Šiaulių apygardos teismo nutartis

2019-10-14 · Civilinė byla Nr. e2S-652-440/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-10-14
Bylos Nr.
e2S-652-440/2019
Teisminio proceso Nr.
2-70-3-03132-2019-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vilija Valantienė
Skolininkas
uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių plentas“
Civilinė byla Nr. e2S-652-440/2019 Teisminio proceso Nr. 2-70-3-03132-2019-3 Procesinio sprendimo kategorijos : 3.3.2.3; 3.3.2.4; 3.3.2.5; 3.2.4.9.3.3.; 3.3.1.14; 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2.; 3.1.18.7.; 3.3.1.18.1. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 14 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkės uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių plentas“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarties civilinėje byloje e2-9063-650/2019.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

1. Apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo.

2. Kreditorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Žvyrita” 2019 m. birželio 18 d. pareiškė prašymą skolininkei UAB „Šiaulių plentas” dėl 22 609,76 Eur skolos, 528,00 Eur žyminio mokesčio, 813,94 Eur delspinigių, 6 procentų palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki ieškinio reikalavimo visiško įvykdymo, 40,00 Eur išieškojimo išlaidų priteisimo. 2019 m. rugpjūčio 20 d. pareiškė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, kad būtų užtikrintas teismo sprendimo įvykdymas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi tenkino kreditorės UAB „Žvyrita“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nusprendė areštuoti 23 463,70 Eur reikalavimo sumai atsakovės UAB „Šiaulių plentas“ priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, pinigines išmokas, esančias banko sąskaitose, pas trečiuosius asmenis.

4. Teismas sprendė, kad yra reali grėsmė teismo sprendimo tinkamam įvykdymui. Teismas nurodė, kad šiuo atveju reikalaujama išieškoti suma yra didelė, prievolių įvykdymas nėra užtikrintas jokiomis kitomis priemonėmis, LITEKO duomenimis skolininkės atžvilgiu yra iškelta ir daugiau civilinių bylų, todėl teismo įsakymo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, dėl ko kreditorės prašymas tenkintinas, laikinosios apsaugos priemonės skolininkės atžvilgiu taikytinos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

5. Atskiruoju skundu skolininkė UAB „Šiaulių plentas“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti kreditorės UAB „Žvyrita“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. Vien pareiškime nurodyta aplinkybė, kad skolos suma skolininkui yra didelė, nesudaro teismui pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Kreditorė UAB „Žvyrita“, šiuo atveju neįrodė skolininkės UAB „Šiaulių plentas“ nesąžiningumo, nenurodė konkrečių duomenų apie jos ketinimus turimą turtą paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims ar kaip nors kitaip apsunkinti savo turtinę padėtį (CPK 178 straipsnis), siekiant išvengti teismo įsakymo įvykdymo.

5.2. Teismas taikydamas asmens teises varžančias procesines priemones, visuomet turi atsižvelgti į tai, kad būtų nepažeistas proceso šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principas. Šio principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek kreditoriaus, tiek skolininko teisėtus interesus ir nė vienai iš šalių nesuteikti nepagrįsto pranašumo. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, ko iš esmės nagrinėjamoje byloje ir siekė kreditorius, yra iškreipiama laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė ir yra pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų teismas imtis iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje pareikšti piniginiai reikalavimai.

2. Atsakovė neneigia, kad susidūrė su laikinais finansiniais sunkumais, tačiau negalėdama iš karto atsiskaityti su kreditoriais, kad stabilizuoti veiklą, pateikė Šiaulių apygardos teismui pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tuo tik patvirtindama savo sąžiningus ketinimus visų kreditorių atžvilgiu su jais atsiskaityti ir siekį atkurti mokumą.

6. Atsiliepimo į atskirąjį skundą kreditorė UAB „Žvyrita“ nepateikė.

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 336 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tokiu reglamentavimu įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Šio išankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Priešingu atveju, teismui padarius išvadą, jog pareikšti reikalavimai yra galbūt nepagrįsti ir ieškovui palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas, būtų paneigta teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo būtinybė, o tuo pačiu ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas. Kita vertus, tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, nes ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, pateikti naujus įrodymus ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-252-330/2017).

Pažymėtina, kad teismo atliekamas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas teismo dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1172-186/2016).

Ieškovė nurodo, kad remiantis 2018 m. birželio 21 d. Pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), Krovinio važtaraščiais, 2019m. gegužės 7 d. Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu, elektroninėmis PVM sąskaitomis-faktūromis suteikė atsakovei PVM sąskaitose - faktūrose nurodytas prekes. Atsakovė dalį lėšų sumokėjo 2018 m. birželio 29 d. PVM sąskaita-faktūra (duomenys neskelbtini) pagal mokėjimo nurodymus. Tačiau iki šiol skola ieškovei sudaro 22 609,76 Eur. Kadangi teismas, spręsdamas dėl poreikio užtikrinti pareiškime pareikštų reikalavimų įvykdymą, nesprendžia ginčo iš esmės ir galutinai nevertina su bylos esme susijusių aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, jog kreditorės reiškiamas reikalavimas, remiantis minėta 2018 m. birželio 21 d. Pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), 2018 m. birželio 29 d. PVM sąskaita-faktūra (duomenys neskelbtini), 2018 m. liepos 13 d. PVM sąskaita-faktūra (duomenys neskelbtini) ir kt., kad kreditorė skolininkei pardavė prekių, už kurias ji neatsiskaitė, yra akivaizdžiai nepagrįstas.

Kai preliminarus bylos duomenų vertinimas leidžia manyti, jog kreditorei palankus sprendimas galėtų būti priimtas, sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Sprendžiant, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsižvelgiama į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, faktines bylos aplinkybes, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeis proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešojo intereso. (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1369-236/2018).

Pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones iš esmės atsižvelgdamas į reikalavimo pobūdį, reikalavimus ir ieškinio priedus. Sprendė, kad yra reali grėsmė teismo sprendimo tinkamam įvykdymui. Į tai, kad prašoma priteisti suma laikytina didele, prievolių įvykdymas nėra užtikrintas jokiomis kitomis priemonėmis. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis atsakovės atžvilgiu yra inicijuota civilinių bylų dėl skolų išieškojimo kitiems kreditoriams. Pirmosios instancijos teismo vertinimu tai teismui sudarė pagrindą spręsti apie grėsmę realiam teismo įsakymo įvykdymui.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi teisės aiškinimo, kad kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai reikšminga tiek ieškinio suma, tiek atsakovo turtinė padėtis, tiek jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, tiek ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į paminėtų aplinkybių visumą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-894-790/2018). Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad prašoma priteisti suma yra didelė, ir tai buvo vienas iš pagrindų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, pažymėtina, kad pagal aktualiausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką nurodoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, ar nėra didelė, vien ši aplinkybė nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-894-790/2018). Tačiau nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones vien šiuo pagrindu. Pirmosios instancijos teismas vertino dar ir tai, kad prievolių įvykdymas nėra užtikrintas jokiomis kitomis priemonėmis bei tai, kad iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog skolininkės atžvilgiu yra iškelta ir daugiau bylų dėl skolos priteisimo. ( šios nutarties 14 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliantės atskirajame skunde nurodytais argumentais, kad ieškovės argumentai dėl skolininkės veiksmų, kuriais siekiama pabloginti turtinę padėtį, nėra pakankamai pagrįsti. Vis dėlto, įvertinus visumą nustatytų aplinkybių ir atsižvelgiant į tai, kad teismas įvertino ir kitas aplinkybes reikšmingas klausimo išnagrinėjimui, atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės atskirojo skundo argumentas, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė vien dėl didelės kreditorės reikalavimo sumos. Faktą, kad apeliantės finansinė padėtis šiuo metu yra sudėtinga patvirtina faktas, kad Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartimi apeliantei buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį dar ir į tai, kad šiuo metu LITEKO duomenimis skolininkės atžvilgiu yra išnagrinėta bylų dėl skolos priteisimo. Nors kiti sprendimai dar nėra įsiteisėję, arba vykdymas yra atidėtas, tačiau pažymėtina, kad priteistų ir galimai neįvykdytų reikalavimų suma siekia apie 696 217,69 Eur.

Lietuvos apeliacinis teismas yra pažymėjęs, kad svarbu yra nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir pareikšto jam ieškinio sumos reikšmingumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019). Nors byloje ir nėra tiesioginių duomenų, kad skolininkė savo veiksmais mažintų jai priklausančio turto masę, ketintų jį realizuoti, perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip bandytų pabloginti savo turtinę padėtį, tačiau visuma byloje nustatytų aplinkybių neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados apie skolininkės neabejotiną įmonės finansinės padėties stabilumą (patikimumą) laiko perspektyvoje. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje grėsmė teismo sprendimui įvykdyti atsiras neabejotinai, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Tai, kad yra išnagrinėta bylų, priteistos skolos, bei yra iškelta restruktūrizavimo byla, suteikia pagrindo spręsti, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimai palankaus ieškovei sprendimo įvykdymas gali pasunkėti.

Apeliantė taip pat grindžia savo atskirąjį skundą tuo, kad teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neatsižvelgė į proceso šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principą, kuris reiškia, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įvertinti tiek kreditoriaus, tiek skolininko teisėtus interesus ir nė vienai iš šalių nesuteikti nepagrįsto pranašumo. Su tokiais apeliantės argumentais teismas negali sutikti, kadangi, kaip pastebėjo kreditorė, skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į skolininkės interesus – pirmiausia yra areštuojamas skolininkės kilnojamasis ir/ar nekilnojamasis turtas, ir tik jo nesant ar esant nepakankamai, yra areštuojamos skolininkės lėšos, esančios pas skolininkę ar trečiuosius asmenis, tačiau yra leidžiama atsiskaityti su darbuotojais, VSDFV ir VMI biudžetais.

Apeliantė skunde nurodė, kad ieškovas prie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pridėjo neva iš nekilnojamo turto registro ištrauktus duomenis, kad atsakovas turto turėjo ir jį neva pardavė. Šie pateikti duomenys neatitinka tikrovės ir yra suklastoti, tikslu – teismui įrodyti, koks gi atsakovas yra nesąžiningas ir tik tam, kad teismas remiantis tikrovės neatitinkančia informaciją pritaikytų laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovės nesąžiningumą ir pateiktų duomenų neatitikimą tikrovei patvirtina tai, kad ieškovės atstovas advokatas G. B. – 2019m. rugpjūčio 19 d. 17 val. 30 min. atlieka atsakovei UAB “Šiaulių plentas“ turimo turto paiešką ir nustato, kad turto turi, o jau po 3 min. – 2019 m. rugpjūčio 19 d. 17 val. 33 min. atliekant turto paiešką – atsakovė turto nebeturi, paprasčiausiai, ieškovės atstovas, siekdamas nuslėpti informaciją, nepateikia paieškos rezultato, o teismui nurodo, kad neva atsakovė nebeturi turto, nes jį pardavė. Pirmiausia turto per tris minutes atsakovė parduoti negalėjo, tuo labiau, kad tai jau buvo po 17 val., t.y,. darbo valandų, antra, visas UAB “Šiaulių plentas“ turtas yra areštuotas dar 2019m. liepos 25 d. antstolės V. Š. turto arešto aktu ir jis niekaip negalėjo būti parduotas. Apeliantė nurodė, kad pateikia išrašą iš nekilnojamo turto registro, iš kurio matyti, kad atsakovė jokio turto nepardavė. Apeliantės vertinimu iš pridėto Šiaulių apygardos teismui pateikto UAB „Šiaulių plentas“ pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, matyti, kad 2019 m. birželio 30 d. balanso duomenimis bendrovei priklausančio turto vertė siekia 55 610 333 Eur sumą, tuo tarpu įsipareigojimai kreditoriams sudaro 29 818 075 Eur, iš kurių 3 092 154 Eur mokėtini po vienerių metų, o 26 725 921 Eur mokėtini per vienerius metus. Teismas pažymi, kad šie apeliantės nurodyti argumentai bei kiti atskirojo skundų motyvai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjimui, atsižvelgiant į tai, kas apeliacinio teismo šioje nutartyje jau išdėstyta, todėl teismas dėl jų atskirai nepasisako. Tačiau pažymėtina, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismas vertindamas šalių pateiktus įrodymus šiuo konkrečiu atveju dėl reikalingumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, ir tik iš įrodymų visumos gali daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Taigi apibendrinant, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimai palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, yra nepagrįsti.

Dėl bylos procesinės baigties.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės padarė pagrįstas išvadas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų, tinkamai parinko jų mastą, nepažeidė CPK nuostatų, todėl skundžiama nutartis paliktina iš esmės nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Bylinėjimosi išlaidos atmetus atskirąjį skundą, neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Kreditorė nepateikė duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.

Teisėja Vilija Valantienė