Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Virginijos Gudynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Izoldos Nėnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Šančių autoservisas“ ir Ko apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2- 979-199/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų Rasa“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Šančių autoservisas“ ir Ko dėl be teisinio pagrindo įgytų lėšų grąžinimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui Kauno apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės be teisinio pagrindo įgytą 3 351,19 Eur sumą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 2 d. eismo įvykio metu į ieškovei priklausantį vilkiką Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabę SCHMITZ SKO 24, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), trenkėsi transporto priemonė Ford Transit, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojama S. R.. 2012 m. rugpjūčio 2 d. Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (toliau tekste VPK) Kėdainių rajono policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 66-1-008815-12, kurio metu buvo sulaikytos ieškovei priklausančios transporto priemonės, kaip daiktiniai įrodymai vykdant ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai šias transporto priemones patikėjo saugoti atsakovei. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros penktasis skyrius 2012 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 9-(3086)-1025 ikiteisminiame tyrime Nr. 66-1-008815-12 nutarė grąžinti ir leisti eksploatuoti ieškovei priklausančias transporto priemones. Prieš jas grąžinant, atsakovė pateikė ieškovei 2012 m. spalio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą Ser. SAT Nr. 0001640 23402,61 Lt (6777,86 Eur) sumai, iš jų 11 571 Lt (3 351,19 Eur) be PVM už automobilio ir priekabos saugojimą. Ieškovė 2012 m. spalio 11 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo atsakovei už transporto priemonių saugojimą, kad jas galėtų atsiimti, nes dėl jų prastovų įmonė kiekvieną dieną patirdavo nuostolius. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2013 m. gruodžio 23 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 66-1-008815-12 nutrauktas, kadangi eismo įvykio kaltininku pripažintas Ford Transit vairuotojas S. R., kuris eismo įvykio metu žuvo. Nutarimas įsiteisėjo Kauno apygardos teismui priėmus 2014 m. balandžio 3 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1S-585-238/2014. 2015 m. lapkričio 9 d. ieškovė kreipėsi dėl nuostolių atlyginimo į AAS „BTA Baltic Insurance Company“ pagal 2012 m. rugpjūčio 2 d. įvykį žalos byloje Nr. ZK/12/2247/E. 2015 m. gruodžio 22 d. draudimo bendrovė nurodė, kad saugojimo išlaidų neatlygins, nes jos atlygintinos pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste BPK) 103 straipsnio 5 dalį. Kauno apskrities VPK 2012 m. balandžio 19 d. rašte Nr. 20-1-1362 nurodė, kad, vadovaujantis trečiojo asmens ir atsakovės 2011 m. rugsėjo 21 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 20-IL-825 5.11 punktu, ikiteisminio tyrimo metu policijos paimtas transporto priemones paslaugos atsakovė Kauno apskrities VPK įsipareigojo nuvežti ir (ar) saugoti neatlygintinai. Ieškovė sutartinių santykių su atsakove neturi. Prievolė ieškovei už transporto priemonių saugojimą gali atsirasti teisės aktų pagrindu, tačiau teisės aktas tokios prievolės ieškovei nenustato. Atsakovė be teisinio pagrindo įgijo lėšas už ieškovės transporto priemonių saugojimą, todėl turi šias lėšas grąžinti kaip įgytas be teisinio pagrindo. Po to, kai buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 66-1-008815-12, prievolė už ieškovei priklausančių transporto priemonių saugojimą ikiteisminio tyrimo metu atsirado trečiajam asmeniui. Ieškinio senaties terminas nepraleistas. Teisė reikšti ieškinį atsirado 2014 m. balandžio 3 d., kai įsiteisėjo nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Kauno apylinkės teismas 2017 m. gegužės 24 d. sprendimu ieškinį patenkino, atmetė atsakovės ir trečiojo asmens prašymą dėl ieškinio senaties termino taikymo. Priteisė ieškovei iš atsakovės 3 351,19 Eur, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo patikslinto ieškinio priėmimo dienos 2016 m. spalio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Sprendė, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino, t. y. nei trijų metų, nei dešimties metų. Labiau tikėtina, kad ieškovė apie savo pažeistas teises sužinojo 2014 m. balandžio 3 d. įsigaliojus prokuroro nutarimui nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 66-1-00815-12, konstatavus faktą dėl įvykio kaltininko. Ieškovė nežinojo, kokia apimtimi ginti savo pažeistas teises, kol buvo vykdomi ikiteisminio tyrimo veiksmai. Po atsakovės nurodomo ieškinio senaties termino pradžios ir pabaigos momento (PVM sąskaitos faktūros Nr. 0001640 apmokėjimo 2012 m. spalio 12 d.) ikiteisminio tyrimo byloje buvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai, kurie sąlygojo ikiteisminio tyrimo rezultatus.Sprendė, kad ieškinio dalyką atsakovė įgijo be teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų pirkimo konkurso sąlygų 7.12 punktą, paslaugos teikėjas privalo neatlygintinai nuvežti ir (ar) saugoti ikiteisminio tyrimo metu policijos paimtas transporto priemones. Atsakovei buvo žinomos 2011 m. rugsėjo 21 d. paslaugų teikimo sutarties 5.11 punkto sąlygos prieš sudarant šią sutartį viešo pirkimo sąlygomis. Atsakovė šią sutartį pasirašė, jos neginčijo. Ieškovė nepasirašė 2011 m. rugsėjo 21 d. paslaugų teikimo sutarties, ši sutartis nėra trišalė, sutarties šalys su ieškove sutarties sąlygų nederino, o tai reiškia, kad paslaugų teikimo sutarties sąlygos negali įpareigoti ieškovės. Transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimas savininkų ar trečiųjų asmenų lėšomis nėra paslaugų teikimo sutarties dalykas. Pagal 2011 m. rugsėjo 21 d. sutarties 4 punktą, transporto priemonių savininkai ir valdytojai apmoka už suteiktas paslaugas tik teisės aktų nustatyta tvarka. Išlaidos už daiktų saugojimą yra procesinės išlaidos (BPK 103 straipsnio 5 punktas). Už daiktinių įrodymų saugojimą ikiteisminio tyrimo metu turi mokėti ne ieškovė, apmokama iš valstybės lėšų (BPK 105 straipsnio 5 dalis). Ieškovė, apmokėdama atsakovės PVM sąskaitą faktūrą, sutarties su atsakove nesudarė, nes PVM sąskaita faktūra atlieka buhalterinės apskaitos dokumento funkciją. CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktas netaikytinas, nes atsakovė ieškovei už saugojimą išrašytos PVM sąskaitos faktūros apmokėjimo pasiekė, negrąžindama ieškovei transporto priemonės; reikalavimas apmokėti sąskaitą neatitiko geros moralės, sąžiningumo ir protingumo kriterijų. Atsakovė 3 351,19 Eur iš ieškovės gavo be teisinio pagrindo, todėl juos privalo grąžinti.

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taikyti trijų metų ieškinio senatį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties termino pradžia yra 2014 m. balandžio 3 d. Ieškovė negalėjo būti pripažinta įtariamąja (kaltinamąja), nes už padarytą nusikalstamą veiką juridinio asmens kaltė nenumatyta. Bet kokiu atveju nuostolius už ikiteisminio tyrimo metu patirtas išlaidas turėtų atlyginti dėl avarijos kaltas asmuo, o ne atsakovė. Reikalavimams dėl nuostolių atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio dėl nuostolių atlyginimo senaties terminas prasidėjo 2012 m. spalio 12 d., ieškovei apmokėjus PVM sąskaitą faktūrą, ir baigėsi 2015 m. spalio 12 d., taigi ieškovė praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Sužinojusi apie tariamai neteisėtą atsakovės veiklą bei suvokdama, kad dėl tokios veiklos ji patiria nuostolių, ieškovė turėjo visas galimybes savalaikiai kreiptis į teismą su ieškiniu. Teismas neįvykdė pareigos tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius, nepagrįstai rėmėsi CK 6.237 straipsniu. Jeigu įgytą turtą galima išreikalauti kitokiais pagrindais, pavyzdžiui, taikant nuostolių atlyginimo institutą, restituciją, CK 6.237-6.242 straipsniai netaikomi. Ieškovei pateikta PVM sąskaita faktūra išrašyta esant teisiniam pagrindui, vadovaujantis 2011 m. rugsėjo 21 d. paslaugų teikimo sutartimi, 2012 m. kovo 26 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-229 Dėl paimto, konfiskuoto turto, turto, į kurį nuosavybės teisės laikinai apribotos, daiktinių įrodymų priėmimo, apskaitos, saugojimo, perdavimo, grąžinimo ir naikinimo instrukcijos patvirtinimo. 2011 m. rugsėjo 21 d. paslaugų teikimo sutartis nėra pripažinta niekine ar negaliojančia. Pagal kasacinio teismo praktiką, policijos įstaigos su ūkio subjektais lygiais pagrindais dalyvauja civiliniuose santykiuose, tačiau bet kokiu atveju negali nustatyti tokios tvarkos, pagal kurią paslaugos tiekėjui už paslaugas nebūtų atlyginta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2014). Ieškovė, perdavusi atsakovei pinigines lėšas, galimai suvokė ir žinojo, kad ji neprivalo vykdyti šios prievolės, tačiau ją įvykdė ir tai atitiko geros moralės nuostatas (CK 6.241 straipsnis). Lėšų grąžinimas ieškovei prieštarautų protingumo ir sąžiningumo principams. Ieškovė lėšas už transporto priemonių saugojimą atsakovei sumokėjo pagrįstai, t. y. perduodama turtą nesuklydo, prieš ją nebuvo naudota prievarta, ji nebuvo apgauta. Ieškovė nepateikė teismui įrodymų apie atsakovės nesąžiningumą. Atsakovė 2011 m. rugsėjo 21 d. sutartimi įsipareigojo neatlygintinai nuvežti ir (ar) saugoti ikiteisminio tyrimo metu policijos paimtas transporto priemones kaip paslaugos gavėjo (trečiojo asmens), bet ne transporto priemonės savininko ar valdytojo (ieškovės) atžvilgiu (sutarties priedo 2.10. punktas, 4, 5.11 punktai). Atsakovė neturi teisės reikalauti iš trečiojo asmens atlyginti už ikiteisminio tyrimo metu policijos paimtų transporto priemonių nuvežimą ir (ar) saugojimą. Nusprendęs, kad saugojimo išlaidas turi mokėti ne ieškovė, o valstybė, pripažino, kad tokios lėšos atlygintinos. Nelogiškas teismo sprendimas tokias lėšas grąžinti kaip įgytas be teisėto pagrindo. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nenustatytos civilinės atsakomybės aplinkybės ir sąlygos civilinei atsakomybei taikyti. Ieškovė reikalavimus trečiajam asmeniui pareiškė vadovaujantis CK 6.245-249 straipsniuose numatytais pagrindais, taikant civilinės atsakomybės taisykles, tačiau ieškinį dėl nuostolių atlyginimo pateikė, praleidusi ieškinio senaties terminą. Piktnaudžiaudama teise, ji pakeitė ieškinio materialinio teisinio santykio kvalifikavimą. Atsakovės kaltės nėra, todėl jai negali būti taikoma nei civilinė atsakomybė, nei reikalavimas lėšas grąžinti kaip įgytas be teisinio pagrindo. Šias lėšas ieškovei privalo atlyginti trečiasis asmuo.Trečiasis asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Atsakovė neteisingai aiškina 2011 m. rugsėjo 11 d. paslaugų teikimo sutarties 5.11 punktą. Šios sutarties 5.11 punkte numatyta, jog ikiteisminio tyrimo metu policijos paimtas transporto priemones paslaugos teikėjas įsipareigoja paslaugos gavėjui nuvežti ir (ar) saugoti neatlygintinai. Ši sąlyga atsakovei buvo žinoma iki sutarties pasirašymo, nes ji numatyta viešojo pirkimo dokumentuose. Nesutikdama su sutarties sąlygomis, atsakovė sutarties nenutraukė, neatsižvelgė į trečiojo asmens reikalavimą tinkamai vykdyti sutartį. Atsakovė ieškovės atžvilgiu savavališkai pritaikė mokestį už ikiteisminio tyrimo metu nuvežtas ir (ar) saugotas transporto priemones. Atsakovės veiksmai vertintini kaip neteisėtas praturtėjimas.Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Atsakovė nepagrįstai teigia, kad ieškinio senatis prasidėjo nuo datos, kai ieškovė sumokėjo už transporto priemonių saugojimą. Ji nuslėpė nuo ieškovės, kad pagal 2011 m. rugsėjo 21 d. paslaugų teikimo sutartį daiktinius įrodymus atsakovė turėjo saugoti neatlygintinai, taip suklaidindama ieškovę. Šią aplinkybę ieškovė sužinojo bylos nagrinėjimo metu. Teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas. PVM sąskaitos faktūros išrašymo metu procesinis sprendimas dėl ikiteisminio tyrimo bylos baigties nebuvo priimtas. Pagrindas ieškovei reikalauti gražinti sumokėtas sumas už transporto priemonių saugojimą atsirado ieškovei sužinojus, kad ji nėra atsakinga dėl eismo įvykio. Teismas teisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius pagal šalių nurodytas faktines bylos aplinkybes. Ieškovė turėjo teisę ir pareigą pasirinkti bei suformuluoti ieškinio dalyką, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas. Atsakovė klaidingai nurodo, kad ieškovė turi vykdyti atsakovės ir trečiojo asmens sudarytą sutartį. Ieškovė nėra šio sutarties šalis. Atsakovė ieškovei sąskaitą pateikė be teisinio pagrindo, transporto