tokiu būdu didino įmonės įsiskolinimus valstybės bei valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetams.
16. Pažymėtina, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto formuluotė yra labai abstrakti, todėl ji negali būti aiškinama taip, kad bet kurių su įmonės valdymu susijusių pareigų pažeidimas taptų tyčinio bankroto požymiu. Atsižvelgiant į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą, šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).
17. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad įmonės vadovas, nesikreipdami laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, sąmoningai blogino atsakovės turtinę padėtį, sudarinėdamas įmonei nenaudingus, kreditorių teises ir interesus pažeidžiančius sandorius. Pažymėtina, kad nurodyto požymio bankroto administratorius savo prašyme pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu nenurodė ir neteikė į bylą jokių duomenų apie atsakovės sudarytus sandorius.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio
18. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.
19. Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais). Kasacinio teismo išaiškinta, kad tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-324-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).
20. Iš bylos duomenų nustatyta, kad antstolei V. Š. pardavus atsakovės turtą ir jį paskirsčius išieškotojams, likusi 126 314,61 Eur suma 2015 m. birželio 29 d. buvo grąžinta skolininkei. Pagal atsakovės sąskaitos išrašą, gautos lėšos tą pačią dieną, t. y. iki atsakovės tapimo faktiškai nemokia buvo pervestos bendrovės vadovui A. K. (pervesta 16 491,24 Eur ir išimti grynieji pinigai 1 000 Eur, 2015 m. liepos 1 d. išmokėta dar 840 Eur), vadovo sutuoktinei A. K. (4 220,20 Eur), broliui R. Ž. (1 737,37 Eur ir 102 000,00 Eur). Sąskaitos išraše nurodyta, kad išmokama skola atskaitingiems asmenims. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2015 m. I ketvirčio iki pat bankroto bylos iškėlimo – 2016 m. spalio 7 d. atsakovė turėjo pradelstų skolų valstybės bei valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetams.
21. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog atlikti mokėjimai buvo nulemti siekio vykdyti atsakovės veiklą, t. y. ar atsiskaitymai buvo susiję su įmonės veiklos tęstinumą išimtinai lemiančiais kreditoriais, kuriais galėtų būti pateisinamas ir nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu. Nors suinteresuotas asmuo atskirajame skunde nurodė, kad atliktais mokėjimais buvo išmokėtos skolos darbuotojams, tačiau nepateikė duomenų ar visi nurodyti asmenys buvo įmonės darbuotojai, kokiu laikotarpiu susidarė skolos ar jos mokėjimo laikotarpiu jau buvo pradelstos. Taigi nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovės veikla iki jos tapimo faktiškai nemokia buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą buvo apribotos, o vykdant atsiskaitymus, pirmenybė sąmoningai buvo teikiama susijusiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio
22. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
23. Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Būtent dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-710-370/2017).
24. Pažymėtina, kad nors netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėtas veiksmas, už kurį įmonės vadovui gali būti taikoma teisinė atsakomybė, tačiau netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą. Tokia išvada darytina atsižvelgus į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, kt.). Tai reiškia, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu sąmoningai siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-476-330/2018).
25. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad buvęs atsakovės vadovas nevykdo įstatyme numatytos pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą. Šios aplinkybės konstatuotos ir Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartimi, kuria A. K. paskirta 500 Eur bauda už dokumentų ir turto neperdavimą. Nepaisant to, vien dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui faktas, nesant byloje kitų įrodymų, kurie pagrįstų buvusio įmonės vadovo siekį dokumentų neperdavimu nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar žalą įmonės kreditoriams, nagrinėjamu atveju pats savaime nėra pakankamas įmonės bankroto pripažinimui tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu. Vien formaliai nurodyta aplinkybė, kad bankroto administratorius negali patikrinti įmonės sandorių, sudarytų per laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, taip pat neleidžia teismui įsitikinti apie potencialios žalos kreditoriams buvimą.
Dėl bylos procesinės baigties
26. Nurodytas teisinis reglamentavimas ir kasacinio teismo praktika patvirtina, kad sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, nereikia nustatyti visų ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir (ar) 3 dalyse įtvirtintų tyčinio bankroto kriterijų, užtenka nustatyti bent vieną iš šių kriterijų. Šiuo atveju į bylą pateiktų įrodymų visuma patvirtino egzistuojant tyčinio atsakovės bankroto požymį, numatytą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte, o suinteresuoto asmens A. K. nurodytos aplinkybės nepaneigė šio požymio buvimo, todėl atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo naikinti iš esmės teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.