Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėjas Bronius Liatukas Baudžiamoji byla Nr. 1A-72-579/2015

Pranešėjas Evaldas Gražys Teisminio proceso Nr. 1-25-1-00931-2013-8

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 8 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Evaldo Gražio, teisėjų Jurgio Kiškio ir Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Editai Sangavičiūtei, nuteistajam G. J., jo gynėjai advokatei Dianai Višinskienei, viešame teismo posėdyje nagrinėjo nuteistojo G. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio, kuriuo

G. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant G. J. viso bausmės atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Dėl nusikalstamos veikos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį G. J. išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo E. B. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir jam iš G. J. priteista 5000 Lt nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

Iš G. J. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 1472,20 Lt už nukentėjusiųjų E. B. ir Š. Š. gydymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. J. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas už tai, kad 2013 m. rugpjūčio 1 d., apie 1 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), dėl chuliganiškų paskatų, elgdamasis įžūliai – tyčia suduodamas lazda į galvos sritį nukentėjusiajam E. B., dėl ko nukentėjusysis parkrito, padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį apatinio žandikaulio kairio kampo bei kairės pėdos V piršto proksimalinės falangulos lūžiais, odos nubrozdinimu kairėje pažandėje, alkūnėse, dešiniame momenyje, bei vieną kartą tyčia suduodamas Š. Š. į galvos sritį padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimais pakaušyje, lengvu galvos smegenų sukrėtimu.

Šiais veiksmais jis taip pat buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Teismas, vertindamas nukentėjusiojo E. B. parodymus, visiškai neatsižvelgė į tai, kad įvykio metu jis buvo sunkaus neblaivumo būsenos (nustatytas 2,31 promilės girtumas). Be to, teisiamojo posėdžio metu duoti jo parodymai prieštaringi tarpusavyje. Iš pradžių jis paaiškino, kad „atsigavau, kai jau buvo atvykusi greitoji, po to atvyko policija“, vėliau parodė, kad „Marius ar Denisas policiją kvietė, kai ji atvyko, aš buvau jau išvežtas“. Akivaizdu, kad E. B. nesiorientavo aplinkoje, todėl jo parodymai apie tai, kad vyras, trenkęs jam lazda, yra būtent nuteistasis, yra neobjektyvūs. Pažymėtina, kad minėti parodymai dėl jam trenkusio asmens nebuvo ir išsamūs, nes jis iš pradžių nurodė, kad jam trenkęs vyras yra 30-35 metų amžiaus su šuniu, teisme nurodė, kad negali įvardinti, kaip atrodė tas vyras, kokio amžiaus jis buvo, kaip atrodė šalia buvęs šuo, nes, pasak jo, buvo tamsu. Tačiau kaip matyti iš asmens parodymo atpažinti protokolo, įvykio metu nukentėjusysis prisiminė tokias smulkmenas, kaip nuteistojo raukšles bei akių formą, pagal ką ir atpažino jį, kaip asmenį, trenkusį jam lazda. Kad nukentėjusiojo E. B. parodymai nėra objektyvūs, patvirtina ir tai, kad jo nurodytos aplinkybės dėl liudytojo D. K. buvimo vietos ir atstumo nesutampa su kito nukentėjusiojo Š. Š. bei liudytojo M. U. parodymais. Teismas, priimdamas nuosprendį, taip pat nepašalino abejonių dėl nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmo. Teisiamojo posėdžio metu ekspertė M. K. paaiškino, kad kairės kojos pėdos penkto pirštikaulio lūžis labiau tikėtina atsirado užmynus visu svoriu. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad įvykio metu nukentėjusiajam E. B. kas nors būtų užmynęs ant kojos, todėl lieka neaišku, kokiu būdu jam šis sužalojimas atsirado.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ir kito nukentėjusiojo Š. Š. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs dėl aplinkybių, kaip ir kada jis atpažino nuteistąjį kaip asmenį, trenkusį jam lazda. Kaip galima suprasti iš jo parodymų, jis pirmiausia atpažino nuteistąjį iš nuotraukų ir tik vėliau pamatė balkone, tačiau šie parodymai prieštarauja jo ikiteisminio tyrimo metu nurodytoms aplinkybėms. Be to, jis kaip ir nukentėjusysis E. B., teisme negalėjo detalizuoti, kaip atrodė kaltininkas. Dėl šių priežasčių skundo autoriui kyla pagrįstų abejonių nukentėjusiojo Š. Š., kuris irgi neneigė buvęs išgėręs, parodymų pagrįstumu. Apeliantui abejonių kelia ir Š. Š. konstatuotų sužalojimų padarymo laikas. Specialisto išvadoje užfiksuota, kad į medikus buvo kreiptasi tik 2013-08-01, 17.26 val. Kad nukentėjusysis Š. Š. būtų apžiūrėtas anksčiau, duomenų byloje nėra. Todėl neatmetama galimybė, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti kitomis aplinkybėmis ar net kitu laiku nei nurodyta kaltinamajame akte.

