Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-729-544/2015

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 26 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Z. V. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-380-847/2015 pagal ieškovės Z. V. ieškinį atsakovui R. V. dėl skolos (baudos), metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Biržų rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 18 d. priėmė galutinį sprendimą, kuriuo, panaikinęs Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 12 d. preliminarų sprendimą, kuriuo buvo visiškai patenkinęs ieškovės ieškinį, ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas sprendimą motyvavo tuo, kad šalys, sudarydamos Sutartį, susitarė dėl trečiųjų asmenų (šalių vaikų) teisių ir pareigų, kurie nebuvo informuoti ir įtraukti į sutartį: ieškovė įsipareigojo dviem savo vaikams perleisti gyvenamąjį namą su priklausiniais be teisės jais disponuoti ir juos kitaip apsunkinti iki jos mirties, atsakovas patvirtino, kad gavo draudimo išmoką ir kad perima visas ieškovės skolas jų sūnui M. V., kurios galėjo susidaryti iki sutarties sudarymo. Išnagrinėjęs bylą, išsiaiškinęs tikruosius šalių ketinimus ir vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, teismas padarė išvadą, kad šalys sutarties sudarymo metu tarėsi dėl būsimo sutarties vykdymo, t. y. kad atsakovas savo ir sūnaus vardu, pastarajam nesutinkant ir nežinant, atsisako turtinių pretenzijų ieškovei, jei ieškovė padovanos namų valdą su priklausiniais savo dviem vaikams lygiomis dalimis. Byloje buvo nustatyta, kad Sutartis sudaryta šalių vaikams M. V. ir M. Š. nedalyvaujant ir nežinant, kad turtą ketinama dovanoti su draudimais, o vėliau ieškovė sutiko padovanoti vaikams tik pusė namo su priklausiniais. Liudytojais apklausti M. V. ir M. Š. nurodė, kad atsisako dovanojimo tokiomis sąlygomis ir pareikalavo skolinių įsipareigojimų vykdymo. Todėl teismas padarė išvadą, kad šalių sudaryta Sutartis negali būti vykdoma dėl priežasčių, nepriklausančių nuo atsakovo valios, nes šalys susitarė dėl trečiųjų asmenų teisių ir pareigų. Jei abi dovanojimo sutarties šalys viena kitai perduoda tam tikrą turtą, turtines teises ar pareigas ar priešpriešines prievoles, tai tokia sutartis nelaikoma dovanojimo sutartimi (CK 6.466 str. 3 d.). Todėl teismas padarė išvadą, kad dėl šių priežasčių atsakovui nekyla atsakomybė už sutarties vykdymą.

Apeliacinis skundas atmetamas, Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. galutinis sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.). Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas vadovaujantis byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes, ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, išnagrinėjus apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, yra pagrindas daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovės ieškinį atmetė. Su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka, todėl jų nekartoja.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad LR CK 1.5 str. įtvirtinta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Taigi asmenys, sudarydami tarpusavio susitarimus taip pat privalo siekti protingos interesų pusiausvyros, atsižvelgti į abiejų šalių interesus, elgtis apdairiai, rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai bei nepiktnaudžiauti savo teisėmis.

Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė Z. V. ir atsakovas R. V. 2014 m. gruodžio 27 d. sudarė Sutartį (b. l. 6-8), kuria ieškovė įsipareigojo iki 2015 m. gruodžio 31 d. savo vaikams M. V. ir M. Š. padovanoti gyvenamąjį namą kartu su kitais statiniais, o atsakovas R. V. įsipareigojo gerbti ieškovės asmeninį gyvenimą, netrukdyti, neturėti jai jokių pretenzijų, patvirtino, kad Sutarties pasirašymo dieną Z. V. jam nėra nieko skolinga ir kad jis perima visas ieškovės skolas M. V., kurios galėjo susidaryti iki šios sutarties pasirašymo dienos. Šalys susitarė, kad Sutarties pasirašymo dieną atsakovui ieškovė yra perdavusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ draudimo išmoką, kuri yra 538,69 Eur (1860 Lt). Sutarties 1 punkte nurodyta, kad gyvenamojo namo su priklausiniais dovanojimo iki 2015-12-31 sąlyga yra ta, kad pastatai nebus perleisti tretiesiems asmenims, nebus nuomojami, nebus sudaromos panaudos sutartys, pastatai bei žemės sklypas nebus įkeisti ar užstatyti bankams ar kitoms kredito įstaigoms, nebus perdovanojami iki Z. V. mirties.

Šios sutarties 2-ajame punkte šalys numatė, kad už sutarties nesilaikymą kaltoji šalis per tris dienas po sutarties pažeidimo įsipareigoja sumokėti kitai šaliai 1448,10 Eur (5000 Lt) baudą, kuri laikoma minimaliais nukentėjusios šalies nuostoliais, kurių įrodinėti nereikia. Šioje byloje ieškovės Z. V. ieškinio faktiniu pagrindu, sudarančiu ieškinio pagrindą, yra nurodyta tai, kad atsakovas, nors Sutarties 2-ajame punkte buvo įsipareigojęs neturėti ieškovei jokių pretenzijų, pretenzijų turėjo, kadangi, 2015-02-09 atėjęs į UAB ‚(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) skyrių, pasakė, kad ieškovė negrąžino jam priklausančios išmokos, kuri priklausė nutraukus draudimo sutartį su šia draudimo įmone, nors Sutartyje buvo patvirtinęs, kad 2014-12-27 (sutarties pasirašymo dieną) draudimo išmoką gavo, todėl atsakovas yra kaltas dėl minėtos sutarties 2 punkto pažeidimo. Teismo nuomone, be to, ką nustatė ir nusprendė pirmosios instancijos teismas, ieškinys vertinamas nepagrįstu ir todėl, kad byloje nebuvo įrodytos visos sąlygos, numatytos CK 6.246-6.249 straipsniuose, kurios yra būtinos sutartinei civilinei atsakomybei taikyti. Šalys iš esmės neginčijo faktų ir juos patvirtino rašytiniai įrodymai (b. l. 52), kad Sutarties 2-ajame punkte nurodyta 1860 Lt išmoka, priklausanti atsakovui R. V. nutraukus draudimo sutartį, 2014 m. liepos mėnesį buvo pervesta į ieškovės sąskaitą ir kad 1483 Lt ieškovė, neturėdama atsakovo pritarimo ir be jo žinios, pervedė apmokėdama šalių dukters kelionės bilietus ir padengdama dalį krikštynų išlaidų. Taigi, abi šalys 2014-12-27 neabejotinai žinojo ir suprato, kad Sutarties 2-ajame nurodytos 1860 Lt sumos ieškovė atsakovui neperdavė. Pagal bylos duomenis sektų, kad atsakovas apie tai, jog pinigai panaudoti jų dukters išlaidoms apmokėti, sužinojo po minėtos Sutarties pasirašymo, o jų reikalauti pradėjo po to, kai ieškovė jų sutartomis sąlygomis atsisakė vykdyti susitarimą perleisti vaikams lygiomis dalimis gyvenamąjį namą su priklausiniais. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo R. V. kreipimasis į draudimo bendrovę dėl minėtos išmokos yra neteisėtas šalių sudarytos Sutarties požiūriu veiksmas, esantis priežastiniame ryšyje su galimai ieškovei padaryta žala.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šalių sudarytos Sutarties 2 punkto nuostatos apie tai, kad atsakovas R. V. neatšaukiamai ir besąlygiškai perima visas Z. V. skolas M. V., kurios galėjos susidaryti iki šios Sutarties pasirašymo dienos, yra ydingos, nes šalys nusprendė dėl trečiojo asmens M. V. teisių ir pareigų jam apie tai nežinant ir su juo šio klausimo nesuderinus. Be to, Sutarties 2 p. yra įtvirtina, jog R. V. įsipareigoja gerbti ieškovės asmeninį gyvenimą, netrukdyti, neturėti jai jokių pretenzijų. Tokios nuostatų turinys vertintinas kaip nekonkretus ir neapibrėžtas, iš tokio sutarties sąlygos turinio faktiškai neįmanoma nustatyti, kokios teisės ir pareigos sutarties šalims atsirado, ar tai nepagrįstai neriboja atsakovo R. V. teisių ir interesų interesų, ar neužkerta kelio ginti galimai jo pažeistas teises, net jei tai visiškai nesusiję su iš Sutarties kylančiais teisiniais santykiais bei įsipareigojimais. Kartu pažymėtina ir tai, jog įsipareigojimu nereikšti jokių pretenzijų pagal savo turinį reiškia įsipareigojimą nesinaudoti savo teise kreiptis į teismą teisminės gynybos, kas prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, nes pagal CPK 5 str. 2 d. tai yra draudžiama. Todėl atsakovo civilinės atsakomybės pagrindai pagal sutartį neįrodyti, dėl ko pirmosios instancijos teismas ieškovės pateiktą ieškinį dėl 1448,10 Eur skolos (baudos) priteisimo iš R. V. atmetė visiškai pagrįstai.

Pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad Sutartimi buvo siekiama išspręsti po santuokos nutraukimo likusius neišspręstus turtinius klausimus dėl turto pagerinimo išlaidų galimai pilnamečio šalių sūnaus sąskaita, santuokoje sukauptos draudimo išmokos išmokėjimo atsakovui, atitiko byloje esančių įrodymų turiniui, tame tarpe – šalių pilnamečių vaikų parodymų turiniui. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus motyvus, tai nėra esminė ir vienintelė teismo nustatyta aplinkybė, dėl kurios ieškinys atmestas.

Apeliaciniame skunde keliami netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimai teigiant, jog bylą nagrinėjęs teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kas galėjo lemti neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šie apeliacinio skundo argumentai teisiškai nepagrįsti, nes iš byloje esančių įrodymų visumos ir teismo sprendime išdėstyto jų turinio matyti, kad teismas nustatė visas reikšmingas nagrinėjamai bylai aplinkybes, tinkamai atskleidė ginčo esmę, pasisakė dėl visų esminių nagrinėjamam ginčui išspręsti aplinkybių, tinkamai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir pagal vidinį savo įsitikinimą įvertino visus šiai bylai reikšmingus įrodymus (CPK 185 str.). Apeliantė apeliaciniame skunde nenurodė naujų įrodymų ir aplinkybių, kurių būtų netyręs ir nevertinęs pirmosios instancijos teismas. Vien ta aplinkybė, jog yra priimtas apeliantei nepalankus teismo sprendimas, nereiškia, kad tai yra padaryta nenustačius visų reikšmingų nagrinėjamai bylai aplinkybių, netinkamai ištyrus įrodymų visumą ar kad teismas padarė įrodinėjimo procesą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimus.

Nėra pagrindo tenkinti prašymą pakartoti procesinį veiksmą dėl to, kad dalis pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų R. V. parodymų nėra užfiksuoti garso įraše, kadangi „Liteko“ sistemoje esantys 2015 m. balandžio 20 d. ir 2015 m. gegužės 11 d. vykusio pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašai atitinka jiems keliamus reikalavimus ir byloje esančias Biržų rajono apylinkės teismo pažymas apie teismo posėdį (44 – 46, 59 – 63 b. l.). Jokių duomenų, kad šis garso įrašas būtų nepagrįstai sustabdytas ar darytas praleidžiant tai reglamentuojančių aktų reikalavimus, nenustatyta.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jei yra atskleista bylos esmė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Vadovaudamasis virš išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamą teismo sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.