Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. V. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015-08-25 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1435-721/2015 pagal ieškovės E. V. ieškinį atsakovui G. V. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jam priteisimo, bei atsakovo G. V. priešinį ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė E. V. prašė nutraukti jos ir atsakovo santuoką dėl atsakovo kaltės; po santuokos nutraukimo, buvusiai sutuoktinei palikti ikisantuokinę pavardę – P.; nustatyti nepilnamečio sūnaus N. gyvenamąją vietą su motina; po santuokos nutraukimo palikti sūnui pavardę P.; sūnaus išlaikymui priteisti iš atsakovo po 200 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad po santuokos sudarymo ji bei jos nepilnamečiai vaikai buvo materialiai priklausomi nuo atsakovo, o atsakovas pradėjo ypač šiurkščiai ir nepagarbiai elgtis su ieškove, niekino, žemino jos vaikus. Pažymėjo, kad atsakovo charakteris yra nesugyvenamas. Ieškovė (duomenys neskelbtini) pagimdė sūnų N., kurio tėvystė pripažino atsakovas. Atsakovas tėvystę pripažino, nors žinojo, kad nėra sūnaus N. biologinis tėvas.

Atsakovas G. V. prašė jo ir ieškovės santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės; nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove; padalinti santuokoje įgytą turtą ir kreditinių įsipareigojimų klausimą išspręsti pagal ieškinį bei atmesti prašymą nepilnamečio sūnaus išlaikymui iš jo priteisti po 200,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jo pilnametystės.

Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė nuginčyti N. V. tėvystę bei pripažinti įrašą jo gimimo liudijime negaliojančiu. Nurodė, kad jis laikė save biologiniu N. V. tėvu, todėl vaikui suteikė savo pavardę. 2015 metų sausio mėnesį eilinio konflikto su sutuoktine metu ji jam pasakė, kad jis nėra sūnaus N. V. biologinis tėvas.

Ieškovė su priešieškiniu nesutiko. Nurodė, kad atsakovas G. V. nėra N. V. biologinis tėvas, tačiau jis šią aplinkybę žinojo nuo pat jos nėštumo pradžios. Nuo N. gimimo praėjo jau daugiau kaip dveji metai, todėl atsakovas praleido ieškinio senaties terminą ginčyti savo tėvystę.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė – nutraukė santuoką tarp šalių dėl abiejų sutuoktinių kaltės; nustatė nepilnamečio šalių sūnaus N. V. gyvenamąją vietą su motina E. V.; priteisė iš G. V. nepilnamečio sūnaus N. V. išlaikymui po 120,00 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo 2015 m. vasario 1 d. iki sūnaus pilnametystės; nepilnamečio N. V. piniginių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskyrė vaiko motiną E. V.; po santuokos nutraukimo E. V. suteikė jos mergautinę pavardę ,,P.“, nepilnamečiam N. V. suteikė pavardę ,,P.“; pripažino, jog E. V. prievolė kreditoriui (duomenys neskelbtini) pagal 2010-10-19 kreditinės lanksčių įmokų kortelės sutartį Nr. 10-068891-RK, yra jos asmeninė prievolė; likusią dalį ieškovės E. V. ieškinio atmetė; priteisė iš atsakovo G. V. valstybės naudai 84,20 Eur žyminio mokesčio ir 239,65 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Teismas sprendė, kad aplinkybių, dėl kurių vienas iš sutuoktinių būtų kaltas dėl santuokos iširimo, šioje byloje nėra. Konstatavo, kad abu sutuoktiniai nebuvo pakankamai lojalūs vienas kito atžvilgiu, nedėjo pastangų gyventi kartu, todėl vertino, kad ši šeima galutinai iširo ir jos išsaugoti neįmanoma dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismas atsižvelgęs į vaiko amžių, darė išvadą, kad 400,00 Eur per mėnesį yra per didelė pinigų suma, kurios dalį kaip išlaikymą privalėtų ir galėtų teikti atsakovas. Vertino, kad atsakovas turi mokėti 120,00 Eur nepilnamečiam sūnui N. išlaikymą kas mėnesį. Teismo nuomone, toks išlaikymas būtų proporcingas tėvų turtinei padėčiai ir gali užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Teismas iš bylos duomenų vertino, kad yra pagrindas atsakovo nelaikyti N. biologiniu tėvu. Taip pat teismas pažymėjo, kad N. V. kilmė iš atsakovo, kaip asmens, laikančio save vaiko tėvu, nustatyta CK 3.142 straipsnio 1 punkto pagrindu. Teismas darė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog tik po 2015 m. sausio mėnesio įvykusio konflikto su sutuoktine sužinojo nesantis N. V. biologiniu tėvu. Teismas vertino, kad atsakovas praleido senaties terminą nuginčyti tėvystę ir sprendė, kad atnaujinti šį terminą nėra pagrindo. Teismas sprendė, kad esant neaiškiai perspektyvai nustatyti biologinį tėvą, tėvystės nuginčijimo faktas nėra svarbesnis už vaiko interesus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Apeliaciniu skundu atsakovas G. V. prašo pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015-08-25 sprendimą ir nustatyti, kad atsakovas nėra N. P. (V.) tėvas; panaikinti (duomenys neskelbtini) Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus gimimo liudijimo įraše Nr. (duomenys neskelbtini) esančius duomenis apie vaiko N. V. tėvą, G. V.; panaikinti sprendimo dalį dėl išlaikymo priteisimo; priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nepagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimą – nuginčyti N. V. tėvystę bei pripažinti įrašą jo gimimo liudijime negaliojančiu. Apelianto teigimu, apeliantui dažnai būnant komandiruotėse ar darbe, kalbėti apie socialinę tėvystę negalima net hipotetiškai.

