Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Talša“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Talša“, trečiajam asmeniui V. V. dėl dalies išmokėtos draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

13. Byloje kilo ginčas dėl draudiko, išmokėjusio nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką už eismo įvykio metu padarytą žalą, teisės reikalauti dalį išmokėtos sumos iš apdrausto civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu asmens.

Faktinės bylos aplinkybės

14. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė UAB „Talša“ su ieškove (duomenys neskelbtini) sudarė Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, pagal kurią transporto priemonė (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdrausta Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu AB „Lietuvos draudimas“, draudimo galiojimo laikotarpis nuo 2018-09-10 iki 2019-09-09. (duomenys neskelbtini) UAB „Talša“ generalinio direktoriaus įsakymu „Dėl vykimo į tarnybinę komandiruotę“ Nr. (duomenys neskelbtini) V. V. išsiųstas į tarnybinę komandiruotę nuo (duomenys neskelbtini), jos metu pervežė krovinius užsienio šalyse, tarp jų ir Prancūzijoje. (duomenys neskelbtini) V. V., važiuodamas automobiliu (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atbuline eiga, atsitrenkė ir apgadino automatizuotus teritorijos vartus. Eismo įvykio metu transporto priemonė (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdrausta Sausumos transporto priemonių, išskyrus geležinkelio transporto priemones, draudimu nuo nelaimingų atsitikimų. R. P. nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) pagal darbo sutartį dirbo UAB „Talša“ (duomenys neskelbtini). Draudimo brokeriui UADBB „Jūsų patarėjas“ nebuvo pranešta apie 2018-09-18 eismo įvykį Prancūzijoje su transporto priemone (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė 2018-10-05 išsiuntė atsakovei raštą, kuriuo prašė padėti išsiaiškinti 2018-09-18 įvykio aplinkybes. Ieškovė 2018-11-19 išmokėjo gavėjui InterEurope France 13617,80 Eur draudimo išmoką dėl žalos, patirtos 2018-09-18 įvykio metu. Ieškovė 2018-11-19 raštu informavo atsakovę apie išmokėtą draudimo išmoką bei pareikalavo per 15 dienų pervesti 20 proc. nuostolio į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą. Žalą sureguliavusi Prancūzijos bendrovė InterEurope AG pateikė ieškovei galutinę sąskaitą, pagal kurią visos patirtos išlaidos sudaro 13 617,80 Eur, iš jų- materialinė - žala – 11 940,00 Eur, išlaidos ekspertams - 245,00 Eur, pritaikyta mokesčių bazė- 12 proc.

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

15. Apeliantė prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su klausimais: ar eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 60.3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui; ar eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 60.3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai; ar eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 60.3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai; ar eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 60.3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai.

16. Teismų įgaliojimai sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai yra expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinti Konstitucijoje. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). CPK 3 straipsnio nuostatos numato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas ar jo dalis, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį, prašydamas spręsti, ar tas įstatymas ar teisės aktas atitinka Konstituciją ar įstatymus.

17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje yra išaiškinta, kad atsižvelgiant į esantį teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ar ne. Ši teismo teisė nepriklauso nuo to, pateikė šalys prašymą ir argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar ne. Nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pabrėžtina, jog pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo aktą). Pašalinti šias abejones (paneigti arba patvirtinti jų pagrįstumą) pagal savo kompetenciją gali tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

18. Apeliantės nurodomi argumentai nėra pakankamas pagrindas teismui spręsti klausimą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad apeliantės nurodyti teisės aktai ar jo dalys, kurios turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliantės prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

Dėl reikalavimo dalies išmokėtos sumos iš apdraustojo civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu asmens, jeigu jis nevykdė pareigos pranešti ir teikti informaciją

19. Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsakingas draudikas arba biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Pagal kasacinio teismo praktiką vien šios aplinkybės, kad atlyginta padaryta žala, pakanka konstatuoti faktui, jog egzistuoja regresinio reikalavimo sąlyga. Regresinėje prievolėje kreditorius yra asmuo, kuris turi reikalavimo teisę; tai asmuo, kuris yra sumokėjęs kito asmens padarytus nuostolius ir taip įgijęs reikalavimo teisę; reikalavimui atsirasti yra svarbios dvi aplinkybės: 1) padaryti nuostoliai (išlaidos, negautos pajamos ir kt.); 2) jų atlyginimas nukentėjusiajam ar kitam reikalavimo teisę į žalos (nuostolių) atlyginimą turinčiam asmeniui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2009).

20. TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, jog įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs transporto priemonės valdytojas privalo per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių, taip pat pateikti draudikui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes. Pagal TPVCAPDĮ 12 straipsnio 2 dalį su eismo įvykiu susijęs transporto priemonės valdytojas ir pretenziją dėl padarytos per eismo įvykį žalos teikiantis asmuo privalo pateikti draudikui arba biurui turimus eismo įvykio ir žalos įrodymus, padėti jiems nustatyti įvykio aplinkybes ir žalos dydį, laikytis draudiko ar Biuro nurodymų, jeigu jie buvo duoti, leisti draudikui ar Biurui ištirti per eismo įvykį padarytos žalos priežastis ir nustatyti jos dydį.

21. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį, jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Šios teisės normos imperatyviai nustato transporto priemonės valdytojo atsakomybę už pareigos pranešti draudikui apie eismo įvykį per 3 darbo dienas nevykdymą ar netinkamą vykdymą. TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžtos draudėjo pareigos, kurios apima ir bendrus reikalavimus imtis transporto priemonės valdytojui prieinamų, protingų priemonių galimai žalai sumažinti, ir tiksliai apibrėžtus imperatyvius reikalavimus per nustatytą laiko tarpą pranešti draudikui apie eismo įvykį ar pareikštą pretenziją.

22. Nagrinėjamu atveju dėl atsakovei priklausančios transporto priemonės vairuotojo kaltės (duomenys neskelbtini) Prancūzijoje eismo įvykio metu buvo apgadintas kitam asmeniui priklausantis turtas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nors dėl eismo įvykio kaltu pripažintas atsakovės UAB „Talša“ darbuotojas, tačiau pareigą pranešti apie eismo įvykį ieškovei turėjo atsakovė, nes atsakovė buvo draudimo sutarties šalis ir jai tenka tokio pobūdžio įstatyminė pareiga. Ieškovė į bylą pateikė įrodymus, kad 2018-10-05 raštu „Dėl papildomos informacijos“ informavo atsakovę apie įvykį, prašė užpildyti pateiktus dokumentus, pateikti turimą eismo įvykio deklaracijos egzempliorių. Atsakovė ieškovei informacijos ir duomenų neteikė. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ atlygino žalą įvykį reguliavusiai bendrovei užsienyje InterEurope France ir 2018-11-19 išmokėjo 13617,80 Eur draudimo išmoką.

23. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog, laikantis nuoseklios pozicijos, kad atsakovės adresas nesikeitė, kad teismo siunčiamus dokumentus atsakovė gauna, labiau tikėtina, jog atsakovė gavo ir šį ieškovės siųstą raštą, o neigimas yra atsakovės pasirinkta gynybos pozicija šioje byloje. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis tikimybių teorija, bet turėjo vadovautis prejudiciniais faktais, apeliantė nurodo civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantės nuomone, paaiškėjus, kad ieškovė nepateikė teismui dokumentų, kurie patvirtintų siųstų 2018-10-05 dėl papildomos informacijos ir 2018-11-19 dėl išmokos išieškojimo raštų atsakovei įteikimą, tai, kad ieškovė atsakovei adresuotą raštą pasiuntė trečiajam asmeniui, galima daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovė ir kitus atsakovei adresuotus raštus galėjo išsiųsti bet kur.

24. Byloje ieškovės atstovė paaiškino, kad tokie raštai, kurie buvo siųsti atsakovei, yra išsiunčiami automatiškai, juos suformuoja ir išsiunčia sistema, jie buvo siunčiami bendrovės adresu. Teisingai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovė adreso nekeitė, todėl pirmosios instancijos išvada, jog labiau tikėtina, kad atsakovė raštus gavo, vertintina kaip pagrįsta. Nesutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis prejudiciniais faktais, apeliantės vertinimu, nustatytais civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad, nors civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė ir atsakovė buvo tos pačios, tačiau bylose buvo nagrinėjamos skirtingos faktinės aplinkybės, todėl civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytos aplinkybės neturi jokios sąsajos su šia civiline byla ir negali būti šioje byloje pripažįstamos kaip prejudiciniai faktai. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad draudėjui tenka pareiga draudikui pranešti apie eismo įvykį, o ne atvirkščiai, todėl nežinojimas apie eismo įvykį draudėjui numatytų pareigų nekeičia.

