Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. B. ieškinį atsakovei K. V. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir kito turto, tretieji asmenys V. V. ir I. V.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

3. Atsakovė nuomonės teisme dėl ieškinio nepareiškė, atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys pagrįstas ir tenkintinas dalinai.

5. Byloje nustatyta, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso 2/3 dalys žemės sklypo, 2/3 dalys gyvenamojo namo, 2/3 dalys ūkinio pastato ir 2/3 dalys kiemo statinių, kuriuos sudaro šulinys, kiemo aikštelė, tvora ir lauko tualetas, esantys (duomenys neskelbtini). Šio nekilnojamojo turto likusi dalis – po 1/6 dalį kiekvieno turto objekto priklauso tretiesiems asmenims V. V. ir I. V.. Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro išrašo kiemo statiniai yra gyvenamojo namo priklausiniai. Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruota bendraturčių naudojimosi tvarka nekilnojamuoju turtu. Šiaulių rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini)žių seniūnijos išduotoje pažymoje nurodyta, kad gyvenamojoje patalpoje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), nuo 2018 m. birželio 19 d. gyvenamąją vietą yra deklaravusi atsakovė K. V. Nuomos sutartis tarp ieškovo ir atsakovės nesudaryta. Advokato padėjėjo 2025 m. sausio 30 d. parengta pretenzija ieškovas ragino atsakovę išsikeldinti iš jam priklausančių gyvenamųjų patalpų iki 2025 m. kovo 1 d. Ieškovo teigimu, atsakovė iki šiol iš jam priklausančios gyvenamojo namo dalies neišsikraustė. Ieškovo pateiktas susirašinėjimas telekomunikacijų ryšių priemonėmis patvirtina, kad atsakovei žinoma apie ieškovo ketinimus ją iškeldinti.

6. Liudytoja A. B., parodė, kad ji su ieškovu susituokė 2018 m., su atsakove susipažino viešėdama pas sutuoktinio močiutę ir savo anytą. Į jos sutuoktiniui priklausančią namo dalį (duomenys neskelbtini) buvusį jo močiutės butą, ji kartu su sutuoktiniu buvo įėjusi tuo metu, kai jie buvo atvykę paimti močiutės nuosavybės dokumentų, tvarkantis paveldėjimą. Tik pagrasinus, kad kreipsis į policiją, atsakovė juos įsileido į vidų. Matėsi netvarka, butas buvo užverstas rūbais, jautėsi cigarečių kvapas, bute nesimatė dūmų detektoriaus. Kadangi bendraudamas su atsakove telefonu jos sutuoktinis kalbasi per garsiakalbį, ji girdėjo jų pokalbius, paskutinį kartą 2025 m. gegužės 21 d. Jos sutuoktinis pasakė atsakovei, kad kreipėsi į teismą dėl jos iškeldinimo, atsakovė atsakiusi, kad jei nori karo, karas bus.

7. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimu (CK 4.39 straipsnio 1 dalis). Savininko teisė reikšti negatorinį ieškinį įtvirtinta CK 4.98 straipsnyje, nustatančiame, jog savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012; kt.). Daikto savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems savininko teisės, nors nesusijusios su valdymo netekimu, pažeidimo faktams, atsakovas turi įrodyti, kad jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012).

8. Ieškovas byloje įrodė, kad jis yra nekilnojamojo turto dalies, iš kurios prašo iškeldinti atsakovę, savininkas. Byloje nėra pateikta įrodymų apie tai, kad ieškovo nuosavybės teisė į ginčo turtą įstatymo nustatyta tvarka būtų nuginčyta. Atsakovė nepagrindė ginčo namo teisėto naudojimosi fakto, t. y. nepaneigė ieškinio faktinio pagrindo. Teismo vertinimu, atsakovės tolesnis buvimas ginčo name be nustatytų teisių ir pareigų, t. y. be teisėto pagrindo, pažeidžia ieškovo interesus, protingumo ir sąžiningumo principus, nes ieškovas, kaip daikto savininkas, yra aiškiai išreiškęs valią, jog neleidžia naudotis atsakovei jam priklausančiu turtu, ieškiniu prašo iškeldinti atsakovę. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas konstatuoja, jog gyvendama ieškovui priklausančioje gyvenamojo namo dalyje atsakovė neteisėtai varžo ieškovo nuosavybės teisę, todėl tenkintinas ieškinys dalyje dėl atsakovės iškeldinimo iš ieškovui priklausančių gyvenamųjų patalpų.