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas praleido vienerių metų senaties terminą, kadangi 2015-07-30 atlikus tėvystės DNR tyrimą buvo nustatyta, kad apeliantas nėra vaiko biologinis tėvas ir tada paaiškėjo aplinkybė, duodanti pagrindo teigti, kad duomenys tikrai neatitinka tikrovės. Iki to laiko apeliantas įrodymų, patvirtinančių tai, kad jis nėra vaiko tėvas, neturėjo.

Apeliantas nesutinka su išlaikymo priteisimu N. P. ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė E. V. prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015-08-25 sprendimą; priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Kadangi priešieškinis buvo atmestas, teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam sūnui. Nurodo, kad apeliantas apeliaciniame skunde nurodo faktines aplinkybes, t. y., kad nuo 2012 m. vasaros šalys gyveno atskirai, tačiau kartais susitikdavo ir bendraudavo intymiai, kurios prieštarauja pirmosios instancijos teisme nustatytoms aplinkybėms – kad nuo 2012 m. vasaros, santykiams pašlijus, apeliantas ieškovę tik kartais susitikdavęs parduotuvėje, jiedu pasisveikindavę. O vėl bendrauti pradėję tik tada, kai ieškovę dėl nėštumo komplikacijų reikėjo nuvežti į Kauno klinikas. Pažymi, kad byloje yra duomenys, jog tarp N. ir apelianto nuo pat vaiko gimimo yra susiklostę tėviški santykiai, tarp jų užsimezgęs glaudus ryšys. Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad apeliantas apie ginčijamus duomenis, įrašytus vaiko gimimo įraše, žinojo nuo jų įrašo padarymo dienos, todėl apeliantas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą tėvystei nuginčyti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).

Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka ir sutikimo motyvų nebekartoja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Konstatavus, kad bylą iš esmės išnagrinėjęs teismas tinkamai atskleidė bylos esmę ir tinkamai pagrindė sprendimą, teisėjų kolegija spręsdama, jog nėra pagrindo tokį sprendimą naikinti pagal apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus, neturi pareigos atsakyti į kiekvieną tokio skundo argumentą. Todėl teisėjų kolegija atsako tik į pagrindinius apeliacinio skundo motyvus.

Šios apeliacijos dalykas yra tėvystės nuginčijimo, senaties termino taikymo bei išlaikymo klausimai.

Dėl tėvystės nuginčijimo

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimą – nuginčyti N. V. tėvystę, neteisingai vertino, kad tarp apelianto ir N. yra socialinis ryšys. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie apelianto argumentai yra nepagrįsti, o pirmos instancijos teismas teisingai nustatė vaiko interesų gynybos principo turinį nagrinėjamu atveju. Prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principas šio pobūdžio bylose reiškia, kad, sprendžiant su tėvystės nuginčijimu susijusius klausimus, svarbiausiais laikytini vaiko interesai. Vaiko interesai – tai pirmiausia įstatymuose nustatytos vaiko teisės ir galimybės šias teises įgyvendinti konkrečioje situacijoje. Vaiko interesais laikomas sudarymas jam tokių sąlygų, kurios lemtų visapusišką ir darnią raidą, kad vaikas būtų parengtas savarankiškai gyventi visuomenėje, taip pat užtikrintų jo sveikatą, darnią fizinę ir psichologinę raidą bei visuomenei priimtiną auklėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2010). Dėl to ir nagrinėjamu atveju, siekiant nustatyti, koks ginčo sprendimas geriausiai atitiktų vaiko interesus, svarbūs yra ne tik ieškovo teiginiai, kad nėra jo socialinio ryšio su vaiku, tačiau ir vaiko požiūris į apeliantą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors vaikas N. yra 2,5 metų, tačiau jis jau turi savo aplinkos suvokimą ir apeliantą suvokia kaip tėvą, o kito asmens kaip tėvo nežino. Aplinkybės, kad apeliantas dažnai buvęs komandiruotėse, o vaikas dėl amžiaus dar nekalba, taip pat nepaneigia to, kad vaikas apeliantą suvokia kaip tėvą.

Nors byloje iš DNR tyrimu ir nustatyta, kad apeliantas nėra vaiko N. biologinis tėvas, tačiau pažymėtina, jog kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tėvystės nuginčijimo instituto paskirtis nėra tik biologinės tiesos konstatavimas, todėl, sprendžiant dėl tėvystės nuginčijimo, taip pat turi būti siekiama užtikrinti, kad vaikas neliktų be tėvo, t. y. tėvystės nuginčijimas turėtų būti taikomas, siekiant nustatyti tikrąją vaiko kilmę (CK 3.146 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2007).

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas (duomenys neskelbtini) pareiškimu pripažindamas savo tėvystę vaikui N. prisiėmė ir su tuo susijusias tėvo pareigas, kurių negalima lengvabūdiškai atsisakyti.

Apeliantas byloje nurodė, kad N. tėvas galėtų būti J. B., tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių jo spėjimus nepateikė. Pažymėtina, kad ieškovė E. V. byloje nenurodė, kas yra jos vaiko tėvas. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, esant neaiškiai perspektyvai nustatyti biologinį tėvą, tėvystės nuginčijimo faktas nėra svarbesnis už vaiko interesus. Vaikui iškiltų grėsmė likti be tėvo ir netekti iš apelianto išlaikymo, nes biologinis tėvas nėra žinomas ir akivaizdu, kad jokių santykių su vaiku nepalaiko ir jokio ryšio tarp jų nėra. Pažymėtina, jog byloje apeliantas pats patvirtino, kad mylėjo N., auklėjo ir prižiūrėjo nuo pat jo gimimo, dalyvavo kasdieniame jo gyvenime, net 2015m. sausio mėn., nutrūkus ieškovės ir apelianto santykiams, vaiko ir apelianto bendravimas nenutrūko, jis vaiką lankė, rūpinosi.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vertintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju tėvystės nuginčijimas pažeistų vaiko N. interesus.

Dėl ieškinio senaties

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio senaties taikymo, ginčija teismo nustatytą faktinę aplinkybę – laiko momentą, kada jis sužinojo aplinkybes, duodančias pagrindą teigti, kad duomenys apie jo tėvystę neatitinka tikrovės. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai yra fakto klausimas, kuris turi būti sprendžiamas vertinant šalių pateiktus įrodymus (CPK 178, 185 str.).

Atsižvelgiant į būtinybę apsaugoti vaiko interesus ir užtikrinti jo statuso apibrėžtumą, įstatyme nustatyta trumpa ieškinio dėl tėvystės nuginčijimo senatis. CK 3.152 str. 1 d. nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo. Šis terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kada asmuo, kuris kreipiasi į teismą, sužinojo apie ginčijamus duomenis, įrašytus vaiko gimimo įraše, arba paaiškėjo aplinkybių, duodančių pagrindą teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės. Pažymėtina, kad kreiptis į teismą dėl tėvystės nuginčijimo yra nustatytas specialus sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kurio pradžia gali būti apibrėžiama dviem alternatyviais momentais: 1) kada asmuo, kuris kreipiasi į teismą, sužinojo apie ginčijamus duomenis, įrašytus vaiko gimimo įraše; 2) kada paaiškėjo aplinkybių, duodančių pagrindą teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės. Pirmuoju atveju vienerių metų termino eiga prasideda nuo sužinojimo apie subjektinės tėvystės teisės pažeidimą (subjektinė tėvystės teisė pažeidžiama įrašu, bet apie teisės pažeidimą ir apie įrašą ne visada sužinoma tuo pačiu metu). Antruoju atveju senaties termino eigos pradžia yra diena, kai asmeniui, kuris kreipiasi į teismą, paaiškėjo aplinkybių, leidžiančių teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties kreiptis į teismą dėl tėvystės nuginčijimo termino pradžiai nustatyti būtina įvertinti visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei atsižvelgti į tėvystės nuginčijimo instituto paskirtį.

Byloje nėra ginčo, kad apeliantas apie duomenis, įrašytus vaiko gimimo įraše ir liudijime, žinojo nuo įrašo padarymo dienos, nes kaip minėta tokie įrašai buvo įrašyti bendru apelianto ir ieškovės pareiškimu. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Nagrinėjamu atveju šias aplinkybes turi įrodyti būtent apeliantas-pagal priešieškinį ieškovas. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str.). Įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1d.). Kaip ne kartą pasisakyta kasacinio teismo praktikoje, vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad apeliantas neįrodė, jog abejonės dėl tėvystės N. atžvilgiu susiformavo tik maždaug prieš metus, kai tik po 2015 m. sausio mėn. įvykusio konflikto su sutuoktine sužinojo nesantis N. V. biologiniu tėvu. Pažymėtina, kad byloje apelianto rašytiniai ir žodiniai paaiškinimai yra nenuoseklūs. Apeliantas, atsiliepime į ieškovės ieškinį nurodė - „stengiausi dėl šeimos kiek įmanydamas, sužinojęs, kad ieškovė laukiasi vaiko, susitaikiau su ja ir vedžiau, net suteikiau vaikui savo pavardę be teisminių ginčų“. Teismo posėdžiuose apeliantas vienu metu tvirtino, kad 2013 metų gegužės mėnesį, veždamas ieškovę į Kauno klinikas, nežinojo ir nematė, kad ieškovė laukiasi, kitą kartą nurodė, kad 2013 metų gegužės mėnesį ieškovę vežė į klinikas dėl nėštumo (2015-08-17 teismo posėdžio protokolas/garso įrašas). Teismo posėdžiuose apeliantas ne kartą patvirtino, kad visą laiką turėjo abejonių, jog vaikas N. yra ne jo: 2015-06-04 parengiamajame teismo posėdyje apeliantas nurodė, kad iš pradžių buvo kalbų su ieškove apie tai, kad vaikas ne jo, tačiau, pasak apelianto, kalbos buvo nekonkrečios; nurodė, kad ieškovė prašė jo, kad nueitų pas notarą ir pripažintų tėvystę. 2015-08-17 teismo posėdyje apeliantas nurodė, kad visiškai nebuvo įsitikinęs, kad N. yra jo biologinis vaikas, bet manė, kad jo. Apeliantas nurodė, jog ieškovė prašė pripažinti tėvystę, kad būtų galima gauti socialinę paramą. Taigi, iš įrodymų visumos vertintina, kad apeliantas nutarė tėvystę N. pripažinti ne dėl to, kad buvo visiškai įsitikinęs, jog N. yra tikrai jo biologinis sūnus, bet todėl, kad to jo prašė ieškovė. Teisėjų kolegija vertina, jog apeliantas žinojo, kad nėra biologinis vaiko N. tėvas arba turėjo pagrįstų abejonių dėl biologinės tėvystės jau pareiškimo pripažinti tėvystę pateikimo metu, tačiau tam neprieštaravo ir savo noru pripažino N. tėvystę, bei su tuo įgyjamas tėvo teises ir pareigas.

Apeliantui nepagrindus savo nurodytos aplinkybės apie tariamai pažeidžiamos teisės sužinojimą tik po 2015 m. sausio mėn. įvykusio konflikto su sutuoktine, pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog (duomenys neskelbtini) gimus N., atsakovas savo tėvystės per CK 3.152 straipsnyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą neginčijo, todėl teigti, kad ginčydamas savo tėvystę po dviejų metų nuo sužinojimo apie jo įrašymą vaiko tėvu, jis nepraleido ieškinio senaties termino nėra pagrindo.

Dėl išlaikymo priteisimo

Apeliantas išlaikymo dydžio neginčija. Apeliacinio skundo argumentai dėl išlaikymo priteisimo tai, kad nuginčijus tėvystę - iš apelianto išlaikymas nepriteisiamas, ieškovės siekis iš apelianto gauti išlaikymą svetimam vaikui - nėra teisėtas.

Teisėjų kolegijai nusprendus, kad apelianto priešieškinis atmestas teisėtai ir pagrįstai, o apeliantas yra nepilnamečio N. P. tėvas, todėl nutraukus su vaiko motina santuoką bei sūnaus gyvenamąją vietą nustačius su ieškove, apeliantas turi pareigą teikti sūnui išlaikymą. Atsižvelgiant į tai, taip pat paliktina galioti ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo dalis dėl išlaikymo N. P. priteisimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmojoje instancijoje

Apeliantas nurodo, kad pakeitus skundžiamą sprendimą yra pagrindas perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė teisingai. Kadangi teisėjų kolegija nusprendė, jog nėra pagrindo skundžiamą teismo sprendimą keisti, todėl nėra pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidų pirmojoje instancijoje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšminti ir neturi tiesioginės įtakos sprendžiant klausimą dėl ginčijamo teismo sprendimo teisėtumo, todėl jie nevertinami.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apelianto G. V. apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl to apeliacinis skundas dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Atmetus apeliacinį skundą, apeliantui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, o ieškovė įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė E. V. prašo iš apelianto priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje. Į bylą pateikta 2015-10-27 pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad valstybė dėl ieškovei E. V. teisinės pagalbos teikimo apeliacinėje instancijoje, patyrė 86,85 Eur bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą atmetus, iš apelianto priteistinos dėl ieškovės teisių gynimo patirtos 86,85 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo G. V., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 86,85 Eur (aštuoniasdešimt šešis eurus 85 centus) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje.

TeisėjaiJurga Kramanauskaitė-Butkuvienė Lina MuchtarovienėVilija Valantienė