25. Pažymėtina, kad byloje apeliantės atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog bendrovėje nėra reglamentuota, kaip ir kada, kokiu būdu vairuotojas po eismo įvykio privalo pranešti darbdaviui apie eismo įvykį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pati apeliantė nesiėmė jokių veiksmų, kad šie klausimai būtų tinkamai sureguliuoti, nors prisiimdama pareigas pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį ir siekdama tinkamai jas įvykdyti, turėjo tinkamai pasirūpinti, kad būtų informuota apie civilinės atsakomybės draudimo sutartimi apdrausta transporto priemone padarytą žalą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog, esant tokiai situacijai, kai atsakovė nėra reglamentavusi pranešimų apie įvykius tvarkos, ji turi pati prisiimti neigiamas pasekmes dėl pareigos pranešti ir bendradarbiauti nevykdymo.

26. Apeliantė teigia, kad pats pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nepranešimas apie draudžiamą įvykį neturėjo įtakos atsakingo draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką, nes eismo įvykio aplinkybės aiškios, žalos dydis žinomas, nustatytas ekspertų, todėl pranešus ieškovei ir užvedus abiejose valstybėse žalos bylas, žalos dydis dar būtų padidėjęs, t. y. pats pirmosios instancijos teismas pripažino, jog atsakovė sumažino žalos dydį, kuo buvo paneigta civilinė atsakomybė. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus. Apeliantė nepateikė jokių duomenų, galinčių patvirtinti, kad ieškovė apie eismo įvykį sužinojo per tris dienas ar kad nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį neturėjo įtakos ieškovės pareigai išmokėti draudimo išmoką. Apeliantė nenurodė jokių objektyvių priežasčių, galinčių paneigti jos kaltę dėl pareigos laiku informuoti draudiką nevykdymo, kaip jau minėta, tai, kad apeliantė nėra reglamentavusi pranešimų apie įvykius tvarkos, ji turi pati prisiimti neigiamas pasekmes dėl pareigos pranešti nevykdymo, todėl apeliantės savo pareigos neatlikimas nulėmė tai, jog išmokėdama draudimo išmoką ieškovė turėjo remtis vien tik nukentėjusiojo asmens pateikta informacija. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo sutikti su apeliante, kad ji sumažino žalos dydį ir taip buvo paneigta jos civilinė atsakomybė.

Dėl kompensuojamų palūkanų

27. Apeliantė teigia, kad pagal formuojamą teisminę praktiką skolininko prievolė mokėti kreditoriui kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas tampa vykdytina tik po pareikalavimo ją įvykdyti, nagrinėjamu atveju nėra patikimai patvirtinančių dokumentų, jog atsakovė tokį pareikalavimą gavo ar apie jį žinojo, ji tą ginčija, ieškovės pateiktas lydraštis byloje, nesant duomenų apie jo išsiuntimą atsakovei, to neįrodo, todėl kompensacinės palūkanos atsakovei negali būti skaičiuojamos, nes nebuvo pareikalavimo įvykdyti prievolę, todėl ieškovės ieškinio ir patikslinto ieškinio reikalavimas šioje dalyje turi būti atmestas, kaip nepagrįstas.

28. Kompensuojamosios palūkanos - minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą. Pagal CK 6.261 straipsnį, įstatyme nustatytas kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad skolininko prievolė mokėti kreditoriui kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas tampa vykdytina tik po pareikalavimo ją įvykdyti (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013; kt.)

29. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė 2018-11-19 raštu „Dėl skolos išieškojimo“ pareikalavo apeliantės įvykdyti prievolę ir paragino per 15 dienų pervesti ieškovei 2723,56 Eur sumą, tačiau apeliantė į ieškovės raginimą nereagavo ir nurodytos sumos nesumokėjo. Apeliantė teigia, kad šio rašto negavo. Ieškovė yra į bylą yra pateikusi automatizuotos sistemos ataskaitą, iš kurios matyti, kad laiško gavėjui UAB „Talša“ adresu (duomenys neskelbtini), 2018-11-20 buvo išsiųstas 2018-11-19 sukurtas dokumentas „Dėl išmokos išieškojimo“. Byloje nėra duomenų, kad apeliantės buveinės adresas būtų pasikeitęs, to nenurodo ir apeliantė. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog labiau tikėtina, kad atsakovė gavo ir šį ieškovės siųstą raštą. Vadovaujantis išdėstytais argumentais, vertintina, jog šiuo atveju pagrįstai pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą tenkino ir ieškovei priteisė 153,12 Eur kompensacinių palūkanų.

30. Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

31. Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentų pagrindu nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

32. CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus atsakovės apeliacinį skundą, atsakovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis). Ieškovė prašo iš atsakovės priteisti 35,04 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovės priteistina 35,04 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 98 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovės UAB „Talša“ 35,04 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.