9. Ieškovas įrodymų, kad atsakovė jam priklausančioje žemės sklypo dalyje būtų pasistačiusi statinius, laiko kokius nors daiktus, kurių pašalinimui būtų reikalingi atlikti papildomi veiksmai, nepateikė, priešingai, teismo posėdžio metu patvirtino, kad atsakovė žemės sklypu nesinaudoja, jo neprižiūri, yra apleidusi piktžolėmis, todėl nepagrįstas ieškovo reikalavimas iškeldinti atsakovę iš jam priklausančios žemės sklypo dalies. Analogiška situacija ir su ieškovui priklausančiu ūkiniu pastatu bei kiemo statiniais. Jokiais įrodymais ieškovas nepagrindė savo reikalavimo dėl ieškovės iškeldinimo iš ūkinio pastato ir kiemo statinių, juolab, kad naudojimosi tvarka tarp bendrasavininkių nei žemės sklypu, nei ūkiniu pastatu ir kiemo statiniais nėra nustatyta, nėra aišku, kokių veiksmų turėtų būti imtasi atsakovės atžvilgiu ją iškeldinant iš ūkinio pastato ir kiemo statinių. Ieškovo pateiktas žemės sklypo naudojimosi projektas yra nepatvirtintas teismo ar notaro, neįregistruotas nekilnojamojo turto registre, todėl yra niekinis, nes neatitinka įstatymo reikalavimų. Esant tokioms aplinkybėms, ieškinys dalyje dėl atsakovės iškeldinimo iš žemės sklypo, ūkinio pastato ir kiemo statinių netenkintinas.

10. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 273 straipsnio 1 dalį, teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo atsakovas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar piniginių lėšų perdavimu, teismas tame pačiame sprendime gali nurodyti, kad atsakovui neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, ieškovas turi teisę atlikti tuos veiksmus arba imtis priemonių jiems nutraukti atsakovo lėšomis ir kartu išieškoti iš atsakovo reikiamas išlaidas. CPK 273 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, jeigu atsakovas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar piniginių lėšų perdavimu, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tik jis pats, tai teismas sprendime nustato terminą, per kurį sprendimas turi būti įvykdytas ir nurodo, kokio dydžio bauda atsakovui yra skiriama, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdys sprendimo ar nenutrauks nurodytų veiksmų.

11. Nagrinėjamoje byloje priimtas teismo sprendimas dėl atsakovės iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų neatitinka teismo sprendimų, patenkančių į CPK 273 straipsnio 3 dalies reglamentavimo sritį, todėl teismas šiuo sprendimu neturi teisės nustatyti termino, per kurį sprendimas turėtų būti įvykdytas. Teismo sprendimas dėl iškeldinimo, jam įsiteisėjus, atsakovei gera valia neišsikrausčius iš ieškovui priklausančių gyvenamųjų patalpų, yra vykdomas priverstinai per antstolių kontora. Šioje byloje atsakovei jokie reikalavimai, kuriuos turėtų atlikti tik atsakovė, nebuvo pareikšti, teismas jokių asmeninio pobūdžio įpareigojimų, kurių įvykdymas priklausytų išimtinai nuo atsakovės valios, neskyrė ir neturi pagrindo tokių įpareigojimų skyrimui. Ieškovo reikalavimas nustatyti terminą per kurį turi būti įvykdytas teismo sprendimas ir už šio įpareigojimo nevykdymą taikyti baudą atmestinas kaip neparemtas įstatymu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

12. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi šioje byloje sprendimas priimtas ieškovo naudai, todėl atsakovei tenka pareiga atlyginti ieškovo patirtas išlaidas, kurias sudaro žyminis mokestis ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti.

13. Ieškovas už reikalavimą dėl iškeldinimo yra sumokėjęs 111 Eur žyminį mokestį, iš esmės ieškinys patenkintas, todėl šios išlaidos priteistinos iš atsakovės.

14. Ieškovas prašo priteisti 1322 Eur atstovavimo išlaidų, kurias sudaro 121 Eur už pretenzijos parengimą, 605 Eur ieškinio rengimas, 484 Eur atstovavimas teismo posėdyje, įskaitant pasiruošimą. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

15. Teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis teisės aktuose nustatytais kriterijais, protingumo, teisingumo principais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų nepagrįstai pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nurodytus rekomendacinius dydžius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-421/2022).

16. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. Nr. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d. (toliau – Rekomendacijos)) 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes.

17. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikant Rekomendacijų dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio 2 punkte nurodytus kriterijus, reikėtų vadovautis jų visuma ir nesant pakankamo pagrindo, neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindas padidinti, o kurie – sumažinti priteisiamas išlaidas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015). Taigi nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamos visos svarbios aplinkybės, lemiančios priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022).

18. Taigi ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų atlyginimo nepriteisia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-378/2020).

19. Teismas, įvertinęs tai, kad byla nėra sudėtinga, ji nedidelės apimties, nepasižyminti nagrinėjamų klausimų naujumu, nereikalaujanti specialių žinių, daro išvadą, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti šioje byloje turėtų būti minimalios. Advokato padėjėjas, atstovavęs ieškovą šioje byloje, parengė du procesinius dokumentus – ieškinį ir patikslintą ieškinį. Teismo vertinimu, patikslintas ieškinys – perteklinis procesinis dokumentas, nereikalingas šioje byloje. Surengtas pirmasis teismo posėdis atidėtas ieškovo atstovo prašymu, byla faktiškai išnagrinėta per vieną teismo posėdį, advokato padėjėjas posėdyje dalyvavo nuotoliniu būdu. Įvertinus bylos sudėtingumą, byloje analizuotus klausimus, suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, ieškovo atstovo darbo ir laiko sąnaudas, pateiktų procesinių dokumentų apimtis bei turinį, teismas sprendžia, kad šiuo atveju prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis yra nepagrįstas ir pernelyg didelis, todėl mažintinas. Pažymėtina, jog bylinėjimosi išlaidos negali tapti ginčą pralaimėjusios šalies nubaudimu. Ieškovo reikalavimą iš esmės patenkinus, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, iš atsakovės jam priteistinos 800 Eur atstovavimo išlaidos.

20. Atsakovė, kurios nenaudai priimtas sprendimas, privalo atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas valstybei (CPK 96 straipsnis), kurias šioje byloje sudaro išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) – 39,65 Eur, kurios susidarė siunčiant procesinius dokumentus ir teismo šaukimus šalims, tretiesiems asmenims ir liudytojai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.98 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 269, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti dalinai.

Iškeldinti atsakovę K. V. su visu jai priklausančiu turtu iš ieškovui E. B. nuosavybės teise priklausančios 2/3 dalies gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

Ieškinį dalyje dėl iškeldinimo iš žemės sklypo, ūkinio pastato, kiemo statinių, įpareigojimo išsikelti ir baudos skyrimo atmesti.

Priteisti iš atsakovės K. V. ieškovui E. B. 911 Eur (devynių šimtų vienuolikos eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš atsakovės K. V. valstybei 39,65 Eur (trisdešimt devynių eurų 65 centų) bylinėjimosi išlaidas (gavėja – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmokos kodas – 5662).

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.