Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-07-08 · Civilinė byla Nr. 2A-344/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-07-08
Bylos Nr.
2A-344/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Virginija Čekanauskaitė
Ieškovas
A. P.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-344/2011Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.5 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. liepos 8 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Vladislavai Tumas ir Joanai Tamašauskienei,dalyvaujant atsakovo atstovo Generalinės prokuratūros atstovui Vyteniui Kasparavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. ir atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 9 d. sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-2608-585/2010 pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovo A. P. atstovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Generalinės prokuratūros 23 032,13 Lt turtinės ir 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, atstovaujamos Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos - 23 032,13 Lt turtinės ir 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, atstovaujamos Teisingumo ministerijos - 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodyta, kad Mažeikių rajono policijos komisariate 2004 m. rugpjūčio 3 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 73-1-577-04, įtariant ieškovą LR BK 183 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymu. A. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis, dirbdamas UAB GKF „Fonas“ medienos ruošos meistru, turėdamas teisę miško ruošos veikloje atsiskaityti grynaisiais pinigais su tiekėjais – fiziniais asmenimis už medžiagas ir paslaugas, pasirašyti įmonės išrašomose PVM sąskaitose-faktūrose, būdamas materialiai atsakingas už darbdavio jam perduotų materialinių vertybių išsaugojimą, 2004 m. gegužės 10 d. pagal UAB GKF „Fonas“ kasos išlaidų orderį Nr. 330 gavęs 32 000 Lt avansą medienai pirkti ir 2004 m. gegužės 21 d. pagal UAB GKF „Fonas“ kasos išlaidų orderį Nr. 340 gavęs 18 000 Lt avansą medienai pirkti, dokumentų, pateisinančių pinigų panaudojimą, bendrovei nepateikė, gautų pinigų negrąžino ir šiais veiksmais pasisavino didelės vertės jam patikėtą turtą – 50 000 Lt. Šiaulių apygardos teismo 2006 m. birželio 6 d. nuosprendžiu ieškovas buvo nuteistas pagal LR BK 183 straipsnio 2 dalį 3 metams ir 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Lietuvos apeliacinis teismas skundžiamą teismo nuosprendį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2006 m. lapkričio 28 d. nutartimi panaikinus Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartį ir perdavus bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. spalio 2 d. priėmė ieškovui išteisinamąjį nuosprendį. Teismo neteisėti veiksmai pasireiškė neteisėtų ir nepagrįstų nuosprendžio bei nutarties priėmimu. Neteisėti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų veiksmai pasireiškė BPK ir BK normų pažeidimu, proceso vilkinimu. Mažeikių rajono PK darbuotojų neteisėti veiksmai pasireiškė neteisėto ir nepagrįsto ikiteisminio tyrimo pradėjimu, jo atlikimu, įtarimo pareiškimu ieškovui, ieškovo laikymu areštinėje. Nebuvo užtikrinta ieškovo teisė į įmanomai trumpiausią bylos nagrinėjimą, nes byla nagrinėta daugiau kaip trejus metus. Netinkamai atlikta ikiteisminio tyrimo kontrolė, o surašydami kaltinamąjį aktą ir vėliau palaikydami kaltinimą prokurorai pažeidė savo veiklos teisinius principus. Dėl neteisėtai pradėto ikiteisminio tyrimo ieškovas nepagrįstai buvo atleistas iš darbo ir dėl to patyrė nuostolių, kuriuos sudaro 46 064,26 Lt negautos pajamos už laikotarpį nuo 2004 m. rugpjūčio 6 d. iki 2007 m. spalio 2 d. Neturtinę žalą ieškovas vertina 200 000 Lt, nes dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo, prokuratūros bei teismų veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimus, pablogėjo jo reputacija, iki šiol negali įsidarbinti, tenka teisintis giminėms ir pažįstamiems dėl tariamai padaryto nusikaltimo, sumažėjo bendravimo galimybės. Pablogėjo ieškovo psichinė būsena. Jis susirgo depresija, o neištvėręs psichologinės įtampos bandė žudytis. Ikiteisminio tyrimo eigoje ieškovui buvo taikytos kardomosios priemonės, apribota jo judėjimo laisvė, galimybė nevaržomai disponuoti jam priklausančiu turtu. Ieškovo manymu, jam iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Generalinės prokuratūros ir Policijos departamento prie VRM turėtų būti priteista po 80 000 Lt iš kiekvieno, o iš Teisingumo ministerijos – 40 000 Lt, nes pagrindinė neturtinė žala bei esminės neigiamos pasekmės ir išgyvenimai atsirado dėl neteisėto ikiteisminio tyrimo pradėjimo bei jo eigoje.

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie VRM, su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 9 d. sprendimu ieškovo A. P. ieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš Lietuvos Respublikos 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas atmetė likusią ieškinio dalį.

Teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai pagrįstai ir teisėtai pradėjo ikiteisminį tyrimą, o 2004 m. rugpjūčio 17 d. ieškovui pranešė apie įtarimą nusikalstamos veikos padarymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. lapkričio 28 d. nutartyje, be kita ko, konstatavo, kad A. P. apklaustas įvairiose baudžiamojo proceso stadijose „davė diametraliai priešingus parodymus“, o tai „be abejo apsunkino tiesos nustatymą byloje“.

Teismas nesutiko su ieškovo teiginiu, kad bendra jo baudžiamojo persekiojimo trukmė nuo 2004 m. rugpjūčio iki 2007 m. spalio mėn. savaime buvo per ilga, kadangi nusikaltimą, kuriuo buvo įtariamas ir kaltinamas ieškovas, sudarančių veiksmų ištyrimui ir įvertinimui dėl paties ieškovo parodymų nenuoseklumo, prieštaringumo, jų keitimo ir reikšmingų nutylėjimų tyrimas tapo komplikuotas. Ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams teko panaudoti sudėtingas, daug laiko sąnaudų reikalaujančias įrodinėjimo priemones – specialisto tyrimą, papildomų įrodymų rinkimą, kitų tyrimui būtinų veiksmų atlikimą. Atsižvelgiant į paties ieškovo veiksmus, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras turėjo teisėtą pagrindą pradėti ir atlikti tyrimą, perduoti bylą į teismą, palaikyti teisme kaltinimą, o trejų metų proceso trukmė savaime nepripažinta pernelyg ilga. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartimi konstatuota, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėję bylą, netyrė ieškovo veiksmų teisiniam kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikino ir bylą grąžino nagrinėti iš naujo. Tai nepagrįstai prailgino bylos nagrinėjimo trukmę, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai veiksmai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi įvertinti kaip nepakankami, neatlikta dalis būtino teisminio tyrimo. Teismo vertinimu, ieškovo teisė į įmanomai trumpiausią bylos nagrinėjimo laiką buvo pažeista ir dėl to jam priteista 1 000 Lt kompensacija neturtinei žalai atlyginti.

Teismo įsitikinimu, ieškovas neįrodė, kad dėl vykdyto tyrimo buvo atleistas iš darbo, susirgo ir taip patyrė žalą. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovo atleidimas iš darbo nulemtas pradėto tyrimo. Ieškovo teisių ribojimams turėjo įtakos paties ieškovo veiksmai, todėl ribojimai taikyti pagrįstai bei teisėtai. Ieškovo medicininiai dokumentai nepatvirtina jo teiginių, kad pradėtas tyrimas priežastiniu ryšiu susijęs su ieškovo nurodytais susirgimais. Ieškovo sveikatos istorijoje darant 2006 m. rugsėjo 12 d. įrašą pažymėta, kad ieškovas apie penkerius metus naudojo trankviliantus ir kitus raminančius (slopinančius) vaistus, pas neurologus pradėjo gydytis irgi maždaug apie 2001 m. Vėliau esančiuose gydytojų įrašuose (2008 m. vasario 11 d.) nurodyta, kad turėjo priklausomybę nuo alkoholio, nors alkoholio nebevartoja. Apie 2004 m. Klaipėdoje buvo paskirti raminantys vaistai (Xanax ir kt.). Pažymėtas artimo asmens išsakytas įtarimas, kad vartoja narkotikus, tačiau tyrimas įtarimo nepatvirtino, o 2008 m. rugsėjo 15 d. ieškovui diagnozuota abstinencijos būklė, duotas siuntimas į priklausomybės ligų skyrių. 2008 m. spalio 1 d. epikrizėje nurodyta, kad raminamuosius vartoja apie 20 metų, iki keturių dėžučių per dieną. Ieškovui neįrodžius, kad jo nurodyta žala dėl atleidimo iš darbo ir susirgimų priežastiniu ryšiu susijusi su baudžiamuoju persekiojimu, ieškinys dėl šios dalies netenkintas.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 48 straipsnio 1 dalies nuostatas įpareigojimas asmenį paleisti nedelsiant (per įmanomai protingai trumpiausią terminą) siejamas su teismo nutarties tardymo izoliatoriuje gavimu. Atsižvelgiant į tai, kad pagal VRM ministro 2000 m. vasario 17 d. įsakymo Nr. 88 „Dėl policijos komisariatų areštinių veiklos nuostatų“ 195, 196 punktus suėmimą vykdanti įstaiga suimtąjį paleisti turi teisę tik antspaudu patvirtintos teismo nutarties pagrindu, Policijos departamento prie VRM pareigūnų veiksmai paleidžiant ieškovą į laisvę negali būti pripažinti neteisėtais. Todėl netenkintas ieškinys, grindžiamas neteisėtu ieškovo laisvės atėmimu po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutarties paskelbimo.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovo A. P. atstovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti teismo sprendimą ir ieškovo ieškinį patenkinti visiškai. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Išteisinamojo nuosprendžio priėmimu savaime konstatuojamas neteisėto ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kitų baudžiamojo poveikio priemonių, procesinių sprendimų priėmimo faktas, t.y. neteisėti veiksmai. Tai, kad šie veiksmai buvo padaryti nesant atitinkamų pareigūnų kaltės, nedaro jų teisėtais, o ši aplinkybė gali turėti įtakos tiktai priteistinos žalos dydžiui.Teismas, vertindamas Policijos departamento bei Generalinės prokuratūros pareigūnų veiksmų neteisėtumą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, prioritetą suteikė tik jų teisei pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau šios teisės nevertino santykyje su jų pareigomis ikiteisminio tyrimo pradėjimo stadijoje. Prioritetas turi būti teikiamas pareigai nepradėti ikiteisminio tyrimo esant aiškioms BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms. Iš UAB GKF „Fonas“ direktoriaus prašymo bei pridėtų dokumentų ikiteisminio tyrimo pareigūnams turėjo būti aišku, jog tarp ieškovo ir pareiškėjo susiklostė darbiniai ir su tuo susiję materialinės atsakomybės teisiniai santykiai. Tą vėliau konstatavo tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas. Esant aiškiems požymiams, kad tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, buvo būtina atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, o tai būtų pašalinę žalos atsiradimo faktą. Ikiteisminio tyrimo pradėjimas iš karto tik gavus UAB GKF „Fonas“ prašymą įrodo, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai net nesvarstė, ar nėra BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, darančių baudžiamąjį procesą negalimu.Iš teismo sprendimo motyvų darytina išvada, jog ieškovo pareigos ir teisės baudžiamajame procese sulyginamos su ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei prokurorų teisėmis ir pareigomis, nes teismas ieškovo parodymų kaitaliojimą traktuoja kaip trukdymą nustatyti tiesą byloje. Įtariamasis neturi pareigos duoti teisingus parodymus, kadangi tai yra tik jo teisė. Ieškovo elgesį ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu keičiant parodymus teismas galėjo vertinti tik kaip žalos dydžiui įtaką darančią, bet ne valstybės civilinę atsakomybę šalinančią aplinkybę.Sprendimo motyvai dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo eigos yra prieštaringi. Teismas daro išvadą, kad bendra ieškovo baudžiamojo persekiojimo trukmė nuo 2004 m. rugpjūčio iki 2007 m. spalio mėn. nebuvo per ilga, tačiau priteisė ieškovui 1 000 Lt dydžio kompensaciją neturtinei žalai atlyginti, konstatuodamas, jog valstybės pareigūnai nevykdė bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai. Jeigu teismas konstatuoja valstybės pareigūnų neveikimą, būtina konstatuoti ir pernelyg ilgą ikiteisminio tyrimo trukmę, nes neveikimas yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su ikiteisminio tyrimo trukme. Iš sprendimo nėra aišku, kokios institucijos neveikė, jog bylos nagrinėjimas truktų įmanomai trumpiausią laiką. Teismo išvadas, jog procesas baudžiamojoje byloje neužtruko pernelyg ilgai, paneigia bylos aplinkybės. Ikiteisminis tyrimas pradėtas 2004 m. rugpjūčio 3 d. Jis pirmąjį kartą baigtas surašant kaltinamąjį aktą bei bylą perduodant teismui 2005 m. vasario 15 d. (buvo atliekamas 6 mėnesius ir 12 dienų). Jau 2004 m. rugpjūčio mėnesį iš esmės buvo atlikti visi būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai. 2004 m. rugsėjo mėnesį du kartus (2 d. ir 27 d.) liudytoju apklaustas A. S.. 2004 m. rugsėjo 17 d. priimtas nutarimas atmesti A. P. prašymą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Per mėnesį atlikti 3 procesiniai veiksmai negali būti vertinami kaip pakankami. 2004 m. spalio mėnesį iki 19 d., t.y. iki paskiriant užduotį specialistui, buvo apklausti 3 liudytojai, paimti daiktai ir pateikta užduotis specialistui atlikti objektų tyrimą. Lapkričio mėnesį buvo atlikti šie veiksmai: 15 d. gauta specialisto išvada, 11 d. ieškovui pateiktas prašymas skirti namų areštą ir priimta teismo nutartis skirti namų areštą. Gruodžio 16 d. byla išskirta į atskirą, o 31 d. priimtas nutarimas pakeisti arešto sąlygas. 2005 m. sausio 3 d. pateiktas pranešimas apie įtarimą ir ieškovas apklaustas įtariamuoju. Vasario 1 d. pateiktas dar vienas pranešimas apie įtarimą, ieškovas apklaustas įtariamuoju, 10 d. ieškovas susipažino bylos medžiaga, o 15 d. buvo surašytas kaltinamasis aktas. Esant tokioms bylos aplinkybėms, teismui nebuvo pagrindo daryti išvadą, jog pirmasis ikiteisminio tyrimo etapas nebuvo pernelyg ilgas. Šiaulių apygardos teismas 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartimi, tenkindamas prokuroro prašymą, perdavė bylą tyrimui papildyti. Byla Mažeikių rajono PK buvo gauta 2005 m. rugsėjo 30 d. Spalio mėnesį buvo apklaustas tik A. S., lapkričio mėnesį 4 dienas buvo atliekamos akistatos, apklausinėjami liudytojai, o gruodžio mėnesį neatliktas nė vienas tyrimo veiksmas. 2006 m. sausio 27 d. pastebėta, kad praleistas tyrimo terminas, todėl kreiptasi dėl termino atnaujinimo ir pratęsimo. Vasario 7 d. ir 15 d. pateiktos užduotys specialistui, 28 d. vėl apklaustas A. S., kovo 3 d. gauta specialisto išvada, 27 d. dar kartą apklaustas A. S., 30 d. apklaustas ieškovas, o balandžio 10 d. buvo susipažinta su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Vertinant antrąjį ikiteisminio tyrimo etapą (truko beveik 8 mėnesius) akivaizdu, kad tyrimas nebuvo atliekamas intensyviai. Jo metu buvo tik papildomai apklausinėjami jau prieš tai apklausti asmenys. Negalima teigti, jog tyrimas nebuvo vilkinamas, nes jis truko pernelyg ilgai.Teismas neįvertino to, kad ieškovui nepagrįstai taikytos procesinės prievartos priemonės, padariusios jam žalą: nuo 2004 m. rugpjūčio 17 d. galiojo nuosavybės teisės apribojimas, nuo rugpjūčio 18 d. - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kuris lapkričio 12 d. pakeistas į namų areštą labai griežtomis sąlygomis, o sušvelnintas tik daugiau kaip po mėnesio - gruodžio 31 d. Ieškovui tik 2008 m. gegužės 5 d. panaikinti nuosavybės teisės apribojimai į turtą, o priėmus išteisinamąjį nuosprendį - kardomosios priemonės. Ieškovui nepagrįstai taikytos procesinės prievartos priemonės padarė neturtinę žalą: suvaržė judėjimo laisvę, apribojo galimybę disponuoti turtu. Visa tai sukėlė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus bei skausmą. Dvasinė jo būsena patvirtinama 2005 m. rugpjūčio 25 d. ekspertizės aktu, kuriame konstatuota, jog dėl baudžiamojo proceso ieškovas jaučia įtampą ir nerimą. Jis pradėjo naudoti raminamuosius vaistus dėl nuolatinės įtampos ir nerimo, o į gydytojus kreipėsi būtent bylos proceso metu ir jam pasibaigus. Įrašai medicininiuose dokumentuose gali būti netikslūs, nes jie rašyti remiantis ieškovo paaiškinimais, duotais būnant liguistos būsenos (abstinencijos). 2004 m. rugpjūčio 10 d. duomenimis ieškovas nebuvo įrašytas į narkologinio ir psichoneurologinio kabineto įskaitą. Tai paneigia teismo abejones dėl alkoholio, narkotinių medžiagų bei stipriai veikiančių vaistinių preparatų vartojimo iki pradedant ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminio tyrimo pradėjimas yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su ieškovo depresija, raminančių vaistų vartojimu, o tai turi įtakos sprendžiant priteistinos neturtinės žalos dydį.Nepagrįsta teismo išvada, jog policijos pareigūnų veiksmai pavėluotai paleidžiant ieškovą iš suėmimo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2006 m. lapkričio 28 d. nutartimi panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį, esą nėra neteisėti. Tuo metu galiojusio Kardomojo kalinimo įstatymo 35 straipsnio 3 dalis numatė, kad suimtasis paleidžiamas tuoj pat, kai tik nuosprendį, nutartį ar nutarimą gauna kardomojo kalinimo įstaigos administracija. Mažeikių rajono PK apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimą, o tuo pačiu apie pagrindo ieškovą laikyti suimtu išnykimą, buvo žinoma. Jeigu kilo abejonių dėl tokios nutarties tikrumo, tai, vykdydami bendrąsias pareigas žmogaus teisių apsaugoje pareigūnai savo iniciatyva privalėjo pasidomėti apie tokios nutarties priėmimą, o ne laukti, kol gaus teismo nutartį, patvirtintą antspaudu. Pareigūnų delsimas žinant, jog išnyko teisinis pagrindas laikyti ieškovą suimtą, vertintinas kaip neteisėti veiksmai, už kuriuos valstybei atsiranda prievolė atlyginti neturtinę žalą.Reikalavimą priteisti turtinę žalą ieškovas siejo su jo neteisėtu atleidimu iš darbo. Teismo išvada, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovo teiginius, kad atleidimas nulemtas jam pradėto ikiteisminio tyrimo, nepagrįsta. Užginčyti atleidimą iš darbo ieškovui trukdė neteisėtai pradėtas ikiteisminis tyrimas. Dėl to jis patyrė psichologinį stresą, o pagrindinį dėmesį skyrė gynimuisi nuo nepagrįstų įtarimų. Teismas nevertino priežastinio ryšio tarp ikiteisminio tyrimo neteisėto pradėjimo bei negalėjimo dėl to kreiptis į teismą teisminės gynybos. Baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėto atleidimo iš darbo priežastis bei objektyvi kliūtis, sutrukdžiusi kreiptis į teismą ginčijant darbo sutarties nutraukimą. Teismas neteisingai pritaikė ir aiškino materialinės teisės normas, bylos aplinkybes vertino išimtinai atsakovui naudinga linkme, todėl jo išvados prieštarauja bylos aplinkybėms.

Šalies argumentai

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, apeliaciniu skundu prašo iš dalies panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Skunde pažymima, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl iš dalies priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Ieškovui tenka pareiga įrodyti, kad jam padaryta neturtinė žala, tačiau jis neįrodė, kad jam kilo neturtinė žala dėl nepagrįstai prailginto bylos nagrinėjimo teisme. Neturtinei žalai atlyginti būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Neturtinės žalos padarymo ieškovui faktas nebuvo įrodytas. Byloje nėra duomenų, kad būtent konkretūs teismo veiksmai, t.y. bylos grąžinimas nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, dėl ko pailgėjo procesas, sukėlė ieškovui neturtinę žalą. Neturtinės žalos atsiradimo aplinkybių sąsajumo su teismo veiksmais nagrinėjant bylą, nepatvirtina byloje esančių įrodymų visumos analizė. Teismas neįvertino, kad pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į apeliacinius skundus prašo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą patenkinti, o A. P. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime pažymima, kad nepateikta įrodymų apie ikiteisminio tyrimo veiksmų neteisėtumą. Ieškovo teiginys, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime leidžia konstatuoti ir neteisėto ikiteisminio tyrimo pradėjimą bei kitų baudžiamojo poveikio priemonių ir procesinių sprendimų neteisėtumą, prieštarauja teismų formuojamai praktikai. Aplinkybės, turinčios įtakos A. P. veiksmų teisiniam vertinimui, nebuvo laiku išaiškintos dėl jo paties veiksmų. Medicininiuose dokumentuose užfiksuotos aplinkybės patvirtina, kad A. P. jau ilgą laiką iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo vartojo raminamuosius vaistus, t.y. jo sveikatos būklė nesusijusi su ikiteisminiu tyrimu ir bylos nagrinėjimu. Tik originalios teismo nutarties pagrindu asmuo gali būti paleidžiamas iš suėmimo. A. P. atleidimas iš darbo neturi ryšio su pradėtu ikiteisminiu tyrimu. Nėra įrodytas neturtinės žalos padarymo faktas bei priežastinis ryšys tarp teismų sprendimų ir neturtinės žalos.

Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovo Policijos departamento prie VRM atsiliepime į apeliacinius skundus prašoma Teisingumo ministerijos apeliacinį skundą patenkinti, o A. P. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime pažymima, kad A. P. nepagrįstai teigia, jog išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime leidžia konstatuoti ir neteisėto ikiteisminio tyrimo pradėjimą bei kitų baudžiamojo poveikio priemonių ir procesinių sprendimų neteisėtumą. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, jos apimtį, proceso eigą, atliktų veiksmų kiekį galima daryti išvadą, jog bylos tyrimo procesas buvo intensyvus ir nebuvo nepateisinamai ilgas. Mažeikių rajono PK pareigūnų veiksmai atitiko įstatymų reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 9 d. sprendimas, kuriuo ieškovo A. P. ieškinys patenkintas iš dalies – priteista iš Lietuvos Respublikos 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, yra pagrįstas ir teisėtas. CPK 320 straipsnyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Dispozityvumo principas lemia tai, kad apeliacinės instancijos teisme teisminio nagrinėjimo dalyką privalo nustatyti šalys, o teismo pareiga yra išnagrinėti ginčą neperžengiant tų ribų, kurias nustato ginčo šalys. Nurodytą principą sudaro du aspektai: a) apeliacinės instancijos teismas tikrina teisėtumą ir pagrįstumą tik tos sprendimo dalies, kurią skundžia apeliantas; b) apskųsto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą teismas tikrina tik apelianto pateikto apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo ribose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 24 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-311/2007, 2007 m. liepos 2 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-296/2007). Apeliacinius skundus dėl paminėto teismo sprendimo pateikė ieškovas A. P. bei atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, todėl jų skunduose pareikšti reikalavimai bei išdėstytos faktinės aplinkybės ir sudaro nagrinėjamos bylos ribas.

Dėl CK 6.272 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo sąlygų

CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės pareiga atlyginti žalą yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Įstatymu nustatyta, kad valstybės atsakomybė atsiranda nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės; tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-364/2008). Neteisėti veiksmai, su kuriais siejama valstybės prievolė atlyginti žalą, yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso teisės normų. Tuo tarpu dėl šių veiksmų kylanti valstybės atsakomybė yra civilinės teisės institutas. Tai lemia, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmus, šių veiksmų teisėtumo vertinimas civilinės teisės požiūriu nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamojo proceso teisės požiūriu.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, jog ikiteisminio tyrimo pradėjimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Dėl valstybės pareigūnų ir (arba) institucijų veiksmų neteisėtumo, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, kasacinis teismas yra nurodęs, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas, kaip tokie, nėra pagrindas preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją, laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2009 m. vasario 4 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2008 m. liepos 8 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2003 m. gegužės 8 d. nutartis byloje Nr. 3K- 7- 381/2003; kt.). Taigi atsižvelgiant į nurodytą formuojamą teisminę praktiką teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo atstovo apeliacinio skundo argumentu, jog išteisinamojo nuosprendžio priėmimu savaime konstatuojamas neteisėto ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kitų baudžiamojo poveikio priemonių, procesinių sprendimų priėmimo faktas, t.y. neteisėti veiksmai.

Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo

Teisėjų kolegija, ištyrusi baudžiamosios bylos medžiagą, taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai pagrįstai ir teisėtai pradėjo ikiteisminį tyrimą A. P. atžvilgiu. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą, kaip įvertintas ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, turi įvertinti nurodytas aplinkybes civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir gali prieiti priešingos išvados, negu padarytoji baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2009 m. vasario 4 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-5/2009, ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktiką pagrįstas įtarimas suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, kad įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką (Murray v. the United Kingdom, no. 14310/88, judgment of 28 October 1994; Labita v. Italy, no. 26772/95, judgement of 6 April 2000; Shannon v. Latvia,no. 32214/03, judgement of 24 November 2009; kt.). Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 2 d. nuosprendyje (baudžiamoji byla Nr. 1-70-332/2006 (toliau tekste – b. b.), t. 4, b. l. 91-96), kuriuo panaikintas Šiaulių apygardos teismo 2006 m. birželio 6 d. nuosprendis dėl A. P. nuteisimo pagal LR BK 183 straipsnio 2 dalį, ir priimtas naujas nuosprendis – A. P. išteisintas, nėra padarytos išvados, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai.

Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (BPK 2 str.). BPK 3 straipsnyje nustatytos aplinkybės, kada baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) jei prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas patys nustato nusikalstamos veikos požymius ir surašo tarnybinį pranešimą. BPK nustatytais atvejais ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas. Sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą priima prokuroras, ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovas ar šio įgaliotas asmuo ant pareiškimo, pranešimo ar skundo apie nusikalstamą veiką užrašydami rezoliuciją (BPK 166 str. 1-3 d.). BPK 167 straipsnyje išdėstytos nusikalstamos veikos, dėl kurių ikiteisminis tyrimas pradedamas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą. BPK 168 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai skunde, pareiškime ar pranešime nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi. Gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą apie padarytą nusikalstamą veiką arba pats nustatęs nusikalstamos veikos požymius, prokuroras tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą. Pradėjęs ikiteisminį tyrimą, prokuroras arba pats atlieka visus reikalingus ikiteisminio tyrimo veiksmus, arba tai padaryti paveda ikiteisminio tyrimo įstaigai (BPK 169 str.). Jeigu skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką gauna ikiteisminio tyrimo įstaiga arba jeigu ikiteisminio tyrimo įstaiga pati nustato nusikalstamos veikos požymius, ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą ir kartu apie tai praneša prokurorui (BPK 171 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vertindama UAB GKF „Fonas“ 2004 m. rugpjūčio 2 d. prašymo atlikti tyrimą dėl to, kad A. P. pagal 2004 m. gegužės 10 d. kasos išlaidų orderį Nr. 330 gavo iš bendrovės kasos 32 000 Lt avanso, o pagal 2004 m. gegužės 21 d. kasos išlaidų orderį Nr. 340 gavo 18 000 Lt avanso, tačiau neatsiskaitė už paimtus pinigus, nepateikė pateisinamų dokumentų apie jų panaudojimą, todėl įtariama, kad gautus pinigus panaudojo ne pagal paskirtį, o galėjo juos panaudoti kitiems tikslams arba juos išvaistė, turinį (b. b. t. 1, b. l. 6-20), taip pat prie šio prašymo pateiktus įrodymus, nesutinka su apeliantu A. P., jog ikiteisminis tyrimas pradėtas neteisėtai. Iš ikiteisminio tyrimo institucijai pateiktų duomenų matyti, jog buvo įtariama, kad A. P. galėjo pasisavinti arba iššvaistyti pinigus, t.y. padarė LR BK numatytą nusikalstamą veiką, todėl, siekiant patikrinti prašyme atlikti ikiteisminį tyrimą išdėstytas aplinkybes, ir buvo teisėtai pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ikiteisminio tyrimo metu siekiama surinkti pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo arba duomenų, kurie sudarytų pagrindą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Baudžiamojoje byloje priimtais procesiniais sprendimais nėra konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas neteisėtai.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimo stadijoje ikiteisminio tyrimo pareigūnai būtų pažeidę jiems įstatymo numatytas pareigas. Šiuo atveju teigti, kad vien tik iš UAB GKF „Fonas“ direktoriaus prašymo bei pridėtų dokumentų ikiteisminio tyrimo pareigūnams turėjo būti iš karto aišku, jog tarp ieškovo ir pareiškėjo susiklostė darbiniai ir su tuo susiję visiškos materialinės atsakomybės teisiniai santykiai, nėra objektyvaus pagrindo. Vertinant pateikto prašymo, kuriuo siekta inicijuoti ikiteisminį tyrimą, turinį ir prie jo pateiktus įrodymus, nebuvo galima daryti išvados, kad prašyme nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ir dėl to iš karto atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