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su liudytojų D. K., M. U. parodymų vertinimu. Skundo autoriaus nuomone, priešingai skundžiamo nuosprendžio argumentams, liudytojo D. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, negali būti laikomi logiškais ir patikimais, patvirtinančiais apelianto kaltę. Tiek nukentėjusysis Š. Š., tiek liudytojas M. U. nurodė, kad smūgių sudavimo metu D. K. šalia nebuvo, jis ėjo priekyje. Kaip nurodė minėti asmenys, D. K. pradėjo bėgti link draugų, kai jau buvo suduoti smūgiai ir asmuo su lazda buvo pasišalinęs, jis smūgių sudavimo fakto nematė. Tokiu būdu nesuprantama, kaip liudytojas D. K., esant nakties metui, būdamas ganėtinai dideliu atstumu nuo įvykio vietos, sugebėjo įsidėmėti draugus užpuolusio vyro veido bruožus ir pagal šiuos bruožus atpažinti apeliantą. Dėl liudytojo M. U. parodymų skunde taip pat pažymima, kad jo ikiteisminio tyrimo metu nurodytos aplinkybės yra identiškos kitų įvykyje dalyvavusių asmenų parodymams, tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu šis liudytojas tik abstrakčiai nupasakojo įvykio aplinkybes, tačiau negalėjo nurodyti, kurioje rankoje asmuo laikė lazdą, kokia lazda buvo, taip pat negalėjo apibūdinti vyro aprangos, šuns išvaizdos. Tokie parodymai, apelianto manymu, negali būti laikomi pakankamais jo kaltei pagrįsti, ypač dėl to, kad juos paneigia kitų liudytojų – R. J., M. M. ir E. J., parodymai.

Nors teismas šių liudytojų parodymais nesirėmė, tačiau, nuteistojo manymu, tai, kad liudytojai R. J., M. M. ir E. J. yra apelianto artimieji bei kaimynai ar kad jie buvo apklausti tik teisme, nėra pakankamas pagrindas atmesti jų parodymus. Pažymėtina, kad būtent dėl neišsamiai atlikto ikiteisminio tyrimo, šie liudytojai ikiteisminio tyrimo metu apklausti nebuvo. Pirminės apklausos metu G. J. nurodė, kad įvykio metu namuose kartu su juo buvo jo sutuoktinė R. J., nurodė jos kontaktinius duomenis, tyrėja žadėjo ją iškviesti į apklausą. Paskelbus apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir 2013-10-22 susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga, nuteistasis pakartojo prašymą apklausti jo sutuoktinę (terminas pateikti prašymus dėl ikiteisminio tyrimo papildymo buvo nustatytas iki 2013-10-28), tačiau 2013-11-12 prokurorė priėmė nutarimą, kuriuo atsisakė tenkinti šį prašymą, nurodydama, kad apklausa yra netikslinga. Į šias aplinkybės teismas neatsižvelgė, taip pat nepagrįstai ir visiškai nemotyvuotai pasisakė, kad liudytojai R. J., M. M. ir E. J. sąžiningai klysta, nurodydami ne nagrinėjamo įvykio, o kažkokio kito konflikto, galimai buvusio nurodytoje vietoje, aplinkybes. Tačiau liudytojų R. J. ir M. M. nurodytos aplinkybės apie tai, kad 2013-08-01, jau po 24 val., (duomenys neskelbtini) jos girdėjo triukšmą, matė vyrą su šunimis (kaimyną E. J.), kuris plūdosi su jaunuoliais, vėliau buvo atvykusi greitoji medicinos pagalba bei policija, yra teisingos ir atitinka kitus bylos duomenis. Liudytojas E. J. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad buvo įvykis, kai jis (duomenys neskelbtini) konfliktavo su neblaiviais jaunuoliais, šalia jo tuo metu buvo ir šuo, jis taip pat nurodė, kad R. J. galėjo matyti, kaip jis sudrausmino jaunuolius, kadangi viskas vyko prie jos langų. Be to, liudytojas E. J. parodė, kad išėjęs matė tris jaunuolius, konfliktuojančius tarpusavyje, prasidėjus konfliktui tarp jo ir jaunuolių, jaunuoliai dar kažką šaukė ateiti. Atsižvelgiant į teismo nustatytas faktines aplinkybes, kad įvykio metu buvo keturi jaunuoliai, bet D. K. su drauge ėjo priekyje jų, darytina išvada, kad aptariamo įvykio metu liudytojas E. J. būtent ir matė šiuos jaunuolius. Taip pat pažymėtina, kad liudytojos M. M. nurodytos aplinkybės, jog ji matė, kaip nugriuvusį jaunuolį kiti tempė, pasodino ant žolės, atitinka nukentėjusiojo Š. Š. parodymus, kad nugriuvusį E. B. jie patraukė nuo gatvės, pasodino šalia borto. Liudytojos M. M. parodymus netiesiogiai patvirtina ir ekspertės M. K. parodymai. Liudytoja M. M. matė kaip vienas jaunuolis nugriuvo aukštielninkas. Specialisto išvadoje Nr. G2055/13(02) nurodyta, kad E. B. konstatuoti odos nubrozdinimai alkūnėse. Teisiamojo posėdžio metu ekspertė paaiškino, kad alkūnėse sužalojimai tipiški griuvimui atbulam. Taigi visos išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad R. J. ir M. M. tikrai matė, kas vyko 2013-08-01, po 24 val., (duomenys neskelbtini). Tačiau teismas, visiškai nepagrįstai ir nemotyvuotai neįvertinęs šių liudytojų parodymų visos bylos kontekste, juos atmetė, nors jų nurodytos aplinkybės tarpusavyje susijungia į nuoseklią ir logišką grandinę, kuri patvirtina aplinkybę, kad nagrinėjamo įvykio metu lauke buvo ne nuteistasis, bet E. J..

Apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja, kad jo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, jis kategoriškai neigė kaltiniame nurodytu laiku ir vietoje buvęs su šunimi, konfliktavęs su jaunuoliais ir jiems trenkęs lazda. G. J. nurodytos aplinkybės yra patvirtintos minėtais liudytojų R. J., M. M., R. P., E. J., S. L. ir Z. L. parodymais, todėl teismas nepagrįstai netikėjo jo parodymais. Taip pat teismas visiškai neatsižvelgė į aplinkybes, susijusias su nuteistojo sveikatos būkle. Būtent dėl sveikatos būklės (dešinės rankos odinis pirštų suaugimas ir dešinės rankos II-III pirštų kontraktūra bei kaklinės stuburo dalies nervų šaknelių uždegimas ir kaklo išvarža) jis negalėjo atlikti jam inkriminuotų veiksmų – užsimoti ir smogti. Kaip paaiškino ekspertė, smūgis turėjo būti pakankamas, tai yra stiprus, kad lūžtų kaulas. Be to, nusikalstamas bei smurtinis elgesys jam iš viso nėra būdingas, iki šiol teistas ar administracine tvarka baustas jis nebuvo, yra nekonfliktiškas, ką patvirtino ir minėti liudytojai. Visos šios išdėstytos aplinkybės liko teismo neįvertintos, nuteistojo kaltė dėl nagrinėjamo nusikalstamo įvykio pagrįsta tik prielaidomis, besąlygiškai patikint nukentėjusiaisiais, kas iš esmės ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja palaikė apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais ir prašė jį tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. J. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad teismo išvados dėl jo kaltės neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių, ginčija atliktą įrodymų vertinimą, nurodydamas, kad nuosprendis pagrįstas prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiųjų ir liudytojų M. U. ir D. K. parodymais, nevertinant nuteistojo nuoseklių paaiškinimų ir juos patvirtinančių kitų liudytojų parodymų.

Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu gautų duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje. Įrodymus teismas privalo vertinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, tai yra įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė ir nepadarė kitų esminių BPK pažeidimų, kurie būtų galėję sukliudyti priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Teismo nuosprendyje pateikti pakankami įrodymų vertinimo motyvai – paaiškinta, kodėl tam tikrais duomenimis teismas nesiremia, taip pat nurodyta, kokie duomenys pripažinti įrodymais ir kokias aplinkybes jie patvirtina, taip pat kokie bylos duomenys paneigia nuteistojo iškeltą versiją ir patvirtina jo kaltę padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikaltimą. Todėl apelianto argumentai, kuriais jis neigia kaltę, laikytini nepagrįstais, konstatuojant, kad nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu surinktiems ir teisme ištirtiems įrodymams ir jų pagrindu padarytoms teismo išvadoms.

Nagrinėjamu atveju tai, kad G. J. betarpiškai realizavo visus jo ginčijamo nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, sudėties požymius, patvirtina esminėmis detalėmis nuoseklūs ir tapatūs nukentėjusiųjų E. B. ir Š. Š. parodymai, kai jie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 1 d., apie 1 val., kaltinime nurodytoje vietoje jiems einant kartu su M. U. ir šaukiant priekyje jų einantį D. K. su drauge, kad šis neskubėtų, prie jų priėjo vyriškis su vidutinio dydžio šuniu ir be jokios priežasties medine lazda sudavė E. B. į kairę galvos pusę, po ko jis nukrito ant žemės, o Š. Š. su M. U. pradėjo bėgti, tačiau vyriškis su lazda spėjo iš nugaros trenkti Š. Š. į galvos sritį (t. 1, b. l. 9, 19). Nukentėjusiųjų parodymai esminėmis aplinkybėmis atitinka kartu su jais buvusių liudytojų M. U. ir D. K. viso proceso metu nuosekliai nurodytas įvykio aplinkybes. M. U., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu iš karto po įvykio, nurodė, kad jis, eidamas su E. B. ir Š. Š., atsiliko nuo D. K., todėl jį eidami šaukė, kad jis neskubėtų, kai ties (duomenys neskelbtini), iš kiemo, išėjo apie 40-50 metų amžiaus vidutinio kūno sudėjimo trumpai kirptų plaukų vyriškis su šuniu, rankoje jis turėjo lazdą, kuria užsimojo ir trenkė E. B. į galvą, šis parkrito ant žemės ir prarado sąmonę, tuomet jis su Š. Š. pradėjo bėgti, tačiau vyriškis dar kartą užsimojo ir trenkė iš nugaros pusės Š. Š. per galvą, bet jis neparkrito ir jie bėgo toliau, pradėjo kviesti D. K. į pagalbą, D. K. pradėjus bėgti link jų, minėtas vyras nuėjo į (duomenys neskelbtini) namo kiemą, jie iš karto iškvietė policiją, kitą dieną liudytojas su D. K. ėjo (duomenys neskelbtini) ir šios gatvės (duomenys neskelbtini) balkone pamatė sėdintį tą patį vyriškį, kuris naktį juos užpuolė (t. 1, b. l. 28). Apklausiamas teisminio nagrinėjimo metu savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus liudytojas M. U. patvirtino ir nurodė analogiškas aplinkybes. Nors liudytojas D. K. nematė, kaip minėtas vyriškis sudavė nukentėjusiesiems lazda, kas teisingai pažymima apeliaciniame skunde, tačiau, priešingai apelianto argumentams, šis liudytojas nurodė, kad atsigręžęs į draugų šauksmus matė šalia gulinčio E. B. ir kiek toliau nuo jo esančių M. U. ir Š. Š. buvusį 40-50 metų amžiaus vidutinio kūno sudėjimo trumpai kirptų plaukų vyriškį, kuris rankoje laikė lazdą, šalia jo buvo vidutinio dydžio neveislinis šuo, kai liudytojas bėgo link savo draugų, minėtas vyriškas nuėjo į (duomenys neskelbtini) namo kiemą, kitą dieną jis kartu su M. U. tą patį vyriškį matė (duomenys neskelbtini) namo (duomenys neskelbtini) balkone (t. 1, b. l. 30). Taigi šio liudytojo nurodytos aplinkybės dėl įvykio eigos, kaltininko apibūdinimo visiškai atitinka nukentėjusiųjų ir liudytojo M. U. duotus parodymus. Visi šie asmenys apklausų metu nurodė, kad įsidėmėjo kaltininko bruožus ir ikiteisminio tyrimo metu asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu iš veido bruožų užtikrintai atpažino apeliantą G. J. kaip asmenį, kuris juos užpuolė (t. 1, b. l. 14-15, 23-24, 28-29, 31-32). Nukentėjusiųjų ir liudytojo M. U. nurodytas aplinkybes dėl sudavimo lazda ir smūgių lokalizacijos patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G2055/13(02) ir G2054/13(02). Šiose išvadose E. B. konstatuotas apatinio žandikaulio kairio kampo lūžis, odos nubrozdinimai kairėje pažandėje, alkūnėse, dešiniame momenyje, šie sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, dėl penkių ar daugiau trauminių poveikių, duomenų, prieštaraujančių sužalojimo laikui ir aplinkybėms, nėra; Š. Š. konstatuotas odos nubrozdinimas pakaušyje, lengvas galvos smegenų sukrėtimas, padaryti kietu buku daiktu vienu ar daugiau trauminių poveikių, duomenų, prieštaraujančių sužalojimo laikui ir aplinkybėms, nenustatyta (t. 1, b. l. 17-18, 26). Specialisto išvadas surašiusi teismo medicinos ekspertė M. K., apklausiama pirmosios instancijos teisme, išvadas patvirtino ir nurodė, kad E. B. po išvados surašymo buvo dar kartą apžiūrėtas burnos chirurgo ir jam buvo nustatytas apatinio žandikaulio kairio kampo lūžis, tai yra nustatyta, kad jis buvo sužalotas iš kairės pusės, kairėje pusėje buvo patinimas ir nubrozdinimas. Smūgis buvo pakankamas, kad lūžtų kaulas, apatinio žandikaulio kairio kampo lūžis galėjo būti padarytas kietu buku ribotu daiktu, o sužalojimai alkūnėse yra tipiški griuvimui; Š. Š. konstatuoti sužalojimai taip pat galėjo būti padaryti vienu smūgiu.

Taigi išdėstytais duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais, o ne prielaidomis ar nepatikimais duomenimis, kaip teigiama nuteistojo skunde, apelianto kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką yra visiškai įrodyta.

Nuteistasis G. J., apeliaciniame skunde ginčydamas savo dalyvavimą 2013-08-01 nusikaltimo padaryme, kritikuoja nukentėjusiųjų parodymus, teigdamas, kad jie nenuoseklūs, prieštaringi. Grįsdamas šiuos teiginius, G. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusieji įvykio metu buvo neblaivūs, todėl jų parodymai apie tai, kad jam trenkęs asmuo yra būtent apeliantas, negali būti laikomi objektyviais, be to, jie taip pat negalėjo teisme detalizuoti kaip atrodė kaltininkas. Atsakant į šiuos argumentus, pažymėtina, kad skunde nurodytos aplinkybės nėra pagrindas laikyti nukentėjusiųjų parodymus nenuosekliais, nes sprendžiant dėl parodymų patikimumo ir nuoseklumo, vertinamos ne atskiros vienos ar kitos apklausos metu nurodytos aplinkybės (kaip išskiriama skunde), tačiau jų visuma, atsižvelgiant ir į parodymų davimo laiką bei kitas aplinkybes. Nukentėjusieji ikiteisminio tyrimo metu pakankamai išsamiai apibūdino juos sužalojusį vyrą, nurodė, kad galėtų jį atpažinti, kadangi gerai įsidėmėjo jo veido bruožus (t. 1, b. l. 9, 19), vėliau, kaip minėta, nuteistąjį atpažino pagal jo nuotrauką. Todėl vien tai, kad nukentėjusieji teisme, praėjus daugiau nei pusei metų po įvykio, negalėjo tiksliai apibūdinti kaip atrodė kaltininkas, nelaikytina aplinkybėmis, rodančiomis jų parodymų nenuoseklumą. Pažymėtina, kad bylos medžiaga patvirtina, jog ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis E. B. iš karto po įvykio rašydamas protokolą–pareiškimą nurodė tokias pačias įvykio aplinkybes kaip ir vėliau nuosekliai dėstė viso proceso metu. Be to, kaip matyti iš į įvykio vietą nuvykusių policijos pareigūnų paaiškinimų teisme, E. B., Š. Š., M. U. ir D. K. jau įvykio vietoje šiems liudytojams teigė, kad juos lazda sumušė nepažįstamas apie 40-50 metų amžiaus trumpai kirptų plaukų vyras, po įvykio pasišalinęs į (duomenys neskelbtini) namo kiemą (t. 1, b. l. 7, 8). Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visą bylos medžiagą ir pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiųjų E. B., Š. Š. bei liudytojų M. U. ir D. K. parodymai, kuomet jie atpažino G. J. kaip juos užpuolusį asmenį, yra patikimi, kadangi šie asmenys, duodami parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes kaip ir ikiteisminio tyrimo metu atliktose apklausose, be to, juos pagrindžia kita byloje esanti medžiaga (apklausų, asmens atpažinimo pagal jo nuotrauką protokolai, specialisto išvados ir kt.), todėl nėra pagrindo minėtų asmenų duotais parodymais abejoti ir nesiremti, net ir įvertinus tą aplinkybę, kad nukentėjusieji galėjo būti neblaivūs. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, dėl kurių nukentėjusieji, liudytojai ar bent vienas iš jų, būtų suinteresuoti ar turėtų pagrindą nepagrįstai apkaltinti G. J.. Kaip nustatyta byloje, minėti asmenys ir nuteistasis iki įvykio nebuvo pažįstami. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusieji siekia jį nepagrįstai apkaltinti, norėdami iš jo pasipelnyti, yra deklaratyvūs ir visiškai nepagrįsti.

Kaip nepagrįsti atmestini ir skundo argumentai, kad teismas neįvertino liudytojų R. J., M. M. ir E. J. parodymų, kurie, nuteistojo teigimu, patvirtina aplinkybę, kad nagrinėjamame įvykyje dalyvavo kitas asmuo – E. J.. Priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė tiek nuteistąjį teisinančius, tiek jį kaltinančius duomenis, ir pagrįstai konstatavo, kad liudytojų R. J., M. M. ir E. J. nurodytos įvykio aplinkybės prieštarauja nukentėjusiųjų ir liudytojų M. U. ir D. K. parodymų pagrindu patikimai nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir šiais parodymais nesivadovavo. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas E. J., kurio parodymais nuteistasis prašo remtis, pirmosios instancijos teisme nurodė nežinantis, ar naktis, kuomet jis dalyvavo konflikte su nepažįstamais asmenimis, yra ta pati, kurios metu nukentėjusieji buvo sužaloti į galvą. Apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė ir įvertino, kad minėti liudytojai nurodė naujas šioje byloje nenustatytas įvykio aplinkybes – E. J. konflikto metu lauke buvo su bokserio veislės šunimi, nors nukentėjusieji ir liudytojai M. U. bei D. K. nuosekliai teigė, kad kaltininkas buvo su neveisliniu šuniu, liudytoja M. M. lauke matė daug vyrų, vienas gulėjo ant žemės, kiti jį mušė, spardė, E. J. nurodė, kad matė tris vaikinus, gulinčio ant žemės nematė ir kt. Todėl įvertinęs šiuos prieštaravimus apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad minėti liudytojai gali sąžiningai klysti, nurodydami ne nagrinėjamo, o galimai kito įvykio aplinkybes. G. J., nesutikdamas su tokiu įrodymų vertinimu, skunde taip pat nurodo, kad būtent dėl neišsamiai atlikto ikiteisminio tyrimo šie liudytojai nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo stadijoje, kas sudarė pagrindą apylinkės teismui šių duomenų nepripažinti įrodymais. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad G. J. ikiteisminio tyrimo metu būtų prašęs prokuroro apklausti liudytojus M. M. ir E. J., jis šių asmenų, kaip galinčių nurodyti tyrimui reikšmingas aplinkybes, apklausų metu apskritai neminėjo. Neminėjo apeliantas ir to, kad Tai, kad prokurorė, jau užbaigus ikiteisminį tyrimą, netenkino nuteistojo prašymo apklausti jo sutuoktinę, nesudaro pagrindo teigti, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai. Nuteistojo sutuoktinė ir kiti asmenys pagal apelianto prašymą buvo apklausti teisminio nagrinėjimo metu ir jų parodymai teismo tinkamai įvertinti visumos kontekste. Tai, kad G. J. nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu dar nereiškia, kad įrodymai buvo tirti ir vertinti, pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Pažymėtina ir tai, kad paties apelianto G. J. parodymai dėl svarbios aplinkybės taip pat nebuvo nuoseklūs. Kaip anksčiau nustatyta, užpuolimo metu nukentėjusieji ir liudytojai šalia kaltininko matė vidutinio dydžio šunį. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis pripažino, kad prie savo namo esančiame sandėliuke augina būtent vidutinio dydžio juodai pilkos spalvos neveislinį šunį (t. 1, b. l. 52). Tuo tarpu teisme nuteistasis jau nurodė, kad šuo, kurį laiko mieste, yra nedidelis juodas su balta krūtine, o didesnis šuo vasarą (tai yra nagrinėjamo įvykio metu) buvo išvežtas į kaimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ištirti įrodymai yra pakankami pagrįsti išvadai, kad G. J. atliko veiksmus, atitinkančius visus nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, objektyviuosius ir subjektyviuosius sudėties požymius, tai yra G. J. be jokios priežasties – dėl chuliganiškų paskatų tyčia lazda sudavė į galvos sritį nukentėjusiajam E. B., dėl ko nukentėjusysis parkrito, tuo padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį apatinio žandikaulio kairio kampo lūžiu, odos nubrozdinimu kairėje pažandėje, alkūnėse, dešiniame momenyje, bei vieną kartą tyčia sudavė Š. Š. į galvos sritį ir tuo padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimais pakaušyje ir lengvu galvos smegenų sukrėtimu.

Tačiau sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad skundžiamame nuosprendyje nepašalintos abejonės dėl E. B. nustatyto kairės kojos pėdos penkto pirštikaulio lūžio padarymo aplinkybių. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G2055/13(02) E. B. be jau aptartų bylos duomenimis įrodytų sužalojimų nustatytas ir kojos pėdos penkto pirštikaulio lūžis (t. 1, b. l. 17-18). Nors specialisto išvadoje nurodyta, kad duomenų, prieštaraujančių nurodytam sužalojimo laikui ir aplinkybėms, nenustatyta, tačiau pirmosios instancijos teisme apklausta teismo medicinos ekspertė paaiškino, kad labiau tikėtina, kad toks lūžis susidarė užmynus ant kojos visu svoriu, veikiant didesne jėga, o ne griuvimo metu. Nukentėjusysis E. B., apklausiamas teisme, negalėjo paaiškinti, kaip jam lūžo kojos pirštas, nei jis, nei nukentėjusysis Š. Š. ir liudytojas M. U. nenurodė jokių aplinkybių apie tai, kad kaltininkas būtų užmynęs E. B. ant kojos ar atlikęs kitokius veiksmus, nuo kurių galėjo susidaryti toks sužalojimas. Kadangi teismo išvados dėl visų G. J. inkriminuota nusikalstama veika sukeltų padarinių ir priežastinio ryšio tarp jų turi būti pagrįstos įrodymais, kaltininko kaltė negali būti grindžiama prielaidomis, o visos abejonės turi būti vertinamos jo naudai, apygardos teismas sprendžia, kad šioje byloje nėra įrodyta, jog nukentėjusiajam E. B. konstatuotas kairės kojos pėdos penkto pirštikaulio lūžis buvo padarytas būtent nuteistojo G. J. tyčiniais veiksmais, todėl ši aplinkybė iš skundžiamo nuosprendžio šalintina. Atitinkamai keičiamas skundžiamas nuosprendis, kadangi nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 1 dalis 3 punktas). Tačiau pašalinta aplinkybė G. J. veikos kvalifikacijai ir bausmės individualizavimui įtakos neturi.

Apygardos teismas atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl neteisingai išspręsto nukentėjusiojo E. B. pareikšto civilinio ieškinio ir, nuteistojo manymu, priteisto aiškiai per didelio neturtinės žalos dydžio atlyginimo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam dėl tyčinių neteisėtų G. J. veiksmų buvo padarytas apatinio žandikaulio kairio kampo lūžis, odos nubrozdinimai kairėje pažandėje, alkūnėse, dešiniame momenyje. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad padaryti sužalojimai ir pati įvykio situacija (nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam padarytas be jokio motyvo ir aiškios priežasties, iš chuliganiškų paskatų) nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą, nepatogumus (dėl žandikaulio lūžio ilgą laiką turėjo vartoti specialų maistą, buvo nedarbingas, buvo sunku kalbėti, ne kartą teko vykti pas gydytojus), jis dėl užpuolimo patyrė dvasinius išgyvenimus – baimę, pažeminimą ir sukrėtimą. Visos šios aplinkybės skundžiamame nuosprendyje yra tinkamai įvertintos, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytais kriterijais, kuriais remiantis nukentėjusiajam priteistas 5000 Lt atlygintinos neturtinės žalos dydis. Šios bylos kontekste nuteistojo argumentai, kad priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydis turėtų būti mažinamas, atsižvelgus į nuteistojo turtinę padėtį, nepagrįstas. Žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį. Šiuo atveju teismo išvados dėl neturtinės žalos dydžio atitinka BPK 113, 115 straipsnių ir civilinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo, reikalavimus, pirmosios instancijos teismo priteista atlygintina neturtinės žalos suma neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijams ir teismų praktikai tokio pobūdžio bylose (žr., Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2013, 2K-360/2011, 2K–140/2011, 2K-729/2007), todėl keisti nuosprendį šiuo klausimu nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistojo G. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendį pakeisti:

Pašalinti iš teismo nuosprendžio aprašomosios dalies kaltinimo dalį, kad nukentėjusiajam E. B. nesunkus sveikatos sutrikdymas pasireiškė ir kairės pėdos V piršto proksimalinės falangulos lūžiu.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.