- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-02
- Bylos Nr.
- 2A-573-544/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė (pran.), Eigirdas Činka, Laimantas Misiūnas
- Atsakovas
- V. J.
- Ieškovas
- J. J.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-573-544/2019
teisėjas Arvydas Jasonas Teisminio proceso Nr. 2-08-3-05328-2018-2
2019 m. spalio 2 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Eigirdo Činkos ir Laimanto Misiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-224-837/2019 pagal ieškovės J. J. ieškinį atsakovui V. J., trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „IPF Digital Lietuva“ dėl santuokos nutraukimo, santuokoje įgyto turto padalijimo bei atsakovo V. J. priešieškinį ieškovei J. J. dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė J. J. prašė nutraukti su atsakovu V. J. sudarytą santuoką dėl atsakovo kaltės, palikti santuokinę pavardę, padalinti turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jai priteisiant automobilį Mazda 3, 2 000 Eur vertės, atsakovui – automobilį Audi A4 Avant, 2 000 Eur vertės, ir lengvojo automobilio priekabą AP 0,3, 400 Eur vertės, taip pat priteisti jai iš atsakovo 200 Eur piniginę kompensaciją už jam tenkančią didesnę santuokos metu įgyto turto dalį, pripažinti solidaria šalių prievole kreditoriui UAB „IPF Digital Lietuva“ pagal 2018 m. sausio 23 d. paskolos sutartį Nr. 2762010, nustatant prievolės įvykdymo tvarką taip, kad ši skola su palūkanomis ir visomis kitomis sumomis privalo būti grąžinta kreditoriui lygiomis dalimis, t. y. kiekviena šalis grąžina po ½ skolos, palūkanų ir kitų su skola susijusių sumų.
2. Nurodė, kad atsakovas jos nerėmė nei moraliai, nei materialiai, neprisidėjo prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo, naudojo psichologinį smurtą, piktnaudžiavo alkoholiu, todėl santuoka iširo dėl sutuoktinio kaltės.
3. Atsakovas prašė santuoką nutraukti dėl ieškovės kaltės, nes ji buvo neištikima, o teismui pateiktu priešieškiniu prašė pripažinti jam nuosavybės teises į bendrai su ieškove sukurtą turtą – 1/6 dalį pastato – gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kurio vertė yra 1 400 Eur.
4. Nurodė, kad ieškovė 1996 m. birželio 18 d. įsigijo ½ dalį pastato – gyvenamojo namo. Kartu gyvendami žymiai pagerino ieškovei priklausantį šį turtą: šiuolaikiškomis medžiagomis įrengė vidų, praplėtė gyvenamąjį plotą. Tikėjosi, jog ir toliau kartu gyvens. Tam jis panaudojo asmenines lėšas, kurias gavo pardavęs butą, esantį (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2019 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė. Nutraukė santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) Civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) tarp J. J. ir V. J., dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Po santuokos nutraukimo J. J. paliko santuokinę pavardę „J.“, V. J. – „J.“. Padalino sutuoktinių turtą: J. J. asmeninės nuosavybės teise natūra priteisė automobilį Mazda 3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2 000 Eur vertės; V. J. asmeninės nuosavybės teise natūra priteisė automobilį Audi A4 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2 000 Eur vertės, bei lengvojo automobilio priekabą, AP 0,3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 400 Eur vertės. Priteisė J. J. iš V. J. 200 Eur piniginę kompensaciją už V. J. tenkančią didesnę bendro turto dalį ir bylinėjimosi išlaidas. Prievolę kreditoriui UAB „IPF Digital Lietuva“ pagal 2018 m. sausio 23 d. paskolos sutartį Nr. 2762010 pripažino asmenine J. J. prievole. Kitą ieškinio dalį atmetė.
6. Teismas, spręsdamas dėl priešieškinio reikalavimo, konstatavo, jog atsakovas neįrodė esminio turto pagerinimo fakto. Atsakovas į bylą nepateikė įrodymų, kad savo lėšomis prisidėjo prie ieškovei priklausančio turto esminio pagerinimo. Kaip matyti iš byloje esančio buto pardavimo sutarties, atsakovas, pardavęs jam priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), 2003 m. birželio 3 d. gavo 3 000 Lt. Atsakovas neginčijo, kad už gautus pinigus už parduotą butą buvo nupirkti trys baldai: sekcija, miegamojo kampas ir komoda, todėl yra tikėtina, kad už butą gauti pinigai buvo išleisti baldams pirkti. Pažymėjo, jog teismo posėdyje apklaustas liudytojas P. V. parodė, kad ieškovei priklausančiame bute atliko santechnikos darbus, medžiagas užsakinėjo ir su juo atsiskaitė ieškovė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
7. Apeliaciniu skundu atsakovas V. J. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 20 d. sprendimo dalį, kuria atmestas jo priešieškinys, ir bylą išspręsti iš esmės – priešieškinį patenkinti pilnai arba, ginčijamą sprendimą panaikinus, bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Taip pat prašo bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka.
