Alytaus apylinkės teismo sprendimas

nedalyvaujant ieškovei E. P., atsakovei A. S., trečiajam asmeniui E. P., trečiojo asmens VĮ Registrų centro atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. P. ieškinį atsakovei A. S., tretiesiems asmenims E. P., R. S., VĮ Registrų centrui dėl 2016 m. gruodžio 8 d. bendraturčių A. S. ir E. P. susitarimo pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2021 m. spalio 27 d. parengiamajame posėdyje protokoline nutartimi teismas tenkino trečiojo asmens E. P. prašymą pakeisti pradinį ieškovą tinkamu ieškovu ir nutarė pakeisti ieškovo E. P. procesinę padėtį į trečio asmens, o E. P. - į ieškovės, nes ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė (b. l. 116).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 1988 m. gruodžio 1 d. Sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) O. J. padovanojo savo dukrai – atsakovei A. S., 1/2 dalį vieno aukšto plytų gyvenamojo namo su veranda, gyvenamuoju priestatu ir rūsiu, 95,06 kv. m. bendro ploto, ir plytų garažą, esančius (duomenys neskelbtini)

(b. l. 75, 76).

2009 m. lapkričio 26 d. Žemės sklypo dalių ir pastatų dalių dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) O. J. padovanojo savo vaikaitei I. P. asmeninės nuosavybės teise 602/1204 dalis žemės sklypo, bendras plotas 0,1204 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau - žemės sklypas), 1/2 dalį pastato - gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 95,06 kv. m. bendro ploto (toliau - namas), pastatą - ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini), (toliau - ūkinis pastatas 1) ir 1/2 dalį kitų statinių – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – kiemo statiniai), esančius (duomenys neskelbtini) (b. l. 9-11). Šį nekilnojamą turtą 2011 m. liepos 27 d. Dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) I. P. padovanojo ieškovei E. P. (b. l. 12 - 21), kurios pagrindu viešajame registre ieškovei buvo įregistruotos nuosavybės teisės į 602/1204 dalis žemės sklypo, 1/2 dalį namo, 95,06 kv. m. bendro ploto, ūkinį pastatą 1 ir 1/2 dalį kiemo statinių, esančius (duomenys neskelbtini)

(b. l. 9-11, viešojo registro išrašo 4.7., 4.8 p.).

Iš 2013 m. vasario 27 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą matyti, kad šio namo rekonstrukcijai pagal 1989 m. parengtą statinio projektą Druskininkų miesto Statybos ir architektūros skyrius 1989 m. kovo 14 d. išdavė statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini)ir rekonstrukcijos darbai buvo užbaigti 2013 m. vasario 27 d. (b. l. 77). Iš viešojo registro išrašo matyti, kad 2012 m. gruodžio 20 d. buvo parengta gyvenamojo namo kadastro duomenų byla (b. l. 79-86, viešojo registro išrašo 10.1 p.).

Iš ieškovės ir atsakovės 2016 m. gruodžio 8 d. susitarimo ir šalių 2016 m. gruodžio 9 d. prašymo Nr. (duomenys neskelbtini) Valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialui matyti, kad po atliktos rekonstrukcijos pasikeitus bendrasavininkų naudojimosi patalpomis dalims, namo bendraturtės - ieškovė ir atsakovė, 2016 m. gruodžio 8 d. sudarė raštišką Susitarimą, kuriuo nustatė namo naudojimosi tvarką, pagal kurią atsakovei teko 79/100 o namo, 164,41 kv. m. bendro ploto, dalys, o ieškovei - 21/100 namo dalys. Šis Susitarimas buvo pateiktas viešajam registrui su prašymu įregistruoti ieškovei ir atsakovei po atliktos rekonstrukcijos tenkančias bendrosios nuosavybės dalis: atsakovei - 79/100, ieškovei – 21/100 (b. l. 78 ).

Iš viešojo registro išrašo su istorija matyti, kad nuosavybės teisės į 21/100 dalį namo buvo įregistruotos ieškovės E. P. vardu 2011 m. liepos 27 d. Dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. kovo 1 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. gruodžio 8 d. Susitarimo pagrindu, o nuosavybės teisės į ūkinį pastatą 1 – 2011 m. liepos 27 d. Dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. spalio 19 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu (išrašo 4.5, 4.6., 4.7 punktai) Nuosavybės teisės į kitą 79/100 dalį namo nuo 2017 m. vasario 3 d. yra įregistruotos atsakovės A. S. vardu 1988 m. gruodžio 1 d. Dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. kovo 1 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. gruodžio 8 d. Susitarimo pagrindu, o nuosavybės teisės į ūkinį pastatą 2 – 1988 m. gruodžio 1 d. Dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)ir 2016 m. spalio 19 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Nekilnojamasis daiktas kiemo statiniai (šaligatvis) buvo išregistruotas iš Nekilnojamojo turto registro kartu išregistruojant ir E. P. bei A. S. nuosavybės teisės į jį (b.l. 79-86).

2017 m. kovo 2 d. ieškovė padovanojo trečiajam asmeniui - savo sūnui E. P., 602/1204 dalį žemės sklypo, 21/100 dalį namo ir ūkinį pastatą 1, į kuriuos trečiajam asmeniui nuosavybės teisės buvo įregistruotos Dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu (b. l. 22-31).

Byloje ginčas kilo dėl ginčijamo 2016 m. gruodžio 8 d susitarimo formos, jo sąlygų aiškinimo ir pasikeitusių bendraturčių teisių į daiktą apimties, padidinus bendrąją dalinę nuosavybę.

Ieškovė teigia, kad iš 2016 m. gruodžio 8 d. Susitarime (toliau - ginčijamas susitarimas) esančio teksto matyti, kad nebuvo keičiama bendraturčių turto dalis, o tik nustatyta bendraturčių naudojimosi daiktu tvarka, ir šiuo susitarimu nei viena iš šalių neišreiškė valios perduoti ir perimti turto dalį. Atsakovė su tuo nesutiko, nurodydama, kad atsakovei tenkančio turto dalis padidėjo po atsakovės atliktos gyvenamojo namo rekonstrukcijos, o ieškovei iš esmės atiteko tos pačios ir tokio paties ploto patalpos

Kilus tarp šalių ginčui dėl 2016 m. gruodžio 8 d. Susitarimo turinio ir aiškinant tikrąją šalių valią būtina vadovautis nuostatomis, reglamentavusiomis bendrosios dalinės nuosavybės objekto naudojimą, bendraturčio bendrosios nuosavybės dalies pakeitimą, padidinus bendrąją dalinę nuosavybę bei sutarčių aiškinimą.

CK 6.193 straipsnyje nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis). Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (4 dalis). Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis). Esant šalių sutartiniams santykiams turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o jeigu šalys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo, tai taikomos įstatymo nuostatos. Pagal konkrečios bylos aplinkybes sprendžiama, kaip sutartyje ar atskirose jos sąlygose atitinkamus klausimus reglamentuoja teisės normos – imperatyviai ar dispozityviai, t. y. kai šalys gali susitarti kitaip, negu nustatyta įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. UAB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010; teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. D. Š., bylos Nr. 3K-3-271-415/2015).

Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Taigi, formuluojant bendrosios dalinės nuosavybės teisės sąvoką įstatyme specialiai pabrėžta, kad turimos omenyje dalys nuosavybės teisėje į bendrą turtą, bet ne pačiame bendrame turte. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje bendrosios nuosavybės teisės dalys dažnai vadinamos idealiosiomis dalimis.

Dalių bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nustatymas yra vienas svarbiausių bendrosios nuosavybės santykių teisinio reguliavimo klausimų, nes idealiosios dalies dydis apibrėžia nuosavybės teisės subjekto teisių į bendrą daiktą ir pareigų, susijusių su bendru daiktu, apimtį (CK 4.76 straipsnis). Pagal CK 4.73 straipsnio 3 dalį, jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, preziumuojama, kad jų dalys yra lygios. Dalių bendrosios nuosavybės teisėje dydis paprastai nustatomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo metu ir priklauso nuo bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo (CK 4.47 straipsnis).

Bendraturčio bendrosios nuosavybės dalies pakeitimas, padidinus bendrąją dalinę nuosavybę, reiškia teisių apimties pasikeitimą. CK 4.77 straipsnis nustato tokio teisių pasikeitimo pagrindus ir tokio pasikeitimo teisėtumui būtinas sąlygas. Pagal CK 4.77 straipsnio 1 dalį yra pagrindas padidinti bendraturčio bendrosios dalinės nuosavybės dalį ir atitinkamai pakeisti naudojimosi tvarką, jei bendras daiktas yra padidinamas tokiomis sąlygomis: 1) turint kitų bendraturčių sutikimą; 2) laikantis įstatymų nustatytų taisyklių; 3) bendraturčio lėšomis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011). Pagal CK 4.77 straipsnio 2 dalį, jeigu bendraturtis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo ir jeigu padidintos daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims. Dėl to, norint pakeisti bendraturčių teises, būtina gauti kito bendraturčio sutikimą dėl tokių pakeitimų ir laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų padidinti bendrąjį daiktą ar jo vertę. Teismų praktikoje suformuluotos tokios šios teisės normos aiškinimo ir taikymo taisyklės:

pirma, pagal CK 4.77 straipsnį gali būti didinamas tiek pats daiktas, tiek jo vertė, tačiau kad atsirastų jame nustatyti padariniai, visais atvejais turi išlikti daikto, kaip bendrosios nuosavybės, statusas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2005);

antra, aplinkybė, kad bendraturtis, kurio turtas bendrame turte buvo apgadintas, vėliau tą turtą atkūrė, nereiškia bendro daikto ar jo vertės padidinimo(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2006). Tokiu atveju bendraturtis, atkūręs bendrą daiktą, gali reikalauti iš kitų bendraturčių proporcingai jų dalims bendrosios dalinės nuosavybės teisėje atlyginti išlaidas, patirtas dėl bendro daikto atkūrimo (CK 4.76 straipsnis);

trečia, pagal CK 4.77 straipsnį viena iš būtinų sąlygų, norint, padidinus daiktą ar jo vertę, padidinti bendraturčio dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir atitinkamai pakeisti naudojimosi tvarką – kitų bendraturčių sutikimas tokiems daikto pakeitimams.

Kaip jau buvo nustatyta, ieškovei E. P. nuosavybės teisės į 1/2 dalį namo, 95, 06 kv. m. bendro ploto, esančio, (duomenys neskelbtini), buvo įregistruotos 2011 m. liepos 27 d. Dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)pagrindu, o atsakovei A. S. nuosavybės teisės į 1/2 dalį šio namo, 95,06 kv. m. bendro ploto, esančio (duomenys neskelbtini), buvo įregistruotos 1988 m. gruodžio 1 d. Sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Šie duomenys patvirtina, kad namo bendras plotas šių sandorių sudarymo metu buvo 95,06 kv. m.

Atsakovė nurodė, kad laikotarpiu nuo 1989 iki 2012 metų ji savo lėšomis ir darbu rekonstravo jai priklausančio namo dalį - įrengė mansardinį aukštą. Rekonstrukcijos darbai atlikti laikantis teisės aktų reikalavimų, buvo pateiktos deklaracijos apie statybos užbaigimą, atlikti nauji gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastriniai matavimai. Po rekonstrukcijos darbų, įrengus gyvenamojo namo mansardą, gyvenamojo namo plotas padidėjo iki 164,41 kv. m. Ieškovė šių aplinkybių neginčijo. Be to, atsakovės nurodomas aplinkybes neginčijamai patvirtina byloje esantys duomenys: 2013 m. vasario 27 d. Deklaracija apie statybos užbaigimą, viešame registre užfiksuoti duomenys, kad 2012 m. gruodžio 20 d. buvo parengta gyvenamojo namo kadastro duomenų byla ir namo bendras plotas yra 164,41 kv. m., 2016 m. gruodžio 8 d. šalių susitarimas, kuriuo buvo nustatinėjama būtent 164,41 kv. m. ploto ginčo namo naudojimosi tvarka, kas leidžia daryti išvadą, kad po atsakovės lėšomis atliktų rekonstrukcijos darbų namo plotas nuo 95,06 kv. m. padidėjo iki 164,41 kv. m.

Byloje nėra ginčo, kad atsakovė padidino ginčo namą savo lėšomis ir rekonstrukcija buvo atlikta teisės aktų nustatyta tvarka. Be to, atsakovei 1989 metais pradėjus namo rekonstrukcijos darbus pagal Druskininkų miesto Statybos ir architektūros skyrius 1989 m. kovo 14 d. išduotą statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovė dar nebuvo šio namo bendraturte – ja tapo tik 2011 m. liepos 27 d., todėl ieškovės sutikimo atlikti rekonstrukcijos darbus nereikėjo. Byloje nėra duomenų ir ginčo, kad namo rekonstrukcijos metu buvusi bendraturtė I. P. būtų nedavusi sutikimo atsakovei atlikti namo rekonstrukciją.

Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad namas buvo padidintas laikantis CK 4.77 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų: 1) turint kitų bendraturčių sutikimą; 2) laikantis įstatymų nustatytų taisyklių; 3) bendraturčio lėšomis, todėl pagal CK 4.77 straipsnio 1 dalį atsakovė įgijo teisę reikalauti jai tenkančią dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje padidinti ir atitinkamai pakeisti naudojimosi tvarką.

Iš 2016 m. gruodžio 8 d. Susitarimo matyti, kad šią savo teisę atsakovė realizavo sudarydama su ieškove susitarimą, kuriuo šalys atitinkamai padidino atsakovei tenkančią dalį bendrojoje nuosavybėje ir pakeitė namo naudojimosi tvarką.

Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė neginčija šalių sutartos naudojimosi tvarkos pagal padidėjusį gyvenamojo namo plotą, tačiau teigia, kad ginčijamu susitarimu nebuvo keičiama bendraturčių turto dalys, tačiau iš ginčijamo susitarimo turinio akivaizdžiai matyti, kad šalių susitarimu naudojimosi tvarka buvo nustatoma dėl to, kad po rekonstrukcijos pasikeitė savininkų naudojimosi patalpomis dalys, ir šios pasikeitusios dalys buvo užfiksuotos ginčijamo susitarimo eilutėje „Gyvenamojo namo dalys tenkančios bendrasavininkams“, nurodant kad atsakovei tenka - 79/100 dalys, o ieškovei- 21/100 dalis, kurias ir prašė įregistruoti registrų centre.

Šios teismo nustatytos aplinkybės aiškinant ginčijamą susitarimą leidžia daryti išvadą, kad po namo gyvenamojo ploto padidėjimo atlikus rekonstrukciją atsakovės lėšomis tikrieji šalių ketinimai, ginčijamo susitarimo esmė ir jo sudarymo tikslas ir buvo nustatyti šalims tenkančias dalis po rekonstrukcijos atlikimo, atitinkamai pakeičiant ir naudojimosi tvarką, todėl atmestinas kaip nepagrįstas ieškovės motyvas, kad ginčijamu susitarimu nebuvo keičiama bendraturčių turto dalis.

Dar vienas ieškovės motyvas, kuriuo ji grindžia savo reikalavimą, kad ginčijamas susitarimas priskirtinas prie nekilnojamojo daikto suvaržymo sandorių ir turėjo būti sudarytas notarine forma, todėl šis susitarimas turi būti pripažįstamas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms. Šias nurodomas aplinkybes ieškovė grindžia CKK 4.75 straipsnio 1 dalies, 4.81 straipsniu, 6.183 straipsnio 3 dalimi, 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 6.192 straipsnio 4 dalimi.

CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad notarine forma turi būti sudaromi: daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai, išskyrus bankroto proceso metu sudaromus nekilnojamojo daikto perleidimo sandorius, jeigu šiame kodekse nenustatyta kitaip.

Pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kuri kartu yra ir pagrindinis specifinis bendrosios dalinės nuosavybės teisės požymis bei esminė sąlyga bendro objekto valdymui, naudojimui, disponavimui, įtvirtinta CK 4.75 straipsnio 1 dalyje: bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kasacinis teismas CK 4.75 straipsnio nuostatą aiškina kaip bendraturčių pareigą, šiems įgyvendinant valdymo, naudojimo ir disponavimo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto likimo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. E. G. , bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2006 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. K. v. N. K. , bylos Nr.3K-3-536/2006; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. D. Š. , bylos Nr. 3K-3-576/2006; 2010 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. D. v. R. T., bylos Nr. 3K-3-233/2010). Ši nuostata dėl nekilnojamųjų daiktų detalizuota CK 4.81 straipsnyje, kurio 1 dalyje įtvirtinta nekilnojamojo daikto bendraturčių teisė tarpusavio susitarimu nustatyti tvarka, pagal kuria bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgiant į dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendraturčiai turi teisę susitarimą dėl naudojimosi tvarkos patvirtinti notariškai ir įregistruoti viešame registre (CK 4.81 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju naudojimosi tvarka tampa privaloma ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį turto bendrosios nuosavybės teisėmis. Susitarimas, nepriklausomai nuo jo formos, yra privalomas susitariantiems bendraturčiams, tačiau, pasikeitus kuriam nors iš susitarusių bendraturčių, jis naujajam bendraturčiui privalomos galios nebeturi, jei nebuvo laikytasi CK 4.81 straipsnio 2 dalies reikalavimų susitarimo formai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-956/2003, 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2009).

Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad toks susitarimas gali būti bet kokios formos ir tokį susitarimą patvirtinti notariškai ir įregistruoti viešame registre dėl naudojimosi tvarkos šalys turi teisę, bet ne pareigą. Susitarimo notarinė forma ir išviešinimas aktualus tik tuo atveju, jeigu pasikeičia vienas iš bendraturčių.

Pagal kasacinio teismo praktiką CK 4.81 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisės normą toks susitarimas naujajam bendraturčiui privalomas, jei jis sudarytas notarine forma ir yra išviešintas įstatymo nustatyta tvarka – įregistruotas viešame registre. Tačiau susitarimo neišviešinimo faktas savaime nedaro jo negaliojančio. Kai asmuo, kuris vėliau įgyja bendrosios dalinės nuosavybės dalį, laikosi iš tokio susitarimo kylančių pareigų ir tinkamai įgyvendina savo teises, t. y. susitarimo sąlygas pripažįsta, naudojimo daiktu tvarka, nors ir neišviešinta įstatymo nustatytu būdu, tokiu atveju yra privaloma ir naujajam savininkui (kasacinio teismo nutartis Nr. 3K-3-58/2008, E3K-3-218-695/2019

Iš bylos duomenų matyti, kad ginčijamas susitarimas, kuriuo buvo pakeistos kiekvienam bendraturčiui tenkančios dalys ir naudojimosi tvarka, buvo įregistruotas laikantis CK 4.254 straipsnio 1 punkte nustatyto reikalavimo - viešame registre turi būti registruojami sandoriai ir sprendimai, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės. Netrukus po ginčijamo susitarimo ieškovė 2017 m. kovo 2 d. padovanojo trečiajam asmeniui – savo sūnui E. P., 602/1204 dalį žemės sklypo, 21/100 dalį gyvenamojo namo ir į ūkinį pastatą, į kuriuos trečiajam asmeniui nuosavybės teisės buvo įregistruotos Dovanojimo sutarties Nr. 937 pagrindu.

