- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-01
- Bylos Nr.
- 2K-347/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aldona Rakauskienė (pirm.), Vladislovas Ranonis, Dalia Bajerčiūtė (pran.)
- Nuteistasis
- A. D.
- Nukentėjusysis
- V. M.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 10 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. D. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalis, šios bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per metus atlyginti nukentėjusiajam padarytą 3 000 Lt turtinę žalą.
Iš A. D. priteista nukentėjusiajam V. M. 3 000 Lt turtinei ir 6 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, valstybės naudai – 64, 24 Lt proceso išlaidų.
Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu A. D. buvo išteisintas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį, nesant jo veikoje šių nusikaltimų požymių.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimo, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, kuriuo panaikintas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis, A. D. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2011 m. rugsėjo 9 d., apie 16.30 val., Raseinių r., Ariogalos sen., Milašaičių k., Bažnyčios g., prie parduotuvės „Dubysa“, ten buvusių žmonių akivaizdoje, viešoje vietoje, elgdamasis įžūliai, vandališkais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai du kartus sudavė kumščiu V. M. į veido sritį, padarydamas jam dešinio ir kairio viršutinių žandikaulių kandžių lūžimus, taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiajam sveikatą ir visuomenės rimtį bei tvarką.
Pirmosios instancijos teismas dėl šių veikų A. D. buvo išteisinęs, nurodydamas, kad jis jų nepadarė. Pasisakydamas dėl kilusių sveikatos sutrikdymo padarinių šis teismas padarė išvadą, kad nėra patikimų įrodymų apie tai, ar nukentėjusysis V. M. dantų neteko konflikto su nuteistuoju A. D. metu, todėl iškilusias abejones aiškino šio naudai.
Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadomis, konstatavo, kad išteisindamas A. D. teismas nevertino įrodymų visumos, jų tarpusavio sąsajos, nepagrįstai nesirėmė nukentėjusiojo V. M., liudytojų A. N., V. S., G. S. parodymais, nesivadovavo specialistų išvadomis, o vieninteliais teisingais įrodymais pripažino N. D., D. J. parodymus bei patikėjo kaltininko A. D. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas ignoravo bylos faktines aplinkybes, įrodymus vertino atskirai, suteikdamas jiems skirtingą teisinę reikšmę, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir tai turėjo esminę reikšmę sprendžiant A. D. kaltės (dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo) klausimą.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. D. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 10 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. išteisinamąjį nuosprendį.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes pripažino jį kaltu iš esmės nenustatęs šios veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės – nukentėjusiojo sveikatos surikdymo masto. Pagal sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių VII dalies 38 straipsnį danties nulūžimui prilyginamas ir mažiau kaip pusės danties karūnos netekimas. Iš byloje esančių specialisto išvadų Nr. G 339/11(10) ir GP 2/12(10)-G339/11(10), taip pat teismuose apklausto eksperto A. J. paaiškinimų matyti, kad nukentėjusiojo dantų būklė iki jų netekimo turi reikšmę sveikatos sutrikdymo masto nustatymui, tačiau apeliacinės instancijos teismas, plačiau šio klausimo neanalizavęs, neturėdamas pakankamai objektyvių ir patikimų duomenų, o remdamasis spėjimais ir prielaidomis padarė išvadą, kad V. M. dantys iki jų netekimo buvo sveiki, kad įvykio metu jis neteko ne mažiau kaip pusės trijų dantų karūnos. Kasaciniame skunde pažymima, kad tyrėjams dantys nebuvo pateikti, pats nukentėjusysis pripažino, kad dėl jų turėjo problemų. Kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog įrodymais nenustatyta, ar iki konflikto V. M. turėjo tris viršutinius dantis, ar jie buvo sveiki, ar lūžo būtent nagrinėjamo įvykio metu.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir apkaltinamajame nuosprendyje padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių. Šis teismas nukentėjusiojo V. M. parodymus nepagrįstai pripažino nuosekliais, nes neįvertino aplinkybių, kurias įvertino pirmosios instancijos teismas, t. y. to, kad nukentėjusysis, pats sukėlęs avarinę situaciją, neigė savo girtumą, kurį patvirtino liudytojas R. L.. Vertindamas liudytojų A. N. ir A. S. parodymus apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad šie liudytojai susiję su nukentėjusiuoju, nes V. S. yra V. M. sugyventinė, o A. N. su nukentėjusiuoju tuoj po konflikto girtavo; tuo tarpu kasatoriaus sutuoktinės liudytojos N. D. parodymus teismas nepagrįstai (nepasiremdamas kokiais nors duomenimis) įvertino kaip siekimą suklaidinti teismą ir norą padėti A. D. nurodant nebūtas aplinkybes. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nenustatyta jokių aplinkybių (o jų esą nenurodė ir A. D.), dėl kurių nukentėjusysis ar liudytojai A. N., V. S., G. S., R. L. turėtų pagrindą jį (A. D.) apkalbėti, ne visai atitinka bylos faktus. Kasatoriaus nuomone, pirmiau minėtus įrodymus teisingai įvertino išteisinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas, be kita ko, pažymėjęs, jog, nuteistojo A. D. įsitikinimu, nukentėjusysis V. M. jį apkalba, nes iki konflikto šis neturėjo dantų (buvo tik šaknys), ir nori juo pasinaudoti (kad sudėtų dantis). Esant nurodytoms aplinkybėms kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, buvo tendencingas, nes savo išvadų nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais, o rėmėsi prokuroro skunde išdėstytais teiginiais, kurie šiems įrodymams prieštarauja.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Kasatorius ginčija apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto BK 138 straipsnio (2 dalies 8 punktas), argumentuodamas tuo, kad teismas nepagrįstai konstatavo šios veikos kvalifikavimui būtiną objektyvųjį požymį – padarinius, t. y. nesunkų nukentėjusiojo V. M. sveikatos sutrikdymą. Kasatorius neigia, kad šie padariniai atsirado būtent dėl jo veiksmų ir tvirtina, jog dar iki įvykio nukentėjusiojo sveikatos (dantų) būklė galėjo būti bloga, t. y. dantų jis netekęs anksčiau, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas šių bylai reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymą grindė įrodymų vertinimu, atliktu pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas (dėl nesunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo) iš esmės argumentuojamas, kasatoriaus manymu, netinkamu bylos įrodymų vertinimu, kartu – ir neišsamiu visų svarbių aplinkybių išnagrinėjimu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Tai, ar baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai (ar veikos kvalifikuotos teisingai), kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes.
Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, įpareigojančių įrodymų vertinimą pagrįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, o kasatoriaus teiginiai apie tai, kad nusikalstamos veikos požymiai nustatyti remiantis prielaidomis, prieštarauja bylos medžiagai ir apkaltinamojo nuosprendžio turiniui.
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nustatė, kad A. D. du kartus sudavė kumščiu V. M. į veidą, taip padarė šiam dešinio viršutinio žandikaulio pirmo kandžio ir kairio viršutinio žandikaulio pirmo–antro kandžių lūžimus – nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šias aplinkybes, t. y. kasatoriaus ginčijamus faktus, kad būtent jis nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį V. M., apeliacinės instancijos teismas nustatė atlikęs papildomą įrodymų tyrimą – apklausęs ekspertą A. J., pateikusį specialisto išvadas dėl V. M. sužalojimų, patį nukentėjusįjį V. M. bei įvertinęs šiuos ir kitus pirmosios instancijos teismo tirtus įrodymus, išnagrinėjęs tiek kaltinančias, tiek teisinančias aplinkybes. Apkaltinamajame nuosprendyje padarytas išvadas teismas grindė ne tik nukentėjusiojo V. M. parodymais, bet ir juos patvirtinančiais įvykį mačiusių liudytojų A. N., V. S. parodymais; be to, teismas rėmėsi liudytojų G. S., R. L. parodymais apie tai, kad netrukus po įvykio jie sužinojo, kad jo metu V. M. neteko dantų. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų duotų parodymų patikimumą, šiuos įrodymus palygino tarpusavyje bei su kitais bylos įrodymais. Siekdamas nustatyti kilusių padarinių tikrumą ir padaryto sveikatos sutrikdymo mastą, apeliacinės instancijos teismas aiškinosi V. M. dantų netekimo aplinkybes ir jas išnagrinėjęs konstatavo, kad nuoseklūs (viso proceso metu) nukentėjusiojo V. M. parodymai atitinka ne tik pirmiau nurodytų liudytojų parodymus, bet ir specialistų išvadas, kuriomis nustatyta, jog patirti sužalojimai nebūdingi griuviminei traumai, padaryti mažiausia vienu smūgiu ar trauminiu poveikiu ir atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Teismas paneigė kasatoriaus versiją, esą nukentėjusysis jau anksčiau neturėjo dantų. Atmesdamas nuteistojo bei jo sutuoktinės liudytojos N. D. parodymus, teismas nurodė tai pagrindžiančius motyvus, o liudytojų D. J. ir Z. L. parodymus pripažino esant neinformatyviais (jos nurodė, kad nematė ar buvo suduoti smūgiai V. M.). Taigi įvertinęs visus duomenis, patvirtinančius arba paneigiančius aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, apeliacinės instancijos teismas padarė argumentuotą išvadą, kad nukentėjusysis V. M. trijų dantų neteko ir buvo nesunkiai sužalotas dėl V. D. tyčia suduotų dviejų smūgių į veidą. Teisėjų kolegija su tokiomis teismo padarytomis išvadomis neturi teisinio pagrindo nesutikti. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, apkaltinamajame nuosprendyje nurodė ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet ir išdėstė motyvus, kuriais atmetami kiti įrodymai, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas. Be to, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas motyvavo, kuo vadovaudamasis kitaip vertina išteisinamojo nuosprendžio įrodymus ir kodėl šiame išteisinamajame nuosprendyje padarytos išvados yra nepagrįstos ir neteisingos (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Dėl to vien tai, kad kasatorius nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, savaime nereiškia, kad buvo padaryta esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų.
Pagal byloje nustatytas ir apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, t. y. A. D. veika teisingai kvalifikuota kaip nesunkus kito asmens sveikatos sutrikdymas, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus nėra teisinio pagrindo.
Nesant BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o šio teismo nuosprendis pripažintinas teisėtu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo A. D. kasacinį skundą atmesti.