Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2S-935-252/2017

Ana Karšul Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01622/2017-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.1; 3.3.2.5.

2017 m. lapkričio 29 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo V. G. atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė T. K. apylinkės teismui pateiktu ieškiniu prašė: 1) pakeisti Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-977-356/2015, patvirtintos taikos sutarties 1.1. punktą ir jos bei atsakovo V. G. nepilnamečių vaikų I. G. ir L. G., gyvenamąją vietą nustatyti kartu su ieškove; 2) pakeisti taikos sutarties 1.2. punktą ir priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiams vaikams – kiekvienam po 180 Eur dydžio periodinėmis išmokomis. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - nustatyti nepilnamečių vaikų nuolatinę gyvenamąją vietą kartu su ieškove iki teismo sprendimo civilinėje byloje įsiteisėjimo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę argumentavo tuo, kad būtina užtikrinti nepilnamečių vaikų interesus, tinkamas jų gyvenimo sąlygas bei saugią aplinką.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Utenos rajono apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi ieškovės T. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir nustatė nepilnamečių vaikų I. G. ir L. G. laikiną gyvenamąją vietą kartu su motina T. K. iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas. Sustabdė Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-977-356/2015, vykdymą dalyje dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Teismas, įvertino ieškovės argumentus, kad atsakovas ir jo sugyventinė netinkamai rūpinasi nepilnamečiais vaikais, neužtikrina tinkamų gyvenimo sąlygų ir, kad šalių vaikai gyvena su ieškove atsisakydami grįžti pas tėvą. Taip pat atsižvelgęs į Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus pateiktą išvadą sprendė, kad yra pagrindas tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

V. G. atskiruoju skundu prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.Nurodo, kad pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones šiuo atveju nebuvo. Socialinė darbuotoja stebėjo jų šeimą ir jokių pažeidimų neužfiksuota. Teismas nustatydamas vaikų gyvenamąją vietą su motina neatsižvelgė į tai, kad ji iki tol neteikė vaikams išlaikymo, niekur nedirbo, yra minėjusi, jog ruošiasi išvykti į užsienį, kas suponuoja galimybę, jog vaikai irgi bus išvežti į užsienio valstybę.Nurodo, kad buvo rūpinamasi vaikais ir jų ugdymu, jie lankė netoli namų esančią progimnaziją, įvairius būrelius. Ieškovė neleidžia bendrauti su vaikais. Kodėl jie išsakė norą gyventi su motina jam nežinoma. Teigia, kad teismas spręsdamas ieškovės prašymą netinkamai įvertino byloje jos pateiktus duomenis apie atsakovo netinkamą gyvenimo būdą ir elgesį su vaikais, nesudarė galimybių savo pozicijos ginčo klausimu išsakyti ir atsakovui. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė T. K. prašo palikti Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartį nepakeistą.Nurodo, kad skirtingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindė ne tik ieškovės argumentais, bet ir Vaikų teisių apsaugos skyriaus išvada bei jos priedais. Iš šio skyriaus išvados matyti, kad V. G. piktnaudžiauja alkoholiu, konfliktuoja su sugyventine, dėl ko vaikams aplinka namuose yra nesaugi ir netinkama. Apeliantas teikdamas atskirąjį skundą nepaneigė aplinkybių dėl savo netinkamo elgesio, o jo pateiktos vaikų charakteristikos yra neinformatyvaus pobūdžio. Pažymėjo, kad abu vaikai išreiškė nuomonę, jog kategoriškai atsisako gyventi su tėčiu dėl jo piktnaudžiavimo alkoholiu ir keliamų konfliktų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis procesas nutrauktinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Atskiruoju skundu keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi, pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones.Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO ir ieškovės atstovės pateikto prašymo prijungti prie bylos įsiteisėjusią teismo nutartį, matyti, kad Utenos rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2044-1055/2017 patvirtino taikos sutartį, sudarytą tarp ieškovės T. K. ir atsakovo V. G.. Šia nutartimi išspręstas ir ginčijamų laikinųjų apsaugos priemonių klausimas, nurodant, kad įsiteisėjus nutarčiai laikinosios apsaugos priemonės, taikytos 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi panaikintinos. Ši nutartis apeliacine tvarka neapskųsta ir yra įsiteisėjusi. Atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu civilinė byla šalims sudarius taikos sutartį nutraukta, laikinosios apsaugos priemonės panaikintos, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad išnyko apeliacijos objektas, dėl to apeliacinis procesas pagal V. G. atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutarties nutrauktinas (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 5 dalis, 338 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso 336-339 straipsniais, teismas

nutaria:

nutraukti apeliacinį procesą pagal atsakovo V. G. atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutarties.