Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-05-18 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-308-1121/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2021-03-01Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-05-18Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-05-18
Bylos Nr.
1A-308-1121/2021
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-26202-2019-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Darius Pranka, Paulius Veršekys
Nuteistasis
A. M.
Nukentėjusysis
O. H.
Advokatai
Marta Matiukevič, Danutė Kisinienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-308-1121/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-26202-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.1; 2.4.6.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Dariaus Prankos, Pauliaus Veršekio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Gretai Karmazienei,dalyvaujant prokurorei Olgai Šleiterienei,nuteistajam A. M. (A. M.) ir jo gynėjai advokatei Martai Matiukevič,nukentėjusiajai O. H. ir jos atstovei advokatei Danutei Kisinienei,vertėjui R. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir 281 straipsnio 7 dalyje (įstatymo redakcija galiojusi iki 2019 m. balandžio 1 d.), bei nuteistas:

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per bausmės laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų;

- pagal BK 281 straipsnio 7 dalį (įstatymo redakcija galiojusi iki 2019 m. balandžio 1 d.) 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda, nustatant 12 (dvylikos) mėnesių savanoriško baudos sumokėjimo laikotarpį, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės už atskirus nusikaltimus subendrintos iš dalies jas sudedant ir A. M. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per bausmės laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, ir 40 MGL (2 000 Eur) dydžio bauda, nustatant 12 (dvylikos) mėnesių savanoriško baudos sumokėjimo laikotarpį, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į A. M. paskirtas bausmes: 1) laisvės apribojimą įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) (viena diena), ją prilyginant 2 (dviem) laisvės apribojimo dienoms; 2) baudą įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) (viena diena), ją prilyginant 2 (dviejų) MGL dydžio baudai, ir laikyti, kad nesumokėta 38 MGL (1 900 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi ir 72² straipsniu, A. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. M. nuteistas už tai, kad jis, 2018 m. kovo 25 d. apie 2.06 val., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį VOLKSWAGEN PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio – kraujyje nustatyta 2,07 promilių etilo alkoholio koncentracija. Šiais savo veiksmais A. M. padarė BK 281 straipsnio 7 dalyje (įstatymo redakcija galiojusi iki 2019 m. balandžio 1 d.) numatytą nusikaltimą.

2. A. M. nuteistas už tai, kad jis, 2019 m. birželio 22 d. apie 14.40 val., gyvendamas bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), su buvusia sutuoktine O. H., žodinio konflikto su ja metu, kambario tarpduryje, kaire ranka griebė jai už kairiojo peties, krūtinkaulio ties kaklu, dėl ko ji pajuto smaugimą, po ko, dešine ranka privėrė durimis jai dešinę ranką, rankomis išstūmė nukentėjusiąją iš kambario, dėl ko ji nugara atsitrenkė į buto koridoriaus duris, po ko, jis rankomis griebė jai už rankų ir tampė, koja spyrė jai 2 kartus į dešinės kojos blauzdos apatinę dalį, rankomis stūmė ją, einančią link virtuvės atbulomis, į krūtinkaulį, tokiu būdu panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu, tuo sukėlė jai fizinį skausmą ir padarė O. H. nubrozdinimą apatinėje lūpoje, poodines kraujosruvas nugaroje, dilbiuose, dešinėje kojoje, vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šiais savo veiksmais A. M. padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, ir jį išteisinti; 2) palikti galioti Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) jam pritaikytą laidavimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 7 dalyje (past. – įstatymo redakcija galiojusi iki 2019 m. balandžio 1 d.), padarymo.

4. Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Vilniaus miesto apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė bylos faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas, kad nuteistojo veiksmuose yra visi būtinieji BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis konstatuojamas tik jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina asmens kaltę. Be to, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Pirmosios instancijos teismas nevertino to, kad buvę sutuoktiniai jau ilgą laiką pykosi, tarp jų tvyrojo įtampa, jie kaltino vienas kitą, net ir nagrinėjant bylą teisme nuolat vėlėsi į asmeniškumus. Byloje nenustatyta nuteistojo tyčia sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą ar sukelti jai fizinį skausmą, be to, jie yra išsituokę, todėl nebelaikytini šeimos nariais BK 140 straipsnio 2 dalies prasme.

5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nekilo ginčo, jog 2019 m. birželio 22 d. apie 14.40 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), tarp nuteistojo ir O. H. buvo kilęs konfliktas. Taip pat byloje nekilo ginčo dėl to, kad nuteistasis konflikto metu stūmė nukentėjusiąją iš miegamojo, laikė ją už abiejų rankų riešų. Fizinis kontaktas tarp jų įvyko dėl to, kad nuteistasis gynėsi nuo agresyvios nukentėjusiosios ir bandė ją išstumti iš miegamojo. Nepaisant to, kad nuteistasis neneigė, jog tarp jo ir nukentėjusiosios ilgą laiką vyravo konfliktinė situacija, įvykio dieną nuteistasis buvo neblaivus, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina fakto, kad būtent jis pirmas pradėjo smurtauti ir tokiais savo veiksmais siekė sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą. Jo kaltė negali būti grindžiama išimtinai vien tik nukentėjusiosios paaiškinimais, nes ji yra asmeniškai suinteresuota bylos baigtimi, o liudytojos įvykio pradžios nematė.

6. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nuteistojo paaiškinimai vertintini kritiškai, kaip gynybinė versija siekiant išvengti atsakomybės, yra ydinga. Baudžiamojo proceso įstatymas suteikia kaltinamajam teisę paaiškinimus duoti kaip gynybos priemonę ir tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad kaltinamojo bylos nagrinėjimo teisme metu duoti paaiškinimai yra neteisingi ar melagingi. Taip pat vien duota priesaika negarantuoja, kad nukentėjusieji ar liudytojai duodami paaiškinimus sakys tik tiesą ir atskleis visas reikšmingas bylai teisingai išnagrinėti faktines aplinkybes.

7. Šioje byloje svarbu, kad nukentėjusioji pripažino, jog pamačiusi atėjusį nuteistąjį, nusekė paskui į kambarį atidariusi duris, įsakomuoju tonu liepė netrankyti jos buto durų, po ko, minimas duris paliko atidarytas. Nuteistasis, norėdamas privatumo, nes tuo metu bute buvo dvi jam nepažįstamos moterys, duris uždarė. Nukentėjusioji pakartotinai grįžo į kambarį ir vėl atidarydama duris įsiveržė su pretenzijomis dėl durų trankymo, tokiais veiksmais provokuodama, tačiau nuteistasis jos prašė išeiti. Nukentėjusiajai nepaklusus, jis tiesiog bandė ją išstumti iš kambario. Iš byloje esančių įrodymų ir liudytojų paaiškinimų matyti, kad nuteistojo veiksmai prieš nukentėjusiąją buvo labiau išprovokuoti jos elgesiu, t. y. nukentėjusiosios noru du kartus eiti į kambarį, nors jai buvo aiškiai pasakyta, jog ši kambaryje nėra pageidaujama. Kadangi tarp jų vyko skyrybų procesas, todėl susidariusios tarp buvusių sutuoktinių įtampos kontekste nukentėjusioji galėjo jaustis agresyviai ir perdėtai reaguoti į nuteistąjį. Jo tikslas nebuvo sužaloti ar sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą arba kokius nors kitokius nukentėjusiosios sveikatai neigiamus padarinius. Nuteistojo tikslas buvo iš kambario išstumti nepageidaujamą asmenį. Pirmosios instancijos teismas netiesiogiai patvirtino nuteistojo siekį išstumti nukentėjusiąją iš kambario nurodydamas, jog tokius veiksmus jis atliko tuomet, kai nukentėjusiąją stūmė iš kambario. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai to nevertino per tikruosius nuteistojo ketinimo elementus.

8. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nukentėjusioji nurodė, jog nuteistasis kaire ranka stūmė jos kairį peties krūtinkaulį ties kaklu ir tuo pačiu metu stūmė duris, todėl logiškai vertinant turėjo nukentėti ir nuteistojo kairė ranka, kas byloje nebuvo nustatyta. Tokiu veiksmu nuteistasis negalėjo padaryti žalos nukentėjusiajai, nes padėtis labai nepatogi, todėl norint fiziškai sužaloti būnant nurodytoje padėtyje neįmanoma. Aprašyta situacija tik patvirtina, kad tai nukentėjusioji veržėsi į kambario vidų. Dėl nurodytos situacijos pirmosios instancijos teismo buvo prašoma atlikti eksperimentą, siekiant nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, tačiau šis prašymas nepagrįstai buvo atmestas. Neįmanoma, kad vieno asmens (nukentėjusiosios) ranka būtų sužalota, o kito asmens (nuteistojo), kurio rankos yra toje pačioje vietoje, ne. Svarbu ir tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė, jog būtent nukentėjusioji nuteistajam padarė didesnius kūno sužalojimus, kurie negalėjo atsirasti patys savaime ar nukentėjusiajai ginantis.

9. Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nevertino aplinkybės, kad net ir liudytojos duodamos paaiškinimus, nurodė, jog įvykis buvo buvusios šeimos ginčas, o ne smurtas. Net policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą, negalėjo iš karto pasakyti, kas nukentėjusysis, o kas – įtariamasis. Buvusios šeimos asmenų ginčas neturėtų būti sprendžiamas per baudžiamosios teisės prizmę. Nukentėjusiajai nepatiko, kad nuteistasis galėjo dar gyventi bute. Nukentėjusioji norėjo anksčiau laiko nuteistąjį iškraustyti iš buto. Pirmosios instancijos teismas nesigilino į tai, kad santuokos nutraukimo metu ir po to, nukentėjusioji ne kartą nuteistajam kvietė policijos pareigūnus, tačiau nurodytas smurtas nepasitvirtindavo. Nukentėjusioji, duodama paaiškinimus teisiamajame posėdyje, netiesiogiai, bet patvirtino, kad jai buvo paaiškinta, jog kol nuteistasis nebus panaudojęs smurto prieš ją, tol jo iškeldinti nebus įmanoma. Policijos pareigūnų filmuotoje medžiagoje nukentėjusioji aiškina, kad norėjo vyrą išvaryti iš namų ir jis, pasak jos, bute neturi būti. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nevertino.

Atsiliepimas

10. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

11. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusioji ir jos atstovė advokatė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

12. Baudžiamųjų bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis – pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), prireikus ištaisyti bet kurias fakto ar teisės taikymo klaidas, kurias galėjo padaryti pirmosios instancijos teismas, užtikrinti, kad būtų įvykdytas teisingumas. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Kadangi apeliaciniame skunde nėra ginčijamas A. M. kaltės klausimas dėl BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo (įstatymo redakcija galiojusi iki 2019 m. balandžio 1 d.) padarymo, todėl teisėjų kolegija analizuos tik nuteistojo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį pagrįstumą ir jo pripažinimo kaltu teisėtumą.

13. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, skundžiamu nuosprendžiu ir apeliaciniu skundu, įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai bei nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas, pagrįstai A. M. pripažindamas kaltu dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo.

14. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog nuteistojo veiksmuose yra visi būtinieji BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai. A. M. teigimu, nenustatyta jo tyčia sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą ar sukelti jai fizinį skausmą. Nuteistasis konflikto metu tik stūmė nukentėjusiąją iš miegamojo, laikė ją už abiejų rankų riešų. Nors fizinis kontaktas tarp jų iš tiesų įvyko, tačiau nuteistasis gynėsi nuo agresyvios nukentėjusiosios ir bandė ją išstumti iš kambario. Pasak nuteistojo, byloje neįrodyta, kad jis pirmas pradėjo smurtauti ir savo veiksmais siekė sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą. Iš byloje esančių įrodymų ir liudytojų paaiškinimų matyti, kad nuteistojo veiksmai prieš nukentėjusiąją buvo išprovokuoti pastarosios elgesio.

15. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, todėl kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata. Baudžiamasis įstatymas nedetalizuoja, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, t. y. baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje teisės normoje nurodyti padariniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020).

16. Teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir panašias aplinkybes. Apie kaltę gali būti sprendžiama pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2012, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015).

17. Byloje nekyla ginčo dėl to, kad 2019 m. birželio 22 d. apie 14.40 val., bute ((duomenys neskelbtini)), tarp A. M. ir O. H. įvyko konfliktas, kurio metu O. H. padarytas nubrozdinimas apatinėje lūpoje, poodinės kraujosruvos nugaroje, dilbiuose ir dešinėje kojoje, t. y. sukeltas fizinis skausmas ir nežymiai sutrikdyta sveikata. Nukentėjusiosios patirtus sužalojimus patvirtina (duomenys neskelbtini) specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurios turinys išsamiai atskleistas skundžiamame nuosprendyje. Nukentėjusiosios sužalojimus matė liudytojos M. K. ir L. Š., liudytojas M. P., atvykęs į vietą iš karto po įvykio, taip pat liudytoja Y. P. kitą dieną po įvykio. Liudytojas M. P. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad ant nukentėjusiosios kaklo, dešinės rankos ir dešinės kojos matėsi paraudimai, šiuos sužalojimus liudytojas užfiksavo ir tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, kuriame nurodyti sužalojimai dešinės rankos dilbio vidinėje pusėje, dešinėje blauzdoje iš priekio ir kakle iš priekio. Padarytų sužalojimų nukentėjusiajai neneigė ir pats nuteistasis.

Žemesnės instancijos teismas

18. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, kad sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti šiais nuteistojo veiksmais – A. M. kambario tarpduryje kaire ranka griebė O. H. už kairiojo peties, krūtinkaulio ties kaklu, dėl ko ji pajuto smaugimą, po to, dešine ranka privėrė durimis jai dešinę ranką, rankomis išstūmė nukentėjusiąją iš kambario, dėl ko ji nugara atsitrenkė į buto koridoriaus duris, po to, nuteistasis rankomis griebė O. H. už rankų ir tampė, koja spyrė du kartus į dešinės kojos blauzdos apatinę dalį, rankomis stūmė nukentėjusiąją, einančią link virtuvės atbulomis, į krūtinkaulį.

19. A. M., apklaustas įtariamuoju 2019 m. birželio 23 d. ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad 2019 m. birželio 22 d. apie 11 val., (duomenys neskelbtini), gimtadienyje vartojo alkoholį, t. y. išgėrė apie 150 gramų konjako. Apie pietus grįžo į namus, esančius (duomenys neskelbtini), kuriuose tuo metu buvo jo buvusi žmona O. H. ir dar dvi jam nepažįstamos moterys. Užėjęs iš karto nuėjo į savo kambarį, nes su O. gyvena atskiruose kambariuose. Dėl skersvėjo durys užsitrenkė, ką išgirdo O. ir atėjo į jo kambarį. Ji buvo nusiteikusi agresyviai, pradėjo reikšti pretenzijas, kad jis netrankytų durų. O. atsakė, kad nenori su ja konfliktuoti ir paprašė išeiti iš kambario, tačiau ji užsipuolė A. M. ir pradėjo mušti – ranka sudavė vieną smūgį jam į nosį, dėl ko bėgo kraujas. Tada O. nagais apdraskė jo veidą, kaklą, rankas ir kitas kūno vietas, praskėlė lūpą. Jausdamas didelį fizinį skausmą dėl O. veiksmų, jis besigindamas rankomis atstūmė ją nuo savęs. Nežiūrėjo, į kurią O. kūno vietą pastūmė. O. išbėgo iš kambario į virtuvę, kurioje paėmusi medinį kočėlą, bėgo link jo grasindama nužudyti, keikėsi, užsimojo norėdama trenkti. Bijodamas dėl savo sveikatos ir gyvybės, jis bėgo iš buto. Išbėgęs į laiptinę uždarė duris. Galėjo, O. nepastebėjęs, prispausti jos ranką. Būdamas laiptinėje norėjo iškviesti policijos pareigūnus, tačiau negalėjo, nes išsikrovė telefonas. Nusileido žemyn norėdamas rasti kažką, kas galėtų iškviesti policijos pareigūnus. Nusileidęs pamatė, kad yra atvažiavęs policijos automobilis, bet jame nieko nebuvo, todėl grįžo atgal į butą pranešti policijai, jog buvo užpultas. Jo niekas neklausė, sulaikė ir išvežė į areštinę. Fizinio smurto O. H. atžvilgiu nenaudojo. Prašo jo veiksmus vertinti kaip gynybą, nes O. tyčia išprovokavo konfliktą, kad jis būtų išvarytas iš buto ankščiau nustatyto termino. Virtuvėje buvusios moterys negalėjo matyti kaip jį kambaryje užpuolė O., tačiau galėjo matyti, kaip jis bėgo nuo jos pro duris. A. M. 2019 m. gruodžio 5 d. ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje nurodė, kad pasilieka prie savo duotų pirminių paaiškinimų, pasinaudoja teise apklausos metu neduoti paaiškinimų, kuriuos duos teisme.

20. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis dėl byloje nagrinėjamo konflikto su nukentėjusiąja paaiškino, kad O. mąstė, kaip ji gali jį teisiškai išvaryti iš buto, nes susitarimas buvo toks, jog po skyrybų nuteistasis tam tikrą laiką galės pagyventi bute ir vėliau išeis. Jai buvo pasakyta, kad kol nuteistasis prieš ją nepanaudos smurto, ji negalės jo išvaryti. Įvykio dieną nuteistasis grįžo iš gimtadienio ir užėjęs į butą pamatė, kad virtuvėje sėdi dvi jam nepažįstamos moterys, nuėjo į savo kambarį. Neatsimena, ar trenkė durimis. Gal buvo skersvėjis, tačiau durų piktybiškai netrenkė. Tada atėjo nukentėjusioji ir pasakė, kad jis netrankytų durų. Jis paprašė jos išeiti, nes norėjo pailsėti ir vėl uždarė duris. Ji vėl atėjo į kambarį ir pasakė netrankyti durimis, jai pasakė, kad nori pailsėti, ji pradėjo aiškinti, jis O. pasakė išeiti ir bandė vėl uždaryti duris, bet ji atsistojo tarpduryje. Neatsimena, kur pastūmė ją, bet būtent ji pirma užpuolė nuteistąjį, ėmė draskyti veidą, nuplėšė grandinėlę, todėl jis gindamasis statė kojas ir rankas laikė, kad O. nesudraskytų jo veido. Nukentėjusiajai nieko nepadarė su durimis, nes su žmogumi, kuris stovi tarpduryje, durų neuždarysi. Nuteistasis tik išstūmė iš kambario nukentėjusiąją, tačiau nežino, ar spėjo uždaryti pilnai duris, nes iškart prasidėjo tarp jų susistumdymas. Koridoriuje jie vėl grūmėsi. Jis O. pastūmė ir ji nuėjo atgal. O. vėl jį puolė, supykusi nurovė jam nuo kaklo grandinėlę ir pradėjo draskytis. Jis ją nustūmė į koridorių, laikė jos rankas, kad ši jo nedraskytų, bet O. ištrūko ir vėl pradėjo pulti, todėl jis ją pastūmė, kad galėtų apsiginti. O. nubėgo į virtuvę, paėmė medinį kočėlą ir bėgo link jo, jis tai matydamas išbėgo iš buto ir norėjo kviesti policijos pareigūnus, bet suprato, kad neturi iš ko. Nusileidęs į apačią pamatė policijos pareigūnus. Suprato, kad jie pas juos iškviesti. Policija atėjusi pradėjo klausinėti, kas vyko, moterų paprašė išeiti į balkoną, į kambarį, kad galėtų virtuvėje pašnekėti. Jis suprato, kad tai buvo provokacija, todėl pasakė toms moterims, jog neduotų melagingų paaiškinimų. Suprato, dėl ko viskas įvyko, bet jam iškart pasakė, kad būtent jis yra kaltas ir uždarė jį parai. Gal jis ir grubiai moterims pasakė neduoti melagingų paaiškinimų, tiksliai neatsimena. Su moterimis kalbėjo, kai buvo policijos pareigūnai, kurie galėjo girdėti jų pokalbį. Jis tik gynėsi ir neturėjo tikslo O. sukelti fizinio skausmo.

21. Kaip matyti iš A. M. paaiškinimų, pastarasis viso proceso metu parodė, kad nesmurtavo prieš nukentėjusiąją ir neturėjo tikslo sužaloti ar sukelti pastarajai fizinio skausmo. Priešingai, būtent O. H. jį užsipuolė, o šis gindamasis padarė jai sužalojimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią A. M. versiją vertino kritiškai ir laikė tik siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės.

22. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nuteistasis nurodė, jog nukentėjusioji jį užsipuolė ir pirma pradėjo muštis, t. y. ranka sudavė jam vieną smūgį į nosį, dėl ko jam iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Tačiau apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, nuteistasis šios aplinkybės nenurodė ir šioje dalyje iš esmės pakeitė prieš tai duotus paaiškinimus, nurodydamas, kad O. H. pirma užpuolė jį, tačiau draskydama veidą ir nuplėšdama grandinėlę nuo kaklo. Pažymėtina, kad liudytojos M. K. ir L. Š. nenurodė, jog ant nuteistojo veido ar bute būtų mačiusios kraują, jo nematė ir į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų (foto nuotraukų, policijos tarnybinių pranešimų, apžiūros protokolų ir kt.), kuriuose būtų užfiksuoti kraujo pėdsakai ant nuteistojo veido ar jo drabužių, nuteistojo kambaryje (past. – vietoje, kurioje, pasak nuteistojo, nukentėjusioji jam sudavė smūgį į nosį ir jam pradėjo bėgti kraujas) arba kitose buto vietose. Taip pat byloje nėra duomenų, kuriuose būtų užfiksuota, kad nuteistajam būtų nustatyta nosies trauma ar jos sužalojimai.

23. A. M. taip pat parodė, kad nukentėjusioji nuėjusi į virtuvę pasiėmė kočėlą bei juo grasino nuteistajam, tačiau šios aplinkybės nepatvirtino nei nukentėjusioji, nei liudytojos M. K. ir L. Š.. Nuteistasis paaiškino, kad dėl to, jog nukentėjusioji jam grasino kočėlu, jis pabėgo iš buto. O. H. parodė, kad nuteistasis išėjo iš buto, kai ji iškvietė policiją. Liudytoja L. Š. parodė, kad nuteistasis norėjo išeiti iš buto tik tuomet, kai išgirdo, jog yra iškviesti policijos pareigūnai. Liudytoja M. K. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad kai ji įsikišo į nukentėjusiosios ir nuteistojo konfliktą bandydama juos išskirti, nuteistasis nurimo ir nuėjo į savo kambarį bei uždarė duris. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nukentėjusioji po konfliktinės situacijos su nuteistuoju nebuvo nuėjusi į virtuvę ir joje pasiėmusi kočėlą ar su juo grasinusi A. M. bei išvariusi pastarąjį iš buto, kas leidžia abejoti nuteistojo duotų paaiškinimų teisingumu.

24. Šiame kontekste akcentuotina, kad nukentėjusioji viso proceso metu buvo nuosekli, parodydama, kad A. M. 2019 m. birželio 22 d. į namus grįžo suirzęs, reiškė pretenzijas dėl bute buvusių O. H. pasikviestų liudytojų M. K. ir L. Š., trenkė kambario durimis. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad nunešė nuteistajam į kambarį švarios patalynės komplektą ir pasakė netrankyti durų, po to išėjo, tačiau A. M. vėl trenkė durimis. Kai vėl atėjo į nuteistojo kambarį ir jam pareiškė pretenzijas dėl trankomų durų, būtent A. M. įrėmęs rankas jai į krūtinę ties kaklu stūmė iš kambario, ji pajuto smaugimą ir išsigando. Išstumdamas ją iš kambario, nuteistasis durimis privėrė nukentėjusiosios dešinę ranką, ji nugara atsitrenkė į koridoriaus duris. Neneigia, kad besigindama sudavė nuteistajam antausį ir nuplėšė nuo jo kaklo masyvią balto metalo grandinėlę. Tuomet jis sugriebė ją už riešų ir ėmė tampyti, ji išsigando ir spyrė A. M. apie keturis kartus į kojas, o jis irgi jai spyrė kelis kartus į dešinės blauzdos apatinę dalį. Nors nukentėjusioji tam tikras aplinkybes nurodė tik vėlesnių apklausų metu (pavyzdžiui, kad į nuteistojo kambarį atnešė švarią patalynę; gindamasi A. M. spyrė į kojas) arba prieš tai pasakytas tikslino, tačiau tai nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog O. H. davė melagingus paaiškinimus ir jais nereikėtų vadovautis, nes pastaroji viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad pirmas smurtauti pradėjo būtent nukentėjusysis, be to, ji visą laiką buvo nuosekli dėl A. M. atliktų smurtinio pobūdžio veiksmų prieš ją. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad asmuo, kiekvieną kartą duodamas paaiškinimus, gali atsiminti naujas detales ir savo duotus paaiškinimus papildyti ar patikslinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, O. H. duotų paaiškinimų tam tikri netikslumai nėra esminiai ir negalintys paneigti, kad nukentėjusiajai padaryti sužalojimai buvo nulemti A. M. smurtinių veiksmų. Vertinant asmens paaiškinimus kaip patikimus, svarbu nustatyti, kad proceso metu asmens duodami paaiškinimai apie esmines įvykio aplinkybes yra nekintantys, juos galima patikrinti BPK proceso veiksmais ir juos patvirtina kiti BPK nustatyta tvarka surinkti bylos duomenys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-648/2021).

25. Nuteistasis nurodė, kad negalėjo kambario durimis prispausti nukentėjusiosios rankos. Tačiau nukentėjusioji, duodama paaiškinimus, aiškiai pademonstravo, kaip viskas vyko, t. y. jie kambaryje stovėjo vienas priešais kitą, kaltinamasis ją stūmė iš kambario ir uždarinėjo duris, dešine ranka laikydamas rankeną. Jos dešinė ranka tuo metu buvo tarpduryje ir jis ją privėrė. Tada ji įsirėmė į duris ir išlaisvino savo ranką, o nuteistasis paleido savo ranką ir su ta pačia ranka griebė jai už kaklo bei išstūminėjo iš kambario. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nuteistasis pastūmęs nukentėjusiąją ir uždarinėdamas duris, nebūtinai turėjo jomis prisispausti ir savo kairę ranką. Pažymėtina ir tai, kad O. H. viso proceso metu nuosekliai nurodė, jog nuteistasis jai su durimis privėrė dešinę ranką, todėl netikėti jos nuosekliais paaiškinimas pagrindo nėra, sužalojimus ant dešinės rankos patvirtina specialisto išvada ir liudytojų paaiškinimai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti gynybos prašymą ir atlikti byloje eksperimentą, nes jis nebūtų suteikęs jokių naujų duomenų, o A. M. kaltę dėl durimis prispaustos nukentėjusiosios dešinės rankos patvirtina bylos įrodymų visuma.

26. Sprendžiant A. M. kaltės klausimą, taip pat vertinant, ar buvo būtinosios ginties situacija, yra svarbūs ir liudytojų M. K. bei L. Š. paaiškinimai. Liudytojos ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad nuteistasis grįžęs į namus išreiškė nepasitenkinimą jų buvimu bute, trenkė kambario durimis, o nukentėjusiajai paprašius netrankyti durų, buvo atsakyta keiksmažodžiais. Po to, vėl trenkta durimis. Liudytojos patvirtino, kad jos matė, kaip iš kambario nukentėjusioji ėjo atbula, o priešais, stumdamas ją, ėjo nuteistasis. M. K. nurodė, kad nuteistojo rankos buvo ant nukentėjusiosios pečių, o pasak L. Š. – ant krūtinkaulio. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytoja M. K. apklausiama teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad nuteistasis ir nukentėjusioji pyktis pradėjo kambaryje. Liudytoja konflikto pradžios nematė, tačiau kai jie išėjo į prieškambarį, nuteistasis išsukinėjo nukentėjusiosios rankas, matė, kaip jis O. H. stvėrė už kaklo. Po to, nuteistasis keikdamasis liudytojoms grasino, kad jeigu jos kažką pasakys, bus blogai, liudytoja tuo metu nuteistojo bijojo. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja L. Š. nurodė, kad nematė, kas vyko miegamajame (past. – nuteistojo kambaryje), tačiau girdėjosi, jog ten kažkas vyksta, buvo šūksniai, suprato, kad muštynės. Matė, kaip nuteistasis laikė nukentėjusiąją už rankų, pastaroji norėjo A. M. trenkti į veidą, tačiau jis ją išstūmė į koridorių paėmęs ar už rankų, ar stūmė į krūtinę. Matėsi, kad nukentėjusioji iš kambario išėjo su jėga, jie vienas kitą spardė ir stumdė. Kai policija liudytojoms liepė būti kitame kambaryje, nuteistasis užėjo ir pasakė, kad jeigu jos kažką pasakys, joms blogai baigsis. Nors liudytojos nematė, kas įvyko nuteistojo kambaryje, tačiau jos patvirtino, kad A. M. nuo pat pradžių buvo nusiteikęs agresyviai, jėga išstūmė nukentėjusiąją iš kambario, buvo uždėjęs rankas ant nukentėjusiosios kaklo ar krūtinkaulio, grasino liudytojoms, kad prieš jį neliudytų.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytos aplinkybės įrodo, kad A. M. O. H. atžvilgiu neveikė būtinosios ginties situacijoje. Nuteistojo elgesys atitinkamoje situacijoje buvo neadekvatus, jis nebandė ramiai išspręsti konfliktinės situacijos su nukentėjusiąja O. H., pastarosios nebuvo fiziškai užpultas, tačiau iš karto pradėjo jėga nukentėjusiąją stumti iš kambario, durimis privėrė nukentėjusios ranką, vėliau ją tampė ir spardė koją, suvokdamas tokių savo veiksmų pavojingumą, kad tokiais veiksmais sukels nukentėjusiajai fizinį skausmą bei sutrikdys sveikatą, ir to norėdamas.

28. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl to, kad A. M. negalėjo padaryti BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo, nes nuteistasis ir nukentėjusioji įvykio metu nebuvo šeimos nariai. BK 248 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-301-139/2016, 2K-77-942/2017, 2K-383-1073/2018, 2K-63-511/2021) šeimos nario sąvoka aiškinama, vadovaujantis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais. Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodė, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Šeimos teisine apsauga, kylančia iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos, gali naudotis nebūtinai kraujo ryšiais susiję asmenys, tarp kurių egzistuoja jau minėti supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba grindžiami ilgalaikiai santykiai. Kasacinės instancijos teismo praktikoje sprendžiant, ar nusikalstama veika nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai atvejais padaryta prieš šeimos narį, be kita ko, pasisakoma, kad šeimos santykiai yra tam tikras asmenų tarpusavio santykių pobūdis, jiems būdingas abipusis artumas, abipusė atsakomybė ir parama, t. y. kur kas daugiau nei draugiški santykiai, ir šie santykiai neturėtų būti trumpalaikiai. Šeimos santykiams turėtų būti būdingi ir bendri ūkiniai, buitiniai, asmeninės prigimties reikalai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020). Svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų vieno kitam prisiėmimą. Taigi reikia atidžiai vertinti visumą tų aplinkybių, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų vieno į kitą požiūrį, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant šeimos būdingų santykių turinį atitinkančius santykius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-489/2020).

29. Nors byloje nustatyta, kad A. M. ir O. H. įvykio metu buvo išsiskyrę bei laikytini buvusiais sutuoktiniais, tačiau atsižvelgtina į tai, jog jų santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini) (past. – santuokoje asmenys išbuvo beveik (duomenys neskelbtini)), jie susilaukė (duomenys neskelbtini) vaikų, o nagrinėjamas konfliktas įvyko praėjus vos mėnesiui po jų oficialaus santuokos nutraukimo. Sutiktina, kad nors nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiai buvo įtempti, tačiau jie vis dar gyveno tame pačiame bute, tarpusavyje bendravo, palaikė tarpusavio santykius, ką, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, patvirtina aplinkybė, jog O. H. atnešė švarią patalynę į nuteistojo kambarį. Vertintina ir tai, kad pats konfliktas kilo dėl galimai nenusisekusios santuokos ir dėl jos nutraukimo kilusių pasekmių. Be to, nuteistasis bei nukentėjusioji tuo metu turėjo ir bendrą atsakomybę – vaikų auginimą bei priežiūrą. Pažymėtina ir tai, kad iki santuokos nutraukimo proceso nuteistąjį ir nukentėjusiąją siejo ilgalaikiai pagarba bei pasitikėjimu grįsti santykiai, buvo vedamas bendras šeimos ūkis, kartu sprendžiamos iškilusios šeimoje įvairaus pobūdžio problemos. Svarbu ir tai, kad net skyrybų proceso metu sutuoktiniai vienas su kitu bendravo bei tam tikrą laiką gyveno tame pačiame bute, nebuvo nutolę vienas nuo kito, kas patvirtina jų, kaip šeimos, santykių tvarumą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad konflikto metu, kurio metu O. H. patyrė fizinį skausmą ir buvo nežymiai sutrikdyta jos sveikata, asmenys vis dar buvo šeimos nariais inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties prasme, todėl veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį

30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti apeliacinį skundą ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje padaryto nusikaltimo nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai Virginija Pakalnytė-TamošiūnaitėDarius PrankaPaulius Veršekys