8. Nurodo, kad teismas, spręsdamas priešieškinio reikalavimus, neteisingai vertino įrodymus, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, suteikė vieniems įrodymams, tokiems, kaip ieškovės žodiniai paaiškinimai dėl atsakovo pinigų, gautų už parduotą butą, išleidimo, didesnę įrodomąją reikšmę, todėl padarė neteisingas išvadas, neatskleidė bylos esmės. Kadangi teismas iš esmės nemotyvavo priešieškinio atmetimo, todėl byla turi būti grąžinta nagrinėti į pirmąją instanciją.
9. Teigia, jog teismas taip pat pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias sprendimo surašymą, nes visiškai neanalizavo ir neargumentavo, ar pastato – gyvenamojo namo pagerinimas buvo esminis, o tai sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą. Šiuo atveju, priešingai nei sprendė teismas, ieškovei priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), 1/6 dalis turėjo būti pripažinta atsakovo asmenine nuosavybe, kadangi šis turtas buvo sukurtas jo lėšomis ir darbu. Siekdamas pateikti teismui įrodymus dėl dabartinės turto kainos, prašė teismo išduoti teismo nutartį (liudijimą) atlikti turto vertinimą, kadangi VĮ Registrų centro išraše nurodyta nekilnojamojo turto rinkos kaina neatitinka dabartinės ekonominės nekilnojamo turto situacijos. Tuo pačiu teismas visiškai nemotyvavo, kodėl kaip įrodymais nesiremia liudytojo R. V. (kuris nurodė, jog jam žinoma, kad kartu gyvenant atsakovas investavo savo pinigus į namą) bei liudytojo P. V. (kuris nurodė, jog vedė kanalizaciją, vandentiekį, šildymą į namą, prijungė krosnį ir boilerį, kai šalys jau kartu gyveno) parodymais.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė J. J. prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.
11. Nurodo, kad apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas. Atsakovas neginčija, kad ginčo turtas ieškovės buvo įgytas iki santuokos sudarymo ir yra asmeninė nuosavybė, ir nekonkretizuoja, kaip ir kokiu būdu, jo nuomone, ieškovei priklausantis turtas buvo iš esmės ar žymiai pagerintas ir kodėl būtent 1/6 dalį turto jis reikalauja pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe. Atsakovas šių aplinkybių ir negali įrodyti, kadangi realiai nebuvo jokios nekilnojamojo turto rekonstrukcijos ar žymaus pagerinimo. Paaiškino, kad ieškovės ir jos motinos lėšomis be projekto ir statybos leidimo buvo atliktas einamasis turto remontas, įrengtos 12,38 kv. m. patalpos. Atsakovas jam priklausantį butą pardavė po to, kai minėtas einamasis remontas jau buvo atliktas. Be to, apeliantas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos pažeidė procesines teisės normas ir be pagrindo prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacinis skundas atmetamas.
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas V. J. skundžia Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 20 d. sprendimo dalį tik dėl atmesto priešieškinio reikalavimo pripažinti turto dalį bendrąja jungtine nuosavybe, teisėjų kolegija apeliacinį skundą nagrinėja tik šiose ribose.
14. Apeliantas V. J. nagrinėjamoje byloje pareikštu apeliaciniu skundu prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas; dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duotus paaiškinimus, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus argumentus bei bylos faktinius duomenis, konstatuoja, jog faktinės bylos aplinkybės yra nustatytos, byloje esantys faktiniai duomenys yra pakankami aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, konstatavimui, apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas yra aiškūs, be to, apeliantas nepateikė jokių argumentų ir motyvų dėl žodinio bylos nagrinėjimo, todėl, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, jog nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
15. Pažymėtina, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų, nes tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).
16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką, kai nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo, kai byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo, t. y. taikyti įrodymų pakankamumo taisyklę, kuri reiškia, kad išvada apie faktų buvimą gali būti daroma ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą ar jų nebuvimą (CPK 176 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir, remdamasis logikos dėsniais, sprendžia apie gautų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį bei pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011; kt.).
17. Atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176 – 185 straipsniai), nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo ir padarė teisėtą bei pagrįstą išvadą, jog santuokos metu ginčo turtas nebuvo iš esmės ir tokia apimtimi pagerintas (rekonstruotas), kad būtų pagrindas pripažinti atsakovui nuosavybės teises į dalį ginčo pastato – gyvenamojo namo.