Dėl baudžiamojo persekiojimo trukmės

Europos Žmogaus Teisių Teismas baudžiamąjį procesą vertina kaip jo stadijų visumą, todėl reikalavimas baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką reiškia laiką nuo oficialios kompetentingos institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, iki sprendimo procese priėmimo (EŽTT byla Šleževičius prieš Lietuvą).

Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškovo teiginiu, jog bendra ieškovo baudžiamojo persekiojimo trukmė nuo 2004 m. rugpjūčio mėnesio (pats ikiteisminis tyrimas pradėtas 2004 m. rugpjūčio 3 d.) iki 2007 m. spalio mėnesio (2007 m. spalio 2 d. ieškovui buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis) buvo per ilga, t. y. savaime trejų metų proceso trukmė nepripažįstama per ilga. Vėliau pirmosios instancijos teismas teigė, kad turi būti išaiškinta, ar procesas truko įmanomai trumpiausią laiką ir padarė išvadą, kad ieškovo teisė į įmanomai trumpiausią bylos nagrinėjimo laiką buvo pažeista bei priteisė ieškovui 1 000 Lt kompensaciją atlyginti neturtinę žalą (t. 1, b. l. 160-163). Toks sprendimo turinys leidžia teisėjų kolegijai sutikti su ieškovo atstovo apeliacinio skundo argumentais, kad sprendimo motyvai dėl ieškovo baudžiamojo persekiojimo trukmės yra iš dalies prieštaringi.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per įmanomai trumpiausią laiką. Konvencijos nuostatos aiškinamos ir taikomos remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (Konvencijos 19, 32 straipsniai; taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 1 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-895/2003; 2004 m. gegužės 13 d. nutartį byloje Nr. 3K-7-298/2004; 2007 m. vasario 6 d. nutartį byloje Nr. 3K-7-7/2007). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką proceso trukmė turi būti vertinama atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir teismo praktikoje suformuluotus kriterijus. Kriterijai, kuriais remiantis turi būti vertinama baudžiamojo proceso trukmė Konvencijos nuostatų požiūriu, yra tokie: konkrečios bylos sudėtingumas, pareiškėjo elgesys, valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą (žr. pvz., Grauslys v. Lithuania, no. 36743/97, judgment of 10 October 2000, § 60, Šleževičius v. Lithuania, no. 55479/00, judgment of 13 November 2000, Girdauskas v. Lithuania, no. 70661/01, judgment of 11 December 2003, Norkūnas v. Lithuania, no. 302/05, judgment of 20 January 2009), taip pat turi būti atsižvelgiama į sprendžiamų klausimų reikšmę pareiškėjui (pvz., Jablonski v. Poland, no. 33492/96, judgement of 21 December 2000, § 102).

Asmens teisė į kiek įmanoma trumpiausią procesą suponuoja atitinkamų valstybės institucijų ir jų pareigūnų pareigą daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo. Pareigūnai procese turi veikti atsakingai ir operatyviai. Nacionalinėje teisėje pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Proceso delsimu gali būti pripažintas toks proceso laikotarpis, per kurį neatlikta jokių procesinių veiksmų arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė konkrečiu atveju laikytina per ilga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-7/2007). Nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl proceso trukmės vertinamos žemiau išdėstytos aplinkybės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. lapkričio 28 d. nutartyje konstatavo, kad A. P. apklaustas įvairiose baudžiamojo proceso stadijose davė diametraliai priešingus parodymus, o tai „be abejo apsunkino tiesos nustatymą byloje“ (b. l. 16-18). Kadangi nagrinėjamu atveju siekiama nustatyti, ar baudžiamojo kaltinimo klausimas buvo išspręstas per įmanomai trumpiausią laiką, tokiam vertinimui svarbus yra ir paties A. P. elgesys. Nors, ieškovo teigimu, jis, kaip įtariamasis, neturi pareigos duoti teisingus parodymus, kadangi tai yra tik jo teisė, tačiau pažymėtina, jog jo parodymų kaitaliojimas ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu taip pat prisidėjo prie ilgesnės baudžiamojo kaltinimo klausimo sprendimo trukmės. Šiuo atveju tokios aplinkybės apskritai nešalina valstybės atsakomybės (apie ją bus pasisakyta toliau), bet turi įtakos vertinant ieškovo prašomą priteisti neturtinės žalos dydį.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismo 2006 m. birželio 6 d. nuosprendžiu A. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 183 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams bausmę atliekant pataisos namuose. UAB GKF „Fonas“ naudai priteista iš A. P. 50 000 Lt turtinės žalos atlyginimo (b. b. t. 3, b. l. 43, 45-49). Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartimi A. P. apeliacinį skundą atmetė (b. b. t. 3, b. l. 77-80). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. lapkričio 28 d. nutartimi (b. b. t. 3, b. l. 104-108) panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartį A. P. byloje ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Nurodė, kad asmens nuteisimui pagal BK 183 straipsnį svarbu nustatyti ne pinigų negražinimą, o jų pasisavinimą, tačiau šis baudžiamajai atsakomybei svarbus momentas apygardos teismo nuosprendyje neaptartas. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje apygardos teismo nuosprendis šiuo aspektu taip pat liko neįvertintas. Kolegija atkreipė dėmesį į byloje esančius įrodymus, kurie turi esminės įtakos padarytų veiksmų vertinimui ir gali lemti nekalto asmens nuteisimą, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai jų nevertino. Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. spalio 2 d. nuosprendžiu pakartotinai nagrinėdamas bylą po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo (b. b. t. 4, b. l. 91-96) panaikino Šiaulių apygardos teismo 2006 m. birželio 6 d. nuosprendį, kuriuo A. P. nuteistas pagal LR BK 183 straipsnio 2 dalį, ir priėmė naują nuosprendį – išteisino A. P. pagal LR BK 183 straipsnio 2 dalį, nustatęs, kad nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Teismas panaikino A. P. paskirtą kardomąją priemonę – namų areštą, o UAB GKF „Fonas“ civilinį ieškinį dėl turtinės 50 000 Lt žalos priteisimo atmetė. Kitos nuosprendžio dalies nenaikino ir nekeitė. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad ginčai tarp UAB GKF „Fonas“ administracijos ir šios bendrovės meistro A. P. dėl darbdavio perduotų A. P. 50 000 Lt medienai pirkti panaudojimo, žalos darbdaviui atsiradimo bei ginčai dėl medienos pirkimo sutarčių su R. S. IĮ sudarymo ir galiojimo yra spręstini ne baudžiamojo proceso, o darbo įstatymų, reglamentuojančių santykius tarp darbdavio ir darbuotojo, esant tarp jų sudarytai visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai, ir civilinio proceso įstatymų numatyta tvarka. Byloje nepakanka duomenų, leidžiančių neabejotinai nustatyti, kad nuteistojo gauti pinigai nebuvo panaudoti pagal paskirtį medienai pirkti ir buvo paversti jo nuosavybe.

Dar kartą pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartyje konstatuota, jog (...) asmens nuteisimui pagal LR BK 183 straipsnį svarbu nustatyti ne pinigų negrąžinimą, o jų pasisavinimą. Tačiau šis baudžiamajai atsakomybei svarbus momentas apygardos teismo nuosprendyje neaptartas. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje apygardos teismo nuosprendis šiuo aspektu liko neįvertintas. Kolegija atkreipė dėmesį į daugelį byloje esančių įrodymų, kurie turi esminės įtakos padarytų veiksmų vertinimui ir gali įtakoti nekalto asmens nuteisimą, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai jų nevertino ir pan. Kasacinio teismo nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis A. P. byloje buvo panaikinta, o byla perduota nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Taigi, vertinant kasacinio teismo nutartį, yra pakankamas pagrindas sutikti su skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų veiksmai buvo nepakankami, o bylos grąžinimas nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka taip pat turėjo įtakos baudžiamojo proceso trukmei. Atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, apeliaciniame skunde tokios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės nėra ginčijamos. Taigi išdėstyti argumentai sudaro pagrindą teigti, kad baudžiamojo persekiojimo trukmę tam tikra apimtimi sąlygojo nevisiškai tinkamas ir nepakankamas teismų procesinių veiksmų atlikimas, ne visų baudžiamajai bylai svarbių bylos aplinkybių ištyrimas ir įvertinimas.

BPK 176 straipsnio 1 dalis numato, kad ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas per kuo trumpiausius terminus. Pagal BPK 164 straipsnio 1 dalį ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Prokuroras gali nuspręsti pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar jo dalį. Kai ikiteisminį tyrimą ar atskirus jo veiksmus atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras privalo kontroliuoti, kaip vyksta ikiteisminis tyrimas (BPK 170 str. 2 d.).

Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2004 m. rugpjūčio 3 d., gavus UAB GKF „Fonas“ 2004 m. rugpjūčio 2 d. prašymą atlikti tyrimą dėl to, kad A. P. pagal 2004 m. gegužės 10 d. kasos išlaidų orderį Nr. 330 gavo iš bendrovės kasos 32 000 Lt avanso, o pagal 2004 m. gegužės 21 d. kasos išlaidų orderį Nr. 340 gavo 18 000 Lt avanso, tačiau neatsiskaitė už paimtus pinigus, nepateikė pateisinamų dokumentų apie jų panaudojimą, todėl įtariama, kad gautus pinigus panaudojo ne pagal paskirtį, o galėjo panaudoti kitiems tikslams arba juos iššvaistė (b. b. t. 1, b. l. 6-20). Inicijavus ikiteisminį tyrimą buvo atliekamos liudytojų, įtariamojo apklausos, reikalaujami įvairūs dokumentai, atliekamos apžiūros, nustatyta užduotis atlikti objektų tyrimą, reikalauta įvairi informacija, spręsti klausimai dėl nuosavybės teisių apribojimo ir pan. A. P. įtarimai pareikšti 2004 m. rugpjūčio 17 d. ir 2005 vasario 1 d. (b. b. t. 1, b. l. 164, 182). Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros 2004 m. rugsėjo 17 d. nutarimu atmestas A. P. prašymas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo baudžiamojoje byloje dėl svetimo turto pasisavinimo; atmestas A. P. prašymas dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo (b. b. t. 1, b. l. 205-206). 2005 m. vasario 15 d. kaltinamuoju aktu A. P. apkaltintas nusikaltimų, numatytų LR BK 183 straipsnio 1 ir 2 dalyse padarymu (b. b. t. 1, b. l. 220-223). 2005 m. vasario 15 d. pranešimu baudžiamosios bylos medžiaga perduota Šiaulių apygardos teismui (b. b. t. 1, b. l. 225). Šiaulių apygardos teismo 2005 m. kovo 17 d. nutartimi baudžiamoji byla, kurioje A. P. kaltinamas pagal LR BK 183 straipsnio 1, 2 dalis perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, paskirtame 2005 m. balandžio 4 d., 13 val. (b. b. t. 1, b. l. 228). Dėl teisėjo ligos bylos nagrinėjimas perkeltas 2005 m. balandžio 25 d., 9.30 val. (b. b. t. 1, b. l. 241). Vėliau kaltinamajam A. P. susirgus bylos nagrinėjimas atidėtas 2005 m. gegužės 10 d., 9.30 val. (b. b. t. 1, b. l. 255). Tada byloje paskelbta pertrauka iki 2005 m. gegužės 26 d. (b. b. t. 2, b. l. 31-35). 2005 m. gegužės 26 d. posėdyje teismas nutarė tęsti pertrauką ir įpareigoti kaltinamąjį A. P. nuvykti į teismo psichiatrijos komisiją, tikslu gauti išvadą, ar kaltinamajam tikslinga skirti teismo psichiatrijos ekspertizę (b. b. t. 2, b. l. 58). Šiaulių apygardos teismo 2005 m. birželio 29 d. nutartimi kaltinamajam A. P. paskirta ambulatorinė teismo psichiatrinė ekspertizė, kurią pavesta atlikti Šiaulių teismo psichiatrijos komisijos ekspertams (b. b. t. 2, b. l. 68-69). Šiaulių apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartimi baudžiamoji byla perduota Mažeikių rajono apylinkės prokuratūrai ikiteisminiam tyrimui papildyti. Nustatytas 3 mėnesių papildomo ikiteisminio tyrimo terminas. Prašymą dėl ikiteisminio tyrimo papildymo pareiškė prokuroras, nes, jo nuomone, įvertinus baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, kaltinamojo A. P., liudytojų parodymus teisiamajame posėdyje matyti, kad ikiteisminis tyrimas atliktas vienpusiškai bei nebuvo kreipiamas dėmesys į kai kurias aplinkybes. Akcentuota, kad prokurorui, kaip valstybės kaltintojui, nėra galimybės palaikyti A. P. pareikštų kaltinimų ir prašyti teismą priimti galutinį procesinį sprendimą. Papildomai ikiteisminio tyrimo metu būtina įvertinti tiek A. P. kaltinančius, tiek teisinančius duomenis (b. b. t. 2, b. l. 93-85). Pagal prokuroro prašymą Mažeikių rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 3 d. nutartimi atnaujintas terminas kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo papildymo termino pratęsimo ir ikiteisminio tyrimo papildymo terminas pratęstas iki 2006 m. gegužės 3 d. (b. b. t. 2, b. l. 111-112). 2006 m. vasario 15 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai duota užduotis atlikti UAB GKF „Fonas“ ūkinės-finansinės veiklos tyrimą ir pavesta atsakyti į suformuluotus klausimus (b. b. t. 2, b. l. 138-139). Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba 2006 m. kovo 3 d. pateikė specialisto išvadą dėl UAB GKF „Fonas“ (b. b. t. 2, b. l. 148-152). 2006 m. balandžio 14 d. kaltinamuoju aktu A. P. apkaltintas nusikaltimų, numatytų LR BK 183 straipsnio 1, 2 dalyse padarymu (b. b. t. 3, b. l. 7-11). Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartimi baudžiamoji byla, kurioje A. P. kaltinamas pagal LR BK 183 straipsnio 1, 2 dalis, perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (b. b. t. 3, b. l. 14). 2006 m. gegužės 23 d. bylos nagrinėjimas buvo atidėtas 2006 m. birželio 2 d., nes į teismo posėdį neatvyko kaltinamasis A. P. (b. b. t. 3, b. l. 23). Šiaulių apygardos teismo 2006 m. birželio 6 d. nuosprendžiu A. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 183 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams bausmę atliekant pataisos namuose. Iš A. P. priteista 50 000 Lt turtinės žalos atlyginimo UAB GKF „Fonas“ (b. b. t. 3, b. l. 43, 45-49).

Valstybei, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, yra taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, įtvirtinta CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-534/2009).

Aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad ikiteisminis tyrimas iš karto, kai byla pirmą kartą buvo perduodama teismui, nebuvo tinkamai atliktas. Pats prokuroras, kuris turėjo kontroliuoti ikiteisminio tyrimo atlikimą, nurodė, jog ikiteisminis tyrimas atliktas vienpusiškai, nebuvo išsiaiškintos visos svarbios bylai aplinkybės, todėl reikėjo priimti procesinius sprendimus dėl bylos grąžinimo ikiteisminiam tyrimui papildyti, o vėliau tęsti ikiteisminio tyrimo terminą. Tokios aplinkybės lėmė baudžiamojo persekiojimo trukmės pailginimą, o tai leidžia spręsti, kad ikiteisminio tyrimo institucijos ir prokuroras padarė ne viską, jog procesas nebūtų vilkinamas, o būtų baigtas per įmanomai trumpiausią laiką. Kompetentingų valstybės institucijų pareiga daryti viską, kas įmanoma, kad procesas vyktų išvengiant nereikalingo delsimo, yra vienas principinių Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės į operatyvų procesą reikalavimų. Minėti ikiteisminio tyrimo pirminės stadijos procesiniai trūkumai priskirtini valstybės institucijoms, jie negali būti pateisinami bylos sudėtingumu (žr. pvz., Vachev v. Bulgaria, no. 42987/98, judgment of 8 July 2004). Vertinant išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad baudžiamojo persekiojimo trukmė buvo per ilga, o jos trukmę taip pat lėmė ir tai, kad valstybės pareigūnai (teismai ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai (prokuratūra ir policija)) neveikė pakankamai rūpestingai. Toks neveikimas (netinkamas veikimas) lėmė žalos ieškovui atsiradimą. Vertinant paties ieškovo veiksmus baudžiamojo proceso eigoje, galima tvirtinti, kad šie veiksmai taip pat turėjo įtakos proceso užtęstumui, tačiau lemiamą reikšmę pernelyg ilgo proceso trukmei turėjo nekokybiškas valstybės institucijų darbas. Taigi, išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija tam tikra apimtimi sutinka su ieškovo skundo argumentais, jog ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas truko pernelyg ilgai, o tai leidžia teigti apie neteisėtus valstybės institucijų pareigūnų veiksmus.

Dėl procesinės prievartos priemonių taikymo

BPK 119 straipsnio nuostatos numato, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. BPK 121 straipsnio 2 dalis numato, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Kaip jau nurodyta aukščiau, šiuo atveju darytina išvada, kad A. P. baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, jog jis padarė nusikalstamą veiką. Nustačius, kad asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, jog jis padarė nusikaltimą, ir kad ikiteisminio tyrimo pradžios momentu nebuvo aplinkybių, nurodytų BPK 168 straipsnio 1 dalyje bei 3 straipsnio 1 dalyje, turi būti nustatyta, ar teisėtai skirtos kardomosios priemonės ir kitos procesinės prievartos priemonės, ar jų skyrimas atitiko bendrąsias šių priemonių skyrimo nuostatas, kurios nustatytos BPK.

Teisėjų kolegija, ištyrusi nagrinėjamos bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, kad jam per ikiteisminio tyrimo laikotarpį buvo nepagrįstai taikytos procesinės prievartos priemonės. Pažymėtina, kad A. P. ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal LR BK 183 straipsnio 1 dalį dėl turto pasisavinimo. 2004 m. rugpjūčio 17 d. A. P. priimtas nutarimas laikinai apriboti nuosavybės teises. UAB GKF „Fonas“ direktorius pareiškė 50 000 Lt dydžio ieškinį baudžiamojoje byloje, todėl siekiant užtikrinti pareikštą ieškinį buvo laikinai apribotos A. P. nuosavybės teisės (b. b. t. 1, b. l. 137-139). Šis nutarimas nebuvo skundžiamas. Baudžiamojoje byloje 2004 m. rugpjūčio 14 d. nutarimu UAB GKF „Fonas“ buvo pripažinta civiliniu ieškovu (b. b. t. 1, b. l. 21, 23). 2004 m. rugpjūčio 20 d. buvo priimtas papildomas nutarimas A. P. laikinai apriboti nuosavybės teises (b. b. t. 1, b. l. 147-153). A. P. atstovas teikė skundą dėl prokuroro 2004 m. rugpjūčio 20 d. nutarimo dalies dėl nuosavybės teisių apribojimo nustatymo (visiško nuosavybės teisių uždraudimo valdyti ir naudotis automobiliu Ford Mondeo), tačiau Mažeikių rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartimi A. P. skundas netenkintas. Teismo nutartyje pažymėta, kad nutarimas visiškai apriboti A. P. nuosavybės teisę automobiliui Ford Mondeo ikiteisminio tyrimo metu yra pagrįstas, nes įsigijimo momentas sutampa su nusikaltimo įvykdymo momentu ir šis automobilis gali tapti daiktiniu įrodymu. Ieškinys yra didelis, o turimo turto gali neužtekti, nes butas, esantis Draugystės 24-6, Mažeikiuose, įkeistas bankui už gautą kreditą. A. P. turi kitus automobilius, kuriais gali naudotis savo reikmėms ir jo interesai nėra pažeisti (b. b. t. 1, b. l. 147-153).

Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu A. P. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. b. t. 1, b. l. 184-185). Vėliau Mažeikių rajono apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 12 d. nutartimi A. P. buvo paskirta kardomoji priemonė – namų areštas. Nustatytos namų arešto sąlygos – jis įpareigotas nuolat būti savo gyvenamojoje vietoje, išskyrus laikotarpį nuo 13 val. iki 14 val., jeigu reikia įgyti būtiniausių reikmių prekybos įmonėse, esančiose ne toliau kaip 500 metrų atstumu nuo namų ir tik ne bare, kavinėje, restorane, stadione ar parke, viešųjų renginių metu; neišeiti į Mažeikių rajono policijos komisariatą, prokuratūrą, teismą ar medicinos įstaigą prieš tai neinformavus ikiteisminį tyrimą atliekančio prokuroro ar pareigūno, o bylą perdavus teismui – teismo pirmininko ar teisėjo, jų nesant - Mažeikių rajono policijos komisariato budėtojo; nebendrauti su A. S. ir R. S.. Teismo nutartyje nurodyta, kad tokia kardomoji priemonė skirta siekiant atimti A. P. galimybę neteisėtomis priemonėmis ir būdais trukdyti tyrimui ir bylos nagrinėjimui, sumažinti galimybes nuslėpti A. P. kaltinančius arba sukurti jį teisinančius duomenis, nes jis nuo pranešimo apie įtarimą momento visiškai neigė savo kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, o vėlesnėse apklausose pateikdavo vis naujus paaiškinimus, neatitinkančius ankstesnių apklausų metu duotiems parodymams bei kas kartą pateikia tyrimą atliekantiems pareigūnams įvairius fiktyvius duomenis, taip trukdydamas tyrimą atliekantiems pareigūnams. A. P. pačioje teismo nutartyje padarė įrašą, kad negalės nutarties įvykdyti, nes gyvena kitu adresu. (b. b. t. 1, b. l. 189-190). A. P. tik 2004 m. gruodžio 27 d. prašymu prašė sušvelninti jam paskirtos kardomosios priemonės – namų arešto sąlygas ir nustatyti įpareigojimą neišvykti iš gyvenamosios vietos laikotarpiu nuo 20 val. iki 8 val. Pagal šį prašymą 2004 m. gruodžio 31 d. buvo priimtas nutarimas sušvelninti kardomosios priemonės - namų arešto sąlygas (A. P. leista išvykti iš namų nuo 8 val. iki 20 val., t.y. nustatyta nuolat būti savo gyvenamojoje vietoje, išskyrus laikotarpį nuo 8 val. iki 20 val., jeigu reikia įsigyti būtiniausių reikmenų prekybos įmonėse bei darbo paieškai, ir tik ne bare, kavinėje, restorane, stadione ar parke, viešųjų renginių metu - b. b. t. 1, b. l. 193-194).

Taikant asmeniui procesines prievartos priemones – jo kaltumo klausimas nesprendžiamas. Pažymėtina, kad A. P. nebuvo skirtos pačios griežčiausios procesinės prievartos priemonės, jos nebuvo susijusios su laisvės atėmimu, o atitiko ikiteisminio tyrimo eigą ir apimtį. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas nereiškia, kad procesinės prievartos priemonės skyrimo neteisėtumas preziumuojamas. Aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad ieškovas pilnai neišnaudojo gynybos priemonių dėl jam taikytų procesinių prievartos priemonių pripažinimo negaliojančiomis. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju ieškovas A. P. neįrodė, kad jam minėtos priemonės buvo skirtos nepagrįstai, be to, jis nepagrindė kaip minėtų priemonių taikymu patyrė neturtinę žalą. A. P. nepateikė objektyvių įrodymų ir nepaneigė aukščiau išdėstytuose procesiniuose sprendimuose nurodytų motyvų, kas leistų teigti, kad jam pritaikytos procesinės prievartos priemonės padarė žalą, todėl teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo A. P. apeliacinio skundo argumentais, kad pritaikytos procesinės prievartos priemonės padarė ieškovui žalą.

Dėl ieškovo atleidimo iš darbo

Ieškovas A. P. reiškė reikalavimą priteisti turtinę žalą, jį siedamas su esą neteisėtu atleidimu iš darbo. Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, jog būtent dėl ikiteisminio tyrimo jis buvo atleistas iš darbo. Iš UAB GKF „Fonas“ 2004 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo dėl darbo sutarties su A. P. nutraukimo matyti, kad nutarta medienos ruošos meistrui A. P., šiurkščiai pažeidusiam darbo pareigas dėl neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių, skirti drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo; atleisti medienos ruošos meistrą A. P. iš darbo pagal LR DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą nuo 2004 m. rugpjūčio 6 d.; išmokėti piniginę kompensaciją už laikotarpį nuo 2004 m. vasario 19 d. iki rugpjūčio 6 d., už 12,62 kalendorinių dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų (b. l. 23). DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas numato, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 str.). Pagal šį įsakymą darytina išvada, kad A. P. buvo atleistas iš darbo 2004 m. rugpjūčio 6 d., nes neatvyko į darbą be svarbių priežasčių, o ne dėl to, kad jam buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. 2004 m. rugpjūčio 6 d. A. P. nebuvo pritaikyta jokių procesinių prievartos priemonių, kurios ribotų jo galimybę atvykti į darbą. Jam įtarimai pareikšti tik 2004 m. rugpjūčio 17 d. Šiuo atveju ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp jo atleidimo iš darbo bei pradėto ikiteisminio tyrimo.

Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos duomenis, taip pat pažymi, kad A. P. nebuvo taikytos tokios priemonės, kurios jam realiai sutrukdytų ginčyti atleidimą iš darbo įstatymų nustatyta tvarka, todėl nėra objektyvaus pagrindo sieti pradėtą ikiteisminį tyrimą su ieškovo galimybe ginčyti darbo sutarties nutraukimą. Ieškovo motyvai, kad pradėtas baudžiamasis persekiojimas yra neteisėto atleidimo priežastis bei objektyvi kliūtis, sutrukdžiusi kreiptis į teismą ginčijant darbo sutarties nutraukimą, grindžiami tik deklaratyvias teiginiais, nesudarančiais pagrindo tenkinti minėtą jo reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo.

Dėl ieškovo paleidimo iš suėmimo vietos

Ieškovo A. P. įsitikinimu, jis pavėluotai buvo paleistas iš suėmimo vietos Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2006 m. lapkričio 28 d. nutartimi panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį. Tokius teiginius ieškovas grindžia tuo metu galiojusios Kardomojo kalinimo įstatymo redakcijos nuostatomis. Šis įstatymas nustatė asmenų, kuriems kardomąja priemone parinktas suėmimas, taip pat asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, laikymo kardomojo kalinimo vietose tvarką ir sąlygas (1 str. 1 d.). Įstatyme nurodyta, kad kardomasis kalinimas (suėmimas) yra kardomoji priemonė, taikoma LR BPK nustatyta tvarka kaltinamajam, teisiamajam, taip pat įtariamajam, jeigu jie padarė nusikaltimą (3 str.). Kardomojo kalinimo vietos laikyti asmenims, kuriems kardomąja priemone parinktas suėmimas, yra tardymo izoliatoriai (sulaikymo namai). Asmenys, kuriems paskirtas kardomasis kalinimas (suėmimas), gali būti uždaryti į policijos areštines, tačiau ne ilgiau kaip penkiolikai parų (5 str.). Pagrindai kalinamuosius paleisti iš suėmimo yra šie: 1) kardomosios priemonės panaikinimas; 2) kardomosios priemonės pakeitimas; 3) pasibaigęs įstatymo numatytas kardomojo kalinimo terminas, jeigu jis nepratęstas įstatymo nustatyta tvarka (34 str.). Kalinamuosius paleidžia kardomojo kalinimo vietos direktorius, remdamasis teismo nuosprendžiu ar nutartimi, teisėjo nutartimi, prokuroro nutarimu. Nuosprendis, nutartis arba nutarimas dėl kalinamojo paleidimo įvykdomi tuoj pat, kai tik juos gauna kardomojo kalinimo vietos administracija (35 str. 1, 3 d.).

Šiaulių apygardos teismo 2006 m. birželio 6 d. nuosprendžiu A. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 183 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams bausmę atliekant pataisos namuose. Iš A. P. priteista 50 000 Lt turtinės žalos atlyginimo UAB GKF „Fonas“ naudai (b. b. t. 3, b. l. 43, 45-49). Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartimi A. P. apeliacinį skundą atmetė (b. b. t. 3, b. l. 77-80). Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2006 m. gruodžio 4 d. pažymėjimo apie paleidimą Nr. 367 matyti, kad bausmės suėmimo pabaiga – 2006 m. gruodžio 4 d., o jis paleistas vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartimi, kuria panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis ir byla perduota nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (b. l. 22). Šiuo atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors pirmosios instancijos ir netinkamai rėmėsi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 48 straipsnio 1 dalimi, nes tuo metu, kai buvo sprendžiamas ieškovo paleidimo iš suėmimo klausimas, tokia teisės akto redakcija dar negaliojo, tačiau padarė iš esmės teisingą išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad ieškovas laiku nebuvo paleistas iš suėmimo ir taip konstatuoti neteisėtus valstybės pareigūnų (institucijų) veiksmus.

Vadovaujantis Kardomojo kalinimo įstatymu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 45 straipsniu bei siekiant tiksliau reglamentuoti policijos komisariatų areštinių veiklą, 2000 m. vasario 17 d. Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 88 buvo patvirtinti Policijos komisariatų areštinių veiklos nuostatai. Jų 195 punktas numatė, kad nutarimai paleisti asmenį bei įgaliojimai tvirtinami herbiniu antspaudu. Nutarimas, nuosprendis ar nutartis paleisti asmenį iš areštinės turi būti surašomi aiškiai, be taisymų. Prieš paleisdamas asmenį, areštinės vadovas (jo nesant - budėtojas, policijos komisariato budėtojas, atsakingas už tarnybą vyriausiojo policijos komisariato, policijos komisariato pareigūnas) privalo nustatyti paleidžiamo asmens tapatybę ir tik tada asmenį paleisti. Faksu perduoti nutarimai paleisti asmenį nevykdomi (196 p.).

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymo Nr. 178 „Dėl kardomojo kalinimo vietų vidaus taisyklių patvirtinimo” nuostatas kalinamieji iš tardymo izoliatoriaus paleidžiami Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 34 straipsnyje nustatytais pagrindais (310 p.). Kalinamuosius paleidžia tardymo izoliatoriaus direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, remdamasis teismo nuosprendžiu ar nutartimi, teisėjo nutartimi, prokuroro nutarimu (311 p.). Nuosprendis, nutartis arba nutarimas dėl kalinamojo paleidimo įvykdomi tuoj pat, kai tik juos gauna tardymo izoliatoriaus administracija (312 p.). Kalinamųjų paleidimo iš tardymo izoliatoriaus dokumentų įforminimo tvarka nurodyta Kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietų įskaitos tarnybų darbo instrukcijoje (315 p.).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2002 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 57 buvo patvirtinta Kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietų įskaitos tarnybų darbo instrukcija. Pagal jos nuostatas iš teismų gautos dokumentų dėl kalinamųjų ir nuteistųjų paleidimo kopijos neturi kelti abejonių dėl jų autentiškumo. Jeigu teismo nuosprendžio, nutarties ar nutarimo kopijos nepatvirtintos teisėjo parašu, nėra teismo herbinio antspaudo, sunkiai įskaitomas tekstas arba šie dokumentai gauti ne tiesiogiai iš teismo, o per kitus asmenis, įskaitos tarnyba ryšių priemonėmis skubiai turi prašyti tinkamo dokumento kopijos arba kitaip patikslinti dokumento autentiškumą (142 p.). Nuteistieji, atlikę bausmę, iš pataisos darbų įstaigos (tardymo izoliatoriaus) paleidžiami paskutinės bausmės laiko dienos pirmojoje pusėje, o paleidžiant kitais pagrindais – tą dieną, kurią pataisos darbų įstaigoje (tardymo izoliatoriuje) gaunami atitinkami dokumentai, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymuose nenustatyta kitaip. Jeigu dokumentai gaunami pasibaigus darbo dienai, asmuo paleidžiamas kitos dienos rytą (144 p.).

Ieškovas A. P. nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pagrindą teigti, kad jis iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus buvo paleistas vėliau nei nurodyta teisės aktais nustatyta tvarka buvo pateikta šiai įstaigai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis. Į bylą pateiktas ieškovo A. P. atstovo (advokato) 2006 m. lapkričio 29 d. pranešimas, adresuotas Mažeikių rajono policijos komisariato viršininkui. Juo informuojama, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartimi buvo panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis ir byla perduota nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Kadangi Šiaulių apygardos teismo 2006 m. birželio 6 d. nuosprendis šiuo metu nėra įsiteisėjęs, nuosprendžiu A. P. kardomoji priemonė nebuvo pakeista į suėmimą, pagrindas vykdyti nuosprendį, t.y. suimti A. P., išnyko. Prašoma spręsti A. P. paleidimo iš suėmimo klausimą (t. 1, b. l. 134). Teisėjų kolegija, vertindama šio rašto turinį pažymi, kad jame nėra jokios žymos, kad šis raštas tikrai buvo pateiktas nurodytam subjektui. Be to, turėjo būti iš teismo gautas procesinio dokumento tinkamas nuorašas. 2006 m. lapkričio 30 d. A. P. iš Mažeikių rajono policijos komisariato areštinės buvo pervežtas į Šiaulių tardymo izoliatorių (t. 1, b. l. 136). Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriui anksčiau nei A. P. buvo paleistas iš šio izoliatoriaus būtų pateiktas tinkamas procesinis teismo dokumentas, kurio pagrindu ieškovą būtų galima paleisti iš suėmimo.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra objektyvaus teisinio pagrindo teigti, jog A. P. neteisėtai nebuvo paleistas iš laisvės atėmimo vietos iš karto po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutarties paskelbimo. Nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti apie neteisėtus pareigūnų veiksmus ir už tai nekyla prievolė atlyginti žalą.

Dėl patirtos neturtinės žalos bei priteistino žalos dydžio

Dėl neturtinės žalos, padarytos nepateisinamai uždelstu baudžiamuoju procesu, atlyginimo teisės klausimais išsamiai pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartį byloje Nr. 3K-7-7/2007; 2009 m. spalio 15 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-428/2009; 2009 m. lapkričio 30 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-534/2009; kt.).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė A. P. 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo už tai, kad buvo pažeista teisė į įmanomai trumpiausią bylos nagrinėjimo laiką. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Su šio teismo motyvais dėl pagrindų buvimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

Įstatyme įtvirtintas neturtinės žalos atlyginimo reglamentavimas nesuponuoja, kad esant įstatymo nustatytiems atvejams neturtinės žalos padarymo faktas preziumuojamas ir ieškovui nereikia įrodinėti, kad jam padaryta neturtinė žala. Neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jeigu įrodyta, kad neturtinė žala padaryta – asmuo patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės ar kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas (CPK 178 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad tik atitinkamos neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 24 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-294/2003, 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Šiuo atveju vertinant išdėstytas aplinkybes, kad byla buvo grąžinta ikiteisminiam tyrimui papildyti, nes šis buvo atliktas nevisapusiškai, vėliau pratęsinėjant ikiteisminio tyrimo terminą, dar vėliau Lietuvos Aukščiausiajam Teismui konstatavus, kad Lietuvos apeliaciniame teisme ir Šiaulių apygardos teisme nebuvo ištirtos visos baudžiamajai bylai svarbios aplinkybes ir bylą grąžinus iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui, t.y. nustačius, kad valstybės institucijų pareigūnai netinkamai vykdė savo pareigas, tai neabejotinai lemia asmens išgyvenimus, nepatogumus, stresą, taigi - ir neturtinės žalos atsiradimą. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, skunde išdėstytais teiginiais, kad nebuvo įrodytas neturtinės žalos padarymo ieškovui faktas. Suprantama, kad bylos grąžinimas dar kartą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, konstatavus aplinkybes, jog anksčiau nagrinėjant bylą nebuvo ištirtos visos aplinkybės, sukelia atitinkamus išgyvenimus, stresą, emocinę depresiją bei nusivylimą asmeniui, kurio atžvilgiu vykdomi baudžiamojo persekiojimo veiksmai. Be to, tai prailgino proceso trukmę, o jau išdėstytų aplinkybių pagrindu nustatyta, kad proceso prailginimas ieškovui sukėlė neturtinę žalą. Teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo sutikti su atsakovo atstovo Teisingumo ministerijos argumentais, kad ieškovui be pagrindo priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Ieškovas patyrė neturtinę žalą dėl to, kad teismai ir ikiteisminio tyrimo institucijos bei prokuratūra neveikė taip, jog būtų užtikrinta ieškovo teisė į įmanomai trumpiausią bylos nagrinėjimą. Šiuo atveju yra priežastinis ryšys tarp teisėsaugos institucijų neteisėtų veiksmų ir ieškovo patirtos neturtinės žalos. Teisėjų kolegija, nagrinėjamu atveju įvertinusi bylos medžiagą, ieškovui A. P. priimto Lietuvos apeliacinio teismo išteisinamojo nuosprendžio aplinkybes, neturi pagrindo sutikti su atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, skundo argumentais, kad šiuo atveju vien jau pažeidimo pripažinimas gali būti laikomas pakankamu asmens pažeistų teisių gynybos būdu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-465/2010). Ieškovui šiuo atveju turi būti priteista ir teisinga kompensaciją už patirtą neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esantys ieškovo medicininiai dokumentai nepatvirtina ieškovo teiginių, jog ieškovui pradėtas ikiteisminis tyrimas priežastiniu ryšiu susijęs su ieškovo nurodytais sveikatos sutrikimais (susirgimais). Tokios išvados darytinos ištyrus byloje esančius medicininius duomenis bei vertinant priežastinį ryšį tarp jų turinio ir ieškovo įrodinėtų aplinkybių dėl prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio. Iš byloje esančios A. P. sveikatos istorijos matyti, kad 2006 m. rugsėjo 12 d. padarytas gydytojos įrašas apie tai, jog pacientas apie penkerius metus naudojo trankviliantus ir kitus raminančius (slopinančius) vaistus, pas neurologus pradėjo gydytis irgi maždaug apie 2001 m.; 2008 m. vasario 11 d. padarytas įrašas, kad turėjo priklausomybę nuo alkoholio, prieš 4 metus Klaipėdoje buvo paskirti raminantys vaistai (Xanax ir kt.); 2008 m. rugsėjo 15 d. A. P. diagnozuota abstinencijos būklė, duotas siuntimas į priklausomybės ligų skyrių ir pan. Taigi įrašai, esantys A. P. sveikatos istorijoje, sudaro pagrindą teigti, kad jis raminamuosius vaistus dėl nuolatinės įtampos ir nerimo vartojo dar prieš pradedant ikiteisminį tyrimą, su kuriuo siejama nagrinėjama byla. Nors pagal byloje esančius duomenis ir galima teigti, kad ieškovas į gydytojus kreipėsi būtent bylos proceso metu ir jam pasibaigus, tačiau sveikatos istorijoje esantys įrašai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad jis sveikatos problemų turėjo bei įvarius vaistus vartojo dar iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo. A. P. skunde išdėstyti motyvai, kad įrašai medicininiuose dokumentuose gali būti netikslūs, nes jie rašyti remiantis jo paaiškinimais, duotais būnant liguistos būsenos (abstinencijos), yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, nepateikiant įrodymų, kurie šiuos įrašus paneigtų, todėl teisėjų kolegija negali su tokiais motyvais sutikti. 2008 m. spalio 1 d. epikrizėje Nr. 645 nurodyta, kad A. P. raminamuosius vartoja apie 20 metų, iki keturių dėžučių per dieną. Nurodyta, kad A. P. turi potraukį raminamiesiems vaistams (t. 1, b. l. 103). Vien tik ta aplinkybė, kad A. P. pagal VšĮ Mažeikių pirminės sveikatos priežiūros centro 2004 m. rugpjūčio 10 d. pažymą Nr. 893 nėra narkologinio ir psichoneurologinio kabineto įskaitoje (b. b. t. 1, b. l. 115), nepaneigia aukščiau nurodytų įrašų apie tai, kad jis vartojo raminamuosius vaistus ir iki ikiteisminio tyrimo pradžios. Taigi, nurodytos aplinkybės neturi esminės įtakos sprendžiant dėl A. P. priteistinos neturtinės žalos dydžio.

Nustatant neturtinės žalos dydį, svarbu turėti omenyje tai, kad neturtinės žalos prigimtis lemia, jog nėra galimybės šią žalą tiksliai apibrėžti, ją apčiuopti, grąžinti nukentėjusį asmenį į buvusią padėtį ar rasti tokios žalos tikslų piniginį ekvivalentą. Dėl to įstatyme nustatyti tik kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį kiekvienu konkrečiu atveju. Kartu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.

Dar kartą paminėtina, kad pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nemotyvavo tokio priteistino žalos dydžio, nepagrindė, ar jis atitinka formuojamą tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartyje, priimtoje byloje Nr. 3K-3-428/2009, konstatuota, kad sąžiningumo, teisingumo ir protingumo maksimų turinys formuojamas ne tik objektyviojo jų suvokimo, kaip tam tikrų definicijų, pagrindu, bet ir vertinamųjų jų elementų atskleidimu remiantis teismų praktika konkrečiose bylose. Šiame kontekste, kai teismų praktika dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio vertinama bylose, kuriose konstatuoti pažeidimai tik dėl teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.), itin svarbu atsižvelgti tiek į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo praktiką tokiose bylose, tiek į EŽTT praktiką tokiose bylose prieš Lietuvą: Šleževičius prieš Lietuvą (no. 55479/00, judgment of 13 November 2000), kur 30 000 Lt neturtinės žalos priteisimą lėmė išskirtinės aplinkybės; Meilus prieš Lietuvą (no. 53161/99, judgment of 6 November 2003) – priteista neturtinė žala – 5 000 eurų; Girdauskas prieš Lietuvą (no. 70661/01, judgment of 11 December 2003) – priteista neturtinė žala 4 000 eurų; Kuvikas prieš Lietuvą (no. 21837/02, judgment of 27 June 2006) – priteista neturtinė žala 2 000 eurų; Simonavičius prieš Lietuvą (no. 37415/02, judgment of 27 June 2006) – priteista neturtinė žala (dėl pirmojo proceso etapo) 2 000 eurų; Jakumas prieš Lietuvą (no. 6924/02, judgment of 18 July 2006) – priteista neturtinė žala 1 000 eurų; Gečas prieš Lietuvą (no. 418/04, judgment of 17 July 2007) – priteista 900 eurų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad žalos atlyginimas nereiškia, kad jos reikalaujantis asmuo turėtų praturtėti ar privalantis ją atlyginti subjektas patirtų nepagrįstų nuostolių.

Šiuo atveju teisėjų kolegija sutiko su kai kuriais ieškovo A. P. atstovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais dėl baudžiamojo persekiojimo trukmės. Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika yra įsitikinusi, kad nagrinėjamu atveju yra objektyvus teisinis pagrindas padidinti A. P. priteistinos neturtinės žalos dydį iki 4 000 Lt. Toks priteistinas neturtinės žalos dydis atitinka bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Jau aukščiau išdėstytais argumentais yra konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas dėl ieškovo buvo pradėtas pagrįstai, kad buvo būtinybė skirti jam taikytas procesinės prievartos priemones. Įvertinti ir paties ieškovo veiksmai, kurie taip pat turėjo įtakos baudžiamojo proceso trukmei. Pažymėtina ir tai, kad proceso trukmė buvo nulemta aplinkybių, kurių pašalinti negalėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnai (užduotis atlikti objektų tyrimą, liga ir pan.). Taip pat atsižvelgta į panašaus pobūdžio bylose formuojamą teismų praktiką, t.y. panašiose bylose priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį, todėl nėra objektyvaus teisinio pagrindo priteisti visą ieškovo prašomą neturtinės žalos dydį. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos 2005 m. rugpjūčio 25 d. teismo psichiatrinės, psichologinės, narkologinės ekspertizės akte padaryti išrašai: „dabar tiriamasis skundžiasi padidintu jautrumu ir nemiga“; „teigia, kad būsena susijusi su baudžiamąja byla, kurios nagrinėjimas tęsiasi metus“; „yra natūrali įtampa ir nerimas dėl baudžiamojo proceso vyksmo“ (b. b. t. 2, b. l. 87-88) įvertintini jam priteisiant 4 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai nustatė kai kurias aplinkybes, spręsdamas dėl vykusio baudžiamojo proceso trukmės, nesivadovavo teismų praktika spręsdamas klausimą dėl priteistino neturtinės žalos dydžio. Tokių aplinkybių patikslinimas šiuo procesiniu sprendimu sudaro pagrindą padidinti ieškovui priteistinos neturtinės žalos dydį iki 4 000 Lt. Šis neturtinės žalos dydis atitinka A. P. padarytos žalos mastą, teismų praktikoje formuojamos priteistinos neturtinės žalos dydį pagal konkrečios bylos aplinkybes, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Tokiu būdu ieškovo A. P. skunde išdėstyti argumentai sudaro pagrindo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 9 d. sprendimu A. P. priteistą neturtinės žalos dydį, jį padidinant iki 4 000 Lt. Likusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista. Šiuo procesiniu sprendimu Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, apeliacinis skundas atmetamas, o ieškovo A. P. atstovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 9 d. sprendimą.

Padidinti ieškovui A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikos priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 4 000 Lt (keturių tūkstančių litų).

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėDanutė GasiūnienėGintaras Pečiulis