Byloje nėra duomenų, kad nuo 2017 m. kovo 2 d. iki ieškinio teismui padavimo dienos tarp atsakovės ir ieškovės, vėliau trečio asmens būtų kilęs ginčas dėl 2016 m. gruodžio 8 d. ginčijamu susitarimu nustatytų bendraturčiams tenkančio gyvenamojo dalių ar naudojimosi tvarkos. Be to, kaip jau buvo minėta, ginčijamu susitarimu nustatytos patalpų naudojimosi tvarkos ieškovė ir neginčija.

Nei ieškovė, nei trečias asmuo E. P. neginčija 2017 m. kovo 2 d. Dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)

(toliau - Dovanojimo sutartis), kurios pagrindu Nekilnojamojo turto registre nuo 2017 m. kovo 14 d. buvo įregistruotos E. P. nuosavybės teisės į 21/100 namo dalį, 602/1204 dalį Žemės sklypo ir ūkinį pastatą 1. Dovanojimo sutarties 2.1 p. punkte nurodyta: „Dovanotojas dovanoja, o Apdovanotasis priima dovaną: 2.1.1. 602/1204 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)\, kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), toliau vadinamas – Daiktas 1, 2.1.2. 21/100 dalį Pastato - Gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), toliau vadinamą - Daiktas2. 2.1.3. Pastatą - Ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), toliau vadinamą – Daiktas 3." Dovanojimo sutarties 5.2 p. nurodyta: „Aš, E. P., man asmeninės nuosavybės teise dovanojamas žemės sklypo, jame esančio gyvenamojo namo dalis bei ūkinį pastatą priimu". Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad trečias asmuo E. P. suvokė dovanojamo turto turinį ir apimtį bei jokių priekaištų dėl dovanojamo turto dalių nereiškė. Be to, šie paskutiniai ginčo objektų duomenų pakeitimai, susiję su daiktinėmis teisėmis į ginčo objektus, Nekilnojamojo turto registre atlikti jau ne ginčijamo susitarimo, o Dovanojimo sutarties, kuri šioje civilinėje byloje nėra ginčijama, pagrindu.

Teismas konstatuoja, kad nors ginčijamas susitarimas nesudarytas notarine forma, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovė ir ieškovė, vėliau ir trečias asmuo, kuriam buvo padovanota ieškovės namo dalis, laikėsi iš 2016 m. gruodžio 8 d. šio susitarimo kylančių pareigų ir tinkamai įgyvendino savo teises, t. y. ginčijamo susitarimo sąlygas pripažino, todėl ši naudojimosi daiktu tvarka pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką yra privaloma tiek bendraturčiams, sudariusiems tokį susitarimą (ieškovei ir atsakovei), tiek naujam bendraturčiui - trečiajam asmeniui.

Ieškovė teigia, kad 2016 m. gruodžio 9 d. prašymu, paduotu Registrų centrui, buvo suvaržytos valdomo pastato bendraturčio daiktinės teisės į tuo metu jai priklausiusią turto dalį, t. y. 50/100, nes po 2016 m. gruodžio 8 d. susitarimo įregistravimo, buvo padaryti pakeitimai centriniame duomenų banke, po kurių jos valdomo turto dalis sumažėjo iki 21/100 (atsitinkamai atsakovės A. S. dalis padidėjo iki 79/100), todėl toks susitarimas kvalifikuotinas kaip sandoris, pakeičiantis daiktinių teisių apimtis ir naudojimosi tvarką, kuriam taikoma CK 4.81 straipsnio 2 dalis, t. y. privaloma notarinė forma.

Kaip jau buvo nustatyta, ginčijamu susitarimu atsakovei tenkanti didesnė gyvenamojo namo dalis padidėjo dėl jos lėšomis atliktų rekonstrukcijos darbų, po kurių iki 164, 41 kv. m. padidėjo bendras namo plotas, todėl šalims tenkančios namo bendro ploto dalys persiskaičiavo pagal naują namo plotą, o ne ieškovei tenkančio gyvenamojo namo dalies sąskaita. Tuo tarpu anksčiau šalims tekusios dalys – kiekvienai po 1/2, buvo nustatytos pagal buvusį namo bendrą plotą 95,06 kv. m., todėl atmestinas kaip nepagrįstas ieškovės teiginys, kad po ginčijamo susitarimo sumažėjo jai priklausanti namo dalis ir tuo jai buvo suvaržytos daiktinių teisių apimtys. Dėl analogiškų priežasčių nepagrįstas ir ieškovės teiginys, kad buvo neužtikrinta proporcinga bendraturčių teisių apsauga.

Nagrinėjamu atveju prašymas šalių prašymas Registrų centrui dėl pastato bendrasavininkų valdomų dalių pasikeitimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo buvo pateiktas ir pasirašytas šalių. Šio prašymo ir prie jo pridėtų privalomų dokumentų: ginčijamo susitarimo, Deklaracijos apie statybos užbaigimą bei atliktų kadastrinio matavimų pagrindu buvo pakeistos šalių valdomos pastato dalys, todėl ginčijamas susitarimas nepriskirtinas prie nekilnojamojo daikto suvaržymo sandorių, kuriems išimtinai reikalinga susitarimą patvirtinti notarinė forma.

Atkreiptinas dėmesys, kad ši norma reglamentuoja sutarties pakeitimą arba papildymą pagal ankstesnę šalių sudarytą sutartį. Tačiau šiuo atveju tarp šalių jokia šio namo pirkimo- pardavimo sutartis nebuvo sudaryta: nuosavybės teises į atitinkamas namo dalis šalys įgijo skirtingų sutarčių pagrindu: ieškovė - 2011 m. liepos 27 d. Dovanojimo sutarties Nr. 3830 pagrindu, o atsakovė - 1988 m. gruodžio 1 d. Sutarties Nr. 2560 pagrindu, todėl šios normos nuostatos netaikomos ginčijamam susitarimui.

Pažymėtina, kad ieškovė neginčija to fakto, kad ji pasirašė ginčijamą susitarimą. Be to, pateikiant šalių prašymą Registrų centrui pakeisti nekilnojamo turto duomenis pagal registrų centrui pateiktą ginčijamą susitarimą ir kitus reikalingus dokumentus, šiame prašyme teisingai nurodyti šalių asmens kodai, pats prašymas pasirašytas abiejų šalių, todėl ginčijame susitarime neteisingas ieškovės asmens kodas laikytina tik rašymo apsirikimu.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo praktiką ir teismo nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo ginčijamą susitarimą pripažinti negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms, todėl ieškovės ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas. Netenkinus ieškovės ieškinio, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinių reikalavimų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė už suteiktas advokato teisines paslaugas sumokėjo 2 600 Eur, todėl jos priteistinos iš ieškovės (b. l. 96-98, 143-146). Atsakovės prašomos priteisti išlaidos už advokato paslaugas, atsižvelgiant į bylos apimtį, sudėtingumą, darbo ir laiko sąnaudas, atitinka dydžius, nustatytus teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, todėl jos priteistinos iš ieškovės. Taip pat iš ieškovės valstybės naudai priteistinos šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, kurios sudaro 27,86 Eur (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 - 260 straipsniais, 265-267 straipsniais, 268-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės E. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 2 600 Eur (du tūkstančius šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės E. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 27,86 Eur (dvidešimt septynis eurus 86 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Šios išlaidos sumokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą 5662, mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per 30 dienų nuo jo paskelbimo, skundą paduodant Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmuose.