- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-14
- Bylos Nr.
- 2A-557-657/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-21-3-01453-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Evaldas Burzdikas (pirm.), Virginija Gudynienė, Žibutė Budžienė (pran.)
- Atsakovas
- UAB „Aptarnavimų sfera“
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (pranešėja), Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas), Virginijos Gudynienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Aptarnavimų sfera“ apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2999-720/2012 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei UAB „Aptarnavimų sfera“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 10105,09 Lt nuostolių atlyginimo, 6 % dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad Šveicarijoje 2011-05-12 įvyko eismo įvykis, kurio metu Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone VOLVO FM12, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apgadinta kita transporto priemonė PEUGEOT 207 1.61 16V, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė VOLVO FM12, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas eismo įvykis įvyko Šveicarijoje ir, kad jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nedrausta, transporto priemone ieškovas privalėjo apmokėti Šveicarijos nacionalinio draudikų biuro pateiktą 3606,90 CHF (10105,09 Lt) reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Kadangi Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė VOLVO FM12, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, galiojančiu Šveicarijoje, o neapdrausta transporto priemone padarytą žalą nukentėjusiam eismo įvykyje asmeniui atlygino eismo įvykio vietos valstybės - Šveicarijos nacionalinis draudikų biuras, ieškovas, sumokėjęs Šveicarijos nacionaliniam draudikų biurui jo reikalaujamą sumą, atlygino atsakovei priklausančia transporto priemone padarytą žalą bei su šios žalos administravimu susijusias administravimo išlaidas, todėl įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakovės regreso tvarka. Ieškovas raštu kreipėsi į atsakovę, reikalaudamas ieškovui sumokėti 10105,09 Lt, tačiau atsakovė reikalaujamos sumos ieškovui nesumokėjo ir nepateikė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo dokumento, suteikiančio draudimo apsaugą eismo įvykio dienai Šveicarijoje (b.l. 17-20).
Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, nes ieškinys yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi ieškovas nepagrįstai nurodo, jog draudiminio įvykio metu atsakovė nebuvo apdraudusi transporto priemonės privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, kadangi 2011-05-12 eismo įvykyje dalyvavo ne viena transporto priemonė, bet transporto priemonių junginys - autovežis VOLVO FM12, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - Autovežis) ir puspriekabė ROLFO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - Priekaba). Autovežis nebuvo draustas privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, tačiau Priekaba buvo drausta atitinkamu draudimu (Draudimo sutarties Nr. 12-2884796. Poliso Nr. AJA 3346608, draudikas – “BTA Insurance Company” SE filialas Lietuvoje) ir jos atžvilgiu galiojo draudiminė apsauga. Iš bylos dokumentų matyti, kad eismo įvykio metu susidūrė būtent Priekaba ir kitas automobilis. Kadangi atsakovei kilo abejonių dėl ieškovės prašomos sumokėti 10105,09 Lt sumos dydžio pagrįstumo, susirašinėjimo su ieškovu metu atsakovė siekė išsiaiškinti, ar prašoma sumokėti suma yra pagrįsta ir teisėta, o ne išvengti pareigos grąžinti ieškovui išmokėtų sumų, tačiau ieškovas į raštą neatsakė ir, neperspėjęs atsakovės apie savo ketinimus, kreipėsi į teismą (b.l. 57-63).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė iš atsakovės UAB „Aptarnavimų sfera“ 10105,09 Lt nuostolių atlyginimo, 6 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos 10105,09 Lt sumos nuo 2012-06-27 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai.
Teismas nurodė, kad priekaba nėra savarankiška transporto priemonė, ji kaip atskira transporto priemonė funkcionuoti negali, todėl ji yra velkamoji transporto priemonė, už kurios padarytą žalą atsako velkančioji transporto priemonė, ginčo atveju – autovežis VOLVO FM12, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nebuvo apdraustas privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, todėl teismas darė išvadą, kad transporto priemonė, atsakinga už 2011-05-12 eismo įvykyje padarytą žalą, nebuvo drausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Privalomai turi būti draudžiama kiekviena registruotina motorinė transporto priemonė, skirta važiuoti žeme. Dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje padarytos žalos pagal teisės aktus kitos Europos Sąjungos valstybės narės (kurios nacionalinis draudikų biuras pasirašė Vidaus tvarkos taisykles), jeigu kaltininkas, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra neapsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu išmoką moka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras,o asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, įgyja į padariusį asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę. Teismas pažymėjo, kad atlyginama tik įrodymais pagrįsta eismo įvykio metu padaryta žala. Teismas konstatavo, kad ieškovas 10105,09 Lt dydžio draudimo išmokai pagrįsti pateikė mokėjimo nurodymą, patvirtinantį šį išmokėjimą, bei Šveicarijos įmonės sąskaitą už atliktus remonto darbus, bei sąskaitą už ekspertizės atlikimą. Tuo tarpu atsakovė, nesutikdama su padarytos žalos dydžiu, savo nesutikimą grindė tik prielaidomis, tačiau nepateikė teismui jokių įrodymų ir pagrįstų argumentų dėl jos netinkamo nustatymo. Teismas sprendė, kad atsakovės atsikirtimus, jog pagal pažeidimo pobūdį žalos dydžio suma yra per didelė, paneigia byloje esantys žalos dydžio nustatymo dokumentai, kurie pagrindžia ir patikimai įrodo realių nuostolių dydį. Civilinė atsakomybė atsiranda, esant priežastiniam ryšiui tarp asmens veikos ir atsiradusios žalos. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju tarp atsakovės veikos ir atsiradusios žalos (būtent atsakovės darbuotojo N. K. vairuojama transporto priemonė susidūrė su kita transporto priemone ir dėl šių veiksmų atsirado žala) yra priežastinis ryšys. Žala trečiajam asmeniui buvo padaryta nedrausta transporto priemone VOLVO FM12, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios naudotoju autoįvykio metu buvo atsakovė UAB „Aptarnavimų sfera“. Už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas, kuris negali naudotis pats ir leisti naudotis kitam asmeniui neapdrausta transporto priemone. Kadangi automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams, atsakovė turėjo suvokti apie atitinkamą automobilio galimą riziką ir iš to kilsiančias neigiamas pasekmes. Leisdama naudoti neapdraustą automobilį, atsakovė pažeidė įstatymo draudžiamąją normą ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus. Nustačius visas civilinei atsakomybei atsirasti būtinas sąlygas, teismas sprendė, kad atsakovė yra atsakinga už padarytą žalą, todėl privalo ją atlyginti, be to, teismo vertinimu, ji pati veikė neteisėtai ir nesąžiningai. Ištirtų įrodymų visetu nustatęs, kad ieškovui padaryta žala kilo dėl atsakovės kaltės, teismas padarė išvadą, kad iš atsakovės regreso teise išieškotina 10105,09 Lt nuostolių atlyginimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo pirmosios instancijos teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimą panaikinti, kadangi jis yra nepagrįstas ir neteisėtas (b.l. 94-100). Savo nuomonę grindžia šiais argumentais:
1. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad Autovežis nebuvo draustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir dėl to atsakovei atsirado pareiga grąžinti Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui jo išmokėtas sumas. Priimdamas sprendimą dėl priekabos draudimo apsaugos galiojimo, teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Teigia, kad kasacinis teismas yra išreiškęs nuostatą, kad draudėjas, sumokėdamas draudikui draudimo įmoką, perka draudimo apsaugą nuo savo veiksmais padarytos žalos. Įprastu civilinės atsakomybės draudimu draudžiamas kalto asmens turtinis interesas, už ką šis asmuo ir susimoka draudikui, todėl draudiko atgręžtinis reikalavimas į draudėją prieštarautų civilinės atsakomybės draudimo paskirčiai. Apeliantės nuomone priekaba yra laikytina transporto priemone, draudiminio įvykio metu ji buvo drausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir priekabos atžvilgiu galiojo draudiminė apsauga. Teismas nepagrįstai rėmėsi LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme ir LR Transporto kodekse pateiktomis definicijomis, kadangi nei vienas iš šių teisės aktų nereglamentuoja klausimų, susijusių su draudimo teisiniais santykiais. Už velkama transporto priemone padarytą žalą atsako velkančioji transporto priemonė tais atvejais, kai velkama tokia transporto priemonė, kuri apskritai gali savarankiškai dalyvauti eisme, tačiau konkrečiu atveju dalyvauja eisme kaip velkamoji transporto priemonė, tačiau ši taisyklė negali būti taikoma, kai kalbama apie transporto priemonę, kuri jokiais atvejais negali savarankiškai dalyvauti eisme. Apeliantės teigimu kitu atveju tokių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas, nors pagal teisės aktus yra privalomas, faktiškai būtų negaliojantis, nes draudėjas mokėtų draudikui už draudimo apsaugą, kuria negali pasinaudoti. Tokia situacija prieštarautų TPVCAPDĮ esmei, protingumo, teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo principams, nesaugotų silpnesnės šalies interesų, tačiau ir iš esmės juos visiškai paneigtų, kadangi priekabos draudimo sutartimi iš esmės būtų tenkinami tik draudiko finansiniai interesai. Be to, teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų, t.y. atliko tik formalų įrodymų tyrimą. Teismas pažeidė proceso teisės normų reikalavimus, neišsprendęs prašymo dėl įrodymų išreikalavimo. Nurodė, kad atsakovė yra praradusi priekabos draudimo sutartį bei polisą ir dėl to reiškė teismui prašymą išreikalauti šiuos dokumentus iš „BTA Insurance Company“ SE filialo Lietuvoje, tačiau teismas šio prašymo nesvarstė, todėl abejotina, ar galėjo daryti išvadas dėl priekabos draudimo apsaugos galiojimo, nesusipažinęs su dokumentais, kurie atitinkamą apsaugą reglamentuoja.
2. Apeliantė nesutinka su ieškovo nurodytu žalos dydžiu. Teigia, kad teismo išvada dėl žalos dydžio pagrįstumo prieštarauja CPK 178 straipsnio nuostatoms ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotai praktikai. Nustatydamas žalos dydį, teismas rėmėsi prieštaringais dokumentais ir tokiu būdu pažeidė CPK 263 straipsnio nuostatas. Prieštaringi duomenys leido atsakovei pagrįstai manyti, kad naudos gavėjas galimai dėl nepakankamo draudimo bendrovių atidumo draudimo sąskaita atliko automobilio remontą, nesusijusį su draudiminiu įvykiu. Apeliantės teigimu teismas žalos dydžio įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė atsakovei ir tuo pažeidė CPK 178 straipsnio normų reikalavimus. Teigia, kad žalos dydį visais atvejais įrodinėja draudikas. Vien draudimo išmokų faktas neįrodo žalos pagrįstumo. Be to, teismas pažeidė įstatymo reikalavimus, nes neįpareigojo šalių pateikti dubliko/tripliko ir iš esmės, net nesant ieškovo argumentų dėl žalos dydį įrodančių dokumentų pagrįstumo, nusprendė, kad žalos dydis yra pagrįstas.
Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Papildomai nurodė, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kad priekaba Rolfo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), eismo įvykio metu buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Šiuo konkrečiu atveju žala buvo administruojama, vadovaujantis Šveicarijos teisės aktų nuostatomis. Biuras neaiškina kitos valstybės nacionalinių teisės aktų bei savarankiškai nenustatinėja kitose valstybėse įvykusių eismo įvykių kaltininkų, o vadovaujasi tik eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pateikta informacija. Kadangi eismo įvykis įvyko vilkikui VOLVO, FM12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tempiant priekabą Rolfo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), todėl, atsižvelgiant į Šveicarijos teisės aktus, žala buvo administruojama pagal vilkikui suteikiamą draudiminę apsaugą, kurios šiuo metu nebuvo. Be to, dėl priekabos sudarytos draudimo sutarties taikytina apsauga galiotų, jeigu, pvz., velkama transporto priemonė (kurios vairuotojas nebūtinas) prieš eismo įvykį atsikabintų nuo ją velkančios transporto priemonės ir padarytų žalos (b.l. 104-107). Todėl, net ir pasitvirtinus teiginiui, kad eismo įvykio metu su vilkiku sukabinta puspriekabė Rolfo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tai neturėtų jokios įtakos Biuro reikalavimui. Nesutinka su apelianto teiginiais, kad teismas, nustatinėdamas žalos dydį, rėmėsi prieštaringais dokumentais bei perkėlė žalos dydžio įrodinėjimo naštą apeliantui. Transporto priemonės remonto vertės sąmatoje nurodyti tie darbai, kuriuos buvo būtina atlikti, norint tinkamai pašalinti eismo įvykio metu padarytą žalą ir taip kaip numato Šveicarijos teisės aktai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Nagrinėjamoje byloje keliamas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo ( toliau – TPVCAPDĮ ) nuostatų taikymo ir aiškinimo klausimas.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2011 m. gegužės 12 d. Šveicarijoje, atsakovo UAB „Aptarnavimo sfera“ naudojamą transporto priemonę VOLVO FM12, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairavęs bendrovės darbuotojas apgadino kitą transporto priemonę PEUGEOT 207 1.61 16V, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Įvykio metu krovininis automobilis VOLVO FM12, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdraustas transporto priemonių privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Vadovaudamasis TPVCAPD įstatymo 17 straipsnio 5 dalimi ir Biurų tarybos Vidaus nuostatų 5 straipsniu ieškovas, gavęs Šveicarijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimą atlygino transporto priemone VOLVO FM12, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) padarytą žalą už transporto priemonės PEUGEOT 207 1.61 16V, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimą - 3606,90 CHF (10105,09 Lt) Šveicarijos nacionaliniam draudikų biurui. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras mano, kad remdamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingo už eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimą, todėl prašė iš atsakovo UAB „Aptarnavimo sfera“ priteisti 10105,09 Lt išmokėtą sumą.
Apelianto teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, nes teismas netinkamai vertino byloje surinktus prieštaringus įrodymus, neišsprendė atsakovės prašymo išreikalauti priekabos draudimo sutarties. Įrodymais civilinėje byloje gali būti bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d.). Įstatymas nenumato baigtinio sąrašo įrodinėjimo priemonių, kuriomis nustatomi šie faktiniai duomenys. Ieškovas ieškinio reikalavimus grindė turimais rašytiniais įrodymais – Šveicarijos nacionalinio draudikų biuro pateiktų dokumentų kopijomis. Bendradarbiavimo nuostatų – Biurų tarnybos vidaus nuostatų 5 straipsnis numato, kad valstybių nacionalinių draudikų biurų prašymai atlyginti išlaidas bei su tuo susiję dokumentai siunčiami faksu ir elektroniniu paštu. Byloje nėra duomenų, kad ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai prieštarautų įstatymų reikalavimams, todėl atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ieškovo pateiktais rašytiniais įrodymais.
TPVCAPDĮ 1 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad įstatymo nuostatos taikomos kiekvienai privalomai registruoti motorinei transporto priemonei, skirtai važiuoti žeme, taip pat mopedams, priekaboms ir puspriekabėms, išskyrus bėgines transporto priemones. Tai reiškia, kad atskirai draudžiamos visos Lietuvoje registruotos transporto priemonės: lengvieji automobiliai, mopedai ir motociklai, mikroautobusai ir autobusai, lengvieji komerciniai ir krovininiai automobiliai, traktoriai ir savaeigiai mechanizmai, lengvųjų ir krovininių automobilių priekabos. Byloje nėra ginčo dėl to, kad krovininis automobilis (autovežis) VOLVO FM12, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdraustas transporto priemonių privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog priekaba (puspriekabė) – tai transporto priemonė, kurią velka motorinė transporto priemonė (Kelių transporto kodekso 2 str. 11 p.; Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 40 p.). Motorinė transporto priemonė – variklį turinti transporto priemonė, išskyrus bėgines transporto priemones ir mopedus (Kelių eismo taisyklių 2 p.). Priekaba savarankiškai negali dalyvauti viešajame eisme. Ir nors motorinė transporto priemonė (šiuo atveju krovininis automobilis VOLVO FM12, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir puspriekabė Rolfo (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) eisme dalyvavo kaip vienetas (transporto priemonių junginys), tačiau kaip jau minėta aukščiau kiekviena transporto priemonė turėjo būti apdrausta transporto priemonių privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog priekabos draudimo sutarties nepateikimas į bylą neturėjo įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui.
TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai Biuras moka išmoką pagal 17 straipsnio 1 dalį dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar užsienio valstybėje (Šveicarijos Konfederacijoje) nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos, išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus; biuras moka išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui ar kitos valstybės Garantiniam iždui (fondui) ir kitais atvejais, vykdydamas Bendradarbiavimo nuostatų arba susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo reikalavimus.
Apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovas be pagrindo išmokėjo išmoką Šveicarijos nacionaliniam draudikų biurui, nes nepateikti objektyvūs įrodymai dėl žalos dydžio, atmestini kaip nepagrįsti. Nagrinėjamoje byloje žala eismo įvykio metu padaryta ir sureguliuota kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Pažymėtina, kad Bendradarbiavimo nuostatų – Biurų tarnybos vidaus nuostatų 3 straipnis numato, kad biuras, kurio veiklos teritorijoje įvyko autoavarija, tiria autoavarijos aplinkybes, visas žalas biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, be to, biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu. Šveicarijos nacionalinio draudikų biuras sureguliavo padarytos žalos atlyginimą ir, nustatęs apelianto kaltę dėl eismo įvykio, pateikė ieškovui reikalavimą remdamasis Bendradarbiavimo nuostatų – Biurų tarnybos vidaus nuostatų 5 straipsniu. Esant TPVCAPDĮ 17 straipsnyje 6 dalyje nustatytoms sąlygoms įstatyme numatyta Biuro pareiga išmokėti kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateiktų rašytinių įrodymų visuma leidžia spręsti, kad ieškovui netenkinti Šveicarijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimo ir neišmokėti padarytos ir Šveicarijos nacionalinio draudikų biuro administruotos žalos atlyginimo išmokos nebuvo teisinio pagrindo (TPVCAPDĮ 17 str. 1 d. 1 p., 5 d., 6 d.). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str., 178 str.). Nagrinėjamo ginčo atveju patirtą žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.246 str., 6.247 str., 6.249 str.) privalėjo įrodyti ieškovė (CPK 199 str.). Kadangi skolininko kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d., 6.270 str. 1 d.), tai ją paneigti privalėjo atsakovė. Atsakovė nepateikė priešingų, nustatytą žalos dydį paneigiančių duomenų ar pagrindžiančių įrodymų, t.y. nevykdė įstatyme nustatytos pareigos įrodyti savo atsikirtimus (CPK 178 str.). Tai, jog žalos sąmatoje būtų nurodyti ne su įvykiu susiję automobilio apgadinimai, atsakovė neįrodė. Todėl kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl priteisino žalos dydžio yra teisinga ir pagrįsta.
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Kolegija sprendžia, kad kiti apelianto motyvai kartojasi ir detalizuoja jau teismo nustatytas aplinkybes, todėl dėl jų kolegija nepasisako.
Esant paminėtoms aplinkybėms, keisti ar naikinti teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl jie atmestini, o Kauno rajono apylinkės teismo 2012-11-16 sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Nutaria:
Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.