18. Apeliantas skunde teigia, kad teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, jame nėra nurodyta, kodėl vienais įrodymais teismas remiasi, o kitais nesiremia, taip pat nėra pasisakyta ar pastato – gyvenamojo namo pagerinimas yra esminis. CPK 268 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo forma ir turinys turi atitikti CPK 270 straipsnio nustatytus reikalavimus. Pagal CPK 270 straipsnio 4 dalies nuostatas, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2014 ir kt.). Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.
19. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad jame yra nurodytos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės, atliktas byloje surinktų įrodymų vertinimas, kurių pagrindu teismas padarė tam tikras išvadas. Nors sprendime teismas, pasisakydamas dėl priešieškinio reikalavimų, apsiribojo glaustais motyvais, nenurodė teisės normų, kuriomis vadovaujasi, tačiau dėl to skundžiama bylos dalis nebuvo išspręsta neteisingai. Kolegijos vertinimu, skundžiamas procesinis sprendimas iš esmės atitinka CPK 270 straipsnyje nustatytus reikalavimus, nes juo yra atsakyta į esminius bylos faktinius bei teisinius aspektus, o iš sprendimo turinio yra aišku, kokiomis faktinio ir teisinio pobūdžio aplinkybėmis teismas pagrindė savo sprendimą atsakovo priešieškinį atmesti. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, numatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte, nėra.
20. Vertinant apelianto argumentus dėl ieškovės vardu asmeninės nuosavybės teisėmis registruoto turto – ½ dalies gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), esminio pagerinimo, pažymėtina, jog sprendžiant sutuoktinių ginčą dėl turto, priklausančio asmeninės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui (šiuo atveju ginčo dėl to, kam priklauso turtas, nėra), pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.90 straipsnio 1 dalyje nustatytomis taisyklėmis – santuokos metu šis turtas turi būti iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Taigi, turi būti nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2012; kt.).
21. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymas detaliai nereglamentuoja, kas laikytina esminiu pagerinimu, tai yra vertinamasis kriterijus, ir kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia, ar atliktas pagerinimas atitinka esminio pagerinimo kriterijus, nurodytus CK 3.90 straipsnyje (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Teismas taip pat gali (turi) atsižvelgti į asmeninio turto vertę prieš pagerinimą ir po pagerinimo, įvertindamas, kad turto vertei gali turėti įtakos ne tik jo techninė būklė ir parametrai, bet ir paklausa rinkoje bei kiti svarbūs veiksniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2013). Taigi, pagerinto turto vertės nustatymo momentas yra viena iš reikšmingų aplinkybių nustatant atliktų pagerinimų mastą bei sprendžiant, ar atlikti pagerinimai atitinka esminio pagerinimo kriterijus, nes spręsdamas dėl esminio pagerinimo teismas turi atsižvelgti į tikrosios asmeninio turto vertės prieš pagerinant ir pagerinus santykį. Esant ginčui dėl turto pagerinimo iš esmės, teismas turėtų atsižvelgti tik į tą turto vertės pokytį, kuris yra nulemtas atliktų pagerinimų, o ne dėl padėties rinkoje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259-378/2015).
22. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo. Kaip matyti, pats apeliantas pripažįsta, kad ginčo nekilnojamasis turtas yra asmeninė ieškovės nuosavybė. Šią faktinę aplinkybę patvirtina byloje pateikta pažyma iš VĮ Registrų centro „Dėl informacijos apie J. J. ir V. J. nekilnojamąjį turtą“ (b. l. 10). Gyvenamąjį namą su dalimi ūkinių pastatų ieškovė įsigijo iki santuokos su atsakovu sudarymo 1996 m. gegužės 14 d. pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. VK-3969 (b. l. 38), kai šalių santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į minėtus kasacinio teismo išaiškinimus dėl įrodymų visumos vertinimo, tikėtina logišku ieškovės aiškinimu, jog ginčo nekilnojamąjį turtą ji įsigijo už savo asmenines lėšas ir apie 1998-1999 metus be projekto ir statybos leidimo atliko jo paprastą einamąjį remontą pritaikydama patogesniam kasdieniniam naudojimui.
23. Teisėjų kolegija kritiškai vertina apelianto teiginius apie tai, kad jis 3000 Lt, gautų už parduotą jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį bendrabučio tipo kambarį (duomenys neskelbtini), panaudojo ginčo namo dalies esminiam pagerinimui, po ko 1/6 turto dalis tapo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Išskyrus savo paaiškinimus apie esmines investicijas į ginčo namą, kurie prieštarauja ieškovės paaiškinimams, atsakovas nepateikė jokių patikimų ir objektyvių įrodymų, kur ir kaip jis panaudojo gautus pinigus. Todėl tikėtina ieškovės bei šalių sūnaus M. J. parodymais ir paaiškinimais, jog už minėtus 3000 Lt buvo nupirkta sekcija, miegamojo kampas ir komoda. Apeliantas nei teismo posėdžio metu, nei vėliau ieškovės ir liudytojo parodymų šiuo aspektu neginčijo ir nepaneigė. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas nemotyvavo, kodėl nesiremia liudytojų R. V. bei P. V. paaiškinimais. Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, jog teismo posėdyje apklaustas liudytojas P. V. parodė, kad ieškovei priklausančiame bute atliko santechnikos darbus; medžiagas užsakinėjo ir su juo atsiskaitė ieškovė. Teisėjų kolegija, išklausiusi apelianto minimų liudytojų parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, atkreipia apelianto dėmesį, kad liudytojo R. V. parodymų šaltinis yra paties atsakovo paaiškinimai, abiejų liudytojų parodymai iš dalies remiasi prielaidomis, be to, nei vienas iš jų tiesiogiai nepatvirtino aplinkybės dėl atsakovo investuotų asmeninių lėšų į gyvenamojo namo pagerinimą. Būtent, liudytojas R. V. paaiškino, jog žino, kad V. J. investavo savo pinigus, tačiau tą jis girdėjo tik iš paties atsakovo; liudytojas P. V. paaiškino, jog šalių name įrenginėjo santechniką, o remontui vadovavo J. J., kuri atsiskaitydavo ir už medžiagas bei darbą, tik spėja, kad iš abiejų bendrų lėšų.
24. Akcentuotina tai, kad apeliantas jokių rašytinių įrodymų apie asmeninių lėšų panaudojimą ginčo namo pagerinimui nepateikė (CPK 178 straipsnis). Net jei ir laikyti, kad atsakovas tam tikrą pinigų sumą po savo buto (kambario) pardavimo 2003 m. birželio 3 d. panaudojo ieškovei priklausančios gyvenamojo namo dalies gerbuvio, buities pagerinimui ir/ar remontui, tai nesudaro pagrindo išvadai, jog jis asmeninėmis lėšomis atliko esminį turto pagerinimą CK 3.90 straipsnio prasme. Byloje nėra ginčo, kad šalys ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančioje namo dalyje gyveno nuo 2001 metų, taigi atsakovas visą laiką naudojosi ieškovei priklausančia namo dalimi. Todėl akivaizdu, jog tiek dėl turto nusidėvėjimo, tiek dėl jo pritaikymo savo poreikiams buvo būtinos atitinkamos investicijos į namo dalies ir jo įrenginių remontą. Tačiau byloje nėra jokių faktinių duomenų, leidžiančių vertinti, kad buvo atliktas ne einamasis namo dalies ar jo įrenginių remontas, o būtent atsakovo asmeninėmis ar šalims bendrąja jungtinės nuosavybės teise priklausančiomis lėšomis buvo atliktas toks esminis namo dalies pagerinimas, kad asmeninė nuosavybė transformavosi į bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę.
25. Pažymėtina, jog apeliantas neprašė byloje paskirti statybos ekspertizės tam, kad gauti specialių žinių apie tai, ar santuokos metu iš esmės buvo pagerintas ieškovės iki santuokos asmeninės nuosavybės teise įgytas nekilnojamasis turtas ir jei buvo, tai kokia to pagerinimo reali vertė. Tuo tarpu turto individualios rinkos vertės nustatymas šiuo metu, priešingai nei teigia apeliantas, niekaip nepadėtų įrodyti priešieškinio faktinio pagrindo, esminio nekilnojamojo turto pagerinimo (nepagerinimo) fakto ir vertės, nes liktų nežinoma reali turto vertė tuo metu, kai ieškovę įgijo nuosavybę bei atsakovo ar šalių galimai namo dalies remontui panaudotų asmeninių ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančių lėšų dydis. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo išduoti leidimą atlikti turto vertinimą.
26. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis proceso teisės normose įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir minėtu teisiniu reglamentavimu, atsižvelgęs į faktinius šios bylos duomenis bei procesinių dokumentų turinį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai taikė ir aiškino teisės normas, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
27. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą J. J. turėjo 100 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (b. l. 141, 142). Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, šios išlaidos ieškovei priteistinos iš atsakovo V. J. (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 100,00 Eur (vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų.