Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-08-16 · Administracinė byla Nr. I-3292-484/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-08-16
Bylos Nr.
I-3292-484/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01237-2017-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
M. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3292-484/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01237-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugpjūčio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. (M. P.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas M. P. padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 5 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1-7).

Paaiškina, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas suimtas nuo 2015-06-20 iki 2016-05-23. Kamerose buvo ankšta, vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei teisės aktais nustatyti 3,6 kv. m. Kamerose suimtieji buvo laikomi po 3, kameroje buvo tik dvi kėdės, o lovos ir kiti baldai, sanitarinis mazgas, praustuvė, daiktų spintelė užėmė didžiąją dalį kameros ploto. Tarp miegojimo vietų nebuvo minimalaus atstumo. Šios sąlygos jam trukdė pailsėti, išsimiegoti, kildavo socialinė įtampa tarp kameroje laikomų suimtųjų. Būdamas tokiose patalpose, buvo priverstas gulėti arba sėdėti. Dėl per didelio suimtųjų skaičiaus prie stalo trūkdavo vietos ir tekdavo valgyti atšalusį maistą. Ploto trūkumas, anot pareiškėjo, nebuvo kompensuotas jokiais kitais būdais, nes Lukiškių TI-K nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nebuvo pakankamai kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių, į kuriuos būtų įtraukti suimtieji. Šiuo atveju nebuvo užtikrinta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus teritorijoje, negalėjo sportuoti, mankštintis, lankyti įvairių renginių, dirbti. Dėl didelio suimtųjų skaičiaus tekdavo valgyti atšalusį maistą. Lukiškių TI-K pirmo ir trečio korpuso gyvenamosiose ir dušo patalpose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir išsikviesti budintį pareigūną, mygtukai buvo neįrengti arba sugedę.

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat teigia, kad būdamas Lukiškių TI-K, jis turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors tokia praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą išaiškinimui, pagal kurį nuteistasis ne mažiau kaip 8 valandas per dieną turi teisę praleisti lauke. Kamerose neveikė ventiliacija, vėdinimas vyko tik per langą, buvo drėgna ir tamsu. Dėl tokių sąlygų puvo čiužiniai, veisėsi parazitai, metalinės lovos rūdijo. Natūrali šviesa buvo labai silpna, kameros langą temdė grotos, o dirbtinio apšvietimo lemputės skleidė per stiprią šviesą, nuo to jam skaudėjo akis, galvą, neturėjo galimybės išjungti šviesos, nes kamerose nebuvo jungiklių. Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Kamerose unitazas buvo gyvenamojoje patalpoje, nebuvo tinkamai atskirtas nuo kitų asmenų, esančių kameroje, bei priežiūrą vykdančių pareigūnų, jame nebuvo įrengtos atskiros ventiliavimo sistemos. Kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės). Lukiškių TI-K kamerose dažnai nebūna šilto vandens ir nesudaroma galimybė nusiprausti po dušu dažniau nei kartą per savaitę. Įprastai dušu galima buvo naudotis 15 min kartą per savaitę, kurių jam nepakako.

Pareiškėjas tvirtina, kad aukščiau aprašytos gyvenimo Lukiškių TI-K sąlygos suteikė jam papildomus psichologinius išgyvenimus, sukrėtė, sukėlė kančias, kurių intensyvumas viršijo kalinimui būdingą kančią ir sunkumus, baimę. Dėl to tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo, kaip žmogaus, orumas, reputacija. Mano, kad viso to nebūtų buvę, jei Lukiškių TI-K administracija būtų užtikrinusi tinkamas gyvenimo sąlygas. Pareiškėjas skundą grindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų praktika.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 44-57). Paaiškina, kad turimais duomenimis pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015-06-20 iki 2016-05-20, kuomet išvyko į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją. Nurodo, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojo Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Atsiliepime pateikti duomenys rodo, kad laikotarpiais nuo 2015-06-20 iki 2015-07-03, nuo 2015-07-14 iki 2015-12-04 ir nuo 2015-12-07 iki 2016-05-19 vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Akcentavo, kad Lukiškių TI-K administracija nedaro įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos tiek maisto produktams, tiek higienos priemonėms laikyti. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Pažymėjo, kad neretai suimtieji ir nuteistieji gadina šią signalizaciją. Lukiškių TI-K kamerose tiekiamas šaltas vanduo, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Tualetas nuo kameros gyvenamojo ploto atskirtas 1,5 metro aukščio sienele. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Tam tikrose gyvenamosiose kameros sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Akcentavo, kad teisės aktai nenumato, jog kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Suimtiesiems, laikantis nustatytų normų, yra išduodamos visos būtinos higienos priemonės ir patalynė. Minkštasis inventorius yra dezinfekuojamas. Suimtųjų pasivaikščiojimas Lukiškių TI-K organizuojamas remiantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 ir 29 straipsniuose nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtojo teisė, bet ne pareiga.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų pabrėžė, kad būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Šiuo atveju pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus, bei nurodydamas, jog Lukiškių TI-K buvo laikomas nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.

Atsakovo atstovas taip pat prašo priteisti 1,62 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias patyrė kopijuodamas medžiagą, kurią prašė pateikti teismas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, netinkamomis sąlygomis vykdant jo suėmimą laikotarpiu nuo 2015-06-20 iki 2016-05-23 Lukiškių TI-K.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis a. b. Nr. A822-81/2014).

Suėmimo vykdymo ir (ar) laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu galiojo 3,6 kv. m. minimali kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo-izoliatoriaus kameroje, norma, įtvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte.

Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015-06-20 iki 2016-05-20 (iš viso 335 paras) buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 162 (plotas 7,94 kv. m.), 324 (plotas 7,68 kv. m.), 398 (plotas 32,33 kv. m.) ir 252 (plotas 42,33 kv. m.). Remiantis atsakovo atstovo nurodytu kamerų plotu ir asmenų, laikytų šiose kamerose kartu su pareiškėju skaičiumi, nustatyta, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas laikotarpiais: 2015-07-04–2015-07-13, 2015-12-05–2015-12-06 ir 2016-02-23 (b. l. 44-47). 13 parų iš 335 pareiškėjui teko nuo 2,56 iki 3,53 kv. m. kameros ploto. Tuo buvo pažeisti Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimai. Atsakovo atstovo argumentas, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, nereikšmingas sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo. Kitais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 3,84 iki 8,46 kv. m. ploto, taigi teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti.

LVAT analogiškose nagrinėjamai bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo laikomasi nuostatos, kad aplinkybės, glaudžiai susijusios su minimalaus teisės aktuose numatyto gyvenamojo ploto vienam asmeniui neužtikrinimu (pvz., prastas miegas esant mažam kameros plotui, kt.), vertinamos kaip šio pažeidimo dalis (žr. pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2013 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1395/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų esminiu veiksniu nurodė laikymą neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui, o kiti jo nusiskundimai (sutrikęs miegas, įtampa tarp kameroje esančių asmenų, baldų trūkumas, atšalusio maisto valgymas, judėjimo laisvės apribojimas) laikytini glaudžiai susijusiais su nusiskundimu dėl laikymo perpildytose kamerose, todėl vertintini kaip minėto pažeidimo dalis.

Pareiškėjas taip pat reiškė nusiskundimus dėl to, kad Lukiškių TI-K yra nepakankamai užtikrinimas suimtųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas. Nurodyti pareiškėjo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nesukonkretinti, kokiose socialinės reabilitacijos programose pareiškėjui buvo ribojama teisė dalyvauti, kokių socialinių poreikių Lukiškių TI-K administracija nepatenkino. Pažymėtina, kad dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose yra suimtojo (nuteistojo) teisė, bet ne pareiga, todėl norėdamas dalyvauti šiose programose suimtasis (nuteistasis) turi parodyti iniciatyvą, teikdamas atitinkamus prašymus Lukiškių TI-K administracijai. Byloje duomenų, kad pareiškėjas teikė tokius prašymus, o Lukiškių TI-K administracija atsisakė juos tenkinti, nėra. Dėl šių priežasčių teismas pareiškėjo skundo teiginius dėl socialinių programų nepakankamo įgyvendinimo atmeta.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau - Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.4 punktas nustato, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema, inter alia aliarminis iškvietimas. Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kuriose konkrečiai kamerose nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas ir nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu, jis dėl šių aplinkybių su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Todėl pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku vertintini kaip deklaratyvūs ir nėra pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas taip pat skunde teigė, kad Lukiškių TI-K kameros neatitiko higienos normų reikalavimų: jose buvo tamsu, drėgna, nepakako oro, sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino jo privatumo.

Iki 2015-11-01 galiojusi Higienos norma HN 76:2010 (toliau - HN 76:2010) nustatė, jog laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 p.). Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (HN 76:2010 22, 23, 28, 56 p.). Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės 14.3 punktas nustato, kad elektros jungikliai yra montuojami koridoriuje prie kameros. Nuo 2015-11-01 įsigaliojusi Higienos norma HN 134:2015 (toliau - HN 134:2015) nustatė, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (HN 134:2015 16, 17, 39 p.). Pagal HN 76:2010 ir HN 134:2015 laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 76:2010 60 p.; HN 134:2015 20 p.).

Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017-04-28 pranešimas dėl M. P. skundo Nr. 24-2607 (b. l. 68) patvirtina, kad visos Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per langus, kaip nurodyta aukščiau cituotose higienos normose. Visose Lukiškių TI-K kamerose yra skaidraus stiklo langai, kuriuose remiantis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 p. įrengtos grotos. Kamerose dirbtinė šviesa yra ne mažesnės kaip 200 lx (b. l. 68). Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla Lukiškių TI-K nuo 2015 m. sausio mėn. užsiima UAB “Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 77-84).

Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad vykdant visuomenės sveikatos kontrolę Lukiškių TI-K, Vilniaus visuomenės sveikatos centras (toliau – VVSC) ginčui aktualiu ir artimu jam laikotarpiais atliko planinius ir operatyvinius patikrinimus, patikrinimų aktuose užfiksuodamas tikrintose Lukiškių TI-K patalpose aptiktus neatitikimus higienos normoms. Kameroje Nr. 398, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015-07-29 iki 2015-08-06, buvo užfiksuotas HN 76:2010 28 punkto pažeidimas: nelygus grindų paviršius, susidėvėjusi grindų danga. Teismas šį pažeidimą vertina neesminiu, neturinčiu įtakos pareiškėjui, kadangi jokių nusiskundimų dėl šios higienos normos nesilaikymo ir dėl to kilusių pasekmių pareiškėjas nenurodė. Kitų higienos normų pažeidimų tikrinimų metu šioje kameroje nekonstatuota. Duomenų, kad VVSC atliko patikrinimus kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ir nustatė higienos normų pažeidimus, nėra. Pažymėtina, kad dėl praėjusio didelio laiko tarpo ir dėl to, kad VVSC patikrinimus atlieka periodiškai, nėra galimybės nustatyti, kokios sąlygos kamerose buvo visais pareiškėjo buvimo jose laikotarpiais. Pareiškėjas buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu buvo laikomas skirtingose kamerose ir skunde nesukonkretino, kokiose kamerose nesilaikyta higienos normų reikalavimų. Pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją ginčijamu laikotarpiu kreipėsi tik dėl perkėlimo į kamerą kartu su rūkančiais ar nerūkančiais asmenimis. Nusiskundimų dėl kamerų apšvietimo, temperatūros, drėgmės, ventiliacijos pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai nereiškė (b. l. 62-66). Byloje esantys medicininiai duomenys nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kad laikymo Lukiškių TI-K sąlygos tyrėjo įtakos jo sveikatai. Atsižvelgiant į tai, pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, susijusių su užtikrinimu kamerose tinkamos temperatūros, apšvietimo ir vėdinimo, nėra.

HN 134:2015 3 punktas nustato (Lietuvos higienos normos HN 76:2010, redakcija galiojusi iki 2015-11-01, 2 punktas nustatė), kad ji taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis ir paaiškinimais nustatyta, kad kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 0,8x0,7 m. Patalpoje įrengtas klozetas ir praustuvas. Nuo likusio kameros ploto sanitarinio mazgo patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara.

Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji) besinaudojant tualetu gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016).

Atsakovo atstovas pateikė duomenis, kad asmens privatumui užtikrinti šiuo metu Lukiškių TI-K kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos, o postuose Nr. 7 (kameros Nr. 252-257), Nr. 23 (kameros Nr. 386-395), Nr. 25 (kameros Nr. 406-417) ir Nr. 26 (kameros Nr. 418-426) sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis (b. l. 51, 68). Atsakovo atstovas nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad šios asmens privatumo užtikrinimo priemonės egzistavo ir pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu. Pateikta informacija atspindi tik atsiliepimo į skundą pateikimo metu esamą situaciją. Todėl visos abejonės vertintinos pareiškėjo naudai ir darytina išvada, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu galėjo patirti nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 m sienele. Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos (CK 6.271 straipsnis).

Pareiškėjas skundžiasi ir tuo, kad sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio ir lentynėlės higienos priemonėms. Veidrodžių ir tualeto reikmenų spintelių sanitariniame mazge neįrengimas yra Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimas, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad sanitariniuose mazguose jų nėra. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl šio galimo jo teisių pažeidimo į Lukiškių TI-K nesikreipė, todėl teismas daro išvadą, kad jo teisės nebuvo pažeidžiamos. Šiuo metu dėl praėjusio laiko paminėto pažeidimo negalima nustatyti.

Pareiškėjas nurodė, kad sanitariniame mazge nebuvo atskiros ventiliavimo sistemos. Vadovaujantis HN 76:2010 2 punktu (šiuo metu aktuali HN 134:2015 3 p.) pažymėtina, jog sanitarinio mazgo vėdinimo sistemos įrengimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl ši norma nagrinėjamu atveju neturi būti taikoma ir pažeidimas negali būti konstatuotas.

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K dažnai nebūdavo šilto vandens, todėl jam ne visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę.

HN 134:2015 18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Tai reiškia, kad gyvenamosiose tardymo izoliatoriaus patalpose karštas vanduo nėra tiekiamas. HN 76:2010 68 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. HN 134:2015 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Šios nuostatos Lukiškių TI-K yra įgyvendinamos, to iš esmės neneigia ir pareiškėjas, nurodydamas, jog Lukiškių TI-K laikomiems asmenims paprastai sudaroma galimybė vieną kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše, tačiau nekonkretizavo, kada ir kokiomis aplinkybėmis jam nebuvo sudaryta tokia galimybė. Jokių objektyvių įrodymų, kad Lukiškių TI-K administracija trukdė pareiškėjui šia teise pasinaudoti ar kitaip netinkamai elgėsi su pareiškėju, nėra. Teisė suimtajam (nuteistajam) nusiprausti po dušu du kartus per savaitę Lietuvoje galiojančiuose teisės aktuose nenumatyta. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl teisės naudotis dušu ribojimo atmestini kaip neįrodyti.

Kaip pagrįstai nurodė Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą, pasivaikščioti kiemelyje yra suimtojo teisė, bet ne pareiga. Nustatyta, kad pasivaikščiojimas Lukiškių TI-K organizuojamas vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo (Žin., 2008, Nr. 81-3172) 29 straipsnio, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (Žin., 2009, Nr. 68-2782) XVI skirsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (Žin., 2008, Nr. 81-3172) 85 straipsnio 4 d. ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Žin. 2003, Nr. 76-3498, Nr. 82) XXXVII skirsnio reikalavimais. Atsižvelgus į įstaigoje laikomo asmens statusą, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija, kad jam buvo suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore 1 valandą, tačiau mano, jog laikas pasivaikščioti yra per trumpas. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis norėtų ne mažiau kaip 8 val. praleisti lauke. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPT bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3, priešingai nei teigia pareiškėjas, 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose (angl. outside their cells). Todėl šiuo aspektu, nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, aptariamu aspektu nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 13 parų per visą jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, jis turėdavo praleisti perpildytose kamerose. Pareiškėjui būnant mažo ploto kamerose taip pat nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Konstatuotina, kad dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų trukmę ir pobūdį, į tai, kad kamerų perpildymas buvo nenuolatinio pobūdžio, tai, kad pareiškėjas ne visuomet buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis higienos normų reikalavimus, tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K administracijos elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Taip pat bylos duomenys rodo, kad Lukiškių TI-K administracija reagavo į pareiškėjo nusiskundimus dėl suėmimo sąlygų ir šalino kilusias problemas (b. l. 66). Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 5 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams.

Teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., LVAT 2016 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2016, 2016 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016 pareiškėjui, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2016, 2016 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-603-756/2016), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 130 Eur sumos priteisimas.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K prašo priteisti jo naudai iš pareiškėjo 1,62 Eur bylinėjimosi išlaidų už dokumentų kopijų darymą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur. Atsižvelgiant į tai, atsakovės atstovas prašo iš pareiškėjo priteisti 1,62 Eur realiai patirtų išlaidų už A4 formato lapų kopijų parengimą susijusių su bylos nagrinėjimu. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 p. nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K administracija su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydama teismo nutartį, kaip tai yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 67 str. 3 d. Kaip šiuo aspektu yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgus į tai, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. P. (M. P.) skundą tenkinti iš dalies.

M. P. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 130 (šimtą trisdešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Ina Kirkutienė