priemonių negrąžino, kol ieškovė neapmokėjo sąskaitos. Teismas teisingai sprendė, kad 2011 m. rugsėjo 21 d. paslaugų teikimo sutartis įpareigojo atsakovę neatlygintinai nuvežti ir saugoti ikiteisminio tyrimo metu policijos paimtas transporto priemones kaip daiktinius įrodymus, tame tarpe ir ieškovės transporto priemones. Tai patvirtino ir trečiasis asmuo. Atsakovė nepagrįstai remiasi 2011 m. rugsėjo 21 d. paslaugų teikimo sutarties 4 punktu, pagal kurį už suteiktas paslaugas apmoka transporto priemonės savininkas ar valdytojas tik teisės aktų nustatyta tvarka. Sutartis sudaryta įgyvendinant Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 269 straipsnio 7 dalies ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio nuostatas. Ieškovei administracinio poveikio priemonės netaikytos, transporto priemonės buvo nuvežtos ir saugomos BPK normų pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius bei nusprendė, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino išreikalauti turtui, kurį iš jos atsakovė įgijo be teisinio pagrindo. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl ginčo teisinių santykių kvalifikavimo

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė, pareikalavusi ieškovės sumokėti už transporto priemonių saugojimą, be teisinio pagrindo gavo iš jos ieškinyje nurodytą pinigų sumą, nors ją ieškovė, siekdama atsiimti transporto priemones, gera valia sumokėjo pagal atsakovės išrašytą PVM sąskaitą faktūrą. LR CK 6.242 straipsnyje įtvirtinta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas (1 dalis), tačiau praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika (3 dalis). Asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaitą tai buvo įgyta (LR CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje CK 6. 237 straipsnio nuostatos aiškinamos taip, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra tada, kai asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo (neturėjo) gauti, prievolė grąžinti turtą, gautą be teisinio pagrindo (nesant nei teisės akto, nei sandorio prievolei atsirasti) gali atsirasti ir tada, kai iš pradžių buvo teisinis pagrindas šį turtą gauti, o vėliau jis išnyko. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimas; 2) kreditorių veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą ar jį pagerino, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje E. Č. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė, UAB „Automobilių stovėjimo aikštelės“, byla Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, byla Nr. 3K-3-166/2008).Atsakovės ir trečiojo asmens 2011 m. rugsėjo 21 d. pasirašytos paslaugų teikimo sutarties preambulėje nurodyta, jog ji sudaryta įgyvendinant Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 269 straipsnio 7 dalies ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio nuostatas. Pagal sutarties 4 punktą, už suteiktas paslaugas pagal sutarties 2 punkte nurodytus įkainius teisės aktų nustatyta tvarka apmoka transporto priemonės savininkas ar valdytojas. Tai reiškia, kad reikalauti atlyginimo už transporto priemonių saugojimą iš asmenų, nesančių šios sutarties dalyviais, atsakovė kaip saugotoja gali tik įstatymuose ar kituose teisės aktuose numatytu pagrindu. Toks sutarties aiškinimas neprieštarauja apeliantės nurodytai kasacinio teismo praktikai. Transporto priemones ieškovei atsakovė grąžino remiantis 2012 m. rugsėjo 25 d. prokuroro nutarimu, kuriame nurodyta, jog saugomos transporto priemonės yra apgadintos kelių eismo įvykyje, dėl kurio pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 5 dalies požymius (dėl kelių transporto priemonių eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo). Šiame nutarime nėra išvadų nei apie ieškovės transporto priemonę valdžiusio vairuotojo kaltę dėl nusikaltimo įvykdymo, nei duomenų apie jo padarytą administracinį teisės pažeidimą. Pareikalavusi, kad saugojimo išlaidas pagal 2012 m. spalio 10 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą atlygintų ieškovė, atsakovė pažeidė sutarties, kuria remdamasi ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, 4 punktą. Pagal tuo metu galiojusios Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio redakcijos 6 dalį, išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šio straipsnio pirmoji dalis įtvirtina, jog priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus. Taigi, pareigą atlyginti transporto priemonės saugojimo išlaidas įstatymų leidėjas nustatė tik tam transporto priemonės savininkui ar valdytojui, kuris yra pažeidęs kelių eismo taisyklių ar kitų teisės aktų reikalavimus (CK 1.9 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnio 4 dalis), o tokių duomenų 2012 m. spalio mėn. atsakovė neturėjo (jai priklausančios transporto priemonės vairuotojo kaltės dėl autoįvykio nebuvo nustatyta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei administracine tvarka). Aplinkybė, jog ieškovė neginčijo atsakovės nesutikimo grąžinti transporto priemones neatlyginus saugojimo išlaidų ir gera valia apmokėjo jos išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, šalių sutartinių santykių neįrodo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad sutartiniai santykiai šalių nesieja, o įstatyminė tokios sąskaitos paskirtis yra pridėtinės vertės mokesčio apskaita. Teisėjų kolegija pažymi, jog turtą gavusio asmens netinkami, nesąžiningi veiksmai, turėję įtakos turtą savanoriškai, iš esmės suvokiančio, kad neprivalo to daryti, perdavusio asmens valiai įvykdyti prievolę perduoti turtą, negali būti pripažįstami pateisinamu turto įgijimu ir vertinama kaip savanoriškas turto perdavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2008 UAB DK „PZU Lietuva“ v. Lietuvos kariuomenė). Nesutiktina su apeliante, jog teisę reikalauti ginčo išlaidų atlyginimo iš ieškovės jai suteikė 2012 m. kovo 26 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-229 patvirtinta instrukcija „Dėl paimto, konfiskuoto turto, turto, į kurį nuosavybės teisės laikinai apribotos, daiktinių įrodymų priėmimo, apskaitos, saugojimo, perdavimo, grąžinimo ir naikinimo“. Remiantis šia instrukcija, paimtų daiktų saugojimo ir laikymo išlaidos padengiamos BPK, kitų įstatymų, Taisyklių ir kitų teisės aktų numatyta tvarka (10 punktas). Klausimas dėl paimtų daiktų saugojimo ir laikymo išlaidų padengimo ikiteisminio tyrimo bylose sprendžiamas vadovaujantis BPK 103 straipsnio „Proceso išlaidos“ nuostatomis. Proceso išlaidomis yra pripažįstamos ir daiktinių įrodymų laikymo ar persiuntimo išlaidos. Policijos įstaigos, saugodamos pačios ar pagal sudarytas sutartis kitose įmonėse, turi pridėti ar išreikalauti ir pridėti prie bylos daiktinių įrodymų saugojimo išlaidas patvirtinančius dokumentus (pvz., saugomi kroviniai, automobiliai ir kt. daiktai; buvo samdoma įmonė automobiliui, kroviniui pergabenti ar perkamos kitokios tokių daiktų logistikos paslaugos). Šias ir kitas proceso išlaidas, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras pripažįsta proceso išlaidomis (BPK 103 str. 1 d. 6 p.) (pvz., daiktų naikinimo išlaidos – cigarečių, alkoholio ir kt.), patvirtinantys dokumentai turi būti pridėti prie bylos ir teikiami teismui. Policijos įstaigų vadovai turi organizuoti darbą taip, kad būtų užtikrintas operatyvus informacijos apie patirtas išlaidas gavimas ir pridėjimas prie bylos. Proceso išlaidos išieškomos vadovaujantis pagal kompetenciją priimtu teismo ar prokuroro sprendimu (nutarimu).Tuo remdamasis pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog tokios lėšos yra atlygintinos, tačiau atsakovė nepateikė teismo ar prokuroro procesinio sprendimo, kuriuo pareiga išieškoti daiktinių įrodymų saugojimo išlaidas būtų pavesta saugotojai ar kad atlyginti šias išlaidas būtų įpareigota atsakovės saugotų daiktinių įrodymų savininkė (valdytoja). Tai paneigia ir apeliantės argumentą apie tai, jog ieškovei pateikta PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta esant teisiniam pagrindui (CPK 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad ginčo pinigų suma nėra tas turtas, kurio negalima išreikalauti pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Vadovaujantis BPK 103 straipsnio 5 punktu, daiktų laikymo išlaidos yra proceso išlaidos. Kai baudžiamasis procesas nutraukiamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka (BPK 105 straipsnio 5 dalis). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, daiktų laikymo išlaidų reikalavimas iš jokių įstatymų nepažeidusio daikto savininko geros moralės nuostatų neatitinka, toks atsakovės elgesys yra nesąžiningas (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

Dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios ir delikto

Spręsdamas apie tai, kada ieškovė sužinojo apie šioje byloje ginamą teisę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktikoje konstatuota, pagal kurią ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008, 2012 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2013). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, pagrįstu baudžiamojo proceso eiga, todėl jo nekartoja ir, atsižvelgdamas į nutarties 15 punkte nurodytą pareigą atlyginti transporto priemonės saugojimo išlaidas tik teisę pažeidusiam transporto priemonės savininkui ar valdytojui, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovė apie pažeistą teisę sužinojo, Kauno apygardos teismui 2014 m. balandžio 3 d. nutartimi palikus nepakeistą Kėdainių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2014 m. kovo 10 d. nutartį, kuria buvo paliktas galioti 2014 m. vasario 5 d. prokuroro nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo bylos nutraukimo mirus autoįvykio kaltininkui S. R.. Ieškinio senaties terminas nepagrįstai gautam turtui išreikalauti yra 10 metų, jo ieškovė, į teismą kreipusis 2016 m. balandžio 22 d., nepraleido (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Atmestini apeliantės argumentai apie tai, jog ieškinio senaties termino pradžios datą ieškovė nepagrįstai sieja su negalima juridinio asmens kalte dėl autoįvykio. Jeigu dėl autoįvykio kaltu būtų pripažintas ieškovei priklausančios transporto priemonės vairuotojas, jos materialinę atsakomybę, įskaitant ir pareigą atlyginti transporto priemonės saugojimo išlaidas, reglamentuotų civilinės teisės normos (CK 6.264, 6.265 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, jog ir tuo atveju, jei ginčo teisinius santykius būtų galima kvalifikuoti kaip kylančius iš delikto (reikalaudama ieškovės atlyginti saugojimo išlaidas, atsakovė pažeidė CK 6.263 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos), CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trijų metų ieškinio senaties terminas nebūtų praleistas. Visgi teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia kvalifikacija būtų netinkama – atsakovė yra praturtėjusi dėl ieškovės apmokėtos PVM sąskaitos faktūros; atsakovės praturtėjimą atitinka ieškovės turto sumažėjimas; ieškovė dėl to patyrė nuostolių; yra priežastinis ryšys tarp ieškovės turto sumažėjimo ir atsakovės praturtėjimo; atsakovės praturtėjimui nėra teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); nepagrįstas praturtėjimas egzistavo pareiškiant ieškinį; ieškovei negali būti perkeltas atsakovės įsipareigojimas laikytis teisės aktų reikalavimų pagal atsakovės ir trečiojo asmens sudarytą pasaugos sutartį, todėl ieškovė nelaikytina priėmusia nuostolių atsiradimo riziką; ieškovės teisės negali būti apgintos kitais gynybos būdais (restitucija, vindikacija, kt.), nes būtų neteisinga jai perkelti saugojimo išlaidų išieškojimo iš valstybės naštą. Vadovaujantis kasacinio teismo suformuota praktika, tokia situacija kvalifikuotina pagal nepagrįsto praturėjimo instituto normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015; 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-248/2017, 42 punktas). Nurodytas vertinimas suponuoja išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė deliktinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų. Tai, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė keitė teisinį ieškinio pagrindą, nesudaro pagrindo spręsti apie jos piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nes faktinių aplinkybių teisinis įvertinimas yra teismo prerogatyva.

Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo ginčo teisinius santykius ir nusprendė dėl ieškinio senaties termino pradžios momento, todėl teisėtas ir pagrįstas sprendimas nekeistinas (CPK 263 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškovė nepateikė bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme patvirtinančių įrodymų, todėl jų paskirstymo klausimas nespręstinas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.